2010 02 03 LUNI Vilnius. Almantas Samalavičius. Ivano Illicho moderniųjų institucijų kritika

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką
Almantas Samalavičius
Almantas Samalavičius

Vasario 3 d., trečiadienį, 18:00 val., kviečiame į LUNI užsiėmimą „Ivano Illicho moderniųjų institucijų kritika”, kuris vyks restorano „Esse” antrojoje salėje, Gedimino pr. 50, Vilniuje (greta „Vagos” knygyno).

Paskaitoje bus aptariama vieno labiausiai nonkonformistiškų XX amžiaus mąstytojų – istoriko ir filosofo Ivano Illicho – išdėstyta moderniųjų institucijų (mokyklos, transporto, sveikatos apsaugos sistemų ir kt.) kritika, bus kalbama apie jo kritikos išskirtinumą norint suvokti šiuolaikinės visuomenės gyvenimą organizuojančias, reguliuojančias ir kontroliuojančias struktūras.

Lektorius Almantas Samalavičius – humanitarinių mokslų (menotyros) daktaras, Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros fakulteto ir Vilniaus universiteto filologijos fakulteto docentas. Stažavosi Štutgarto ir Ilinojaus universitetuosem yra dėstęs Helsinkio, Ilinojaus, Florencijos, Baskų krašto universitetuose. Daugelio knygų („XX amžiaus vizionieriai”, „Universiteto idėja ir akademinė industrija”, „Idėjos ir struktūros architektūros istorijoje”, „Kaita ir tęstinumas: kultūros kritikos esė” ir kt.) autorius, sudaręs 6 straipsnių ir esė rinkinius. Jo tekstai išversti į anglų, lenkų, slovakų, bulgarų, švedų, suomių, norvegų kalbas. Akademinių interesų sritys: architektūra, literatūrologija, aukštasis mokslas, kultūros teorija, idėjų istorija.

Ivano Illicho moderniųjų institucijų kritika

XX amžiaus minties mokyklų ir svarbesnių mąstytojų intelektualinis žemėlapis Lietuvos akademiniuose diskursuose tebėra išlaikęs kontūrinius bruožus. Skvarbi, esminė Vakarų institucijų kritika, kurią per kelis paskutiniuosius XX amžiaus dešimtmečius pateikė Ivanas Illichas, Lietuvos akademinėje kultūroje yra beveik nežinoma. Šio iškilaus filosofo ir istoriko medievisto pažiūros, jų raida ir įtaka praėjusio amžiaus socialinio mąstymo formoms Lietuvoje kol kas nagrinėtos nebuvo.


„KLAJOJANTIS ŽYDAS IR KRIKŠČIONIS PILIGRIMAS”

Ivan Illich
Ivan Illich

Ivanas Illichas gimė 1926 metais Vienoje, šeimoje, kurioje persipynė žydų sefardų, dalmatų aristokratijos ir katalikybės šaknys. 1931-1941 m. lankė religinę mokyklą. Po tėvo mirties, iškilus pavojui, jog gali būti nacių persekiojamas dėl mišrios kilmės, persikėlė į Italiją, Florencijos universitete studijavo histologiją ir kristalografiją. Pokario metais baigė filosofijos ir teologijos studijas Romos Grigališkajame universitete, 1951 metais apgynė istorijos doktoratą apie Arnoldo Toynbee’o koncepciją Zalcburgo universitete.

Nesusigundęs viliojančiu pasiūlymu kilti bažnytinės karjeros laiptais Vatikane, pasirinko pastoracinę veiklą tarp airių ir puertorikiečių emigrantų ir buvo paskirtas vikaru vienoje Niujorko parapijų, Vašingtono rajone. Ten praleidęs penketą metų ir pelnęs didžiulę neturtingų parapijiečių pagarbą, buvo perkeltas į Puerto Riką ir paskirtas Katalikiškojo universiteto vicerektoriumi. Sulaukęs vos trisdešimt trejų metų amžiaus už neeilinius nuopelnus Bažnyčiai gavo monsinjoro titulą ir buvo bene jauniausias katalikų kunigas pasaulyje, pelnęs tokį aukštą šios institucijos pripažinimą.

1960 metais pasitraukė iš pareigų dėl nesutarimų su vietos vyskupu, draudusiu jo jurisdikcijos katalikams balsuoti už politinį kandidatą, pasisakiusį už gimimų skaičiaus ribojimą, ir tapo Niujorko Fordhamo universiteto profesoriumi. 1961 metais Kuernavachos mieste Meksikoje įsteigė garsųjį Tarpkultūrinės dokumentacijos centrą (žinomą CIDOC akronimu), kuriame buvo rengiami ir mokomi kalbų katalikų misionieriai, atvykę į Lotynų Ameriką. Vėliau šis centras tapo neformaliu universitetu bei reikšmingu intelektualinės minties židiniu. Tais pačiais metais įsteigė ir kitą centrą Petropolyje, Brazilijoje, veikusį iki 1967 metų. Visoje Lotynų Amerikoje jis garsėjo debatais ugdymo, privalomos mokyklos ir sąmoningumo temomis su garsiu brazilų mąstytoju ir švietėju Paulo Freire. (1)

Gyvenimo Puerto Rike laikotarpiu daug įtakos jo pažiūrų raidai turėjo į intelektualinę bičiulystę peraugęs susitikimas su dviem ryškiomis asmenybėmis – žmogiškųjų resursų komisijoje dirbusiu Everettu Reimeriu (jo knyga apie mokyklinio lavinimo žalą (2) vėliau, deja, buvo nepelnytai pamiršta) ir tarptautinės reputacijos austrų ekonomistu Leopoldu Kohru (3). Diskutuodamas su originaliai mąstančiais žmonėmis, septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Ivanas Illichas ėmė publikuoti kritiškus, aistringus, poleminio pobūdžio esė, kurie iš pradžių pasirodė tokiuose įtakinguose leidiniuose, kaip „Sunday Review” bei „New York Review of Books” ir pan. 1970 metais šios esė pasirodė knygos pavidalu (4). Įžangos žodį knygai parašė jo artimas bičiulis Erichas Frommas. Nedogmatiškas, provokuojantis ir daugelį įprastų „tiesų” kvestionuojantis eseistikos rinkinys sukėlė masinį susidomėjimą ir sulaukė plataus rezonanso.

Kol Illicho veikalas buvo rengiamas publikacijai, jo straipsniuose ir viešuose pasisakymuose buvo deklaruojami nonkonformistiniai požiūriai, kurie sulaukė agresyvaus atkirčio filosofui ir teologui pasisakius prieš 1964 metais Brazilijoje valdžią paėmusios chuntos vykdytus kankinimus, kurie greitai buvo taikyti ir kitose Lotynų Amerikos šalyje, neretai su tyliu Jungtinių Amerikos Valstijų administracijos pritarimu ar net palaiminimu. Nuo jo nusigręžė dešiniojo sparno politikai, į jo gyvybę kartą buvo pasikėsinta (žiauriai sumuštas metalo grandinėmis). Galiausiai, trūko ir Romos Katalikų Bažnyčios kantrybė: jos dogmas ir politinę laikyseną kritikavęs jai ištikimas, tačiau nepaklusnus kunigas buvo iškviestas į Romą, kur privalėjo stoti prieš Šentąją Tikėjimo Doktrinos Kongregaciją. Jis buvo apkaltintas erezija, be to, pareikalauta laikytis konfidencialaus tikėjimo įžadų. Ivanui Illichui atsisakius paklusti, galiausiai, jam buvo leista sugrįžti į Meksiką. Nesiliovus įvairioms insinuacijoms ir iš piršto išlaužtiems kaltinimams, 1969 m. Vatikano institucijai uždraudus katalikų kunigams ir vienuoliams (-ėms) vykti į jo vadovaujamą centrą Meksikoje, Ivanas Illichas nusiuntė laišką savo vyresniajam, Niujorko arkivyskupui, kuriame pranešė pasitraukiąs iš bažnytinės tarnybos, suspenduojąs kunigo priedermių vykdymą ir „atsisakąs bet kokių titulų, pareigų, naudos ir privilegijų, priklausančių man kaip šventikui” (5). Beje, literatūros šaltiniuose neretai klaidingai teigiama, jog jis išsižadėjęs Bažnyčios ir nustojęs teisės būti kunigu. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui oficialiuose Romos katalikų Bažnyčios dokumentuose (Annuario Pontificio) jis ir toliau figūravo kaip kunigas, turįs monsinjoro titulą.

Praėjus penkeriems metams po pirmosios knygos pasirodymo, Ivanas Illichas parašė dar keturias knygas: „Numokyklinta visuomenė” („Deschooling Society”, 1971), „Linksmybės įrankiai” („Tools for Conviviality”, 1973), „Energija ir teisingumas” („Energy and Equity”, 1974), „Medicinos ribos” („Limits to Medicine”, 1975). Šis laikotarpis buvo ne tik itin produktyvus literatūros srityje, bet ir nepaprastai intensyvus kelionių, viešų paskaitų ir diskusijų Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Lotynų Amerikos šalyse metas. Provokuojančių knygų autorius, tarsi tarptautinio masto rook žvaigždė, buvo kviečiamas į televizijos ir radijo laidas, dešimtys dienraščių ir žurnalų skelbė interviu su juo ir pirmuosiuose puslapiuose (pavyzdžiui, Paryžiaus „Le Monde”) spausdino jo straipsnius. Ivano Illicho knygų tiražai augo, jos buvo publikuojamos didžiausiose tarptautinėse leidyklose.

1976 metais jis nusprendė nutraukti CIDOC veiklą. Šis žingsnis buvo žengtas dėl kelių savaip svarbių priežasčių. Viena vertus, jo talkininkams pavyko išlaikyti šį neformalų universitetinį centrą dėl veiklai palankaus Meksikos ir Jungtinių Valstijų valiutų kurso (jame veikė ir Lotynų Amerikos kalbų mokykla, kuri nešė pakankamą pelną), tačiau dėl naftos kainų pakilimo, Meksikos valdžiai nusprendus pakeisti peso kursą, tai tapo nebeįmanoma. Be to, pasikeitus politinei situacijai prieš CIDOC prasidėjo agresyvūs išpuoliai. Kita vertus, šis buvusiame viešbutyje įsikūręs puikiai funkcionuojantis centras ėmė itin dominti privačius Jungtinių Valstijų universitetus (6). Buvo imtasi ir dar vieno sprendimo – Illichas ir jo bendradarbiai atsisakė kurti formalią pasekėjų mokyklą, kadangi tai galėjo paskatinti neformalaus centro tapsmą formalia institucija.

CIDOC nustojus veikti, Ivanas Illichas nutraukė paskaitas ir diskusijas. Kurį laiką jis pėsčiomis keliavo po Indiją ir Pietryčių Azijos šalis, net buvo sumanęs ten gyventi. Atvykęs į Meksiką ištisus mėnesius praleido ant žirgo, ieškodamas tinkamos vietos būsimai misionierių kalbų mokyklai. Vėliau grįžo į Europą ir ėmė dėstyti Vokietijos Kaselio ir Marburgo universitetuose. Į jo paskaitas susirinkdavo po kelis šimtus imlių ir puikiai filologiškai pasirengusių, lotynų kalbą išmanančių studentų.

Prasidėjo naujas pereinamasis Illicho intelektualinių interesų etapas – jis mažiau domėjosi vieša modernybės institucijų kritika ir vis labiau gilinosi į istorines studijas, siekdamas atskleisti dar viduramžiais – XII-XIII amžiais susiklosčiusias sąlygas, kurios iškėlė modernias institucijas ir naujas technologijas. Pirmieji šių pastangų rezultatai buvo knygos: „Įgalumą atimančios profesijos” („Disabling Professions”, 1977), „Šešėlinis darbas” („Shadow Work”, 1981), „Lytis” („Gender”, 1982). Paskutinioji, paskelbta Kalifornijos universitete Berklyje skaityto kurso pagrindu, sulaukė audringos reakcijos. Šį kartą viešą manifestaciją prieš jos autorių surengė šešios Berklio profesorės feministės, surengusios knygos teismą akademinės konferencijos pavidalu. Illichui, pakviestam išklausyti įsiaudrinusių „sufražečių” nuosprendžio, buvo suteikta vos dešimties minučių pasisakymo teisė (7). Iš pradžių ketinęs atkirsti „raganiaus medžioklę” surengusioms kolegėms specialiu pamfletu, vėliau šios minties atsisakė.

Ne tiek naujas priešiškumo protrūkis, kiek gilėjantys istorinių tyrimų interesai paskatino Ivaną Illichą šalintis ankstesnės viešumos. Ilgainiui jis griežtai atsisakė duoti interviu ar dalyvauti televizijos laidose, tačiau intensyviai dėstė universitetuose ir skaitė paskaitas įvairių akademinių asociacijų suvažiavimuose. Šio posūkio į „idėjų archeologiją” laikotarpiu jis profesoriavo Vokietijos Oldenburgo universitete, periodiškai skaitė kursus McKormacko teologinejė seminarijoje (Čikagos universitete) prieš tai metus rezidavęs naujai atidarytame „Priešakinių tyrimų institute – Wissenschaftkoleg zu Berlin”. Vėliau dėstė Pensilvanijos valstybiniame universitete ir Bremeno universitete, dalį laiko praleisdamas savo kukliame būste Meksikos sostinės priemiestyje.

Devintajame dešimtmetyje Illichas paskelbė keletą naujų reikšmingų veikalų: „ABC: liaudies proto alfabetizavimas” („ABC: Alphabetization of the Popular Mind”, 1998, kartu su Barry.u Sandersu), „Teksto vynuogyne” („In the Vineyard of the Text”, 1993), be to, publikavo paskaitų rinkinį „Praeities veidrodyje” („In the Mirror of the Past: Lectures and Addresses 1978-1990”, 1992). Pirmosios dvi knygos buvo skirtos raštingumo istorijai ir „vienuoliško skaitymo” transformacijai į „knyginį” skaitymą, trečioji – istorijai (8).

Paskutinio dešimtmečio tyrimai buvo susiję su kūno ir suvokimo istorija, kurią jis ištisus dešimtmečius studijavo su vokiečių istorike ir sociologe Barbara Duden (9). Jos namai Bremene tapo Ivano Illicho ir jo bičiulių susitikimų bei intelektualinio darbo vieta. Bremenas tapo ta vieta, kurioje susitelkė vadinamas „Illicho ratas”. 2000.2001 metais jis ir jo bičiuliai bei bendražygiai – žinomi nekonvencialūs urbanistai Johnas McKnightas, Johnas F. C. Turneris, architektūros istorikas Josephas Rykwertas, architektai Jenas Robertas, Terence.as Galvinas, buvęs dominikonų vienuolis, politicos mokslų profesorius Lee Hoinackis, muzikos istorikas Mathias Riegertas, biologė Silja Samerski ir kiti – dalyvavo vadinamose „Oklando stalo” paskaitų ir diskusijų cikluose, kuriuos organizavo Oklando meras Jerry.s Brownas (10). Šios diskusijos susilaukė plataus atgarsio, nes jose intelektualai su eiliniais miesto bendruomenės nariais analizavo daugelį metų Illicho nagrinėtus modernybės aspektus: tradicinio svetingumo sunykimą, vietos suerdvinimą, karą prieš savęs išlaikymą, bendruomenių kūrimą ir kita.

Seminaruose buvo analizuojama, kaip profesionalizacijos procesai, ekspertų kultas ir tariamas progresas deformavo žmogaus gyvenimo, bendruomeniškumo įgūdžius, kaimynystės ir bičiulystės sampratą bei pasidalijimą darbu. Profesionalų elgsena, jų statusas ir galia išaugo po II Pasaulinio karo ir tapo šiuolaikinės visuomenės tikrenybe. Pastaraisiais dešimtmečiais panašius vaidmenis ėmė atlikti profesionalūs patarėjai, kurie moko pacientus, vartotojus ir netgi poras, kaip dera ir būtina gyventi ir kurti savo santykius. Lygiai taip pat įgūdžius ir patirtis deformuoja į bendruomenių ir žmonių gyvenimus besiveržianti, pastovią klientūrą ugdanti „pagelbėk sau pats” lektūra, kurpiama profesionalių psichologų, vadybininkų, finansininkų ir t. t. Deja, planuotas ilgalaikis ambicingas projektas vėliau dėl įvairių aplinkybių nutrūko.

Tarp daugelio vėlyvesnio Illicho gyvenimo etapo projektų reikėtų paminėti nemenko atgarsio sulaukusį analitinį „Plėtros žodyną” (11). Nors šio kolektyvinio veikalo, kuriame pateikta istorinė esminių modernybės sąvokų – pažangos, plėtros, rinkos ir kt. – apžvalgą koordinavo ir leidinį redagavo žinomas vokiečių ekologas dr. Wolfgangas Sachsas, pagrindus šiam tyrimui sukūrė Ivano Illicho suformuota modernybės ir jos institucijų interpretacija, kurią plėtoja tarptautinė jo bendradarbių komanda. Beje, ir ankstesniu savo gyvenimo laikotarpiu mąstytojas dalyvavo kolektyvinio pobūdžio projektuose, dažniausiai būdamas jų intelektualinis spiritus movens.

Tenka pridurti, kad paskutinieji keliolika Illicho gyvenimo metų buvo paženklinti sunkia liga – vėžiu. Mąstytojas leido gydytojams apžiūrėti ir diagnozuoti ant skruosto iškerojusį, veidą bjaurojantį, auglį dar ganėtinai ankstyvoje stadijoje, tačiau paaiškėjus, kad pašalinus piktybinį naviką praras kalbos dovaną, ėmėsi savo ligos eigą prižiūrėti pats. Nors išgyvendamas sunkiai pakeliamą skausmą, kuris trukdė valgyti, miegoti, sukaupti dėmesį, darkė ir slopino klausą, Illichas atsisakė naudoti cheminius farmakologijos preparatus, pasirinko akupunktūrą, jogą, netgi anestetikus ir skausmą paskutiniais gyvenimo metais slopino medžiaga, kuri buvo naudojama tradicinėse, modernios medicinos nepažinusiose visuomenėse – opijumi. Šiuo požiūriu jis liko ištikimas pamatiniams požiūrio į žmogaus gyvenimą ir kūną principams, teigdamas, kad žmogaus prigimčiai, ligai ir mirčiai nereikalingas biurokratinis įsikišimas, o ligos eigą „administruoti” turįs pats žmogus, bet ne profesionalūs „kūno vadybininkai”. Seno bičiulio Jerry’o Brauno paklaustas, kodėl jis atsisakęs ne tik chirurginės, bet ir medicininės priežiūros intervencijos, mąstytojas atsakė vieno iš šventųjų žodžiais: „Nuogas seku nuogu Kristumi”.

Ivanas Illichas mirė svetinguose profesorės Barbaros Duden namuose, Bremene, kur dirbo universiteto profesoriumi ir noriai atverdavo duris žmonėms, ieškantiems atsakymų į prieštaringos modernybės iškeltus klausimus. Akademinė Bremeno universiteto bendruomenė su didele pagarba į savo gretas priėmė vieną iškiliausių XX amžiaus pabaigos mąstytojų ir istorijos tyrinėtojų. Šio miesto universitetinėje aplinkoje aplink Ivaną Illichą susispietė naujas jaunų tyrinėtojų būrys, kaip anksčiau Kaselio, Marburgo, Oldenburgo bei Pensilvanijos universitetuose. Miestas iškilųjį piligrimą apgaubė didžiausia pagarba suteikdamas jam, kaip kadaise jo itin pamėgtam poetui Paului Celanui, Taikos premiją. Bičiulių ir bendražygių padedamas Ivanas Illichas įsteigė naują tyrimų centrą Bolonijoje, bet jo atidaryti nespėjo. Tačiau spėjo parašyti paskutinį fundamentalų veikalą – skausmo istoriją. Ją, kaip ir pilną mąstytojo raštų rinkinį prancūzų kalba, įsipareigojo išleisti viena didžiausių Prancūzijos leidyklų „Le Seul”. Tai buvo savotiškas intelektualinis atkirtis tiems, kurie piktdžiugiškai skelbė, esą Ivano Illicho karjera baigėsi jau tuomet, kai jo pavardė dingo iš didžiosios amerikiečių spaudos puslapių. Pridurkime tai, kad tuomet jo knygos ir toliau buvo verčiamos į keliolika pasaulio kalbų – vokiečių, ispanų ir kitas.


VAKARŲ INSTITUCIJŲ IR MODERNIŲJŲ SISTEMŲ KRITIKA

Ivan Illich. Deschooling Society
Ivan Illich. Deschooling Society

Vienas pirmųjų ir pagrindinių fundamentalios Illicho kritikos taikinių – mokykla ir švietimas, moderniojoje visuomenėje suprantamas kaip veikla, kurios sąlygas, formas, trukmę ir jų pagrindu įgyjamas socialines privilegijas nustato ir reglamentuoja ugdymą monopolizavusios oficialios institucijos. Ilgainiui šios išoriškai primestos reglamentuoto laipsniško žinių įgijimo „normos” virsta nekvestionuojama tikrenybe; jos tampa ne tik kiekvieno individo savastimi, bet ir yra reprodukuojamos su kiekviena nauja žmonių karta. Pradinis tekstas, kuriame išdėstyta vėlesnės kritikos matmenys, buvo parengtas CIDOC seminarams Meksikoje dar 1968 metais ir vadinosi „Mokykla: šventoji karvė”, o po keleto metų buvo paskelbtas pirmojoje autoriaus knygoje (12). Toji knyga buvo išleista keleto kryptingų esė pagrindu ir pavadinta „Numokyklinta visuomenė”.

Iki šiol daugelis ją laiko bene įtakingiausiu, plačiausiai pagarsėjusiu ir daugiausiai ginčų sukėlusiu Illicho veikalu, nors šis teiginys nėra neginčytinas, kadangi iš tiesų ją reikėtų laikyti bendresnės moderniųjų institucijų (švietimo, transporto, sveikatos apsaugos sistemų ir kt.) kritikos dalimi. Šioje knygoje mąstytojas reiškė radikalų požiūrį ne tik į mokyklos vaidmenį ir jos užimamą monopolinę vietą moderniosios visuomenės gyvenime, bet ir sukūrė analitinį-interpretacinį pagrindą kitų modernybės institucijų bei jų primesto mąstymo būdo ir gyvensenos tyrimui.

„Numokyklintoje visuomenėje” mąstytojas ėmėsi apžvelgti pamatinę privalomo mokyklinio lavinimo mitologiją, kuri ilgainiui buvo priimta kaip neginčijama modernybės dogma, nors iš tiesų vakarietiškoje ugdymo sampratoje homo educandus ideologiją – siekį visus išmokyti visų įmanomų dalykų – bene pirmasis XVII a. įtvirtino Janas Amosas Comenius. Illicho teigimu, visuotinio mokyklinio lavinimo įteisinimas iš esmės ydingas, kadangi užuot išreiškęs ir įtvirtinęs lygiateisiškumą ir sukūręs vienodas sąlygas visiems, jas eliminuoja, sukurdamas demokratiškumo regimybę, o sąmoningą lavinimąsi ir asmeninį tobulėjimą paverčia biurokratiškai organizuotu prievartiniu procesu, kuomet atliekama griežta socialinė selekcija: vieni, „suvartoję” didžiausią kiekį lavinimui skirto laiko ir, įveikę visas formalaus švietimo pakopas, tampa privilegijuotųjų luomo nariais, tuo tarpu kiti, ypač iškritusieji (jo žodžiais tariant, netekę malonės ir paversti „nepakankamai sumitusiais atpirkimo ožiais”), užima žemesnes vietas socialinės stratifikacijos skalėje vien dėl trumpesnio mokykloje praleisto laiko bei jį patvirtinančių sertifikatų stokos. Tie, kurie per šį visuotinybe tapusį „žinių gamybos” procesą vienoje ar kitoje pakopoje atsidūrė kitapus švietimo sistemos institucijų, neišvengiamai tampa gamybos proceso atliekomis; jie stigmatizuojami visam gyvenimui, kadangi buvo nepakankamai scholiarizuoti ir todėl verčiami jaustis taip, tarsi „buvo išmesti iš rojaus, nes nebelankė Bažnyčios”.

Visuotinybe ir privalomybe tapusi mokykla, o taip pat bet koks institucionalizuotas ir reglamentuotas lavinimas, pasak Illicho, sukuria, įtvirtina ir iš naujo atkuria kelis modernybėje itin tvirtai įsišaknijusius nepakeičiamus mitus: vertybių išmatuojamumo, vertybių įpakavimo ir save gaminančio proceso. Pirmojo mito efektyvumą mąstytojas aiškina taip:

„Mokykla kuria Neišsenkamo vartojimo mitą. Šis modernus mitas paremtas tikėjimu, kad procesas neišvengiamai sukuria kažkokią vertę ir todėl gamyba būtinai skatina poreikį. Mokykla moko mus, kad mokymas gamina išmokimą. Mokyklų egzistavimas sukuria scholiarizacijos poreikį. Vos išmokstame norėti mokyklos, mūsų veikla įgauna kliento santykius su kitomis specializuotomis institucijomis. Kadangi savamoksliai vyrai ir moterys buvo diskredituoti, imama nepasikliauti bet kokia neprofesionalia veikla. Mokykloje mus moko, kad vertingas mokymasis yra lankomumo rezultatas, kad lavinimo vertė kyla sulig patyrimu ir galiausiai, kad šią vertę galima išmatuoti klasėmis ir sertifikatais (13). Įgijęs ir savastimi pavertęs tokius socialinės inžinerijos įskiepytus mąstymo įpročius, žmogus ilgainiui tampa „lengvu kitų institucijų grobiu”, nes scholiarizuotas asmuo sąmoningai ar nesąmoningai ima tapatinti savo išsilavinimą ir mentalinį augimą su planingu, organizuotu mokymu ir jį monopolizavusiomis institucijomis. O pačios institucijos, iš anksto užkirtusios kelią bet kokioms įmanomoms ugdymo alternatyvoms, save apgaubia universalumo, amžinumo ir nepakeičiamumo aura, nors patyrinėjus gilesnę žmonijos istoriją tampa akivaizdu, kad joje niekados nėra buvę jokių formalaus ar juo labiau privalomo lavinimo pavyzdžių.

Naujaisiais laikais susiformavęs ir nusistovėjęs mokyklos santykis su savo „klientūra” remiasi industrinėje visuomenėje veikiančiais gamybos ir vartojimo, o taip pat poreikių kūrimo ir skatinimo principais. Ji „parduoda” iš anksto švietimo profesionalų parengtą, apdorotą ir biurokratiškai aprobuotą programą, kurios galutinis rezultatas nė kiek nesiskiria nuo bet kurio kito moderniosios eros masinio gaminio. Paskutinėje „žinių gamybos” proceso grandyje esantis mokytojas-platintojas atlieka panašų vaidmenį kaip ir bet kuris kitas mechanizuoto industrinio proceso etapo sraigtelis: jis pateikia tos institucijos gaminį mokiniui-vartotojui, kartu su skrupulingai parengtomis jo vartojimo instrukcijomis. Pastarojo gebėjimą priimti ir panaudoti mokymo programų medžiagą atidžiai seka ir studijuoja kiti šio racionalizuoto gamybos proceso stebėtojai ir dalyviai: tyrinėtojai (kitaip tariant, edukologai), kurie atidžiai išanalizavę mokinio imlumą (arba nesugebėjimą) suvartoti jam tiekiamą produkciją, atsižvelgdami į tyrimų rezultatus parengia naujus „pažangesnio” lavinimo modelius; o nustatę, kad kuris nors iš dabartiniu metu taikomų modelių pasižymi kokiais nors netobulumais ar trūkumais, jie veikiai parengia tokius, kurie padeda efektyviau įsisavinti formaliam lavinimui skirtą programų medžiagą. Tad įvertinus grįžtamąjį ryšį, papildyta ir atnaujinta lavinimo programa vėl grįžta į amžino vartojimo rinką: „Mokyklų programos patiria progresuojančio mokymo alkį, tačiau net ir tuo atveju, jei alkis verčia nuolat absorbuoti, jis niekuomet nesuteikia džiaugsmo sužinoti ką nors savo malonumui. Kiekvienas dalykas pateikiamas įpakuotas kartu su instrukcija, kaip vartoti vieną po kito pateikiamą pasiūlą, o praėjusių metų įpakavimas, šių metų vartotojo akimis žiūrint, visuomet esti išėjęs iš mados. Šį poreikį sukuria vadovėlio reketas. Švietimo reformatoriai kiekvienai kartai žada naujausia ir geriausia. Tad visuomenė yra scholiarizuojama taip, kad pati imtųsi reikalauti to, kas jai siūloma. (14)

Mokyklą kaip instituciją, galutinai monopolizavusią švietimą modernybės laikais (nors ši tendencija ėmė aiškėti gerokai anksčiau), Illichas prilygino naujam Pasaulinės Bažnyčios tipui, o ši, pasak istoriko Arnoldo Toynbee’o, visuomet iškyla žlungant kokiai nors didelei kultūrai. Mokyklos institucija, nors ir nutraukusi saitus su religija ir įgavusi sekuliarizuotą pobūdį, besiremianti mokslinio tyrimo pagrindais, be to, pliuralistinė ir propaguojanti racionalumą – iš esmės veikia kaip universali Bažnyčia, kuri pati sukuria ir didina tikėjimo poreikį. Be to, mokykla efektyviai kuria tam tikrą socialinį mitą; jos struktūra yra pagrįsta ritualiniu „laipsniško kilimo žaidimu”, kurio taisykles įsisavinusi visa visuomenė išsiugdo įprotį klusniai vartoti tik šios institucijos tiekiamus gaminius, ignoruodama ir nuvertindama bet kokią (jos nesankcionuotą ir neapdorotą) patirtį, įgūdžius ar žinias, ypač tuo atveju, kai jie nėra šios monopolinės institucijos (ne tik mokyklos, bet ir, pavyzdžiui, šiuolaikinio universiteto) veiklos rezultatas. Interpretuodamas mokyklą kaip visuomenės gyvenimą reguliuojantį fundamentalų socialinį ritualą, nuo kurio esmingai priklauso asmens padėtis būsimoje socialinėje hierarchijoje (nepaisant visuomenę valdančio politinio režimo formos) Illichas apeliavo į jam tuo metu didelę įtaką dariusią afrikietiškus ritualus tyrinėjusio Pietų Afrikos antropologo Maxo Gluckmano koncepciją (15). Tačiau, kaip pats vėliau patikslino pokalbyje su Kanados rašytoju ir žurnalistu Davidu Cayley, archainių ir moderniųjų ritualų mastai skiriasi, tad galima daryti išvadą, kad „scholiarizacija kaip ritualas yra kažkas labai nauja. Jungtinių Valstijų pietvakariuose ir tarp kai kurių genčių Indijoje ir dar bala žin kur yra paplitę lietaus šokis; tačiau neteko girdėti apie jokį pasaulinio pobūdžio lietaus šokį. Scholiarizaciją per kelias pastarąsias žmonių kartas misionieriai perkėlė į kiekvieną pasaulio kampelį ir jos procedūromis dabar seka tiek čiabuviai, tiek Olandijoje, tiek Vorčesteryje ar turtingose Niujorko miesto dalyse gyvenantys žmonės. Todėl staiga turėjau paklausti savęs, ar yra precedentų tokiam sėkmingam šio ritualo paplitimui pasaulyje? Ritualui, kuris buvo priimtas kaip savaime suprantamas ir kuris sukūrė įsitikinimą, mitą, kuris tapo tikėjimo klausimu nežiūrint ryškaus kontrasto, kurį teikia jo akivaizdžiai žalingi padariniai.” (16) Giliai įsišaknijęs tikėjimas, kad žinojimas susideda iš viena kitą papildančių dalių ir tokio žinojimo pripažinimas vertybe, arba, kitaip tariant, žinijos suvokimas išimtinai ekonominėmis kategorijos ir sudaro „gyvenimo moderniojo pasaulio absurde pagrindą.” (17)

Ritualinis formalaus lavinimo pobūdis, kurį savo kritikoje negailestingai atskleidė filosofas, ir buvo viena esmingiausi ų jo nonkonformistinės koncepcijos dalių. Tačiau būdinga, kad būtent šio aspekto neįvertino arba jį tiesiog „apėjo” daugelis „Numokyklintos visuomenės” anuometinių kritikų, vertinusių veikalą tiek iš dešiniosios, tiek ir iš kairiosios ideologijos pozicijų. (18) Illicho atlikta fenomenologinė mokyklos analizė kai kuriuos radikaliomis idėjomis persmelkto veikalo kritikus labiausiai erzino tariamu tezių abstraktumu ir konkrečių empirinių duomenų stoka. Vienas iš katalikiškajai dešinei atstovavusių knygos recenzentų, savo straipsnyje pavadinęs filosofo kritiką „išpuoliu prieš ugdymą”, primygtinai tvirtino, esą vienas didžiausių Illicho koncepcijos Achilo kulnų yra pagavios retorikos perviršis, nes esą dauguma „tų dalykų, kuriuos jis siūlo, nėra nei nauji, nei esmingai išskirtiniai. Masinės technologijos, komunikacijų ir mobilumo padariniai ir vertybės jau buvo plačiai aprašyti ir analizuoti. Politikos, teisės ir istorijos realijas galima naudingai studijuoti remiantis ne mažiau gausiais šaltiniais. Reikalo esmė yra ta, kad jo socialinė kritika nėra grindžiama fundamentaliu kultūros supratimu yra ir pernelyg plati, ir klaidinga savo geriausiose vietose bei melaginga prasčiausiose ir įkūnijanti preskripcijas ir sprendimus, turinčius abejotiną funkcinę vertę. Jei Illichas būtų atsispyręs pagundai griebtis plačių apibendrinimų ir stereotipų, galbūt jo analizė būtų tikslesnė, mažiau utopiška ir tuomet išsiskleistų į konkrečių veiksmų seką. Neapmąstyta retorika nėra joks mąslios analizės ir pragmatiško veiksmopakaitalas.” (19) Kritiko pastabos nebuvo nei labai originalios, nei ypatingai gilios. Ir, žinoma, net ir retorikos požiūriu jos daugsyk nusileidžia hipnotizuojančiai Illicho raštų įtaigai, juolab, kad šalia kitų dalykų, turėdamas puikų klasikinį išsilavinimą, jis meistriškai panaudojo senosios Graikijos kultūrinius vaizdinius, pavyzdžiui, garsųjį Edipo mitą, kurį pritaikė mokyklos fenomenologijai. Šio svarstymo kontekste kandokas recenzento pastabas pasitelkiu kaip banalaus mąstymo, kuriame atsispindi nesugebėjimas ir netgi visai neslepiamas atsisakymas kartu su autoriumi gilintis į totalitarinę moderniųjų institucijų prigimtį ar kvestionuoti jas grindžiančią pradžios mitologiją, iliustraciją. Nepajėgdamas adekvačiai įvertinti pažangos ritualizavimo, descholiarizacijos koncepcijos, šis Illicho kritikas nukreipia dėmesį į įprastinius intelektualinių „klystkelių” šaltinius: menamą retorinį abstraktumą bei konkrečių veiksmų plano nebuvimą, nė kiek nesusimąstydamas apie tai, kuo filosofinė refleksija skiriasi nuo dalinių praktinių tikslų siekiančio ar teorines hipotezes „iš vidaus” tikrinančio edukologinio tyrimo, gebančio nušviesti tik atskirus ugdymo aspektus, bet negalinčio paaiškinti, kodėl Naujaisiais laikais formalus privalomas lavinimas Vakarų kultūroje, o kiek vėliau ir kitose nevakarietiškose visuomenėse įsitvirtino tarsi nekvestionuotina ir savaime suprantama pažangos aksioma. O ji įgijo ne tik neliečiamumo aurą, bet ir tapo savotiška tabu paženklinta teritorija, į kurią nevalia įžengti iš jokių kritiško mąstymo prieičių. Šitai suvokus, dar menkiau pagrįsti atrodo marksizmo prezumpcijomis dvelkiantys kaltinimai dėl pragmatiškumo ir nuorodų į būsimos rekonstrukcijos praxis stokos. Fariziejiški kaltinimai, beje, lydėjo Illichą visą gyvenimą.

Tačiau būtų labai netikslu ar netgi klaidinga tvirtinti, esą modernybės analitikas ideologiškai akino demontuoti pačią mokyklos instituciją, ar juo labiau, kad nesiūlė jokių alternatyvų suuniversalintai (galėtume pridurti, ir globalizuotai) vakarietiškai ugdymo sistemai. Kaip vėliau pastebėjo pats mąstytojas, šioje knygoje nebuvo siūloma panaikinti mokyklas, joje buvo kalbama apie mokyklų atskyrimą nuo valstybės ta pačia prasme „kaip Bažnyčia yra atskirta Jungtinėse Valstijose”, o galiausiai ir kiek dviprasmiškas, daugybę aistrų sukėlęs veikalo pavadinimas buvo parinktas leidėjo, bet ne autoriaus iniciatyva. (20) Visagalei monopolinei mokyklos institucijai, manipuliuojančiai savo „klientūra”, jis priešpriešino labai aiškią alternatyvą – mokymosi bei lavinimosi tinklus, arba kitais žodžiais tariant – neformalius, aktyviam lavinimuisi ir ugdymo sąveikai skirtus centrus, kuriuose atsisakoma paklusti moderniosios profesionalizacijos kultui, kur žinios ir įgūdžiai lygiaverčiais, tikrai demokratiškais pagrindais galėtų būti keičiami į savo ekvivalentus. Kaip teigia Illichas, „ateitis priklauso nuo to, ar pasirinksime institucijas, kurios rems gyvenimą, grįstą veiksmu, o ne nuo naujų ideologijų ir technologijų kūrimo. Mums reikia kriterijų rinkinio, kuris leistų pertvarkyti institucijas, remiančias asmeninį augimą, o ne aklą įpratimą, o taip pat valios pirmenybiškai investuoti technologinius išteklius į tokių institucijų plėtrą.” (21) Kitais žodžiais tariant, atsisakius vartotojiško etoso ir vartotojiškos švietimo „paslaugų industrijos” siūloma pasukti nevaržomo, nereglamentuoto lavinimo galimybių sklaidos ir dialoginės saviugdos keliu. Skelbiama ugdymo institucijų reforma pirmiausia reikalauja kritiškai persvarstyti (ir atitinkamai koreguoti) dabartiniu metu egzistuojantį žmogaus ir jo poreikių vaizdinį.” (22) Tokie lavinimosi (būtina pabrėžti – lavinimosi, o ne išorine manipuliacija pagrįsto lavinimo!) tinklai turėtų veikti ne kaip įprastinės hierarchiniu principu veikiančios industrinio pobūdžio švietimo institucijos, bet kaip bendruomenėms reikalingos, jų remiamos ir jų pačių kuriamos vietos, kuriose sudaromos sąlygos gilintis į vieną ar kitą dalyką konsultuojant, patariant ir gaunant patarimų, savanoriškai bendradarbiaujant, keičiantis įgūdžiais ir patirtimis, pakeitus mokyklos sistemoje įsišaknijus į ugdytojų ir jiems pavaldžių bei paklusnių ugdomųjų santykį. (23)

Alternatyviosios pedagogikos atstovai
Alternatyviosios pedagogikos atstovai

VIETOJ IŠVADŲ

Šias moderniosios Vakarų kultūros raidos suvokimui esmingas temas mąstytojas svarstė ir kituose veikaluose, tarp kurių reikia išskirti jo straipsnių ir įvairoms auditorijoms skirtų paskaitų rinkinį „Praeities veidrodyje”, kuriame atsispindi interesų gelmės ir tyrimo krypčių įvairovė. (24) Šioje knygoje Illichas kalba apie tokius skirtingus moderniosios epochos produktus kaip homo educandus, atmintį, ekonomikos alternatyvas ir atliekų istoriją, šneką ir bendruomenę, rašto kultūrą ir technologijas, žmogaus būstą ir kt. (25) Vėlesniuoju savo gyvenimo laikotarpiu, kamuojamas sunkios ligos mąstytojas toliau plėtojo savo tyrimus: rašė apie universiteto ir teksto sąveikas, gilinosi į „reginių amžiuje” išsikerojusią vaizdinio kultūrą, garso istoriją. Atsisakęs būti homo educandus ar pasiduoti kokiai nors kitai plačiai paplitusiai ir įtakingai modernybės ideologijai, atmetęs mąstymą įkalinančias dogmas, Illichas liko ištikimas esminiams savo gyvenimo ir tiriamosios veiklos principams – kritiškai analizuoti moderniąsias institucijas ir jų suformuotos visuomenės mentalitetą, „praeities veidrodžiuose” ieškoti konceptualių pavidalų, iš kurių susiklostė moderniųjų laikų tikrenybės, kultivuoti daugiasluoksnį ir įvarialypį nelinijinio pobūdžio mąstymą, išvengiant linijinės „pažangos” konceptualių žabangų, nepasiduoti „moralinei korupcijai”, gresiančiai tiems, kurie nekritiškai skolinasi tam tikru metu madingas teorines schemas. Nepaisant santūrumo ir šaltumo, su kuriuo pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų akademinės bendruomenės priėmė jo idėjas, ir griežtą, istoriškai pagrįstą moderniųjų institucijų ir sistemų kritiką (26), apeidamos ir nutylėdamos be galo įžvalgias, nonkonformistines mąstytojo pažiūras, jo veikalai ir mąstymo būdas padarė nemažą įtaką įvairių disciplinų tyrinėtojų būriui. Kaip ir kiti nekonvencionalūs, originalūs mąstytojai ir bendraminčiai (sociologas Jacquesas Ellul ar ekonomistas E. F. Schumacheris), Illichas lieka iškilia ir reikšminga XX a. antrosios pusės Vakarų intelektualinio gyvenimo figūra, palikusia gausų ir įvairų filosofinės minties ir istorinių studijų palikimą, kuri skatina jo interpretacijų poveikį patyrusius tyrinėtojus plėsti jo atvertus įžvalgų ir suvokimų horizontus.

_________________________


(1) M. Gajardo. Ivan Illich. Prospects: the Quarterly Review of Comparative Education, vol. XXIII, no. 3-4, 1993.

(2) E. Reimer. School is Dead. An Essay on Alternatives in Education. Harmondsworth: Penguin, 1971.

(3) Illicho artimas bendradarbis, technologijø filosofas Carlas Mitchumas, su kuriuo jie dešimtį metų kartu profesoriavo Pensilvanijos valstijos universitete, nurodo, kad jo intelektualinių pažiūrų plėtrai itin didelę įtaką padarė trys veikalai: D.Arcy Wentworth Thompson. On Growth and Forms. Cambridge: Cambridge University Press, 2 volumes, 1917; J. B. S. Haldane. On Being the Right Size. London: Chatto and Windus, 1927; Leopold Kohr. The Breakdown of Nations. New York: Rinehart, 1957. Žr.: Carl Mitchum. In Memoriam Ivan Illich: Critic of Professional Design // DesignIssues, 1992.

(4) Ivan Illich. Celebration of Awareness: A Call for Institutional Revolution. New York: Doubleday, 1970. Po metų antrą šios knygos leidimą pakartojo Niujorko leidykla „Anchor Books”

(5) Platesnį šios istorijos aptarimą žr. The Rivers North of the Future. The Testament of Ivan Ilich as told to David Cayley. Foreword by Charles Taylor. Toronto: House of Anansi Press, 2005, p. 8-10.

(6) Ten pat, p. 10.

(7) Pasak paties Illicho, „1973 metais padariau išvadą, kad viską, ką norėjau pasiekti įkurdamas centrą 1960 m., visiškai įgyvendinau jau 1965-aisiais, viskas, ką norëjau padaryti, buvo atlikta. Ir dėl keisto įvaizdžio fizinis pavojus mano bendradarbiams tapo toks didelis, kad buvo sunku imtis atsakomybės – turite prisiminti, kokia tuo metu buvo Lotynų Amerika. Taip pat supratau, kad bus neįmanoma tos vietos išsaugoti nuo universitetinio pobūdžio institucionalizacijos. Grupės profesorių iš Stanfordo, Kornelio ir kitų universitetų norėjo jį perimti. Tai reiškė, kad šešiadešimt trys žmonës, kuriems vadovavo Valentina Borreman ir kurie faktiškai tvarkė ir kūrė centrą, nė vienas jų neturėjo universitetinio laipsnio ir dauguma jų nebuvo baigę pradinės mokyklos, bus pakeisti nauja tarptautinių veikėjų krūva.” David Cayley. Ivan Illich in Conversation. Toronto: House of Anansi Press, 1992, p. 202.

(8) Konferencijos pranešimai vėliau buvo paskelbti specialiame žurnalo numeryje. Žr. Feminist Issues: A Journal of Feminist Social and Political Theory 3, no. 1 (Spring 1983).

(9) B. Duden. The Woman Beneath the Skin: A Doctor’s Patients in Eighteen Century Germany. Cambridge: Harvard University Press, 1991. Taip pat žr. B. Duden. Disembodying Women: Perspectives on Pregnancy and the Unborn. Cambridge: Harvard University Press, 1993.

(10) Jerry’ Brownas kadaise buvo jauniausias ir itin daug bendrapiliečių labui pasitarnavęs charizmatiškas didžiausios JAV valstijos – Kalifornijos – gubernatorius, vėliau buvęs kandidatas į Jungtinių Valstijų prezidentus, vëliau – Oklendo miesto meras. Šiuo metu guberatoriaus Arnoldo Schwarzenegerio administracijoje dirba valstijos generaliniu prokuroru.

(11) The Development Dictionary, edited by Wolfgang Sachs. London: Zed Books, 1992.

(12) Þr.: School – the Sacred Cow. // Ivan Illich. Celebration of Awareness. New York: Doubleday, 1970.

(13) Ivan Illich. Deschooling Society. New York: Harper and Row, 1971, p. 38-39.

(14) Ten pat, p. 42-43.

(15) Þr.: Max Gluckman. Essays on the Ritual of Social Relations. Manchester: Manchester University Press, 1962.

(16) The Rivers North of the Future: The Testament of Ivan Illich as told to David Cayley. With a foreword of Charles Taylor. Toronto: House of Anansi Press, 2005, p. 140.

(17) David Cayley. Ivan Illich in Conversation. Toronto: House of Anansi Press, 1992, p. 67.

(18) Þr.: pvz., H. Gintis. Torward Political Economy of Education: A Radical Critique of Ivan Illich’s Deschooling Society. // Harvard Educational Review, 42, no 1 (February, 1972), p. 70-96. Šio Illicho veikalo anuometinės kritikos bendrą toną ir vyravusius požiūrius galima rasti Kallenbergo parengtoje išsamioje literatūros apžvalgoje. Žr.: A. G. Kallenberg. I. Illich’s Deschooling Society: a Study of Literature. The Hague: NUFFIC-CESO, 1973.

(19) T. A. McConnell. Ivan Illich.s Assault on Education. // Religious Education, 67: 1 (1972 January-February), p. 46.

(20) Ivan Illich. In the Mirror of the Past: Lectures and Adresses 1978-1990. London and New York: Maryon Boyars, 1992, p. 162.

(21) Ivan Illich. Deschooling Society, p. 76.

(22) Ten pat, p. 150.

(23) Tiems, kurie panašias idėjas laiko neįgyvendinamomis utopijomis, galima būyų priminti, kad nemažai patirtimi pagrįstų praktinių pasiūlymų buvo pateikta iškilaus amerikiečių pedagogo Johno Holto leistame periodiniame naujienlaiškyje, kuriame buvo propaguojamos įvairios ugdymo alternatyvos. Galima priminti ir Jungtinėse Valstijose bei Kanadoje įsisteigusį ir iki šiol sėkmingai veikiantį alternatyvų nemokyklinio „ugdymo namuose” sąjūdį ir pan. Kita vertus, kaip pastebi Čilės edukologas Marcelo Gajardo, nors Illicho aptarti keturi lavinimosi tinklai iki šiol lieka už mokyklų sistemos ribų, juos pastaraisiais metais vis dažniau kuria žmonės, norintys pasidalyti kitiems naudingomis žiniomis, keistis idėjomis ir patirtimi. Šiai tendencijai atstovauja ir daugelis neformalaus bei suaugusių lavinimo formų. Žr.: M. Gajardo. Ivan Illich. Prospects: the Quarterly Review of Comparative Education, Vol. XXIII, no. 3-4, 1993, p. 711-720.

(24) Žr.: Ivan Illich. In the Mirror of the Past: Lectures and Addresses 1978-1990. London: Maryon Boyars, 1992.

(25) Reikia pridurti, kad daugelį metų Pensilvanijos valstybiniame universitete Ivanas Illichas skaitė „architektūros ir ikonografijos” kursą, kartu su žinomu architektūros istoriku Josephu Rykwertu vadovavo architektūros srities doktoratams.

(26) Jo indėlis į įvairių disciplinų istorinius ir filosofinius tyrimus išsamiai aptartas puikiame jo bendradarbių ir bendraminčių parengtame straipsnių rinkinyje „The Challenges of Ivan Illich. Eds. Lee Hoinacki, Carl Mitcham. New York: University of New York Press, 2002.

Iš: Almantas Samalavičius. Ivano Illicho idėjų archeologija. Logos, Nr. 55-58, 2008 m. balandis-gruodis

Vertinga nuoroda:

Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Aptarimas:2010 02 03 LUNI Vilnius. Almantas Samalavičius. Ivano Illicho moderniųjų institucijų kritika
Asmeniniai įrankiai