Dalius Jonkus. Ar universitetams reikalinga revoliucija?

Iš Laisvasis universitetas.

13:06, 2009 sausio 23 versija naudotojo Pocka (Aptarimas | įnašas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Naujoji valdžia skelbia inicijuojanti revoliucines permainas aukštojo moklso sistemoje. Tačiau kokios tos permainos ir ar tikrai jų reikia nelabai aišku. Svarbiausia, kad diskusijose dėl aukštojo mokslo reformose nedalyvauja pačių universitetų bendruomenės. O gal tokių bendruomenių tiesiog nėra?

Kaip nėra ir supratimo kam reikalingi universitetai ir kokia jų misija šiuolaikiniame globalėjančiame pasaulyje.

Stebint viešas diskusijas dėl aukštojo mokslo ateities susidaro keistas įspūdis, kad niekas negali aiškiai suformuluoti bent pagrindinių reformos tikslų.

Dažniausiai į pirmą planą iškyla tokie klausimai kaip rektoriaus paskyrimo ar išrinkimo klausimas, universitetų turto valdymo klausimas, studentų įmokų už mokslą ir paskolų gavimo problemos. Atrodo, kad svarstant reformą didžiausias dėmesys sutelkiamas į finansinius ir valdymo klausimus neskiriant dėmesio pagrindiniams tikslams.

Pirmiausia kokių universitetų mums reikia? Į šį klausimą galėsime atsakyti tiktai tada, kai suprasime kokį vaidmenį universitetai vaidina, ar turėtų vaidinti mūsų visuomenėje.

Jei universitetų vaidmuo būtų apribojamas paruošimu specialistų, kurie atitiktų darbdavių reikalavimus ir sugebėtų prisitaikyti prie šiuolaikinių konkurencijos reikalavimų, tai tada reforma turėtų skatinti verslininkų dalyvavimą universitetų valdyme ir pačius universitetus skatinti tapti verslo dalyviais.

Jei manome, kad „laisva rinka“ ir „finansinė konkurencija“ pati savaime sukurs tinkamas universitetų struktūras ir pagerins mokymo kokybę, tai labai klystame. Reikia atsakingai pripažinti, kad universitetai, kurių tikslas bus prilygintas verslo įmonių ar komercinių aukštųjų mokyklų tikslams nesugebės vykdyti pagrindinių universitetinio švietimo ir humanistinio auklėjimo tikslų.

Mano manymu, universitetų komercializacija griauna švietimo sistemos ir mūsų visuomenės etinius pagrindus. Vertybinė sumaištis vyraujanti mūsų visuomenėje persikelia ir į universitetus.

Ar tikrai pinigai ir komercinė sėkmė yra didžiausios mūsų visuomenėje propaguojamos vertybės? Ar universitetai turi aptarnauti verslo interesus ar jie turi skatinti kritinį mąstymo ir savarankiško sprendimo ugdymą, visapusiškai apsišvietusios asmenybės formavimą?

Man atrodo, kad šie humanistiniai ir švietėjiški universiteto misijos aspektai yra visiškai užmiršti, ir ne tik Lietuvoje. Kas atsitinka su visuomene, kurioje viešoje erdvėje ima dominuoti privatūs interesai? Galima pasitelkti pavyzdžių iš mūsų masinės komunikacijos priemonių gyvavimo.

Dabar susidaro įspūdis, jog didieji laikraščiai nesidrovėdami gina ne visuomenės, bet savo ar atskirų grupuočių privačius interesus.

Taigi ar universitetai turėtų pataikauti ar priešintis privačių interesų dominavimo logikai? Reikia suprasti, kad kapitalistiniai verslo santykiai ne tik skatina privačią iniciatyvą ir konkurencinę kovą, kuri geriausiai sprendžia individo kaip vartotojo poreikius, bet ir skatina galios logikos įsivyravimą, kuri pakeičia visuomenines vertybes privačiais interesais.

Taip mes susiduriame su fetišizuota vertybine sąmone. Asmuo vertinamas ne dėl savo asmeninių savybių, bet dėl to kokia mašina jis važinėja, kokias pareigas užima ar kokiais rūbais rengiasi. Masinės komunikacijos priemonės taip pat įgyja įpatingą magišką galią. Jos gali išaukštinti arba pažeminti. Nekontroliuojama masinės komunikacijos priemonių galia atsisuka prieš pačią visuomenę.

Universitetai turėtų pasipriešinti šiai nihilistinei logikai ir sutelkti savyje intelektualinį ir moralinį elitą, kurio kritika bent iš dalies atsvertų žurnalistikos neišmanėlišką aroganciją. Universitetai turėtų ginti savo autonomiją kaip tą viešąją erdvę, kurioje galima išsaugoti ir apginti visuomenines vertybes.

Jei mes įsivaizduojame Lietuvos ateitį kaip pilietinę, kritiškai mąstančių ir savarankiškai sprendžiančių bei manipuliacijoms nepasiduodančių asmenybių visuomenę, tai turėtume ją pradėti kurti universitetuose. Deja, tenka pripažinti, kad dabartiniai universitetai šią misiją vykdo nepakankamai. Universitetuose su retomis išimtimis dominuoja ne demokratiniai, bet autoritariniai valdymo modeliai.

Tačiau ar mes valdymo problemas išspręsime pasirinkę „valdomos demokratijos“ kelią? Ir kaip tai atsilieps pilietinės ir demokratinės visuomenės idealams? Mokymo kokybė taip pat nėra pati geriausia, tačiau ar komercializuodami universitetų reitingus ir priėmimą į pačius universitetus mes nesužlugdysime pačios Universiteto idėjos?

Manau, kad aukštojo mokslo ir universitetų reforma yra ne paprasta reforma, nes ji atspindi mūsų supratimą apie mūsų ateitį. Taip, universitetai turi tapti atviri, bet ne verslo interesams ir galios logikos dominavimui, bet naujoms idėjoms ir tarptautinei patirčiai.

Reikia skatinti universitetų įsiliejimą į europinę ir pasaulinę universitetų bendriją, bet kartu neužmiršti kokią atsakomybę universitetai prisiima prieš savo visuomenę.

Universitetų vizija yra mūsų ateities vizija. Jos negalima įgyvendinti skubotais sprendimais. Todėl aš pasisakau už reformas, bet ne už revoliuciją.

lrt.lt

2009 01 23


Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Aptarimas:Dalius Jonkus. Ar universitetams reikalinga revoliucija?