LUNI Vilnius 2009 11 24 Dalia Marcinkevičienė. Lietuviškos šeimos istorija (garso įrašas)

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Dalia Marcinkevičienė – VU profesorė, VU Lyčių studijų centro direktorė. 1996 m. apsigynė daktaro disertaciją Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos istorijos institute. 1989-2001 m. dirbo moksline bendradarbe Lietuvos istorijos institute, nuo 2000 m. vadovauja Vilniaus universiteto Lyčių studijų centrui. D. Marcinkevičienė yra kelių knygų autorė: „Įžymios Lietuvos moterys: XIX a. – XX a. pradžia“ (1997), „Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje, XIX amžiuje – XX a. pradžioje“ (1999), „Prijaukintos kasdienybės. 1945-1970 metai. Lietuvos moterų biografiniai interviu“ (2007). Moksliniai D. Marcinkevičienės interesai: šeimos ir moterų istorija Lietuvoje ir Rytų Europoje 1800-1990 m.

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje britas Johnas Hajnalas, pasinaudojęs surinkta medžiaga, nubrėžė liniją, kas yra Europa ir Azija istorinės šeimos požiūriu. Jis atsekė, kad visoje Vakarų Europoje ir Skandinavijoje buvo tuokiamasi labai vėlai – 28-30 metų, o einant Rytų link, jau rusų bendruomenėse, jaunoji galėjo būti 14-16 metų. Mes patenkame į rusiškos šeimos arealą, nors lietuvių bendruomenėse buvo visiškai ne taip – lietuvių sutuoktinių amžiaus vidurkis buvo 33 metai.

Laikotarpį nuo baudžiavos panaikinimo iki Pirmojo pasaulinio karo, kai formavosi tradicinė lietuvių šeima, dar sovietmečiu apibrėžė lietuvių šeimos istorijos tyrinėjimų pradininkė etnologė Angelė Vyšniauskaitė. A.Vyšniauskaitė padarė didelį darbą, kad lietuvių ūkininkų šeimos tradicijos pereitų į sovietinius vestuvių papročius ir išliktų gyvos iki šiol, perduodamos iš kartos į kartą. Kita vertus, kai kalbame apie istoriškai susiklosčiusias lietuvių šeimos tradicijas, neturime kuo daugiau pasikliauti, nes iki šiol nėra parašyta akademinė lietuvių šeimos istorija.

XIX amžiaus logika visai kitokia nei šių dienų. Ūkininkų vaikų santuokos, be jokios abejonės, nebuvo sudaromos aklai, o tarp tam tikros socialinės grupės jaunuolių. Jie turėjo panašų požiūrį į gyvenimą ir vertybes, jų tėvai buvo vienodo ekonominio pajėgumo, todėl galima manyti, kad tokios šeimos turėjo gyventi laimingai. Jaunosios atsinešti pinigai nebuvo, kaip rašė A. Vyšniauskaitė, dovana sutuoktinių gyvenimo pradžiai, juos kaip žemės atitikmenį perduodavo jaunojo broliui ar seseriai. Tokia unikali lygiavos principu pagrįsta paveldėjimo sistema vyravo jau XIX amžiaus pradžioje tarp neįbaudžiavintų valstiečių, o nuo XIX amžiaus antros pusės toks modelis paplito masiškai.

Daugiau informacijos: Dalia Marcinkevičienė. Lietuviškos šeimos istorija

Paskaitos garso įrašas. Trukmė- 1:40:26