2008 12 04 LUNI Vilnius: Lukas Devita. Pasaulio valdymo slėpiniai ir kosminė egzistencija (įvadinė apžvalga)

Iš Laisvasis universitetas.

Lukas Devita - publicistas, avangardinis menininkas, ufologas. Rašo straipsnius ir esė muzikos, filosofijos, literatūros bei kultūros studijų temomis, yra publikavęs prozos, eilėraščių, bei vaizdinių iliustracijų. Lukas yra pristatęs originalias dainas solo koncertuose bei projektuose su kitais muzikantais, tai pat dalyvavęs eksperimentinės muzikos festivaliuose, įrašęs elektroninių instrumentinių kūrinių albumų; vedė "psichodelinio roko istorijos" bei intuityvios muzikos vakarus.

Nuo pat Rytų kultūros ir meno centro įsteigimo M. Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje tapo jo darbuotoju ir šiandieninės Orientalistikos skaityklos vadovu. Prieš dešimtmetį Lukas Devita kartu su Jonu Skendeliu inicijavo pirmąją lietuvišką paranormalių reiškinių bei NSO tyrimų interneto svetainę "San-taka/Astera", kaip teminis svečias dalyvavo radijo bei televizijos laidose.

Savo veikloje siekia derinti objektyvumą su labiau transcendentišku pažinimu, ugdyti savarankišką mąstyseną, gebėjimą būti atviram naujoms idėjoms ir žadinti sąmoningumą.

Lukas Devita. PASAULIO VALDYMO SLĖPINIAI IR KOSMINĖ EGZISTENCIJA (ĮVADINĖ APŽVALGA)

* Žmonijos kilmės ir amžiaus problema.

* Visuomenės valdymas, sąmokslo ir priedangos teorijos, slapti projektai.

* Nežemiškų civilizacijų egzistavimo prielaidos ir pėdsakai žmonijos istorijoje.

* NSO sampratos, kronika, aktyvumas bei išviešinimo politika.

Pranešėjas yra tik idėjų laidininkas bei katalizatorius permainoms. Čia neketinama įtikinėti ir dėstyti „vienintelių tiesų", bet supažindinama su įžvalgomis, hipotezėmis bei pasakojimais, kurie padėtų susidaryti pilnesnį tikrovės modelį ar galbūt nušviesti paslaptingesnius gyvenimo užkulisius.

Keletas Luko Devitos straipsnių:

Lukas Devita. GYVENIMAS PO TIKROVĖS

"Vidinėje Pabaigos pusėje yra dalykai, kurie pastatyti ant Praeities pamatų. Išvirkštinėje "Niekad-ne-pabaigos" pusėje gyvuoja tai, kas semiasi jėgų iš Ateities ontologijos, neturinčios ryšio su praeitų "kartą buvo. . . Amžinybė" laikų pabaiga. Taigi jau dabar esame po Pasaulio Pabaigos. Argi to dar nežinote?"

Sun Ra, džiazo muzikantas http://www.lithuanian.net/music/sun-ra.htm

Ateities vizija gali persimainyti per vieną dieną ir niekada nebūti tokia kaip buvo... įprasta manyti. Tuomet, gal tai suteiktų pagrindo pradėti nepasitikėti dabartimi. Ar šiandieninė tikrovė negalėtų būt permainyta taip radikaliai, kaip tik mūsų sąmonė pajėgtų išgyventi, priimti naują suvokimo būdą?

Laikų ar pasaulio pabaiga, prie kurios mes jau imame priprasti, įtraukia negatyvias tiek "fizines" apraiškas, kaip globalinės katastrofos, tiek dvasinius reiškinius, kaip moralinį žmonių nuopuolį, nesąmoningumą – kas tarpusavyje aiškiai siejasi, pavyzdžiui, ekologinių krizių akistatoje. Aklai egocentriški žmogaus poelgiai neigiamai įtakoja aplinką, kurios "susirgimai" pasireiškia žemės drebėjimais ar uraganais. Jau vis rimčiau skamba prielaidos apie pastarųjų tiesiogines sąsajas su besaikiu resursų ir ypač naftos eksploatavimu, šeimininkiškai siurbiant iš žemės gelmių. Tuo tarpu nafta išlieka ir destruktyvių karinių bei politinių konfliktų objektu. Ar mes pakliuvę į spąstus?

Tačiau laikų ar epochos, kaip pasaulėžiūros pabaiga gali būti, jei ne tokia fiziškai drebinanti, tai sukrečianti meta-fiziškai iki pačių sielos gelmių. Tikrovė juk beveik pilnai priklauso nuo mūsų įsitikinimų, nes esminė jos dalis visiškai nepatikrinama "apčiuopiamai". Pasaulėžiūros normos tai savotiškas tarpusavio susitarimas, įsitikinimų sistema, kurią niekas nenori palikti savaime lyg kybančią ore.

Žmonių galvas ar plačiausias visuomenes stengiamasi įtakoti bei valdyti, tai ne naujiena ir, pavyzdžiui, toks reiškinys, kaip politinė propaganda nelaikomas amoraliu. Pagaliau be pasaulėžiūros vis vien neįmanoma gyventi ir pagrindinė jos dalis gali būt apibendrinta ir įdiegta masiškai, tokiu būdu nustatant savotišką visuotinai priimtinos, saugios pažiūrų sistemos normatyvą.

Įdomiau tai, kokie įvykiai ir reiškiniai būtų kertiniai išmušant visą pasaulėžiūrą iš pusiausvyros, sudarant sąlygas atsiverti, pagal skambią frazę, "gyvenimui, kuris jau niekad nebebus toks kaip buvo". Gal būt asmenine prasme, gal būt palaipsniui paveikiant vis daugiau naujų bendraminčių. Beje, be šito nebūtų ir "dainuojančių revoliucijų". Tūlas gal atmena tą keistai tvirtą jausmą septinto ar net aštunto dešimtmečio pradžios Lietuvoje, kai rodės, kad gyvenimas bus visuomet toks pat. Kiek nedaug žmonių tuomet galėjo nujausti, kokios dramatiškos permainos laukia mūsų čia pat ant slenksčio.

Dabar, neprilygstamais informacijos pertekliaus laikais, galima patirti būseną, kad "niekas mūsų jau nenustebins", ar manyti esant pakankamai atviriems pasitikti pačias netikėčiausias hipotezes apie bet ką, nebijant, kad tai sudrebins mūsų tikėjimą. Ar tikrai? Tuomet gal verta peržvelgti nežabotai progresyvias temas, kad ir laisviausiame žiniasklaidos vandenyne – internete - eksperimentiškai permąstant, kas gi sudaro mūsų suvokiamos tikrovės rėmus, - ne kvantinės fizikos žinovo ar "profesionalaus" filosofo atveju, o bet kieno - t. y. atrandant faktorius, nei vieno nepaliekančius abejingais. Tokiu galėtų būt, sakykim, žinojimas, kad Žemė yra apvali (skirtingai nuo iki tol įsivaizduotos plokščios). O jei mes gyvename išvakarėse dar vieno tokio pat mąsto atradimo ar ne menkesnio kalibro faktas tiesiog nuslėptas net nuo pačių aukščiausių valdovų.

Ekskursijos į tokio provokuojančio pobūdžio informacijos saleles nėra lengvu turizmu, užtai mažų mažiausiai gali atverti begalę įdomių siužetų, sumanymų, papildymų bet kokio pobūdžio meninei kūrybai.

Egzistuoja mąstymo būdas ar visas fenomenas, vadinamas sąmokslo teorija. Jo esmė būtų supratimas, kad daugybė ir gal būt svarbiausi socialiniai, politiniai, reiškiniai yra ištisai klastojami, t. y. viena tiesa apie pasaulį skamba žiniasklaidoje, bet tai tik visuotinė priedanga. Tuo pačiu, kad Žemės įvykiai nesivysto natūraliai, laisvai, vos ne kaip pakliuvo, bet yra griežtai įtakojami ir valdomi.

Kita vertus, nepriklausomai nuo santvarkos, nacionalinio charakterio ar šalies išsivystymo lygio, esminės, pavadinkim, bendražmogiškos sampratos apie tikrovę plačioje visuomenėje yra taip nusistovėję, kad jas vargu ar lengvai išmuštum ir didžiausiu anomaliniu stebuklu. Tokiomis sąlygomis, ar ne palanki tai dirva laikyti nuo daugumos akių nuslėptas stulbinančias tiesas? Tą galima būtų daryt beveik be pastangų, jei tokios paslaptys tikrai būtų. Bet kas nuo ko tokio mąsto informaciją turėtų slėpti ?

Tad viena iš žymiausių sąmokslo teorijų visoje alternatyvinėje žiniasklaidoje būtų Illuminati. Labai trumpai apibrėžiant – ji sukas apie tai, kad pasaulį ketina globaliai valdyti grupė nežinomųjų, šešėlinė vadovybė susidedanti iš hiper- turtingų bei įtakingų asmenų. Ketina, todėl, kad, kaip teigiama, toli gražu dar ne viskas jų rankose. Viena iš iliustracijų, - pasaulio piniginė sistema. Gal būt ateis laikas, kai nei vienas vartotojas nebematys ir negaus į rankas grynų, t. y. popierinių pinigų. Jie taps visiškai virtualiu reiškiniu ir tuomet, tik pamanyt, kaip priklausomas nuo sistemos atsidurtų pilietis su niekaip nevalgoma kreditine kortele. Ar ne puiki medžiaga antiutopijai, knygai ar filmui, ir gal būt mes ten dar spėsime suvaidinti.

Kita problema, neretai tampanti karštų ginčų tarp skeptikų ir konspiracijos teorijos šalininkų objektu – skurdas pasaulyje ir ypač, vadinamam, trečiame pasaulyje. Sąmokslo sampratos šalininkai įvardina jį kaip dirbtinai palaikomą būtent tų pačių paslaptingųjų "išrinktųjų" atstovų. O ar tikrai ne keista, kad po ilgamečių kovų su skurdu ir badu, po milijonų dolerių aukų, padėtis beveik nepasikeitė. Gal kitaip būtų per daug gyventojų, o gal tiesiog žmonės beviltiškai neorganizuoti?

Be gal būt tai tik politika, viskas pernelyg girdėta, per menkai apčiuopiama, kad priblokštų, permainytų mūsų šiandieną.

O jei kažkas iškiltų apie pačią Žemę, pavyzdžiui, kad ji nėra... pilnavidurė. Galimas daiktas jos vidiniu branduoliu gali būt nedidelė saulė, ir Žemės plutos vidinėje pusėje, kaip ir išorinėje galėtų egzistuoti augmenija bei gyvybė. Bent jau sąlygos gyventi. Tai būtų dar viena žymi hipotezė bei sąmokslo teorija, kurioje, kaip teigiama, tiesa žinoma tik nedaugeliui iškiliausių. Nors ir negražu abejoti, bet iki šiol mūsų planetos pilnaviduriškumas nėra pilnai patikrintas, kaip tai nebūtų keista. Be to, daugybė mitų ir legendų byloja apie galimą gyvybę ir vietą Žemės viduje, Hiperborėją, ar kitais vardais vadinamą - Agartą, Šambalą. http://www.spauda.lt/skaityti/foucault/hollow/cavity.htm#Agarta Tie patys mitai tvirtina ten gyvenant žmones, kur kas dvasiškai labiau prašvitusius nei bičiuliai "išorėje".

Vėl gi, atsiveria dar vienas įdomiausių pasakojimų šaltinis, kuris būtų rekomenduotinas kiekvienam drąsiam kūrėjui, ieškančiam tikrai kažko naujo. Tiesa, pastaroji tema jau ganėtinai apdainuota, užtenka paminėti Žiulio Verno klasikinį kūrinį "Kelionė į Žemės centrą". Tačiau ši knyga kaip tik aplinkiniais keliais apeina slaptą gyvą civilizaciją viduje.

Žmogaus, "išorinio" žemiečio charakteriui iš vis būdingas keistokas bruožas – jei kažkur egzistuoja negyva bedvasė vieta – ramu. Jei yra vanduo ir augmenija – keista, bet vis dar ramu. Jei kažkur egzistuoja gyvybė, kažkas panašaus į jį patį – aliarmas, negali būti, o ne, niekada.

Taigi, prieiname vieną seniausių bei dramatiškiausių temų sąmokslo teorijos archyve, ne tik ar egzistuoja gyvybė už mūsų planetos ribų, bet ir tai, kad šis faktas ar net gi kontaktai žinomi tam tikrai aukštuomenei ir yra slepiami "nuo liaudies" jau pusšimtį metų.

Ar maždaug tiek pat laiko, kiek ir tai, kad... Hitleris nenusinuodijo. Ką gi, nei vienam istorikui ne paslaptis, kad Adolf Hitlerio savižudybė yra vienas migločiausių kriminalų ir praktiškai neturinti tvirtų įrodymų. Egzistuoja nepatikrinti duomenys apie tai, kad pats Josif Stalin yra pripažinęs, jog Hitlerio sučiupti nepavykę ir greičiausiai didysis nusikaltėlis pabėgo. Ar tai jau taip neįmanoma? Ar fiurerio bunkeris negalėjo turėti požeminio išėjimo (be ko dabar turbūt neapsieina nei vienas vyriausybinis statinys). Ar negalėjo būti pakištas antrininkas, suklastoti dokumentai ir t. t. Ar tik šiais laikais yra "Osamos fenomenas", ar šiaip nesugaunami lyderiai bei parlamentarai?

Gal būt kai kuriems intriguojančių vakaro žinių mėgėjams tokia vėluojanti informacija pasirodytų labiau sukrečianti nei, sakykim, JAV vyriausybės pareiškimas, kad jau penkiasdešimt metų kariniai ekstremistai laikė "51 kvadrate" - slaptam angare nežemiškos kilmės erdvėlaivį. Kas labiau išjudintų ramų gyvenimą stebint "nuolaidas"?

Sakykim, jei vis dėlto "fiureris" pabėgo, tai natūralus nepatiklaus žiūrovo klausimas būtų, kur? Kaip žinia Argentina tuo metu galėtų būt pakankamai protinga kandidatūra. Ekstremalesnis variantas vestų link Antarktidos, - ne toks šiltas prieglobstis, bet yra vietelių visai pakenčiamų. Tuo labiau, kad militarizuota Trečio Reicho ekspedicija ten buvo viena pirmųjų ir greičiausiai ta proga Antarktidoje galėjo būt įkurta solidi fašistinės Vokietijos bazė. Beje, kodėl ir šiandien ten tiek daug JAV bei Rusijos karinių laivų bei pajėgų, ką riektų saugoti baltoj šaltoj dykynėje?

Puiki medžiaga bet kokio žanro kiek paranojiškam pasakojimui.

Kaip ten bebūtų, vaizduotė - bebaimė, lekianti "virš" nusistovėjusių faktų - yra vystanti jėga, galinti padėti gyventi tiesoje ir hipotezėje vienu metu. Nekeiskime jos į pirktinį surenkamą realybės konstruktorių iš paruoštų saugių dalių.

Paminėti buvo tik keli egzotiški, daugiausiai lankomi sąmokslo teorijos "kraštai". Bet aprėpiant plačiau, kiekvienas jų, ir vis naujai atrastas gali tik išjudinti laisvam mąstymui. Pažinimas, platesnis tikrovės suvokimas gali skatinti tik altruizmą, tiesos ieškojimas – rūpestį ir užuojautą.

Fantazija vejasi tikrovę ir nuo didingų nežemiškų sampratų matomai net patiems nykiausiems skeptikams dabar jau išsisukti nepavyks.

Lukas Devita. Gnostikai, žvaigždžių vaikai, svetimumas: aukštesnės būties ilgesys

Ar jums kada teko pasijausti svetimu, na tiesiog viskam, kas supa aplink? Iš pačios esmės, - kai gamtovaizdis, pastatai, gatvės, reklamos, žmonės ir jų apranga, apsireiškimas ir gyvenimo būdas – viskas taip keista, neteisinga, kvaila, nesuprantama, lyg jūs būtumėt iškritęs iš dangaus.

Galbūt tai paskatintų atsiribojimą, mintis apie vienuolyną, o gal bylotų apie polinkį atsidurti vieną dieną kurioje iš alternatyvinių, ar nuo seno vadinamų - neformalių grupuočių bei judėjimų ?

Bet kas, kažkada įkvėptas įsijungti į bitnikų gretas, sėsdamas ant modų motorolerio, ar tapdamas hipiu, vėliau panku http://www.lithuanian.net/memory/punk/lpunk.htm, reiveriu ar gotu, turėjo išgyventi panašų pojūtį – svetimumą pripažintai nusistovėjusiai aplinkai.

Žinoma, tai ne vienintelis ir gal ne svarbiausias motyvas. "Įstojimas", kur tai bebūtų, gal būt iššauks svarstymus, kiek bet kuris alternatyvinis judėjimas nėra (ar yra) tos pat aplinkos dalimi. Bet jau atsidūrus grupuotės viduje tai neturi reikšmės. Kitas klausimas - kiek giliai viena ar kita neformali grupuotė gali įtraukti jos dalyvį. Na, atsitinka, kad religinė bendruomenė ar (baisiau skambanti) sekta gali įsukti savo narius tikrai giliai. O jos dalyvis reik manyt, vertins plačiąją visuomenę kaip gyvenančią neteisingai, todėl turės neišvengiamai pajusti svetimumą aplinkai. Gal būt ši savybė vis dėlto svarbi, jei gali būt patirta tiek "jehovisto", tiek "goto", nepaisant, kad šie vargu ar daugiau ką turėtų bendro. Svetimumas vadinas gali būt labai skirtingas, nes vien jo patyrimas nesuartina "nesuderinamų" tarpusavy grupuočių ar pažiūrų. Nors ir čia gali būt netikėtumų.

Svetimumo pojūtis, neretai iššaukiantis atsiribojimą, žinomas ir kaip grynai individualus bruožas, sietinas su vienatve, atsiskyrimu bei visapusišku nepritapimu prie aplinkos. Bet kiek gilus, tikras ir stipriai išreikštas gali būt šis potyris.

Svetimumas aplinkai, visuomenės tvarkai, o ir visam pasauliui – pakankamai radikalus nusiteikimas – visai įprastas Naujojo Testamento tekstuose, galbūt dažnai priimamas formaliai, visgi nenustoja būt diskusijų tema. Manoma, kad ši nuostata atspindi gnostikų bei ankstyvųjų krikščionių sampratas.

Gnosticizmas (pavadinimas kilęs nuo graikiško žodžio gnosis - "žinąs", "pažinimas") - sinkretinis religinis judėjimas, klestėjęs I-IV a. po Kr. , turėjo nemažos paskatos pačios krikščionybės formavimuisi, o ir vėlesniais laikais jo įtaka neapleido Europos ir Amerikos kultūrinio gyvenimo. Pavyzdžiui, psichologas Karlas Gustavas Jungas aukštai vertino gnostikus už jų savianalizės sugebėjimus. Antikos bei ankstyvosios krikščionybės tyrinėtojas Jamesas M. Robinsonas mato gnostikų įtaką septinto dešimtmečio kontrkultūros judėjimams, prasidėjusiems Jungtinėse Valstijose ir Britanijoje.

Išlikę gnostiniai raštai, vaizdingi mitologinio pobūdžio pasakojimai, ar savotiški aforizmų rinkiniai, kaip kad žymioji "Tomo evangelija", tiesiog persmelkti svetimumo pasauliui nuotaika, nors visumoje gnosticizmas išlieka painia filosofija, nepateikiančia aiškios doktrinų sistemos. Tačiau viena svarbiausių idėjų, apjungianti daugelį, tuomet naujojo mokymo grupuočių ta, kad tikrasis žmogus esąs amžina dvasia, kuri buvo įkalinta fiziniame kūne ir nežinojime. Kai kada kūnas nurodomas lyg sielos kalėjimas, ar nukreipiantis mūsų sąmonę nuo tikrosios žmogaus prigimties. Tad pagrindiniu gnostikų tikslu buvo ištrūkti iš kūno ir žemiausios kūrybinės apraiškos - materialaus pasaulio, į kurį esame ištremti. Pasak jų, žemiškasis pasaulis nėra mūsų tikrieji namai, o jo pagundos ir tvarka - tikriausios kliūtys dvasiniam atsivėrimui. Kūnas, o ir visa materija buvo suprantama, kaip bloga, ar, kai kuriais atvejais, iliuziška. Ši vieta, į kurią mes "nukritome" - neatbudusių, nežinančiųjų valdoma Žemė - tikras vargų kraštas, užvaldytas baimės, sklidinas kančių.

Nenuostabu tuomet, kad žinomi gnosticizmo skelbėjai dažniausiai minimi kaip keistuoliai, sąmonės revoliucionieriai, nepalaužiamai ištikimi savajai tiesai. Siekdami dvasinio išsivadavimo jie skelbė nesusitaikymą su žemesniojo pasaulio valdovų, vadinamųjų Archontų primesta tvarka ir gyvenimo įstatymais. Pasak gnostikų, tikras laisvės polėkis atbunda peržengus menkystų suraizgytus apribojimus, sulaužius visuomenių normų kodus ir praplėšus visuotinio manipuliavimo šydą. Tam tikslui vieni mokytojai bei grupuotės atsiribojo nuo pasaulio pilnam asketizme, kiti – įkūrė komunas, drastiškai atsižadėjusias plačiosios visuomenės gyvenimo taisyklių, kas taps savotišku archetipu http://www.spauda.lt/plato/archetype.htm bene visiems vėlesniems kontrkultūros judėjimams.

Koks bebūtų komplikuotas pasaulio sukūrimas pagal gnostikus, visais atvejais, žemesnės terpės atsiradimą sąlygoja ilgas išsiskaidymo procesas, o mūsų eonas bene labiausiai nutolęs nuo tikrosios būties. Pasak gnostikų, šio pasaulio, savotiškas "tarpinis" kūrėjas, net pilnai nesuvokė esąs tik tęstine aukščiausios kūrybinės idėjos dalimi, tad sutverdamas žmogų, jam iš tiesų įpūtė nenusakomos svarbos dvasios kibirkštį, daugiau nei pačią kūrybos esenciją, suteikė tai ką, gnostikai vadino perlu. Kaip ši brangenybė paslėpta tamsiame kiaute, jūros dugne, taip ir šviesos dalelė, dvasios krislas yra įdėtas žmogaus viduje. Klaidžiodami nežinojime, mes galime ir nenujausti, turintys šitokį turtą ir patį galingiausią laisvės šaltinį. Šviesos pasiuntinys turi apsireikšti, kad pastūmėtų link atbudimo. Žmonių dvasios miega, kaip kad panašiai byloja induizmo ar šamanistinė pasaulėžiūra http://www.spauda.lt/mitai/america/shamanic.htm, o kažkas iš aukščiau nori mus pažadinti, priminti, kas iš tikrųjų esame. Pasiuntinys atneša žinojimą, palaipsniui atsiskleidžiantį mūsų sieloje, kuri ir pati ieško būdo atsiverti – taip įgaunama drąsa ir išmintis.

Pagal gnosticizmo sampratą, - virš žmonių galvų daugybė valdovų, kontroliuojančių savo sferas ir siekiančių neleisti mums atgauti savo tikrą valią bei jėgą. Kad „pravingiuoti" pro užtvaras bei kliūtis ir pasiekti pilnatvę, reikalingas tikras sakralinis žinojimas, kurį ir atnešė dangiškas Šviesos pasiuntinys. Kai kurios gnostinės mokyklos laikė tokiu pasiuntiniu Jėzų Kristų. Nusileidusiu į Žemę, kad atgaivintų žmonių dangiškąją kilmę ir suteiktų patepimą – slaptą pažinimą, kurio dėka galima atrasti kelią į Šviesos karalystę.

Natūralu, kad prabudęs gnostikas pasijaučia lyg ir esantis "ne iš čia". Vieno senųjų gnostinių veikalų „Himno perlui" herojus, karalaitis, iškeliavęs atnešti perlo į tolimąjį kraštą, pamiršta savo užduotį ir tikrąją prigimtį. Tačiau pažadintas iš užmaršties jis neabejotinai pradeda jaustis svetimu, iki tol neva "savoje" aplinkoje. Šis bruožas ypač nuodugniai tyrinėjamas klasikine laikomoje gnosticizmo studijoje, Hans Jonas'o knygoje "Gnostinė religija: svetimojo dievo pranešimas ir krikščionybės pradžia" ( The Gnostic Religion: The Message of the Alien God and the Beginnings of Christianity, 1959).

Svetimumo patirtis būtų lyg tiltas į naujų laikų tyrinėjimus. Septintojo dešimtmečio pabaigoje, rašytojas ir psichoanalitikas Bradas Steigeris susidomėjo žmogaus savybėmis, nulemiančiomis ypatingą sensoriką ar gabumus, polinkį į misticizmą ar buvimo „iš kito pasaulio" sindromą. Nuo pat 1956-ųjų, dvidešimtmetis Bradas pradėjo rašyti straipsnius apie nepaaiškinamus fenomenus, ir šiai dienai jis yra 154 knygų, kurių tiražas siektų 17 milijonų autorius ir bendraautorius, užsirekomendavęs kaip gilus, įvairiapusiškas, dvasinių reiškinių bei žmonijos paslapčių tyrinėtojas, laisvai įvaldęs tiek dokumentinės prozos, biografinės, tiek grožinės literatūros žanrus.

Apie 1968-uosius metus Bradas Steigeris sudarė savotišką anketą, skirtą, kaip jis tuomet pavadino „žvaigždžių žmogaus" http://www.nso.lt/stories/child.htm ar išskirtinai dvasiškai orientuotos asmenybės tipui nustatyti. Šitokį terminą Steigeris pasiskolino iš Amerikos etninių gyventojų mitologijos, kuri byloja, kad žvaigždėse gyvena dvasinės būtybės ir laiks nuo laiko apsireiškia Žemėje, o taip pat, kai kurie mūsų išlaiko ypatingesnį ryšį su žvaigždėmis. Bradas Steigeris pasitelkė idėją žmogaus, pradedančio jaustis esančiu ne iš šios aplinkos, išgyvenančiu tai taip stipriai ir pilnutinai, kad galėtų būt pavadintu tik kaip „nukritusiu iš žvaigždžių".

Sherry Hansen, liuteronų teologė, tuometinė Niujorko universiteto konsultantė, vienoje iš savo edukacinių programų 1970-aisiais, sudarė panašią anketą. Sulyginę tyrinėjimus su Bradu jiedu padarė išvada, kad dažniausiai respondentai vadina save „dvasiniais padėjėjais" šioje žemėje. Ištisą dešimtmetį Bradas Steigeris su žmona tapusia Shelly tobulino apklausos formą, ir nuo 1987-ųjų iki 1993-ųjų išsiuntinėjo daugybei žmonių visam pasaulyje. Virš 30 000 asmenų gražino užpildytas anketas. Jas atsakė įvairiausių visuomenės sluoksnių, visų įmanomų specialybių, dvasinių bei religinių pažiūrų atstovai. Pavyzdžiui, protestantų bažnyčiai priklausančių sudarė 49% visų apklaustųjų, katalikų – 39%, „naujojo amžiaus" dvasinei pakraipai – 12%, netikinčiais save įvardino tik 1% . Mistinių patirčių skiltyje, 94% atsakiusiųjų stipriai išgyvena „vientisumo su visata" pojūtį, 67% – intensyvius religinius jausmus, 91% teigia patyrę telepatinį ryšį su būtybėmis iš nematomojo ar aukštesniojo pasaulio, tiek pat tvirtina turintys angelą sargą. Beveik visi apklaustieji pritaria idėjai, kad jų dvasiniai ar fiziniai protėviai yra atkeliavę iš kitų dimensijų, kaip ir daugelio jų pačių sielos. Nors visi šie vyrai ir moterys liudija besijaučiantys „svetimi svetimam krašte", tačiau daugybė jų aktyviai dirba visuomeniškuose srityse, būdami medicinos seselėmis, gydytojais, mokytojais, tarnautojais, žurnalistais bei psichologais ir net teisininkais. Pats ryškiausias bruožas - atsakymas bendras absoliučiai visoms anketoms - tai pasiryžimas ir noras tarnauti planetos labui, visoms gyvoms būtybėms.

Bradas Steigeris juokavo – šimtai mokslininkų dešimtmečiais ieško gyvybės kosmose, o jis netikėtai atrado visą tinklą būtybių iš kito pasaulio, išsidriekusį čia pat, Žemėje. "Žvaigždžių žmonių" fenomenas išlieka "nematomas", tačiau užkliudo ir pritraukia jaunesnius, "kitokiais" pasijutusius naujų kartų atstovus. Jie tapo vadinami "žvaigždžių vaikais" (star children), "žvaigždžių sporomis" (starseeds) ar "klajokliais" (wanderers), viena po kitos išdygo internetinės "stovyklos", skirtos pasidalinti patirtimi, studijuoti, taip pat svetainėse pateikiamas gan vieningas sąvokų apibrėžimas.

Pasak tokių šaltinių, "žvaigždžių sporomis" galima būtų pavadinti daugelį, kas nuoširdžiai jaučiasi turįs misiją šiame pasaulyje ir laukia meto "sudygti".Tai aiškiai primena ir biblijinę grūdo metaforą.

Teigiama, "žvaigždžių vaikai" galiausiai turi išmokti pažinti fizinį pasaulį "iš užkulisių" ir prisiminti savo tikrąją prigimtį kiek įmanoma gryniau. Aukštesniosios jėgos padeda jų transformacijai, pilnutinio savęs suvokimui. Tada jie pasiruošę įgyvendinti misiją, padėti kitoms, žemiškais saitais supančiotom sielom atpažinti savo dieviškąją paskirtį. Kaip bežiūrėsi,visa tai skamba lyg iš senosios gnostikų doktrinos.Ir lygiai taip pat pabrėžiama atbudimo svarba - jis gali būti nuoseklus, ramus arba staigus, net dramatiškas. Visais atvejais "žvaigždžių vaikų" atmintis nuskaidrėja, bent tiek, kad atrasti ar pajausti savo tikrąją prigimtį ir tapt sąmoningu.

Tolimesnės veiklos forma gali būt labai individuali, išreikšta atvirai ar užslaptinta paprastume.Tai gali būti pozityvių žinių skleidimas, mokyklų, globalių bendrijų įkūrimas ar tyli asmeninė pagalba.

"Žvaigždžių žmonės" linkę manyti, kad visais žmonijos gyvavimo laikais savotiškos "žvaigždžių sporos" buvo siunčiamos į Žemę pagelbėti išsivadavimams iš "tamsiųjų erų", visuotinės pažangos siekiams. Tačiau daugeliui "žvaigždžių vaikų" nepavykdavo įgyvendinti savo misijų ir jie pasijausdavo, lyg pakliuvę į spąstus, - suvilioti materialaus pasaulio iliuzijų klimpdavo vis giliau į užmarštį.

Čia vėl žvilga panašumas su gnostikais, tik viskas rutuliuojasi kosminėje eroje. "Žvaigždžių vaikai" jaučiasi svetimais ir ypač tą pažymi vadinamieji "klajokliai", dažniausiai sunkiai išgyvenantys savo nepritapimą, jie jaučiasi tiesiogiai ištremti iš kitų planetų.

Toks pareiškimas labai derėtų hipiškų laikų filosofavimams, o "žvaigždžių vaikai" mano, kad šitokios būtybės kaip tik būna esminiais katalizatoriais masiškai transformuojant sustabarėjusias visuomenes, kaip tai akivaizdžiausiai pasireiškė septintame dešimtmetyje. "Nukritusiais iš kitos planetos" miesčionys pažymi ypatingus keistuolius, o būtent taip save pristatė įtakingas džiazo novatorius Sun Ra, ar panašiai užsimindavo ir legendinis Jimi Hendrix http://www.spauda.lt/menas/hendrix.htm. Kaip nebūtų keista, toks pareiškimas tikriausiai nenustebintų induizmo pasekėjo. O gal galima aprėpti dar plačiau - kad visi religiniai mokymai neišvengiamai išpažįsta mažiausiai du pasaulius ("šį" bei "kitą"), ir tarp jų besikabarojantį moksliškąjį homo sapiens. Tad jaustis svetimu, ar kartais prisiminti bet kuria prasme kitokį pasaulį yra lyg ir visai natūralu.

Gal būt tai žmogiškosios būties archetipas, užfiksuotas gnostiniuose raštuose ir slapta apsireiškiantis kitose epochose, staiga atgijęs ir šiandien. Tačiau ne tiesiogine sąsaja - egzistuoja dabartinės gnostikų grupuotės, susiformavusios atkuriant tradicijas, bet "žvaigždžių vaikai" savotiškai interpretuoja kai kurias pagrindines gnostikų idėjas. O šviežiau ir naujau pasireiškia tai, kad "žvaigždžių žmonės" pernelyg nesirūpina savo paties išsigelbėjimu, nes paprasčiausiai jaučiasi ir taip esantys iš kito pasaulio!

Pagaliau "žvaigždžių vaikų" fenomeną netiktų vadinti nauja religija, net gi judėjimu, greičiausiai tai per daug abstraktus reiškinys. Tačiau platus, kiek žinoma, sukėlęs tylų, bet pakankamą susidomėjimą ir Lietuvoje. Leidykla "Šviesa", dažniausiai asocijuojama su vadovėliais, 1997-ais metais lyg niekur nieko išleido knygą "Žvaigždžių vaikai"( Star Children, 1994). Tiesa, jos autorė Jenny Randles, bene garsiausia ir labiausiai gerbiama Anglijos ufologė, pateikia gan santūrų, gal kiek bedvasį įvadą į temą, tačiau nestokojantį žavesio.Visais atvejais tokio pobūdžio knygos skatintų savęs pažinimo, bei pozityvaus atsiskleidimo siekį.

Jei paslaptingumas traukia, svetimumas ugdo, bylodamas amžiną tobulesnio pasaulio ilgesį, didinga prigimtis įpareigoja: jei esi šviesos dalelė - turi šviesti kitiems.

Taip pat skaitykite:

PINIGINIŲ ŽENKLŲ LANKSTYMO MENAS

http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=6028

Rekomenduojamas filmukas

http://www.youtube.com/watch?v=HKkAQkT5o3I

Komentarai

oksė rašė ...

vardas rašė ...

vardas rašė ...

nėr ką galvoti rašė ...

tolygu rašė ...

taip rašė ...

NeMiga rašė ...

MSapnas rašė ...