2008 10 23 "Kairė-dešinė". Lech „Lele” Przychodzki. VARGO ŠULINIAI

Iš Laisvasis universitetas.

13:25, 2009 rugpjūčio 31 versija naudotojo Pocka (Aptarimas | įnašas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lechas „Lele” Przychodzkis (g. 1956 m. Lubline). Turėjo tapti tapytoju, bet tapo meno filosofu ir rašytoju. 1974 m. buvo vienas iš literatūrinės grupės “Ogrod“ (“Daržas“, nuo 1976 m. – “Ogrod 2”) įkūrėjų, tai buvo paskutinioji Lenkijos “naujos bangos” literatūrinė grupė. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje L. Przychodzkis susiejo savo likimą su Lenkijos psichinės higienos draugija ir žurnalu “Psichikos sveikata”. Studijavo lenkų filologiją Liublino katalikiškajame universitete, vėliau – filosofiją Liublino universitete, kurį ir baigė 1980 metais. Pirmoji 9-ojo dešimtmečio pusė – tai bendradarbiavimas su meno centru “Galerija EL” Elblonge, antroji – bendradarbiavimas su anarchistinių „Alternatyvios visuomenės judėjimu“ bei tarptautine fluxus komanda “Double Travel” (1986-1990, 1999-2004), kuri taip pat aktyviai dalyvavo ir mail-art judėjime. 1989 m. gruodžio mėn. “Duoble Travel” išleido pirmąjį zino “Ulica Wszystkich Swietych“ (“Visų šventųjų gatvė”) numerį. Ketvirtasis šio zino numeris pasirodė po 10 metų, 2000 m. vasario mėn. ir kaip mail-arto mėnesinis žurnalas yra leidžiamas iki šiol (pasirodė virš 100 numerių), turi savo PDF versiją internete.

Lechas „Lele” Przychodzkis 1988 m. buvo vienas iš Lenkijos ekologinės partijos įkūrėjų (ši vėliau transformavosi į Žaliųjų partiją). 1990-1993 metais dirbdamas žurnalistu kūrė privačią spaudą Liubline (vadovavo ir reportažų skyriui laikraštyje „Tygodnik Wspolczesny” (“Šiuolaikis savaitraštis“) bei kurė reportažus ir dokumentinius filmus “TV Lublin 3” kanalui. 1993 m. režiserius Adamas Sikorskis sukūrė dokumentinį filmą ir apie patį Przychodzkį. Nuo 1998 m. Lechas užsiima savarankiška veikla: rašo ir vertėjauja savaitraščiui „TygiEL”, benradarbiauja su „Inny Swiat” bei Vilniaus internetiniu portalu „Infopol”. 2001-2003 m. bendradarbiavo su vokiečių portalais “Regiopolis” bei “Silesia Superior”, taip pat rašydavo zinui „Konstelacja Cienia” iš Lodzės. Po protestų prieš viršūnių susitikimą Varšuvoje (2004 m. gegužė) L. Przychodzkis eina neoficialias „Biedaszyby” draugijos spaudos atstovo pareigas. 2005 m. vasara dėstė Erfurte, Vokietijos Socialinio forumo metu, o 2006 m. – Berlyne per konferenciją “BUKO 29”. Dažnai dalyvauja nepriklausomų veikėjų susitikimuose. Parašė 4 knygas, naujausioji pasirodė 2007 m. Redaguoja ir leidžia kitų autorių knygas. Dviejų vaikų – Agnieškos Katažynos (1980) ir Kacpro (1995) – tėvas.


VARGO ŠULINIAI

(Žodis „biedaszyby” iš lenkų kalbos paprastai verčiamas kaip „apleistos kasyklos“, bet verčiant pažodžiui reiškia „vargo kasyklos šuliniai”, šiuo atveju mes nusprendėme šią sąvoką išversti kaip „vargo šuliniai”.)

„Biedaszyby” - vargo šulinių kasėjai, 1920 m.
„Biedaszyby” - vargo šulinių kasėjai, 1920 m.

Anglies geologiniai sluoksniai sudaro vientisą klodą Lenkijos ir Čekijos pusėse ir todėl jis neretai būna vadinamas Valbžycho-Trutnovo anglies baseinu. Lenkiška baseino dalis turi maždaug 450 kvadratinių kilometrų plotą ir savo forma panaši į keturkampį, kurio trumpesnis šonas yra maždaug 25-30, o ilgesnis – 60 kilometrų ilgio.

Valbžycho anglies atsargos sudaro viso labo apie 3 proc. visų Lenkijos anglies atsargų, bet kaip rašo Adamas Jenneris: „Valbžycho anglies ekonominė reikšmė yra žymiai didesnė ir priklauso ne nuo jo kiekio, o rūšių įvairumo. Čia galima rasti ir anglį, naudojamą koksui gaminti, ir anglį, kuri naudojamas metalurgijoje“.

Anglies klodai buvo eksploatuojami iš esmės dviejų miestų – Valbžycho ir Novos Rudos – teritorijoje. Jau 1945-1947 metais buvo atlikta Žemutinės Silezijos anglies produkcijos kaštų analizė. kuri parodė, jog išgavimo kaštai yra maždaug 50-70 proc. didesni negu Viršutinės Silezijos anglies išgavimo atveju. Priežastys slypėjo žemame darbo našume esant labai sunkioms geologinėms sąlygoms. Bet dar Giereko administracijos reformų laikais (XX amžiaus 8-asis dešimtmetis) niekas net negalvojo apie Valbžycho baseino likvidavimą. Priešingai, buvo vystomas mokyklų tinklas, kiekviena kasykla turėjo savąjį technikumą bei pagrindinę mokyklą, buvo statomi nauji gyvenamieji kvartalai, buvo svarstoma, kaip bent jau iš dalies likviduoti dulkėtumą Valbžycho mieste.

80-aisiais buvo nuspręsta, jog antracitinė anglis, kurios didelės atsargos glūdi Valbžycho baseine, ateityje gali buvo panaudota gaminant bedūmį kurą. Siekiant efektyviau panaudoti šį mūsų žemėje slypintį turtą, buvo sukurtas investicinis planas, pagal kurį visos trys Valbžycho kasyklos turėjo būti integruotos į vieną.

Apie „Raudonojo baseino“ mirtį buvo kaip visada nuspręsta sostinėje, nors pačiame Valbžyche žmonės visų pirma rodo į Janą Litynskį (gimusi netoliese esančiame Valime). Būtent šis būsimas Laisvės unijos parlamentaras inicijavo šią precedentų Lenkijoje neturinčią ekonominę aferą. Oficialiai kasyklų uždarymas buvo aiškinamas ekonominiais motyvais, o jie, turint omenyje šiandienines anglies kainas, skamba tiesiog juokingai.

„Biedaszyby” - vargo šulinių kasėjai, 2006 m.
„Biedaszyby” - vargo šulinių kasėjai, 2006 m.

1989 m. spalio 23 d. buvo išleistas dokumentas, kurio pagrindu buvo sudaryta atitinkama komisija, o jau spalio 30 d. ši komisija nusprendė, kad baseinas turi būti uždarytas.

O tuo metu:

- Kaminsko ir Jedlinos Ūdros regione dar liko 10 milijonų tonų antracito klodai. - anglies kasyklos „Victoria“ rajone liko apie 20 milijonų anglies tonų, kasyklos „Thorez“ rajone – apie 15 mln. Taip pat Ludvikovice Klodzkie rajone žemėje dar buvo apie 47 milijonai anglies tonų, iš jų 24 milijonai – tinkančio pramoniniam išgavimui.

Šių kiekių pakaktų kasinėjimams dar 70, o kai kuriais skaičiavimais – net 120 metų. Alkoholizmas, bedarbystė, augantis nusikalstamumas ir nuolat niokojami gyvenamieji kvartalai Sobiecino mikrorajone, kuris dar vadinamas Palestina, nes jame prieš karą gyveno didelė žydų kolonija, elgetaujantys vaikai ir absoliutus marazmas – taip šiandien atrodo Valbžychas.

Romanas Janišekas, gelbėtojas iš „Thores“ kasyklos, apleistų kasyklų kalnakasių lyderis, sako: „Girdėjau, kad vargo šuliniai atsirado iškart po karo, kai į Valbžychą atvyko labai daug lenkų kalnakasių iš Prancūzijos. Bet tai buvo, kaip sakoma, kasimas savo reikmėms, o ne pardavimui. Vėliau buvo ilga, labai ilga pertrauka. Žmonės, aišku, po truputį kasinėdavo savo reikmėms, tam kad nereiktų pirkti anglies iš valstybės, bet šių kasinėjimų mastai buvo minimalūs. Kai kasyklos, kurios, kaip žinia, labai gerai laikėsi ir funkcionavo, užsidarė – atsirado vargas ir nepriteklius. Žmonės pradėjo intensyviai mąstyti, ką gi daryti tokioje situacijoje. Na ir prisiminė, kad kažkur „Thorezo“ kasykloje, po vamzdžiais yra anglies. Prasidėjo savavališki kasinėjimai. Pasirodė, kad išgaunamą anglį galima deginti krosnyse. Na, tai pradžiai žmonės kasė sau, draugams, kaimynams... Įsitraukdavo taip vis daugiau ir daugiau žmonių. Galop apleistose kasyklose jau dirbo apie 2-2,5 tūkst. kalnakasių“.

Vargo šuliniai atsirado 1999/2000 m. žiemą, iškart keliose Valbžycho vietovėse. Kiekviename šuliny žmonės dirbo dviem pamainom – dieną ir naktį. Instrumentai buvo labai paprasti – dažniausiai kapliai, mašinų atgabenti nepavykdavo, be to, tai būtų beprasmiška, nes jos iškart būtų konfiskuotos policijos. Pradžioje dirbo vien buvę kalnakasiai – geriausi iš jų sugebėdavo per pamainą iškasti apie 2,5 tonos anglies. Jos išsivežti atvažiuodavo net 30 tonų talpos sunkvežimiai iš visos Lenkijos ir Čekijos.

Vargo šulinių kasėjų protestas, 2005 m.
Vargo šulinių kasėjų protestas, 2005 m.

Iki 2004 m. valdžiai pavyko taip įtakoti žiniasklaidą, kad ši apie vargo šulinius praktiškai nieko nerašė. Bent jau nacionalinė spauda. Po antiglobalistų protestų Varšuvoje 2004 m. balandį, į kuriuos, nepaisant visų vietinės valdžios daromų kliūčių, atvyko ir Valbžycho kalnakasių delegacija iš absoliučiai legalios draugijos „Vargo šuliniai“, situacija pasikeitė. Kalnakasiai davė daugybė interviu radijo, televizijos žurnalistams, nelegalaus anglies kasinėjimo problema tapo žinoma visai šaliai. Kalnakasiai pradėjo gauti pagalbą iš viso pasaulio, net iš Mauritanijos. Siuntė vaisius, sausą pieną, konservus ir pan. Prancūzijos ir Vokietijos televizijos sukūrė dokumentinius filmus apie vargo šulinius.

Kalnakasiai kreipėsi į vietinę valdžią su siūlymu leisti jiems kasinėti oficialiai, bet valdžia atsakė represijomis. Niekas su kalnakasiais nenorėjo kalbėtis. Gana daug vargo šulinių kasėjams žadėjo opozicijoje esančios postkomunistų ir Savigynos partijų lyderiai – bet atėjus į valdžią nepadarė nieko.

Dar 1999-2000 metais apleistose kasyklose darbavosi apie 3 tūkstančiai kalnakasių, šiuo metu jų skaičius nukrito iki maždaug 500. Jie nuolat tampomi po teismus (jiems gresia administracinės baudos už nelegalius kasinėjimus ir transportavimą, kalėjimas – už svetimo turto grobstymą), kai kurie iš kalnakasių turi po keliasdešimt baudžiamųjų bylų. Pradžioje teismai jas traktavo gana švelniai, bet laikui bėgant teismų nuosprendžiai vis griežtėja.

Apleistų kasyklų kalnakasiai rizikuoja vis daugiau, bet neturi kitos išeities – turi kasti. Ministras Balcerovičius kadaise žadėjo sukurti Valbžyche „Lenkijos silicio slėnį“, kuriame bus kuriami kompiuteriai visai Europai. Nebuvo atidaryta nei viena tokio tipo gamykla. Tiesą sakant, niekas ir neprotestavo. Tuo metu žmonės patikėjo „Laisvės unija“. Šiuo metu jie jau nebetiki niekuo.

Lech „Lele” Przychodzki

2008 m.


Susijusios nuorodos:

Oficialius dabartinių vargo šulinių kasėjų portalas http://www.biedaszyby.republika.pl/

Vargo šulinių kasėjai Lenkijoje prieš 70 metų http://www.dabrowa.pl/dg_zaklad-kopalnia__biedaszyby.htm

Lech L. Przychodzki Wikipedijoje http://pl.wikipedia.org/wiki/Lech_L._Przychodzki

“Visų šventųjų gatvė” http://www.innyswiat.most.org.pl/ulica/

Tekstai ir piešiniai .pdf http://www.innyswiat.most.org.pl/ulica/ulica5-72.pdf


Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Aptarimas:2008 10 23 "Kairė-dešinė". Lech „Lele” Przychodzki. VARGO ŠULINIAI