2009 10 15 LUNI Vilnius. Mindaugas Pocius. Kolaboravimo sampratos problema

Iš Laisvasis universitetas.

18:33, 2009 spalio 11 versija naudotojo Pocka (Aptarimas | įnašas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mindaugas Pocius
Mindaugas Pocius

Mindaugas Pocius. Kolaboravimo sampratos problema

Mindaugas Pocius gimė 1966 m. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus 22-ojoje vidurinėje mokykloje. 1984–1986 m. tarnavo Sovietų Sąjungos kariuomenėje. 1991 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. 1991–1993 m. dirbo Krašto apsaugos ministerijoje (KAM), laikraštyje „Krašto apsauga“. 1995–1998 m. – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistas. Nuo 1997 m. – Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas. 2005 m. Klaipėdos universitete ir Lietuvos istorijos institute apgynė disertaciją „Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.: kova su kolaboravimu kaltintais gyventojais“. Pagrindinės mokslinių interesų sritys: Lietuvos istorijos sovietinio laikotarpio kontroversijos, stalinizmo laikotarpio problematika, XX a. partizaniniai karai.

Pokario metais Lietuvoje išryškėjo trinarė schema: kolaboravimas, pasipriešinimas ir prisitaikymas. Kolaboravimas – viena iš komplikuočiausių naujausiųjų laikų istorijos problemų. E. Aleksandravičiaus teigimu, „tai itin sudėtingas visos komunizmo eksperimentus bei dramas patyrusios Vidurio Rytų Europos istorikų studijų uždavinys“.

  • Kas yra kolaboravimas?
  • Ką galėtume laikyti kolaborantu?
  • Koks būtų įmanomas susitarimas?
  • Kaip galėtume apibūdinti konformizmą?
  • Kas yra prisitaikymas?
  • Ką partizanai identifikavo ir baudė kaip Tėvynės išdavikus?
  • Kokias sovietinių kolaborantų kategorijas galima būtų išskirti?

Į šiuos ir kitus klausimus bandysime kartu atsakyti ir padiskutuoti.

Ištrauka iš Mindaugo Pociaus knygos „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais"

Mindaugas Pocius. Kita mėnulio pusė
Mindaugas Pocius. Kita mėnulio pusė

Kolaboravimas ir sovietiniai kolaborantai

Kolaboravimo sampratos problema

Kaip pastebėjo K. Girnius, pokario metais Lietuvoje išryškėjo trinarė schema: kolaboravimas, pasipriešinimas, prisitaikymas.(1) Kolaboravimas – viena iš komplikuočiausių naujausiųjų laikų istorijos problemų. E. Aleksandravičiaus teigimu, „tai itin sudėtingas visos komunizmo eksperimentus bei dramas patyrusios Vidurio Rytų Europos istorikų studijų uždavinys“.(2) Į kolaboravimo reiškinį jis drąsiai žvelgia iš plačios istorinės perspektyvos, kuri labai pageidautina tiriant šį fenomeną: „Lietuvių tautai per paskutinius du amžius tik 35-erius metus gyvenusiai nepriklausomą gyvenimą, ne tik ginkluota kova ar kitoks tiesioginis pasipriešinimas, bet ir kolaboravimas neišvengiamai turėjo tapti tautinio išlikimo būdu. Logiška būtų manyti, kad tautinį išlikimą labiau už ginklus lėmė prisitaikymo įgūdžiai“ <...>. „Ar kolaboravimo kultūrinė sąmonė netapo lietuviškos tapatybės dalimi, šiuolaikiniam istorijos mokslui turėtų rūpėti ne mažiau kaip kolaborantų skaičiai, žudynių organizavimas ar nacių politinės technologijos“.(3)

Deja, iki šiol nėra susitarta net dėl vieno visiems priimtino kolaboravimo apibrėžimo. Kartais nesusikalba net istorikai, nes vieni į šią sąvoką įdeda vienokį turinį ir prasmę, kiti – kiek kitokį. Pats terminas collaboration (bendradarbiavimas) atsirado Prancūzijoje 1940 m. antrojoje pusėje. Vėliau kolaboravimo sąvoka buvo vartojama Olandijoje, Belgijoje, tačiau jos nėra tarptautinės teisės dokumentuose, ji nėra apibrėžta tarpvalstybinių konvencijų. Kolaboravimas prancūzų suprantamas kaip „vokiečių okupacijos laikotarpiu 1940–1944 m. Prancūzijoje bendradarbiavimo su okupuojančia valstybe veikla Vokietijos naudai“.(4) Kolaborantais, arba kolaboracionistais (pranc. collaborationniste), vadino su naciais bendradarbiavusius Filipo Peteno vyriausybės pareigūnus ar kitus išdavikus. Po karo 110,5 tūkst. kolaboravimu kaltintų asmenų buvo teisiami, iš jų nuteista mirti 7040 (įvykdyta nuosprendžių 784). Daug daugiau kolaboravimu įtartų žmonių buvo nubausta mirtimi dėl spontaniškų egzekucijų, kurias pirmaisiais išsivadavimo mėnesiais surengė prancūzų pasipriešinimo dalyviai. Skirtingais duomenimis, 1944 m. birželio – 1945 m. vasario mėn. prancūzai mirties bausme nubaudė nuo 10 522 iki 40 tūkst. kolaboravimu kaltintų asmenų.(5) Danijoje okupacinė padėtis buvo beveik nejaučiama ir labai skyrėsi nuo Prancūzijos, tačiau šiuolaikiniai danų istorikai iš naujo ėmėsi nagrinėti su kolaboravimu susijusias problemas. Jie kelia danų partizanų veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, ypač tikrų ir tariamų kolaborantų nužudymų teisėtumo klausimą.(6) Reikia pastebėti Vakarų šalių istoriografijos diferencijuotą požiūrį į nacių ir sovietų kolaborantus. Pastarieji nesusilaukė nei pakankamo dėmesio, nei griežtesnių etinių vertinimų.

Lietuvos istoriografijoje buvo bandymų apibrėžti kolaboranto sąvoką. V. Tininis siūlo tokį termino „kolaborantas“ apibrėžimą: „Kolaborantas – okupantų talkininkas, tėvynės išdavikas, okupuotos valstybės centrinės ir vietinės valdžios (administracijos) pareigūnas, valdininkas ar tarnautojas, vykdantis okupacinės valdžios nurodymus (politiką) ir prievarta verčiantis savo piliečius (tėvynainius) paklusti okupantų valiai. Kolaborantais laikomi žmonės, dažniausiai dėl politinių ir ideologinių įsitikinimų išdavę Tėvynę, jos nepriklausomybę ir ėmę savanoriškai bendradarbiauti su okupantais“.(7) Toks apibrėžimas nėra visai tikslus, nes nesako, kuo laikyti priverstus bendradarbiauti civilius gyventojus, pavyzdžiui, saugumo informatorius, suimtus pasipriešinimo dalyvius, kurių padedami saugumiečiai suimdavo ar nukaudavo pogrindžio dalyvius. K. Girnius kolaboravimą apibrėžia kiek kitaip: „Tai tam tikras okupuotos šalies piliečio ryšys su okupacine valdžia, pasireiškiąs talkininkavimu ją įtvirtinant, susidorojant su jos oponentais ar bent juos neutralizuojant. Kolaboravimu laikytini, greta kitų, šie veiksmai: pirma, aktyvus dalyvavimas ar ėjimas atsakingų pareigų okupanto valdžios ir organizacijų struktūrose, antra, žmonių išdavimas ar įskundimas saugumo organams ir trečia, viešas valdžios nusikaltimų teisinimas“.(8) Pastarąjį kolaboracionistinį veiksmą K. Girnius dažniausiai taiko inteligentijai, pvz.: vieši, pritariantys pareiškimai po trėmimų, kitų prievartos aktų.

Karolis Drunga keliuose savo straipsniuose bei neviešose diskusijose įrodinėjo, kad „nėra lengvas atpažinimas tikrųjų ir tariamųjų sovietinių kolaborantų. Anot jo: šioje komplikuotoje problemoje intelektualiai sąžiningas atsakymas gali būti prieitas tik priėmus eilę „jei“ ir „nes“. Net susilaukus ar priėjus ir tos rūšies atsakymą, jis liktų tik principu. Konkrečiu atveju gi tas principas galėtų kartais padiktuoti teigiamą, o kartais ir neigiamą atsakymą“.(9) Apie kolaboravimo problemos sudėtingumą Peteris Steinbachas rašė: „Mes nebesuvokiame, kad tie patys žmonės paprastai būna dvejopi: kalti ir nekalti, bendradarbiaujantys ir konfrontuojantys <...>. Čia iš esmės susiduriame su dilema, atsiskleidžiančia aporija (10) , kurios neįmanoma išspręsti“.(11) P. Steinbacho mintį galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu. 1946 ir 1947 metų rinkimuose į SSSR ir LSSR Aukščiausiąsias tarybas (buvo renkamas J. Stalinas bei kiti SSSR bei LSSR vadovai) dalyvavo daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų. Žinant, kad balsuoti galima buvo tik už partijos iškeltus kandidatus, o rinkimų rezultatais sovietai galėjo remtis tarptautinėse konferencijose kaip tam tikru lietuvių tautos plebiscitu, griežtai vertinant galima būtų sakyti kolaboravus daugumą Lietuvos gyventojų. Tačiau ar visuotinio teroro ir priespaudos sąlygomis buvo kitas pasirinkimas? Tokį bendradarbiavimą galima būtų pavadinti prievartiniu kolaboravimu. Kitas pavyzdys. Dauguma suimtų pasipriešinimo dalyvių dėl žmogui nepakeliamų kankinimų padarė didesnes ar mažesnes išdavystes, suteikė vertingos informacijos saugumiečiams taip sulaužydami laisvės kovos dalyvio priesaiką. Mažai kam pavyko išlikti visiškai „švariems“. Kaip reikėtų juos vertinti? Ar tai laisvės kovotojai? Išdavikai? O gal okupanto palaužtos aukos?

A. Kasperavičiaus nuomone, po 1956 m. kolaboravimo terminą vartoti būtų netikslinga.(12) Manyčiau, jog jau 1953 m. viduryje, kai po Stalino mirties pasibaigė masinės represijos, buvo palaužtas organizuotas partizaninis judėjimas ir Lietuva galutinai sovietizuota, kolaboranto sąvoka pritaikoma tik kalbant apie kai kurias nedideles žmonių grupes (LKP viršūnę ir kai kuriuos aukštus valdininkus, valstybės saugumo institucijos narius).

Ką gi galėtume laikyti kolaborantu? Koks būtų įmanomas susitarimas? Nėra abejonės, jog žodis kolaborantas turi neigiamą reikšmę, o juo pavadintas žmogus turėtų jaustis nesmagiai, nesaugiai – juk taip vadinami tėvynės išdavikai, politiniai nusikaltėliai, kurie būdavo teisiami šalims nusimetus okupanto jungą. Galima būtų kolaboravimą nagrinėti teisiniu aspektu, nes kalbama apie nusikaltimus valstybei, kuriuos turėtų nagrinėti teismai. Teisiniu aspektu kolaboravimą apibrėžia dabartinio Lietuvos Baudžiamojo kodekso 120 straipsnis, kuris skelbia, kad „Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų“.(13)

Antra vertus, paliekant tik teismui spręsti, ką laikyti kolaborantais, o ką ne, problemos neišspręstume, nes praktiškai tai neįmanoma, be to, taip būtų užkirstas kelias pateikti savo vertinimus istorikams.

Kolaborantas veikia priešingai savo šalies interesams, juos ypač pažeidžia. Jis tenkina ir gina okupanto šalies interesus. Svarbus kriterijus, pagal kurį asmuo laikytinas kolaborantu, galėtų būti tėvynei, jos gyventojams padaryta žymi žala (fizinė, mentalinė) vykdant okupanto nurodymus ne laisva valia, priverstinai ar veikiant sąmoningai, savo nuožiūra. Ją nustatyti dažnai būna labai nelengva. Reikėtų kiekvieną atvejį nagrinėti individualiai. Pagaliau sunkoka pasakyti, kur yra riba tarp didelės ir menkos žalos.

Vis dėlto be tinkamos metodologijos, priemonių, instrumentų, kriterijų vargu ar galima įsiskverbti į problemos šerdį, todėl knygoje nekeliamas tikslas šį sunkų klausimą visapusiškai išnagrinėti ar išspręsti. Tam reikalingas specialus platus tyrimas.

Paprasčiau nustatyti socialines grupes, kurių nariai bendradarbiavo su sovietine valdžia, turint galvoje tai, jog dauguma jų smarkiai pakenkė bendrapiliečiams ir savo šaliai. Kolaborantais galėtume vadinti daugelį partinių bei sovietinių aktyvistų, stribus, uolius valstybės saugumo slaptuosius bendradarbius, aktyvius valdžios rėmėjus civilius. Kalbant apie kolaboravimą, būtina skirti dvi jo rūšis: savanorišką ir prievartinį.

1) Savanoriškas bendradarbiavimas.

Šiuo atveju žmogus bendradarbiauja sava valia, niekieno neverčiamas. Jo motyvacija gali būti įvairi – idėjinis, tautinis tapatumas, nesaugumo jausmas, socialinis įsitvirtinimas, keršto, neapykantos jausmai, materialinis atlygis ir kt. Kartais buvo bendradarbiaujama norint išlikti, tačiau nedarant žalos kitiems. Pavyzdžiui, nemažai stribų 1944–1945 m. į naikintojų batalionus stojo, kad nepakliūtų į frontą, vengė kautynių su partizanais. Karui pasibaigus, dalis jų pasitraukė iš tarnybos, o kai kurie net perėjo pas partizanus. Kiti norėjo „lengvesnio“ gyvenimo – plėšti, girtauti, gauti tarnybą, treti tikėjo komunizmo idealais.

2) Prievartinis bendradarbiavimas.

Šiuo atveju didžiausią grupę sudarė prievarta užverbuoti valstybės saugumo slaptieji bendradarbiai, tardymų metu kankinimų, psichologinio smurto neištvėrę pasipriešinimo dalyviai ar kiti gyventojai. Sutinkama bendradarbiauti siekiant išsaugoti gyvybę, sveikatą, laisvę, artimuosius, neatlaikius nepakeliamų kančių. Matyt, kai kuriais atvejais tai kolaborantai, o kai kuriais – totalitarinės sistemos aukos, fiziškai ir psichologiškai palaužti žmonės.

Kolaboravimas ir ginkluotas pasipriešinimas buvo ribinės situacijos, ne pačių didžiausių visuomenės grupių kraštutinės laikysenos. Didžioji gyventojų dalis norėjo „ramaus gyvenimo“, stengėsi prisitaikyti prie stalininio režimo, tai yra būtent prisitaikymas tapo pagrindiniu išgyvenimo būdu ir sąlyga. Prisitaikymo reiškinys nėra plačiai tyrinėtas. Nerija Putinaitė, parašiusi sovietinio prisitaikymo ir pasipriešinimo moralės fenomenologinę studiją (14), skiria įvairius prisitaikymo lygmenis ir formas: nuo paprastų pastangų išlikti iki kolaboravimo ir išdavystės. Nėra abejonės, kad kolaboravimas dažniausiai taip pat buvo prisitaikymo būdas, tačiau savo pobūdžiu iš esmės skyrėsi nuo neutralaus prisitaikymo, kuris niekam nedarė žalos. Manau, autorė pagrįstai įžvelgia, kad prisitaikymas „kilo iš patogumo ir saugumo siekio, o ne iš įtikėjimo sovietiniais idealais ir noro gyventi pagal tikslus, kuriuos formulavo komunistinė ideologija“.(15) 1952 m. pasibaigus kolektyvizacijai, dauguma Lietuvos gyventojų vienaip ar kitaip prisitaikė, sugyveno (koegzistavo) su okupacine valdžia. Kitaip ir būti negalėjo. Prisitaikymas prie kintančių aplinkybių, užsidarymas tam tikrame vidiniame kiaute padėjo daugeliui žmonių išlikti iki geresnių laikų (vėlesniais metais taip elgėsi ir dauguma iš lagerių grįžusių politinių kalinių, pasipriešinimo dalyvių). Susitaikymas su status quo visai nereiškė pritarimo komunistinei-okupacinei valdžiai, valstybingumo išdavimo. Saugumiečiai negalėjo įsiskverbti į žmonių sąmonę, žinoti jų mintis, todėl iki palankaus meto buvo galima išlaikyti pasipriešinimo dvasią, kitokią pasaulėžiūrą, įsitikinimus, nepriklausomybės vertybes ir valstybingumo idėją. Visa tai buvo maždaug išsaugota, perduota kitoms kartoms ir nuostabiai atsiskleidė Atgimimo sąjūdžio laikais 1988–1991 m.

Paskutiniais pasipriešinimo metais bendradabiavimas su valdžia dažnai būdavo pragmatiškai suvokiama socialinio įsitvirtinimo sąlyga, o nemažai stojančių į komunistų partiją galvodavo apie ateityje atsiversiančias karjeros galimybes. Pasak E. Aleksandravičiaus, „nedaug kas pritartų teiginiui, kad per du kovų, pralaimėjimų, prievartos ir prisitaikymų šimtmečius lietuvių tauta išsiugdė lankstumą, sugebėjimą pajusti, iš kur pučia politinis vėjas, ir siekti savo tikslo. Bet argi visa tai nebuvo tiesiog išlikimui būtini bruožai? <...>. Pusamžis, prabėgęs po Antrojo pasaulinio karo katastrofos, buvo Lietuvos pasipriešinimo ir prisitaikymo galių išbandymas. Lietuvių kolaboravimo galimybės, paslėptas nacionalistinis savanaudiškumas ir išradingumas buvo ne tik sovietizacijos faktorius, bet ir atsparumo jai skiepas“.(16) Sunku nepritarti tokiai įžvalgai.

Visi į ginkluotą ar neginkluotą pogrindinę veiklą negalėjo įsitraukti – reikėjo išlikti, auginti vaikus, išgyventi tuos baisius laikus. Verta pacituoti 2000 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymą. 12-ojo straipsnio Pilietinis pasipriešinimas 2-asis punktas: „Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti asmenys, esantys okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje, privalo ne pagal Lietuvos Respublikos užduotis nebendradarbiauti su okupacine administracija ir jai nepadėti. Draudimas bendradarbiauti su okupacine administracija netaikomas, kai tokio bendradarbiavimo reikia gelbstint okupuotos teritorijos gyventojų sveikatą ar gyvybę, patenkinant būtiniausius jų gyvybinius poreikius, suteikiant pagalbą sužeistiesiems ir ligoniams, priešo paimtiems karo belaisviams ar įkalintiems asmenims“.(17)

Kolaboravimu neturėtume vadinti tokio paklusimo valdžiai, kaip prievartinis pyliavų atidavimas, mokesčių mokėjimas, kelių taisymas, miško kirtimas, dalyvavimas susirinkimuose ar prievartinis stojimas į kolūkius. Kolaboravimu negalima vadinti tokio bendradarbiavimo, jei tai buvo prisitaikymo, išlikimo būdas nekenkiant ir neišgyvenant kitų sąskaita. Daugelis pramonės, transporto, aptarnavimo, prekybos, komunalinio ūkio, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros sferų darbuotojų (išskyrus atskirus individus) nebuvo kolaborantai. Šios sferos turi funkcionuoti bet kokiomis, net okupacijos, sąlygomis. Jose dirbančiųjų bendradarbiavimas negali būti prilygintas lietuvių saugumiečių, stribų, aukštų komunistų partijos veikėjų veiklai. Vienus drąsiai galima vadinti Tėvynės išdavikais, tuo tarpu kiti bendradarbiavo su okupantu aplinkybių verčiami ir niekam nekenkė. Tokiu būdu bendradarbiaujant prisitaikoma prie iš esmės pakitusių egzistencinių sąlygų. Kitaip sakant, toks bendradarbiavimas yra ne kas kita kaip prisitaikymas. Antra vertus, tolimoje perspektyvoje tam tikri prisitaikymo lygmenys sukėlė neigiamas pasekmes žmonių sąmonėje. Kaip teisingai pastebėjo N. Putinaitė, „įgudimas prisitaikyti įdiegė visuomenėje tam tikrą galvojimo, veikimo ir vertinimo būdą, suformavo specifinį liaudies žmogaus tipą, populiariai vadinamą homo sovieticus.(19)

Dar vienas specifinis prisitaikymo lygmuo ar būsena – konformizmas (19), arba prisitaikėliškumas. Mano galva, tai nors ir buvo tam tikras adaptacijos būdas, tačiau jo lyginti su aukščiau minėtu prisitaikymu vargu ar galima. Konformistui-prisitaikėliui visai nesvarbu, kokia valdžia, jis neturi tvirtų vertybių, įsitikinimų, principų, moralinių nuostatų, jam rūpi tik jis pats. Konformistas visada nori būti „kaip visi“, ypatingų vidinių prieštaravimų, dramų, abejonių jis neišgyvena. Istorinių lūžių metu jis be diskomforto „persiverčia per galvą“ ir gana vykusiai pasinaudoja savo prisitaikėliškais įgūdžiais. Sovietinis laikotarpis buvo labai palanki terpė konformizmo bruožų žmonėse ugdymui ir, matyt, jie liko ryškia žyme kultūrinėje sąmonėje.

___________________________

(1) K. Girnius, Pasipriešinimas, prisitaikymas…, p. 272.

(2) E. Aleksandravičius, Lietuvių kolaboravimas: nacių ir sovietų laikais (III) (toliau – E. Aleksandravičius, Lietuvių kolaboravimas...), Metmenys, 2005, Nr. 85.

(3) Pokalbis su E. Aleksandravičiumi, Rimo Bružo žurnalistinio tyrimo laida „Amžininkai“, LTV, 2006.

(4) Nouvelle Encyklopedie Bordas, vol. 2, Paris, 1989, 1173.

(5) A. Kasperavičius, Pasipriešinimas ar kolaboravimas..., p. 42; A. Kasperavičius, Kolaboravimas: chronologinės...., p. 85–90.

(6) S. Emkjaer, Stikkerdrab – Modstandbevoegelsens likvidering af danskere under besetoelsen, Aschehoug Dansk Forlag A/S, 2000.

(7) V. Tininis, „Kolaboravimo“ sąvoka..., p. 71–78.

(8) K. Girnius, Pasipriešinimas, prisitaikymas.

(9) E. Aleksandravičius, Lietuvių kolaboravimas.

(10) Sunkiai sprendžiamas ar visai neišsprendžiamas klausimas.

(11) P. Steinbach, Krieg, Verbrechen, Widerstand. Die deutsche Wehrmacht im NS – Staat zwischen Kooperation und Konfrontation, Wehrmacht und Vernichtungspolitik. Militär im nationalsozialistischen System, hrsg.v. Karl Heinrich Pohl, Göttingen, 1999, S. 34.

(12) A. Kasperavičius, Kolaboravimas: chronologinės…, p. 87.

(13) Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, http://www.tm.lt/?item=kodeks&aktoid=42972

(14) N. Putinaitė, Nenutrūkusi styga: Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje (toliau – N. Putinaitė, Nenutrūkusi styga...), Vilnius: Aidai, 2007, 306 p.

(15) Ten pat, p. 8.

(16) Pokalbis su E. Aleksandravičiumi, Rimo Bružo žurnalistinio tyrimo laida „Amžininkai“, LTV, 2006.

(17) Lietuvos Respublikos Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymas, http://www.skelbimas.lt/istatymai/ginkluotos_gynybos_ir_pasipriesinimo_agresijai_istatymas.htm, prisijungimo laikas 2007 10 16, 17 val. 15 min.

(18) N. Putinaitė, Nenutrūkusi styga..., p. 8.

(19) Šioje knygoje konformizmas traktuojamas kaip prisitaikėliškumas, pasyvus prisiderinimas prie esamos tvarkos ar vyraujančios nuomonės; etikoje – asmenybės individualumo atsisakymas, dogmatiškas laikymasis elgesio standarto ir minties stereotipo.

Mindaugas Pocius. Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2009.


Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Aptarimas:2009 10 15 LUNI Vilnius. Mindaugas Pocius. Kolaboravimo sampratos problema