2009 12 17 LUNI Vilnius. Mindaugas Pocius. Partizaninio pasipriešinimo istorija: partizanų teroro problema

Iš Laisvasis universitetas.

16:00, 2009 gruodžio 15 versija naudotojo 86.100.227.94 (Aptarimas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mindaugas Pocius
Mindaugas Pocius

Mindaugas Pocius gimė 1966 m. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus 22-ojoje vidurinėje mokykloje. 1984–1986 m. tarnavo Sovietų Sąjungos kariuomenėje. 1991 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. 1991–1993 m. dirbo Krašto apsaugos ministerijoje (KAM), laikraštyje „Krašto apsauga“. 1995–1998 m. – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistas. Nuo 1997 m. – Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas. 2005 m. Klaipėdos universitete ir Lietuvos istorijos institute apgynė disertaciją „Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.: kova su kolaboravimu kaltintais gyventojais“. Pagrindinės mokslinių interesų sritys: Lietuvos istorijos sovietinio laikotarpio kontroversijos, stalinizmo laikotarpio problematika, XX a. partizaniniai karai.


Užsiėmimas „Partizaninio pasipriešinimo istorija: partizanų teroro problema" vyks gruodžio 17 d., ketvirtadienį, 18:00 val., VU centriniuose rūmuose, 239 auditorijoje (greta Teatro salės), Universiteto g. 3, Vilniuje.

Partizanų teroro problema

Pagal vieną apibrėžimą teroras – tai „politiškai motyvuotas, iš anksto apgalvotas ir tęstinis neteisėtos prievartos naudojimas arba grasinimas tokią prievartą panaudoti prieš civilius asmenis arba objektus, vykdomas antisisteminių nevalstybinių veikėjų, siekiančių per visuomenės arba atskirų jos segmentų įbauginimą pakeisti esamą sociopolitinę padėtį“.

Pabandysime atsakyti į šiuos nelengvus klausimus:

  • Ar partizanai 1944-1953 m. naudojo terorą?
  • Kokio masto jis buvo, kaip, kada ir kodėl reiškėsi ir ar turėjo regioninę specifiką?
  • Ar tai buvo pogrindžio vadovybės sankcionuota kovos taktikos sudėtinė dalis?
  • Ar buvo sąmoningai siekiama nužudyti kovos veiksmuose nedalyvavusius arba neutralius civilius gyventojus?
  • Ar plataus masto represijos buvo vykdomos kaip pogrindžio savigynos priemonė prieš jo gyvavimo sąlygų pažeidimą?
  • Ar tai traktuotina plačiau – ir kaip kaimo sovietizacijos stabdymo priemonė?
  • Ar šis reiškinys buvo būdingas visiems Lietuvos regionams?
  • Ar galima šias akcijas interpretuoti kaip teroristines, kaip partizanų terorą?

Ištrauka iš Mindaugo Pociaus knygos „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais"

Mindaugas Pocius. Kita mėnulio pusė
Mindaugas Pocius. Kita mėnulio pusė

Šeimų žudymų klausimas

Teroristinių metodų naudojimas – daugelio XX amžiuje vykusių partizaninių karų bruožas ir ypatybė. Būtų kažkas labai stebėtino, jei Lietuvos partizanai šių metodų nebūtų išbandę. Su okupanto talkininkais civiliais ir jų šeimomis žiauriai elgdavosi Prancūzijos, Sovietų Sąjungos, Vakarų Ukrainos, Vietnamo, Afganistano ir kitų pasipriešinimo judėjimų dalyviai.

Norint išsilaikyti iki prognozuojamo karo, išsaugoti opozicines tautos jėgas, sulaikyti kaimo sovietizaciją, pogrindžiui reikėjo neutralizuoti saugumo slaptųjų bendradarbių ir sovietinių aktyvistų veiklą. Informatoriai buvo nuolatinis pavojus partizanų gyvybei ir juos palaikančių žmonių saugumui. Nenuostabu, kad su jais kovota visais įmanomais būdais. Tačiau nebuvo ypač stengtasi sunaikinti pagrindinius informatorių tinklą rezgusius priešus – valstybės saugumo aparato darbuotojus. Kova su valdžios bendradarbiais buvo labai prieštaringa, lydima brutalių ekscesų. Partizanai nevengė naudoti žiaurių, siaubą keliančių kovos metodų.

Kaip teigia žymi traumų psichologijos specialistė Judith Lewis Herman, „paprastai į baisumus reaguojame trokšdami išstumti juos iš sąmonės. Yra tokių visuomeninės sutarties pažeidimų, kuriuos garsiai aptarinėti baisu, kaip tik tokia yra posakio „nutylėta“ esmė. <...> Tiesos apie siaubingus įvykius prisiminimas ir papasakojimas yra socialinės tvarkos atstatymo bei individualių aukų išgijimo prielaidos“(1).

Prisimena liudytoja Lionė Krukauskienė-Petrauskaitė, kuri pokariu gyveno Lazdijų apskrities Abarauskų apylinkės Paliepių kaime:

„Pirmiausia labai atsiprašau, jei ne į tas duris aš beldžiuosi. Beldžiuosi į Jūsų širdis – esu tikra, kad nepaklydau. <...>. Esu gimusi 1942 m. kovo 26 d. Lazdijų rajono Paliepių kaime. Neilga buvo mūsų vaikystė su tėveliais – jau 1949 m. liepos 28 d. jie paliko mus ne savo noru. Tą dieną lijo lietus. Viską prisimenu – jau buvau septynerių. Pavakare kaip visada atėjo tie patys dėdės – taip mes juos vadinome. Jų drabužiai buvo šlapi. Mamytė pasiūlė išdžiovinti, bet jie nesutiko. Tą vakarą jų tikslas buvo kitas, tokia jau buvo jų valia. Sėdo už stalo, valgė kaip visada. O mūsų septyniolikos metų dėdę – tėvelio brolį – kažkur pasiuntė, tas vėliau parnešė butelį šnapso. Vėliau tėveliui liepė viską nešti į kiemą – iš kuparo drabužius, duoną. Vėliau liepė papjauti kiaulę. Aš viską puikiai prisimenu. O jie tai į kiemą, tai atgal. Ir dar buvo kitaip nei visada, kai jie valgydavo, nes neliepė dėdei ir tėveliui kieme eiti sargybą. Šį kartą niekur neišleido. O toliau klausinėju ir savęs... Prisimenu tik miglą, nutrūko mano atmintis. Gal taip ir reikėjo, kitaip būčiau išprotėjusi tarp lavonų.

Nors aš su jais praleidau visą naktį – juk savi. Dėkoju savo angelui sargui, kad užmigdė giliu miegu. O kai prabudau, man buvo šalta ir kažkaip traukiančiai šlapia. Mano angelėlis man neleido atmerkti akių, nes buvo per anksti – dar užmigau. Po to vėl truputį pramerkiau akis – lange pamačiau dienos šviesą, bet saulytės dar nebuvo. Atėjau, pamačiau, kur miegojau. Suklupau. Kraujų klanai, ir aš pati kraujuose. Netikėdama tuo, ką matau, ėmiau kelti visus, prie kurių tik galėjau prieiti, bet deja... Nerandu jaunesnės sesers, nėra dvejų metukų broliuko. Tik matau ant medinių grindų pėdukai – nuėjęs pas mamytę ir apsikabinęs, sušalęs. Einu į lauką, negaliu išeiti, šiaip taip išlindau. O čia sėdi tėvelio sesuo 22 metų. Aš apsidžiaugiau, paėmiau už rankos, o ši šalta kaip ledas ir sunki. Jau viską supratau, kad daugiau nebeapmegs nosinaičių labai gražiai, kurias abi skalbdavome ežere... Nuo namo iki ežero buvo 15 metrų. Nutariau nusiprausti savo kruvinas kojeles ir suknytę. Ir vis galvojau, kad netiesa kas įvyko. Bet ir saulė tekėjo tokia raudona, atrodo, kad ir jinai verkė ir būrė nelengvą siratų dalią....“(2)

Tą dieną buvo išžudyta beveik visa Boliaus Petrausko šeima: žmona Adelė, Anelė Petrauskaitė (g. 1928 m.) ir Algimantas Petrauskas (g. 1930 m.) (3). Gyvus paliko septynmetę Lionę Petrauskaitę, jos jaunesniąją sesutę ir dvejų metukų broliuką. Iš cituoto teksto galima kelti versiją, kad B. Petrausko šeima buvo partizanų rėmėjai, nes „kaip visada atėjo tie patys dėdės“ ir „sėdo už stalo, valgė kaip visada“. „Partizanai“ šį kartą neliepė eiti sargybos (nuo netikėto saugumiečių būrio užklydimo) šeimos nariams, ką paprastai darydavo ankstesnių apsilankymų metu. Gali būti, kad šeima buvo apkaltinta išdavyste, dirbant saugumiečiams, nes kitaip sunku paaiškinti egzekucijos motyvus. Tokių skaudžių patirčių, neišgydomų psichinių traumų patyrė ne vienas Lazdijų ir Alytaus apskrities gyventojas, o neretai nelikdavo net kam atsiminti – būdavo sušaudoma visa šeima.

Šiandien mažai kas domisi labai sudėtingais ir nepopuliariais partizanų smurto prieš civilius gyventojus klausimais. Bronys Savukynas tokį požiūrį pavadino „tikrosios istorijos baime“(4). Žinoma, nė viena pasipriešinimo istorijos problema nėra tokia skaudi, tokia tamsi ir taip prieštaringai interpretuojama, kaip kolaboravimu kaltintų šeimų žudymai. Jos buvo baudžiamos tiek atskirų partizanų ar grupių individualiai, tiek susivienijusių formuočių plataus masto represinių akcijų metu. Apibrėžiant nagrinėjamą reiškinį, būtina skirti dvi represijų prieš šeimas (5) rūšis: 1) visos šeimos arba kelių (ne mažiau kaip dviejų) jos narių sušaudymas, kai žūdavo tik suaugusieji, 2) visos šeimos arba kelių (ne mažiau kaip dviejų) jos narių sušaudymas, kai žūdavo suaugusieji ir vaikai. Dažniausiai žūdavo vyras ir žmona, tačiau kartais su sodybos šeimininkais būdavo sušaudomi jų broliai, seserys, tėvai, tetos, dėdės, suaugę ar nepilnamečiai vaikai, seneliai arba kiti giminaičiai priklausomai nuo to, kas atsidurdavo reido metu egzekucijos vietoje.

Dabartinėje apologetinėje istoriografijoje neretai keliama prielaida – jei šeima (be vaikų) buvo sunaikinta, vadinasi, visi jos nariai buvo to verti išdavikai. Šitokios kraštutinės nuomonės laikėsi ir nemaža dalis partizanų bei jų vadų. Čia iškyla trys sunkiausi klausimai – įtariamųjų kaltės, jos dydžio ir bausmės adekvatumo. Pirmoji problema pati sudėtingiausia. Dabar įrodyti daugelio nužudytų žmonių kaltę ar nekaltumą iš viso neįmanoma. Tai neišsprendžiamas klausimas. Padėtis praskaidrėtų, jei atsivertų KGB archyvas Maskvoje, kur laikomos slaptųjų bendradarbių asmens ir darbo bylos, dokumentai apie žuvusius informatorius. Tegalime operuoti tik tais dokumentais, kurie mums prieinami, taip pat tyrinėtojo intuicija bei logika. Nustatyti kaltę galbūt galėjo nešališkas teismas, jeigu pokario metais staiga būtų buvusi atkurta nepriklausomybė. Netgi jei išliko KLT protokolai su konkrečiais kaltinimais, negalime jais besąlygiškai tikėti. Teismai suklysta taikos sąlygomis, ką jau kalbėti apie karo lauko teismus, kurie, veikdami labai sunkiomis aplinkybėmis, neturėjo jokių galimybių objektyviai išnagrinėti įtariamojo bylos. Pagaliau jei protokoluose įrašyti kaltinimai atitiko tiesą, bausmė dažnai būdavo neadekvati, itin negailestinga. Neretai įtariami šeimos nariai buvo sušaudomi vien tik už pernelyg didelį „plepėjimą to, ko nereikia“, „dažną lankymąsi miestelyje“, lojalumą sovietų valdžiai arba politines pažiūras. Partizanų supratimu ir pareiškimais, tai buvo „raudonuojantis bolševikinis elementas“, nuo kurio „tenka apsivalyti“(6). Civilių simpatijos komunistų valdžiai partizanų buvo laikoma išdavyste, už kurią gyventojai turėjo atsakyti. Kita vertus, negalima paneigti, kad galėjo būti (ir būdavo) atvejų, kai pagalbą priešui teikdavo, aktyviai valdžią remdavo keli tos pačios šeimos nariai.

Aukščiausia pogrindžio vadovybė žinojo šeimų žudymų problemą ir svarstė įvairius būdus kontroliuoti situaciją. Suimtas A. Ramanauskas pripažino buvus „atsitikimų, kad gaujos (7) dalyviai iššaudydavo ištisas šeimas vien keršto sumetimais. Tam aš visomis galimomis priemonėmis priešinausi ir reikalavau, kad kiekvienu konkrečiu atveju būtų nuodugniai aiškinamasi ir tik po to, kai įsitikinama, kad tas ar kitas asmuo palaiko ryšį su valstybės saugumo organais ir padeda jiems, tokiu atveju tokius asmenis šaudyti. Šiuo klausimu aš buvau nusiuntęs pavaldžių man gaujų vadeivoms atitinkamus nurodymus, o be to, iškėliau šį klausimą gaujos vadeivų susirinkime 1947 m. rugsėjo 25 d.(8) ir dar kartą pareikalavau, kad būtų vengiama nekaltų piliečių žudymo. Siekdamas užkirsti kelią masinėms žudynėms nekaltų žmonių, aš reikalavau ataskaitos apie kiekvieną teroristinio akto įvykdymą. Tuo aš galvojau pakelti gaujos dalyvių atsakomybę“(9). Žymiojo partizano vado žodžius patvirtina kiti pasipriešinimo dalyviai. A. Suraučius-Tauras, dalyvavęs Dainavos apygardos vadų 1947 m. rugsėjo 25 d. suvažiavime, girdėjo, kaip, kalbėdamas apie padėtį apygardoje, A. Ramanauskas-Vanagas savo pranešime nurodė, jog kai kurie partizanai savavališkai vykdo įtartų ryšiais su MGB žmonių susidorojimus ir pateikė pavyzdį, kaip buvo nužudyta viena iš geriausių jo ryšininkių vien todėl, kad pas ją rado komjaunuolės bilietą (10). BDPS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo adjutantas ir Tauro apygardos štabo darbuotojas J. Lukša-Kazimieras 1946 m. vasarą laikėsi nuomonės, kad jeigu partizanai nepasiduos sudrausminami, teks sudaryti nesmurtinio pasipriešinimo organizaciją, nustatyti ryšius su užsieniu, veikti be partizanų neprisiimant nei politinės, nei moralinės atsakomybės už jų nepateisinamus ir pragaištingus veiksmus (11).

Šeimų su vaikais žudymų atvejų daugiau ar mažiau galime aptikti visuose Lietuvos regionuose, visose apygardose. Galima pateikti keletą pavyzdžių. Kęstučio apygardos dalinys už naudojimąsi ištremtų partizanų ir ūkininkų žeme 1948 m. rugpjūčio 21 d. Raseinių aps. sušaudė Benediktą Domašauską, jo žmoną ir 3 m. dukrą, apylinkės ryšių agentūros viršininką Motiejų Dubinską, jo žmoną ir 12 m. sūnų, milicininką ir jo 8 m. sūnų. Tas pats būrys Girkalnio valsčiaus Šilininkų kaime sušaudė naujakurį Antaną Grigolį, jo žmoną ir 7 mėn. kūdikį (12). Ukmergės aps. Deltuvos valsčiuje Vyčio apygardos 3 rajono „Algio“ būrys, kuriam vienu metu vadovavo 3 rajono vadas Povilas Rachlickas-Vytenis, 1948 m. rugpjūčio 28 d. Milašiūnų kaime padegė Fiodorovo, gyvenusio partizano ištremtos šeimos žemėje, trobesius. Partizano Rachlicko žemėje įsikūrusį Chlebopaševą, jo žmoną ir keturis sūnus: 26, 9, 5 m. ir 9 mėn. – būrys sušaudė (13). 1948 m. lapkričio 16 d. Anykščių apskrities Troškūnų valsčiaus Gorkiškų, Mediniškių, Dūbiškių ir Mežiūnų kaimuose Vyčio apygardos partizanai nušovė 10 kolaboravimu kaltintų žmonių (tarp jų 2 nepilnamečius) (14). Gruodžio 8 d. naktį Alovės vls. Muiželėnų kaime Petro Navicko-Kregždės būrys sušaudė 9 žmones, iš jų 3 nepilnamečius (15). Sušaudymo motyvai ir aplinkybės nenustatyti. 1947 m. gruodžio 1 d. 20 val. Dainavos apygardos Šarūno rinktinės DLK Vytenio tėvūnijai priklausantys trys partizanai Leipalingio valsčiaus Dlugos kaime savo namuose suguldė į lovas ir sušaudė O. V., jos dukrą M. B., anūkes L. V. ir V. V. (g. 1940 m.), anūką G. V. (g. 1943 m.). Išeidami paėmė daiktus, dvi kiaules, karvę, arklį ir su pastote išvažiavo. Kaip rašoma saugumiečių dokumentuose, O. V. buvo partizanų rėmėja, J. Ptakausko-Liepos dalinio ryšininkė ir partizanų būrio vado K. T. meilužė. Tačiau turėdami tokią informaciją, emgėbistai jos kažkodėl nesuėmė. Gali būti, kad ji buvo užverbuota informatorė, ir ta aplinkybė tapo susidorojimo priežastimi, tačiau apie tai saugumo dokumentuose nieko nerašoma (16). Pastarasis pavyzdys iliustruoja, kaip sunku nustatyti tikrąsias nužudymų priežastis.


Ką byloja žuvusiųjų sąrašai?

Komunistų ideologai, norėdami sukelti pasibaisėjimą tautinio pogrindžio veikla, septintojo dešimtmečio pradžioje sudarė 1944–1953 m. nužudytų žmonių 8 apskrityse sąrašus: Alytaus, Lazdijų, Varėnos, kur veikė Dainavos apygardos būriai, ir Tauragės, Šilalės, Šilutės, Jurbarko, Raseinių, kur kovojo Kęstučio apygardos partizanai (17). Sąrašai nėra išsamūs, į juos įtraukta dalis stribų, milicininkų, todėl daryti galutines išvadas sunku. Galima aiškintis tiktai tendencijas. K. Girnius sąrašus išanalizavo ir nustatė skirtingą Žemaitijoje bei Dzūkijoje vyravusią partizanų represijų specifiką. Žemaičiai pareigūnus mirtimi bausdavo kur kas dažniau nei dzūkai, kurių dauguma akcijų buvo nukreiptos prieš pagalba valdžiai ar MGB kaltinamus civilius bei jų artimuosius (18). Mirties neišvengusių žmonių sąrašai nėra išgalvoti. Kol nėra kitų panašių sąrašų, galima atsargiai juos naudoti abejotinus duomenis tikrinant pagal kitus šaltinius.

Palyginkime šeimų su vaikais žudymus Dzūkijoje (Dainavos apygarda) ir Žemaitijoje (Kęstučio ir Žemaičių apygardos). Pasak skelbtų sąrašų, Varėnos apskrityje (Merkio rinktinė) 1944–1953 m. iš viso žuvo 236 žmonės, iš jų apytikriai 8 nepilnamečiai iki 18 m. Alytaus apskrityje (Dzūkų rinktinė) atitinkamai žuvo 431 ir 57 (19). Tačiau nė vienoje kitoje Lietuvos apskrityje nežuvo tiek daug kolaboravimu kaltintų civilių gyventojų ir jų šeimų narių kaip Lazdijų apskrityje (Šarūno rinktinė) – apie 567. Šeimų, kuriose vienu metu žuvo 2 asmenys Lazdijų apskrityje buvo 59 (118 žmonių), šeimų, kuriose žuvo 3 asmenys, – 39 (117 žmonės), atitinkamai 4 asmenys – 21 (84 žmonės), 5 asmenys – 14 (70 žmonės), 6 asmenys – 9 (54 žmonių), 7 asmenys – 4 (28 žmonės), pavienių žmonių nubausta mirties bausme 96. Kitaip pasakius, apie 80 procentų visų žuvusiųjų teko kolektyvinė bausmė. Vaikų ir paauglių iki 18 metų neabejotinai žuvo daugiausia iš visų apskričių – net 86 (20). Nekaltai žuvusieji galėjo sudaryti nuo 20 iki 80 procentų visų nužudytųjų. Šiek tiek mažesni skaičiai vyrauja iš Alytaus apskrities (21). Paradoksas, tačiau kariniu požiūriu Dainavos apygarda atrodė gana įspūdingai, organizuotumo bei gabių vadų, bent pirmaisiais metais, netrūko. Nepaisant to, mirties bausmėmis čia buvo švaistomasi neatsakingai ir neleistinai dažnai. Būtina pakartotinai atkreipti dėmesį į tai, kad analizuojama statistika iš ypatingų, teroro metodais ir mastais „pasižymėjusių“ apskričių (Alytaus ir Lazdijų), todėl nereikia susidaryti vaizdo, esą tokios pat žiaurios ir plačios apimties represijos vyko visoje Lietuvoje.

Visai kitoks vaizdas Žemaitijoje. Šilutės apskrityje (Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinė) partizanų antpuolių metu žuvo 274 žmonės, iš jų apytikriai 8 nepilnamečiai, Tauragės (Butageidžio rinkt.) atitinkamai – 381 ir 5, Šilalės (Butageidžio rinktinė) – 372 ir 9, Jurbarko (Kęstučio apygardos Trijų Lelijų rinktinė) – 436 ir 8. Tik Raseinių apskrityje (Birutės ir Vaidoto rinktinės) vaikų žuvo daugiau, atitinkamai 578 ir 35 (22). 1990 m. laikraštis „Tarybų Lietuva“ išspausdino Plungės rajone (Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės teritorija) nuo partizanų žuvusių žmonių sąrašą (iš viso 481 pavardė) (23). Sąrašas nėra tikslus: kai kur nenurodyti gimimo metai ir socialinė padėtis. Kažkodėl į sąrašą įrašyti stribai, keletas MVD darbuotojų ir saugumiečių . Pasak šio sąrašo, iš viso žuvo apie 12 vaikų iki 18 m. amžiaus. LYA archyve laikomi dokumentai apie Skuodo apskrityje (Žemaičių apygardos Kardo rinktinė) partizanų reidų metu žuvusius žmones. Negalutiniais duomenimis, ten žuvo 221 žmogus, iš jų 8 vaikai. Iš viso apskrityje per antpuolius žuvo 55 aktyvistai, 7 represinių struktūrų nariai ir 159 civiliai (24).

Aukštaitijoje turima preliminarių duomenų tik iš Kaišiadorių apskrities (Didžios Kovos apygardos A rinktinės veikimo teritorija), kurioje partizanų išpuolių metu iš viso žuvo 267 žmonės (76 aktyvistai ir 191 civiliai), iš jų 16 vaikų (25). Deja, nėra panašių statistinių duomenų iš Suvalkijos apskričių. (50 pav.)

Ką kalba šie duomenys? Nors daryti tvirtas išvadas būtų rizikinga, tendencijas pastebėti galima nesunkiai. Pirmiausia krinta į akis, jog pagal sušaudytų šeimų su vaikais skaičių ryškiai išsiskiria Lazdijų ir Alytaus apskritys. Tai, kad ten dažnai buvo sušaudomos ištisos šeimos, jau buvo pastebėjęs K. Girnius, tačiau žuvusių vaikų statistikos jis nepateikė (26). Kaip galima būtų paaiškinti Lazdijų ir Alytaus apskrityse vykusias beatodairiškas šeimų žudynes? Žinoma, reikėtų specialaus plataus tyrimo, daug kruopštaus darbo. Išsiaiškinti partizanų įvykdytų akcijų visas aplinkybes bei priežastis yra nepaprastai sunku, o dažniausiai ir neįmanoma. Lazdijų apskrityje beveik autonomiškai veikė Dainavos apygardos Šarūno rinktinė, susidedanti iš Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio (DLK) Vytenio, DLK Mindaugo ir Karininko Antano Juozapavičiaus tėvūnijų (skirtingais laikotarpiais dar vadinosi kuopomis, grupėmis). (51 pav.) Apskritai rinktinės partizanų kolaboravimu kaltintų civilių naikinimo akcijos apimtimi ir žiaurumu išsiskyrė iš visos Lietuvos, tačiau 1944–1945 m. apskrityje šeimų žudymų dar nebuvo. Greičiausiai pirmaisiais pasipriešinimo metais kaimo bendruomenė dar jautėsi vieninga, saugi ir stipriai rėmė partizanus. Situacija kardinaliai pradėjo keistis maždaug 1946 m. antroje pusėje. 1947 m. Lazdijų apskrityje partizanų puolimų metu menamų priešo talkininkų civilių žuvo 10 kartų daugiau nei okupantų. Nepilnais duomenimis, apskrityje tuomet veikė 4 stambios partizanų grupės, kuriose buvo apie 70 kovotojų. Šios grupės 1947 m. įvykdė apie 70 antpuolių, kurių metu nukovė bei sušaudė 214 žmonių, iš jų 10 aktyvistų, 11 MVD ir MGB darbuotojų, 7 MGB kariuomenės kariškius ir stribus, 186 civilius bei jų šeimų narius (27). Jei šie duomenys artimi tiesai, tai vienam partizanui tenka apie 2–3 sušaudyti civiliai. Toks santykis savaime kalba apie tam tikrą nenormalumą, kurį paaiškinti sunkoka. Žinoma, tikriausiai ne visi iki vieno rinktinės kovotojai vykdydavo „likvidacijas“, tačiau dauguma.

Lazdijų apskrities išskirtinumą galėjo lemti visas priežasčių kompleksas. Vienos iš jų buvo ne tokios reikšmingos, kitos – svarbesnės. Prie pastarųjų galima priskirti aukštesnės vadovybės kontrolės nebuvimą ir informacijos apie susidorojimus stoką, mat rinktinės pareigūnai nuo apygardos vadų dangstė savo pavaldinių nusikalstamus veiksmus. Gali būti, kad daug ką lėmė asmeninės rinktinės, grupių vadų savybės ir net temperamento ypatumai. 1946–1948 m. Šarūno rinktinėje įsiteisinusius teroristinius kovos būdus bei savivalę vietiniai grupių vadai traktavo kaip „efektyvią“ kovos su šnipais taktiką. Galimas daiktas, jog šeimų žudymai naudoti kaip siaubą priešo talkininkams keliantis ir kolaboravimą stabdantis metodas. Kitais žodžiais, sąmoningai buvo žudomi ir nekalti šeimos nariai, norint teroru sukaustyti bet kokius aktyvistų ar informatorių veiksmus. Dainavos apygardos štabo darbuotojai retai vykdavo į labai nutolusią apskritį. Atitrūkę nuo aukštesnės vadovybės ir praktiškai nekontroliuojami, rinktinės partizanai jautėsi nebaudžiami – šeimų žudymai (taip pat šeimų su vaikais) tapo gana įprastu reiškiniu, todėl sovietiniai propagandistai visada nurodydavo įvykius šioje apskrityje, lyg tai būtų tipiškas visai Lietuvai partizaninės kovos pavyzdys. Pateikiant šios apskrities įvykius, buvo siekiama sudaryti vaizdą, jog panašūs dalykai dėjosi visame krašte. Tačiau taip nėra, Lazdijų apskrities jokiu būdu negalime imti kaip modelį. Komunistų naudota klaidinimo schema aiški – pateikti selektyvūs faktai nematant jų visumos sudaro iškreiptą įspūdį. Apskritai Lazdijų apskrities fenomenas – sunkiai paaiškinama, dėl to iki šiol mįslingiausia, deja, ir kruviniausia pokario kovos su kolaborantais apraiška, tam tikras nenormalumas.

Tačiau minėtos priežastys vis dėlto negali visiškai paaiškinti Šarūno rinktinės partizanų naudotų bausmių brutalumo. Reikėtų atlikti kruopštesnį pasipriešinimo apskrityje nagrinėjimą, papildyti jį antropologiniais, sociologiniais tyrimais.

Žemaitijoje šeimų su vaikais naikinimo buvo sąlygiškai nedaug – vidutiniškai žuvo 8–9 nepilnamečiai (kitaip sakant, 1 per metus). Apibendrinant galima atsargiai kalbėti apie panašų žuvusių vaikų vidurkį visame krašte. Tuomet respublikoje buvo 37 apskritys. Dėl emigracijos, demografijos procesų ir kitų objektyvių aplinkybių Klaipėdos krašte ir Pietryčių Lietuvoje tautinis partizaninis judėjimas buvo labai silpnas, todėl šių regionų statistiniai duomenys kompensuotų tas apskritis, kur ekscesų skaičius buvo didelis. Taip skaičiuojant išeitų, kad iš viso pokario metais Lietuvoje žuvo ne mažiau kaip 300 vaikų ir nepilnamečių iki 18 m. Tai teoriniai apskaičiavimai, bet greičiausiai jie artimi tiesai. Atsakomybė už didžiąją šių aukų dalį, deja, krenta ant pogrindžio struktūrų narių. Nepaisant tokio didelio tragedijų skaičiaus, vis dėlto, remiantis visais prieinamais šaltiniais, teigtina, kad šeimų su vaikais žudymai buvo reti, todėl netipiški kovos su kolaboravimu kaltintais gyventojais atvejai. Įvairūs duomenys rodo daugumoje apskričių šį skaudų reiškinį buvus išskirtinį, netoleruojamą partizanų ir jų vadų. Išskyrus Lazdijų ir Alytaus apskritis kaip išimtį, jis nebuvo būdingas Lietuvos partizaniniam judėjimui.

Kitas dalykas – suaugusiųjų šeimos narių šaudymas. Šis numanomų kolaborantų baudimo bei bauginimo būdas daugiau ar mažiau vyravo visame krašte. Tačiau ir čia pasitaiko gana prieštaringų duomenų. Antai Jurbarko apskrityje tik du kartus vienu metu buvo sušaudyta daugiau negu trys vienos šeimos nariai (Lazdijų apskrityje apie 45 kartus) (28). Jurbarko apskrityje ilgą laiką veikė Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos pagrindu suformuota Trijų Lelijų rinktinė, kuriai vadovavo Petras Paulaitis-Aidas. Gali būti, kad jo išugdyti kovotojai prisimindavo savo vado žodžius visada laikytis teisingumo ir vertinti žmogaus gyvybę (29).

(1) J. L. Herman, Trauma ir išgijimas: prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro, Vilnius: Vaga, 2006, p. 19.

(2) R. Čekutis, D. Žygelis, Audrys, Antanaitis, Naujas „Laisvės kryžkelių“ sezonas, http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/72380.

(3) Buržuazinių nacionalistų ..., p. 207.

(4) B. Savukynas, Iš kur ta tikrosios istorijos baimė ir kam ji naudinga, Kultūros barai, 1995, Nr. 12, p. 16.

(5) Šeima suprantama plačiąja prasme. Tai ne tik vyras, žmona ir vaikai, bet ir kiti artimieji.

(6) Dainavos apygardos vado Domininko Jėčio-Ąžuolio 1947 03 20 nurodymas grupių vadams ir Merkio rinktinės vadui dėl partizaninės kovos taktikos, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 205, l. 329–330.

(7) Tardomi pasipriešinimo dalyviai nevartojo tokių žodžių kaip „gauja“, „vadeivos“, „banditai“, „teroristiniai aktai“. Saugumiečiai į tardymo protokolus juos įrašydavo savavališkai. Tai atitiko jų ideologinius vertinimus ir raštvedybai nusistatytus standartus.

(8) 1947 m. spalio 23 d. įvyko Dainavos apygardos vadų sąskrydis, kuriame naujuoju apygardos vadu buvo išrinktas A. Ramanauskas-Vanagas. Pirmasis apygardos vadas D. Jėčys-Ąžuolis ir jo vadovaujamas štabas dėl išdavystės buvo sunaikinti 1947 m. rugpjūčio 11 d.

(9) A. Ramanausko 1957 07 09 tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44618/3 (A. Ramanausko b. b.), t. 2, l. 290.

(10) Išrašas iš Antano Suraučiaus-Tauro 1956 12 07 tardymo protokolo, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 4618/3 (A. Ramanausko b. b.), t. 3, l. 61.

(11) L. Mockūnas, Pavargęs herojus…, p. 177.

(12) Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš archyvinės bylos Nr. 33/18, saugomos KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos, apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1948 07 01 iki 1948 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 86, l. 19.

(13) Ten pat, l. 21; LYA, f. 3377, ap. 55, b. 81, l. 34.

(14) Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš archyvinės bylos Nr. 33/18, saugomos KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos, apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1948 07 01 iki 1948 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 86, l. 48.

(15) Valstybės saugumo darbuotojo mjr. G. Čvanovo išrašas iš archyvinės bylos Nr. 33/18, saugomos KGB prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos, apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1948 07 01 iki 1948 12 31, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 86, l. 300.

(16) MGB Lazdijų apskrities skyriaus viršininko pplk. Pšeničnikovo 1947 10 10 specpranešimas LSSR valstybės saugumo ministrui gen. mjr. D. Jefimovui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1225, p. 294.

(17) Buržuazinių nacionalistų…, p. 169–230; Kruvinos žudikų…, p. 233–330.

(18) K. Girnius, Partizanų kovos..., p. 398.

(19) Buržuazinių nacionalistų …, p. 171–192.

(20) Ten pat, p. 192–216.

(21) Ten pat, p. 171–192.

(22) Kruvinos žudikų …, p. 233-330.

(23) Jų mes liūdime…

(24) Skuodo rajone nužudytų asmenų sąrašas, LYA, f. K-1, ap. 47, b. 1090, l. 1–30.

(25) Kaišiadorių rajono gyventojų, žuvusių karo ir pokario metais, sąrašai, LYA, f. K-1, ap. 47, b. 193, l. 1–60.

(26) K. Girnius, Partizanų kovos…, p. 388.

(27) Lietuvos KP(b) CK brigados (P. Oleko, Jackaus, Lichačiovo) 1948 02 10 pažyma apie Lietuvos KP(b) Lazdijų apskrities komiteto darbą Lietuvos KP(b) sekretoriui draugui A. Sniečkui, Metai, 1991 06, p. 156–157.

(28) Ten pat, p. 384.

(29) P. Girdzijauskas, Laisvės gynėjas. Petro Paulaičio biografijos bruožai, Laisvės kovų archyvas, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 2001, t. 30, p. 13.

Mindaugas Pocius. Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2009.

Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Kirilas Kuraginas rašė ...

Nespėjau paklausti paskaitos metu, tikiuosi lektorius arba jo pasekėjai atsakys į šį klausimą... Gerbiamas Mindaugai Pociau, Jūsų pristatytose skaidrėse labai dažnai šmėžavo žodžiai "šeima", "nekaltai nužudyti" ir pan. Atsakykite prašau, KAIP turėjo elgtis partizanas, kurio nekalta šeima dėka tos nekaltos koloborantų pakalikų šeimos nario(ų) buvo išduota ir atėjes stribas su smirdančiu naganu nušovė jo mamą, tėtį, jaunesnius brolius, seseris... ? Kad būtų lengviau pateiksiu Jums, tris galimus variantus: A) Turėjo kreiptis į Strasbūrą. B) Turėjo kreiptis į advokatą C) Turėjo pasielgti lygiai taip pat.

Kaip pasielgtumete Jūs adekvačioje situacijoje ? Ačiū už atsakymą.


--Kirilas Kuraginas 19:49, 2009 gruodžio 17 (UTC)

gintare rašė ...

pagarba ponui Kirilui, esu pakankamai jauno amžiaus, bet ši knygos ištrauka tokia "raudona"(neradau tinkamesnio žodžio)..isvardinta keik nužudyta atseip nekaltų žmoniu, 7 vienos šeimos 6-kitos, vienam rajone 200, kitame-500..kas tie keli šimtai išdavikų? o kiek buvo ištremta?ar paskaičiavote?kiek buvo išniekinta, kiek buvo nukankinta ir pasmerkta myriop kažkur Rusijos platybėse?

--gintare 20:45, 2009 gruodžio 17 (UTC)

Povilas N rašė ...

Jeigu jau mes, lietuviai, apie save taip rašome, tai kaip turėtų kokie rusai jaustis? Milijonus per karą prieš šautuvus varė ir nieko - tebedžiaugia, kad karą laimėjo. O mes ką? Kaip galėjom, taip priešinomės, o dabar dar patys apsidergiam.

--Povilas N 21:20, 2009 gruodžio 17 (UTC)

Pocka rašė ...

Kirilui K.: Tikėkimės sulaukti lektoriaus atsakymo. O aš galiu pacituoti vieną ištrauką iš jo knygos, kuri parodo, kad šaudomi buvo ne išdavikai ir informatoriai, o... šiaip žmonės:

Nuo 1946 m. sausio 1 d. iki rugsėjo 15 d. Alytaus apskrityje buvo užregistruoti 88 pogrindžio vykdyti antpuoliai. Jų metu žuvo 220, buvo sužeista 11 žmonių, iš jų: MVD kariuomenės kariškių žuvo 1, stribų – 9 (1 sužeistas), partinio ir sovietinio aktyvo – 15, civilių – 195 (10 sužeista).

1946 m. rugsėjo 15 d. MVD Alytaus aps. skyrius turėjo 11 agentų ir 268 informatorius (237 informatoriai užverbuoti 1946 m.), tačiau, kaip pažymėjo Gromovas, „iš informatorių tik nežymus procentas dirbo, kiti figūravo formaliai“. Iš 146 užverbuotų informatorių MVD negavo nė vieno pranešimo, iš 39 gavo tik po 1 pranešimą, iš 26 informatorių – po 2 pranešimus, tik iš 41 informatoriaus gauta daugiau kaip 2 pranešimai. Per 1946 m. 8,5 mėnesio MVD apskrities skyrius iš agentų-informatorių tinklo išbraukė 83 informatorius, iš jų 34 išvažiavo iš apskrities, 26 buvo atleisti dėl nedarbingumo, aštuonis saugumiečiai suėmė ir tik 15 informatorių nužudė partizanai.

Kaip matyti, mirtimi nubausti informatoriai sudarė tik apie 7% visų sušaudytų civilių. Šie duomenys įrodo, kad dauguma 1946 m. Alytaus apskrityje žuvusiųjų nebuvo MVD informatoriai.

--Pocka 23:15, 2009 gruodžio 17 (UTC)

Mindaugas Pocius rašė ...

Gerbiamas Kirilai Kuraginai, Žinau, kad prisidengėte stribo, kuris žiauriai nužudė civilių šeimą su kūdikiu, vardu. Negaliu pasakyti kaip pasielgčiau panašioje situacijoje, nes tai pasimatytų tik tada, kai tai vyktų realybėje. Gal būt stengčiausi sunaikinti patį šeimos žudiką (stribą), o ne jo šeimą.Keršto proveržiai - natūralus karo reiškinys ir galima suprasti tokio elgesio priežastis. Jeigu išžudyčiau stribo šeimą, gerbiamas Kuraginai, tai kuo aš skirčiausi nuo to pačio susmirdusio stribo Kurakino? Ar sulaukus nepriklausomybės galėčiau vadintis laisvės kovų didvyrio vardu? Matau, kad norite tokių situacijų modeliavimu pateisinti kai kurių partizanų vykdytas šeimų žudynes. Vienas dalykas yra suprasti tokius poelgius, visai kitas - stengtis juos pateisinti. Pagalvokite apie tai ir nuoširdžiai sau atsakykite.

--Mindaugas Pocius 07:39, 2009 gruodžio 18 (UTC)

gintarei rašė ...

Poniai neatrodo, kad užsiimate elementaria demagogija? Jeigu rusai ištrėmė mano kaimyno šeimą į Sibirą, tai aš įgijau teisę iššaudyti kito savo kaimyno vaikus, taip išeina pagal tamstą?

--gintarei 15:08, 2009 gruodžio 18 (UTC)