Emilis Milkevičius. Undergroundo muzikantai „Laisvajame universitete“
Iš Laisvasis universitetas.
Turbūt daugelis puse ausies ką nors girdėjo apie šių metų rugsėjo 11-ąją (!) atidarytą Laisvąjį universitetą (LUNI). (Bene garsiausiai LUNI vardas nuskambėjo radijuje ir televizijoje, kai pirmosios paskaitos metu du įsiveržę užpuolikai apdrabstė lektorių ir klausytojus fekalijomis – red.past.) Paskaitos rengiamos kas savaitę – paprastai Užupio meno inkubatoriuje „Galera“ arba Šiuolaikinio meno centre (ŠMC). LUNI nėra dėstytojų ir studentų; susidomėjusieji gali patys siūlyti paskaitų temas, iniciatyvinė grupė kviečia specialistus; LUNI tinklalapis sukurtas ir apipavidalintas kaip puslapiai Vikipedijos – laisvosios internetinės enciklopedijos, kurią gali redaguoti kiekvienas prisiregistravęs vartotojas.
Laisvojo universiteto iniciatyvinė grupė – tai ir tinklalapio anarchija.lt komanda; tarp jų - skandalingasis literatūros riaušininkas Darius Pocevičius bei Guy Debord‘ą ir Che Guevarą lietuviškai pristačiusios leidyklos „Kitos knygos“ šefas Gediminas Baranauskas. Todėl LUNI paskaitos turi panašų atspalvį, kaip anarchija.lt bei popieriniame leidinyje „Juodraštis“ publikuojami tekstai: pirmojoje paskaitoje R.Diržys turėjo supažindinti su radikaliuoju menu; LUNI svetainėje paskelbto Stanislovo Tomo paskaitos konspekto vienas poskyrių vadinasi taip: „Jurisprudencija ir visokiausia lopatologija kaip spermos srauto gamyba“.
Ketvirtadienį, lapkričio 6-ąją, VU centriniuose rūmuose įvykusioje Laisvojo universiteto paskaitoje svečiavosi trys „Lietuvos underground‘o mohikanai“ – Robertas Kundrotas ir Algimantas Lyva, leidę kultinį muzikinį žurnalą „Tango“, bei Jonas „Zarazza“ – anot „universitetininkų“, gyva metalistų, pankų ir visų neformalų legenda. R.Kundrotas ir A.Lyva – šešių knygų epopėjos „Pasviręs pasaulis“ autoriai. Tų knygų pasakojimo žaizdre - prieštaringa, demoniškų bruožų turinti Mago figūra, kurios prototipas – Artūras Barysas-Baras – kino ir gyvenimo menininkas, projekto „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ bendraautorius ir vokalistas. Tai legendinė asmenybė. Bet jo legenda tolsta: dabar Barą jau reikia pristainėti. Iš esmės paskaita buvo apie A.Barysą. Du - A.Lyvos ir R.Kundroto – pasakojimai, du trumpametražiai filmai apie Barą, šių filmų aptarimai, ir abiejų Baro bičiulių pokalbis su LUNI aktyvistu rašytoju Dariumi Pocevičiumi nustūmė Zarazzos pasakojimą į renginio pabaigą. A.Lyvos pasakojimas buvo apie dvasinę įtaką, kurią darė A.Barysas tiems, kurie patekdavo į jo magnetinius laukus; savo įtaigioje, asmeniškoje prakalboje A.Lyva tiesiai vadino Barą dzenbudizmo meistru, kuris atverdavęs žmonėms akis. Santūresnis R.Kundroto pasakojimas parodė žemišką to laiko ir tos bendruomenės vaizdą: A.Barysą, gyvenantį iš parduodamų plokštelių, melomanų ir menininkų bendruomenę, beprotišką gyvenimo būdą, pavojų (buvo tiesiai sakoma, kad tuos žmones sekė sovietinis saugumas).
Renginio metu buvo parodyti du trumpametražiai filmai ir dokumentinis videoreportažas. Animacinis filmas „Arabaras“, jaunų kino režisierių Sandros Januševičiūtės ir Daivos Minkevičiūtės sukurtas pagal gyvai girdėtą beprotišką Baro ir vieno paskaitos dalyvių (jei teisingai prisimenu – A.Lyvos) pokalbį. Tai ateinantys į pirmą planą, tai nutolstantys batai vaikšto po neeuklidinę, tik animaciniame filme ir praėjusių dešimtmečių underground‘istų pokalbiuose įmanomą erdvę neeuklidiniais kampais, už kadro skambant balsui: „O dabar štai ten nueikime“. Personažas su Baro barzda užsideda galvą: „aš ją naudoju, kad eičiau į gatvę“. Kitas personažas irgi užsideda galvą, ir štai du Barai, iš kurių vienas po to mėgina atvirsti savimi... Antrajame filme jo autorius David‘as Ellis pasakoja apie A.Barysą-Barą ir jo didvyrišką kelionę į Londoną pervežti plokštelių; skambant „Ellectric Light Orchestra“, D.Ellis braižo ant iliuminuotos lemputėmis lentos Lietuvą, tiltą, mažą A.Barysą, rašo „Friendship“ ir paskui „Death“.
Vėliau buvo filmų aptarimas – iš esmės trumpa diskusija tarp abiejų Baro bičiulių ir D.Pocevičiaus. Jis pradėjo replika, kad D.Ellio filmas – kartu ir gražus memorialas. Pokalbiui pakrypus link ankstyvos, netikėtos A.Baryso mirties, A.Lyva leido suprasti, kad kiti vargu ar žino, ką reiškia šitaip netekti draugo. Visi skambina, - įsiterpia D.Pocevičius, - klausinėja vieni kitų, ar tikrai, - o balse plienas. Kelis kartus A.Lyva išsakė mintį, kad Barui jo ankstyva mirtis buvo savotiškas pasisekimas, nes ji nuplovė nuo jo nepelnytą purvą.
R.Kundrotas ir A.Lyva akcentavo, kad Baras buvo Mačiūno ir Meko vertas iškilus kino menininkas. D.Pocevičius paprieštaravo: esą jis pats ne tiek vertina Baro filmus, kiek IVTKYGYG projektą. Visi akcentavo gyvenimišką Baro laikyseną. Klausimas, ar jo egzistencinė ir privati revoliucija būtų tęsusis toliau, liko atviras. Gaila, kad negavome pamatyti A.Baryso-Baro filmų (o tik kelis kadrus videoreportaže): po Nepriklausomybės ir visiems prieinamu formatu jie niekada nebuvo pristatyti.
„Zarrazos“ pasakojimas (LUNI svetainėje įvardintas kaip atskira paskaita) sukėlė mažiau apmąstymų, todėl iškart pereisiu prie jų.
Norėčiau pasakyti kelis žodžius apie tai, kodėl ši paskaita svarbi; kartu tai reiktų įvardyti, kodėl ir kam vertėtų toliau sekti LUNI siūlomas paskaitas-diskusijas. Mano galva, tai ganėtinai svarbu, kadangi apie anarchija.lt grupę ir Laisvąjį universitetą dauguma žmonių susidarė nuomonę vien iš youtube‘o įrašų, kuriuose užfiksuotas ekscentriškas Guy Debord‘o „Spektaklio visuomenės“ pristatymas su eitynėmis bei Castor & Pollux autorių kolektyvo radikaliosios litkritikos rinkinio „Rašytojų kūjis“, kur buvo kviečiama sunešti knygas ir jas deginti. Žmonėms, kurie mato LUNI iš tokios perspektyvos, D.Pocevičius galbūt asocijuojasi su C&P, o C&P – kažkas, kas degina knygas (šiuo atveju nesigilinkim, ką perteikti tuo norėdamas), o recenziją apie D.Jazukevičiūtės knygą baigia sakiniais apie Č.Lombrozą ir šliundrišką poeziją. Patys LUNI žmonės galbūt pasakytų, kad per menka diskutuot su tais, kurie Nuomonę susidaro iš nuogirdų (be to, įsivaizduoju patį D.Pocevičių čia replikuojant ką nors apie varlės perspektyvą).
Aš mačiau ką kita: konkrečiai D.P. asmenyje – atsakingą moderatorių, galintį vesti aštrią, vietomis skaudžią diskusiją. O visoje LUNI paskaitoje – Vakarų universitetų dvasią, kurios studijuodamas VU neaptikau. Raktinis žodis, apibūdinantis tai, ką mačiau, būtų – „kompetencija“. Man patiktų, jei tarp žmonių, susirinkusi į šią LUNI paskaitą, būčiau pamatęs bent vieną veidą iš savo bendraamžių, iš naujausiosios literatūros bendruomenės. Kad ir R.Brundziatę, kodėl ne? Ką jūs būtumėt pamatę, kolegos, išdėstysiu punktais:
1. Tokį Pocevičių, kokio neturėjot progos pamatyti.
2. Baryso-Baro turbūt nebūtumėt pamatę. Nes bičiulių liudijimai irgi tėra nuogirdos. Bet ir tai nemažai.
3. Gyvą Laisvąjį universitetą, kuris nei iš šio nei iš to atsirado tiesiai prieš mus, ir kurio mes neremiam – nežinau kodėl.
4. Kitą menininkų bendruomenę (tokią, kurios nebėra, o mūsų laukia tas pats). Turėti laiko pajautą yra privilegija.
Nemunas
Nr. 40, 2008 m. lapkričio 13-19 d.
