2008 11 06: LUNI Vilnius: Robertas Kundrotas ir Algimantas Lyva. Lietuvos andergraundo mohikanai

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Robertas Kundrotas (g. 1964), Algimantas Lyva (g. 1951) – kartu kuriantys rašytojai, avangardo menininkai. Robertas Kundrotas baigė VU bibliotekininkystę, 1990 m. tapo naujosios muzikos žurnalo „Tango“ vyriausiuoju redaktoriumi, 1994 m. įkūrė personalinę knygų leidybos įmonę, nuo 1999 m. – UAB „Pasviręs pasaulis“ vyriausiasis redaktorius. Algimantas Lyva baigė VU ekonomiką, dirbo laborantu, inžinieriumi, dėstytoju, apsaugos darbuotoju, leido autorines knygas R. Kundroto personalinėje įmonėje, vėliau – UAB „Pasviręs pasaulis“. Dešimtąjame dešimtmetyje abu autoriai – R. Kundrotas ir A. Lyva – ėmė rašyti kartu. Kaip bendraautoriai išleido eilėraščių, pjesių, novelių, romanų. Nuo 1995 m. iki 2004 m. sukūrė šešis romanus, sudarančius bendrą „Pasvirusio pasaulio“ ciklą. Šių romanų personažo – Mago – provaizdis buvo kino menininkas, aktorius, režisierius, avangardinės grupės "Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu" vokalistas, knygų ir muzikos įrašų kolekcionierius Artūras Barysas „Baras“ (1954–2005). Kultinis netradicinės muzikos žurnalas „Tango“ (pirmas numeris parengtas 1990-ųjų pabaigoje, paskutinis pasirodė 2002 metais) padarė didelę įtaką nemažai daliai eksperimentinės muzikos kūrėjų.


LIETUVOS ANDERGRAUNDO MOHIKANAI

Artūras Barysas „Baras“ – vokalistas, kino režisierius, melomanas, knygų ir paveikslų kolekcininkas, maištaujančio jaunimo ideologas

„Jeigu popkultūra pasiekė tave, leiskis į andergraundą.“ Frankas Zappa

Nors Artūro Baryso nebėra jau keleri metai, susidomėjimas juo nesenka. Baras buvo ypatinga asmenybė, kuriai suprasti reikia tam tikros laiko distancijos. Baras negyveno požemyje, jis turėjo jaukius namus, lentynas, sausakimšai prikrautas knygų, muzikinių plokštelių ir filmų juostų, tačiau jis nebuvo nei snobas, nei miesčionis. Dažnokai tarsi stalkeris jis palikdavo jaukų butą ir keliaudavo į urbanistines miesto zonas stebėti gyvenimo. Įstabius jo nuotykius gaubia legendos.

Rašytojai Robertas Kundrotas ir Algimantas Lyva, su požemio guru daugelį metų bendravę ir tai aprašę epe „Pasviręs pasaulis“, dar kartą pasidalins samprotavimais apie andergraundo kultūrą, Baro įtakai jai ir kadaise ėjusį muzikos žurnalą „Tango“.


Algimantas Lyva

Mirtina avangardo dozė, arba XX a. pabaigos menininko kontūrai

Artūras Barysas, Baras – visuomenės prieštaringai vertinamas kūrėjas, maištautojas, vizionierius, kliedėtojas, skandalistas, režisierius, muzikantas, dailininkas, aktorius… magas.

Išties labai sunku apibūdinti Baro fenomeną, o gal ir nereikia… ”Girk mane labiau”, – atsakytų Baras. Asmenybės gimsta epochos sutemose ir ieško naujų kelių, sprendimų, idėjų. Bet tokio keisto, pritrenkiamai tikro ir “kreizovai” neapčiuopiamo genijaus dar nebuvo lietuvių kultūroje ir, matyt, nebus. A. Barysas nematė jokių prošvaisčių stagnacinės visuomenės kultūriniame gyvenime ir niekuomet jų neieškojo. Baras netgi nekovojo su žlungančia sistema. Juokėsi iš ideologijos? Galbūt. Baro tikslai buvo kiti. Jis visada ėjo vienu žingsniu priekyje, matė toliau, stebėjo naujus kūrybos horizontus, todėl tapo Magu, akimirkos meistru, veiksmo generatoriumi, sidabrinio kadro architektu.

A. Baryso kino kamera virto langu į naują, pasvirusį pasaulį. Bet paradoksaliausia yra tai, kad Baras sąmoningai nesiūlydamas jokio pozityvaus sprendimo, kūrė naują banalybę, naują beprasmybę, naują kaukę ir naują šypseną. Baras visada mėgo prieštarauti viskam, net ir pačiam sau. Jis ėjo tamsiu koridoriumi ir kiekvienu filmo kadru tarsi užkaldamas duris, kad niekas nesugebėtų įeiti, įsibrauti į jo vidinį pasaulį. Bet taikli kamera skynėsi kelią į naujas raiškos erdves. Atrasti kažką nauja, nesvarbu ką, išlaužti užkaltas duris, iškulti saldų, “falšyvą” tikrovės vitražą, nuplėšti dailią apsimetėlio kaukę. Baras niekada neskelbė jokių dvasingumo koncepcijų, išsižioti - didžiausia, šlykščiausia klaida, neišperkama nuodėmė. Reikia tylėti, labai stipriai tylėti, kad visiems taptų baugu, velniškai šiurpu, stingtų kraujas, užsidegtų plaukai…

Baro palikimas nuskamba kaip kūjo smūgis į tuščią priekalą – nėra aukų, nėra pasekėjų – tik stiprus kirtis į metalą. Nieko nuostabaus, dabar visi finansiškai nemotyvuoti meniniai ieškojimai tėra tik klaida, “popso” riksmai nustelbia nuožmiausią džiunglių staugimą. Net ir laisvės siekis virsta klaida. Ką daryti? Baras pasakytų: “Nieko, žiūrėkite, kaip ekranu bėga taškai, dėmės, žmonės, namai, siužetai, žiūrėkite, kas yra už ekrano, ieškokite kameros, ieškokite manęs… Aš stoviu kitoje gatvės pusėje ir laukiu, bet niekas neskuba bėgti iš auksinio narvo…”

Baras savyje įkūnijo nekompromisinį, XX amžiaus pabaigos menininko tipą, Stalkerį, einantį į Zoną, todėl nenuostabu, kad įžengė ir į knygų pasaulį. A. Barysas tapo literatūriniu Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos epo “Pasviręs pasaulis” personažu – Magu, ir amžinai persikėlė į kitą realybę – gyventi, mylėti, kurti.

Šaltinis: bernardinai.lt


Algimantas Lyva

Apie tai, kaip Baras transformavosi į literatūrinį personažą Magą

Senolių išmintis moko: jei neteisingas žmogus skelbia teisingas žinias, jo mokymas tampa klaidingu, ir jei teisingas žmogus skelbia klaidingas žinias, jo mokymas tampa teisingu. Visuotinės veidmainystės epochoje Artūras Barysas, arba tiesiog Baras, mokė sukeisti vertybes vietomis – nesąmones suvokti kaip tiesą, o lozungus paversti kliedesiais. Baras spontaniškai stumtelėjo pasaulį, sulenkė savo laikotarpio ašį ir nejučia tapo mokytoju, meistru. Iš pažiūros Baras elgėsi kraupiai: trenktas gėrimas, „debošai“, incidentai privačiose ir viešosiose vietose, – tačiau jo elgesys nebuvo degraduotos asmenybės nuopuolis ar prasigėrusio menininko nesulaikomas žlugimas. Baras yra netradicinis stagnacinio laikotarpio menininkas, iš ten jis sėmėsi įkvėpimo, iš tos visuomenės juokėsi, ją niekino ir slapta gerbė. Baras degė, liepsnojo ir kaip Ikaras stengėsi atsiplėšti nuo nuobodžios stagnacinės kasdienybės, todėl negailėjo nei savęs, nei kitų.

Bendrauti su Baru buvo tikrai nelengva – jis priminė išprotėjusį vienuolį, palaimingai apakusį nuo ryškios dangiškos šviesos, ir kieto avangardo sviedinį, negailestingai smogiantį į miesčionišką, snobišką protą. Nereikia pamiršti, kad Baras kiekvieną kliedesį, nesąmonę stengėsi pritaikyti savo vakaronėse, hepeninguose, filmuose. Viskas gali pasitarnauti aukštesniems interesams, teigė jis, šokdamas su pora smilkstančių cigarečių šnervėse, gerdamas aliejų skveruose, apsitaisęs moteriškais drabužiais ar slampinėdamas miesto gatvėmis su raudonais pagalviais po pažastimis.

Pavojinga susidurti su ypatingu Vilniaus senamiesčio fenomenu – ne hipiu, ne panku, žmogumi, keistai ir itin originaliai demonstruojančiu melomanų kartos siekius, asmenybe, galinčia mokyti, atskleisti svarbias egzistencines žinias, paslėptas po storu buitinės, lozunginės ir ideologinės rutinos sluoksniu. Baras buvo sovietinės ideologijos ir gyvensenos diskreditacijos specialistas. Jį erzino bet koks nedemokratiškas požiūris, prigimtinių asmenybės teisių slopinimas, bet kokie draudimai. Ypač jis mėgo pasišaipyti iš trivialių estrados žvaigždžių nuopelnų, aukštų biurokratinių pareigų, nomenklatūrinių menininkų titulų ir laipsnių sureikšminimo. Baras negailestingai mokė būti savimi, jo „paskaitos” nevirto akademiniais konspektais, filosofinėmis kategorijomis. Tai buvo nelengvos dvasinės pratybos, kurias turėjo įveikti draugai ir bendražygiai. Baras sąmoningai stūmė „mokinius” į bedugnę, negailestingai vijo į aklavietę, draugus mokė gerti degtinę tiesiai iš butelio prie Lietuvos kino teatro, Antakalnyje plėšti sovietines vėliavas, garsiai rėkti prie Lenino paminklo, keiktis Ateizmo muziejuje. Jis troško, kad visi nusimestų kaukes, negarbintų pinigų, popkultūros, kičo ir taptų originaliomis, laisvomis būtybėmis. Baras akivaizdžiai patvirtino seną tiesą, kad tik tapdamas savimi žmogus išreiškia universalų protą, tik klausydamas širdies balso jis artėja prie Dievo. Ir, reikia pripažinti, Baro metodų arsenalas toli gražu nebuvo akademinis, minkštas ir patogus. Jo išradingumas – išties neišsemiamas. Jis galėjo lengvai sulaužyti biurokratinę „pasekėjo” karjerą, įstumti į skurdą, bet kartu pakylėti iki tikro menininko ar filosofo aukštumų. Baras buvo rupus žvirgždas, kuris nutrindavo netikrą, iliuzinę jaunatvišką odą. Argi ne nuostabu?

Būtent Baro troškimas ir galia transformuoti pilką kasdienybę įkvėpė du jo artimus draugus – Robertą Kundrotą ir Algimantą Lyvą imtis plunksnos ir aprašyti garsaus sostinės „kliedėtojo“ nuotykius pirmame jų romane „Pasviręs pasaulis“. Vėliau buvo parašytos dar šešios knygos. Baras buvo atlaidus ir mėgo humorą, todėl leido parašyti tokius romanus, juos skaitė ir noriai komentavo, bet visada pabrėždavo, kad autentiška yra tik pirmoji knyga. Galbūt. Tai visai nesvarbu, nes Baras sapnavo dar keistesnius sapnus, jo laki išmonė visuomet tapdavo tikrove. Pasviręs pasaulis konstruoja naują realybę, nepavaldžią logikos dėsniams.

Ne visus epe aprašytus žygius atliko Baras, bet jis troško nepaprastų nuotykių, kasdien atmerktomis akimis sapnavo drąsų, nepakartojamą, magiškos išmonės sklidiną pasvirusį pasaulį ir neneigė, kad panašiose situacijose elgtųsi taip pat ir, ko gero, dar originaliau, beprotiškiau.

Epas netapo autobiografine knyga, nes Baras transformavosi į Magą, o jo draugus ir bendražygius paslėpė senieji baltiškieji vardai. Baro transformacija pakeitė ir pilkokus, slogioje buitinėje migloje skęstančius draugų charakterius. Statiška kasdienybė tapo kinetiška, mobili, pasvirusi. Lėkštą realizmą pakeitė magiškasis. Ir pagaliau daltoniškas, trumparegis gyvenimas pražydo ryškiomis literatūrinės išmonės spalvomis.

Baras niekada nevaidino situacijų meistro, necitavo išminties perlų, nešnekėjo apie dvasingumą, neimitavo nušvitusio, palaiminto, visažinio. Jis visada, bet kokiomis aplinkybėmis išliko atviras muzikinio vandenyno barometras, dvasinės atmosferos ekranas, siurrealistiškai atspindintis išorę, aplinkinius, realybę. Tiesa, kartais jis mėgo artistiškai vaidinti visagalį vinilo ir kompaktinių plokštelių džiną, išpildantį bet kokį melomano užsakymą. Baras žinojo visų draugų kolekcines paslaptis, jis buvo geras psichologas, virtuoziškai skenuojantis bendražygių ir melomanų smegenų rieves.

Baras buvo prarasto laiko, sudužusios laimės, girto blaivumo vedlys. Nuožmiame muzikinio triukšmo virpesyje jis ieškojo šviesios, nedebesuotos užuovėjos, slaptos laimės. Ar Baras siekė totalaus asmenybės išaukštinimo? Ar jam iš tiesų buvo reikalinga beletristinė transformacija? Ar reikėjo tapti dar originalesniam? Tikrai ne!!! Ar galima restauruoti miestą, kurio nėra tikrovės žemėlapyje, ar galima auksiniais dažais nudažyti paslaptingą Baro mentalinį skeletą? Jei pabandysite – jūs gyvas lavonas. Baro transformacija gerokai subtilesnė, aukštesnė, dangiškesnė. Negailestingai išlikdamas savimi, jis literatūriškai formavo savo kaukolės kubatūrą, kiekvienoje Epo knygoje atrasdamas naujas magiškas kraštines ir užburtus kampus.

Baras pasitraukė, kai jo misija buvo baigta, kai pastatė tiltą į pasvirusį pasaulį ir amžinai, nesugrąžinamai transformavosi į Magą. Keliaukite į pasvirusį pasaulį visi, kas netingi, kas nemiega, kas siekia tobulybės arba spjauna į viską.

Šaltinis: "Nemunas"


Robertas Kundrotas

In memoriam. Artūras Barysas „Baras“ (1954 05 10 – 2005 01 28)

Rašau atsisveikinimo laišką tau, kurį neabejoju, jog perskaitysi. Ne čia. Ten. Ten, kur akys nereikalingos. Kur kūnas nereikalingas. Kur protas nereikalingas. Kur matysi savo esybe, savo siela, kurią karštai neigei, kartais nedrąsiai pripažinai, o dabar tikrai žinai, kaip yra iš tikrųjų.

Išėjai per anksti, neperspėjęs, nepranešęs, nors širdies kampelyje nujaučiau, kad ketinai palikti. Mus. Tavo artimuosius. Draugus, kurie tavęs nepaliko. Kurie tave pamuštą, nukritusį, sušalusį pakeldavome, nunešdavome namo, atiduodavome mamai, žmonai, sūnui. Tau pasisekė. Kol buvai čia, su mumis, mes supome tave. Kastratas. Draivas. Agurkas. Gaga. Filas. Karmen. Folksvagenas. Koka. Visiems parinkdavai taiklią pravardę. Visada turėdavai artimiausią, kuriam atskleisdavai savo širdį, skausmus, viltis. Tokiu buvau ir aš, trumpai, per daug trumpai. Vadinasi, taip reikėjo. Turėjo atsirasti kitas, po to dar kitas. Bet vienas nebuvai. Niekada. Ir iš mūsų, bent mano širdies ir atminties, nepasitraukei.

Įsimintina 1980 metų vidurvasario diena, kai būdamas „žalias jaunuolis“, su rekomendacija užsukau pirmąkart pas tave. Tu mane pribloškei iš karto. Keista ir unikalia kolekcija - plokštelėmis, knygomis, senienomis, meno albumais, paveikslais. Savo ekscentriškais, kontraversiškais, absoliučiai originaliais filmais. Ir, žinoma, šokiruojančiais performansais, apie kuriuos tada nė žalio supratimo neturėjau. Ne aš vienas. Visi aplinkiniai. Sostinėnai. Visa krūpčiojanti sistema. Tu siekei laisvės – visiškos, tikros, vidinės. Siekei efekto – ne apgaulingo, tariamo, reklaminio, kuris plūsta iš televizijos, kurį dabar reklamuoja marionetės, kažkada buvę tavo aplinkoje, matę, stebėję, mokęsi iš tavęs.

Nepamirštamas milžiniškas faneros lagaminas, apkaustytais metaliniais kampais. O kas jame? Ogi raudoni pagalviai. Trys. Kam tie pagalviai? Kad galėtum bet kur – kietoje kėdėje savo filmo premjeros metu, per pokylį, pas draugus ar nedraugus – juos nublokšti, saugiai ant jų nukristi. Klausytis kylančio šurmulio. Atsipalaiduoti. Lyg persų šeichas gulėdavai ant tų pagalvių, apsitvėręs bokalais alaus prie nusmurgusio alaus kiosko ir laukdavai draugų. Arba milicijos. Kalinausko, Komjaunimo ar Muziejaus gatvėje, prie Vilnelės ar bet kurioje kitoje senamiesčio vietoje.

Senamiestis – tavo erdvė. Seni sulūžę, apleisti pastatai Stiklių, Garelio, Gorkio gatvėje – tai tavo stichija, būtinos dekoracijos. Ten filmuoji, kuri nerealius meno projektus, vaidini, skatini ir provokuoji kitus. Bet tikri hepeningai vyksta tirštoje minioje, tarp vienodų, stereotipinių žmonių, nuo kurių tau buvo bloga. Ir nesvarbu, kad milicija tave akylai stebi, sekioja, retkarčiais persekioja – tu visada aukštumoje, truputį „įkalęs“, dėl nuotaikos, dėl „kaifo“, dėl akcijų, kurios niekada nesibaigdavo. Transformuodavosi. Persikeldavo. Į filmą. Į tavo namus, pas draugus. Tu visada buvai įvykių sūkuryje, diktavai žaidimo taisykles, veiksmo kryptį, pasvirimo kampą. Niekas tau nė iš tolo neprilygo. Nebuvai sentimentalus, pasyvus hipis – ilgi plaukai tik priedanga. Ilgi plaukai – minties tąsa. Ne mada. Nebuvai pankas. Šiurkštus, kietas – taip. Storžievis, primityvus - ne. Palikai pankus kvailioti. Jie be fantazijos, netikri, apsimestiniai. Jie nesiekė vidinės laisvės. Kaip siekei tu. Buvai kraštutinis individualistas, avangardistas, menininkas. Šėlai, siautėjai, šiurpinai miesčionis, iš pradžių homo sovieticus, paskui verslininkus ir jiems artimus. Mėgai išgerti. Mokėjai išgerti, gėrimą paversti akcija, atrakcija, pokštu. Kai kada gėrimo būdavo per daug, bet ir girtas buvai unikalus, vienintelis, nepakartojamas.

Tikrindavai naujokus, bandydavai jų kokybę, versdavai pereiti ugnį, vandenį, varinius vamzdžius. Aplink tave visada sukiojosi įdomiausi nonkonformistai – dailininkai, fotografai, aktoriai, poetai, keistuoliai, šventeivos, hipiai, pankai, knygų, meno darbų ir, žinoma, plokštelių kolekcionieriai. Jų dešimtys. Garsą apie tave perkeldavo į kitus miestus – gimtąjį Panevėžį, Kauną, Klaipėdą ar net Skuodą. Į kitas šalis – Latviją, Baltgudiją, Rusiją, Čekiją. Kai kurių nebėra. Kaip ir tavęs. Dabar, kai išėjai, kai tavęs nebėra, noriu visa gerkle šaukti, rėkti, klykti – po velnių! Po šimts perkūnų! Barai!!! Per mažai atsigėrėme! Per mažai kliedėjome! Per mažai bendravome...

Tu žaidei. Žaidei su merginomis, plokštelėmis, knygomis, filmais, žaidei su draugais, žaidei menininką. Gražiai žaidei, išmoningai, išradingai. Buvai visų įvykių siela, branduolys, varomoji jėga. Niekada nepavargdavai, nenurimdavai, vangiai nesivoliodavai ant sofos su smilkstančia firmine cigarete. Jokiu būdu. Cigaretės rūkdavo nuolat – tik be filtro, prastos, specifinės smarvės, o tu grožėdavaisi miniatiūriniais laužais ant stalo. Mėgai šokti, beprotiškai mėgai šokti. Dažniausiai vienas, su dviem cigaretėm šnervėse, retai su mergina. Jos nesuprato tavęs. Buvai per daug joms pašėlęs, išdykęs, pasviręs. Kai kada visai beprotis.

Su tavimi buvo pavojinga, eidavai ašmenimis, nekreipdavai jokio dėmesio į pavojus. Ir tikrai žinau, ne dėl to, kad tavo tėvas buvo gana aukštas pareigūnas. Jis pats buvo perspėtas dėl pamišusio sūnaus. Menininko. Anarchisto. Laisvės šauklio. Alkoholis buvo nežymi pataisa, smulkus, kai kada būtinas priedas. Niekada nepamiršiu šiltos šleikščios degtinės gėrimo iš butelio prie „Lietuvos“ kino karštą vidurvasarį, nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus siurbimo prie Žemaitės paminklo, važiavimo septyniese taksi į Skuodo avangardinio meno festivalį, tavo pasivaikščiojimų apsirėdžius dailia moteriška suknele su gėle plaukuose, su suplotu metaliniu kibiru parankėje ar su pižama po Lenino prospektą, tavo imitacinį skandinimąsi Vilnelėje ir šimtus kitų performansų. Norint juos suprasti, reikėjo būti kitokiu, panašiu į tave. Reikėjo pereiti tavo mokyklą. Tapti pasvirusiu.

Būdami su tavimi, išmokome vertinti laisvę, pajutome jos skonį. Tu parodei, kaip sovietmečiu ištrūkti iš idiotiškos apsiausties. Supratome, kad išorinės dekoracijos keičiasi, bet svarbūs tik vidiniai laimėjimai. Arba praradimai. Niekas taip nekentė mūsų laikų geltonosios „kultūros“ kaip tu, niekas taip atvirai neniekino „falšyvų“ dalykų, melo, netikro prestižo, savimylos, tuštybės. Apgaulei ir kičui buvai negailestingas.

Dabar esi nemirtingas, nes numirei. Numirei būdamas ant bangos, aukštumoje, nenusivalkiojęs, nors kitiems atrodė priešingai. Ne, manęs neapgausi – viską darei sąmoningai. Sąmoningai naikinai save, žinojai, kur eini ir kodėl išeini.

„Taip gera, kad net bloga“, – mėgai sakyti gyvas. „Taip bloga, kad net gera“, - galiu atsakyti tau ir pridurti kitą tavo auksinę mintį: „Kad tau kur smėlis iš subinės byrėtų“.

Būk pasveikintas dausose, duok ženklą, kaip tau ten!

2005-02-13 22:07:03



Robertas Kundrotas

Tikroji „Tango“ istorija

Man pasisekė: kai buvau keturiolikos, pas mus namuose apsigyveno nuomininkas Eugenijus. Istorikas. Melomanas, džiazo muzikos gerbėjas (žodžio „mylėtojas“ ta prasme, kuria jį vartoja mano bičiulis Andrius Konickis, nenoriu vartoti, nes man rodos, jis nėra tikslus. Mylima yra žmona, mylimi vaikai, motina, uošvė, taigi – žmonės. Daiktai ar reiškiniai, menas ar filosofija yra norimi, trokštami, geidžiami, mėgstami ir t. t.). Aš klausiau progresyvaus roko, kuris ir jį sudomino, bet jis man atskleidė džiazo muzikos pasaulį. Netvirtinu, kad džiazas man tada patiko, bet Franko Zappos, Weather Report, Mileso Daviso džiazroko, taigi džiazo ir roko, darbų klausiausi gana noriai. Gerbdamas Eugenijų, klausiausi netgi tikrojo, juodojo, džiazo ir fridžiazo, bet tada man jis buvo neskanus. Tikrąjį džiazo skonį atradau vėliau, daug vėliau.

Man pasisekė ir ta prasme, kad mano muzikos draugai buvo gerokai už mane vyresni – dešimtmečiu, kai kurie – ir keliais. Algimantą Lyvą sutikau per savo klasės draugą Vytą, gyvenusį ano kaimynystėje. Algimantą jis pristatė kaip beveik visai išprotėjusį žmogų. Ir šiandien negaliu to paneigti, bet beprotybė šiuo atveju mano yra suprantama kaip visiškas unikumas, daugumai nesuprantami siekiai, kai kada tiesiog energinga, visa apimanti kūrybinė ar dvasinė veikla. Apie Algimantą nenoriu daug kalbėti, jis ir šiaip yra žinomas. Per jį susipažinau su Dovydu Bluvšteinu, keistu, kiek snobišku melomanu Gražvydu, tikrai unikaliu Baru, vėliau kitais hipiais ir melomanais.

Taigi prie progresyvaus roko ir artroko padėjęs tvirtą pliusą, virpančia ranka įspaudęs atžymą prie džiazo (ir Dovydas, ir Gražvydas buvo džiazo, tiesa, gana skirtingų pakraipų, gerbėjai), per Barą pasiekiau avangardo pasaulį. Baras tuo metu (1980-aisiais) jau buvo suradęs įdomų postpankų judėjimą, kurio ryškiausi atstovai – Devo, Talking Heads, Pere Ubu (bei ekscentriškas Captainas Beefheartas) drąsiai eksperimentavo, į tradicinę rokinę faktūrą įterpdami laisvojo džiazo atkarpas, triukšmingus elektronikos garsus, keistus, atonalius sąskambius ir neeuropinę garsodaros semantiką. Visa tai aš supratau gerokai vėliau, kai su Baru susidraugavau geriau, kai jis įsileido į savo unikalų pasaulį, kai tapau netgi jam patikimas, artimas. Su juo valandų valandas studijuodavome šimtpuslapinius jo muzikos katalogus, su žodynu versdavome skurdžius muzikos grupių ar jų albumų aprašymus, spėliodami, kuris iš jų galėtų būti „šizovas“, „kliedesingas“. Tuo metu, pas Barą tyrinėdamas jo katalogus, sutikau naujų draugų – brolius Šlipavičius, Kostą Gruzincevą, dailininkus iš Panevėžio, Klaipėdos ir Kauno. Paveikti Baro, jie tą muziką vadino tiesiog „kliedesiu“. „Paklausyk, kaip „kliedi“ Davidas Byrne’as!” – sušuko Algimantas, kai Baras paleido ką tik gautą šedevrą „My life in the bush of ghosts“, sukurtą Briano Eno kartu su Davidu Byrne’u. Man, naujokui, kliedesys buvo neigiamas reiškinys, ir tikrai nebūčiau savo estetinio išgyvenimo lyginęs su kliedesiu, bet pamažu supratau, kad čia yra naujo, posthipių, postpankų, andergraundo atstovų slengas. Ką gi – kliedėti, tai kliedėti.

Bendraudamas su minėtais melomanais, Vilniuje tapau žinomas (šalia Baro) kaip žmogus, klausantis beprotiškos muzikos. Galiu pateikti keletą pavyzdžių. Knygoje Pasviręs pasaulis su A. Lyva rašėme apie Baro (Mago) potroškį pardavinėti puikias, retai gaunamas, avangardo plokšteles su „priedainiais“, tai yra šlamštiškos, popsinės muzikos priedu. Gavęs tokį šlamštišką darbą, kildavau į melomaninę kovą, per šeštadienį ar sekmadienį apvažiuodavau kokį dešimtį Vilniaus melomanų ir paprastai grįždavau patenkintas rezultatu – „nudrožtą“, po aštuonių ar dešimties valandų darbo dienos nugrotą disko stiliaus plokštelę išsikeisdavau į kitiems nereikalingą ir tada visiškai nežinomą, pavyzdžiui, Fad Gadget albumą Incontinent arba trečio ešelono senrokio (Three Dog Night ar Osmonds) albumą išmainydavau į Flying Lizards ar Laurie Anderson Big science).

Su bičiuliu melomanu Andrium Sudiku susikeičiau keletą puikių retų darbų – kelis K. Stockhauseno, Pere Ubu ir Borbetomagus albumus. Borbetomagus buvo dar viena pakopa į melomanijos arba muzikos suvokimo aukštumas. Iki tol buvau susipažinęs su gana įvairia avangardo muzika, žinojau Nurse With Wound, Mnemonists, Harry Partchą ir Terry Riley, kartu su Baru nuvykę į Rygą, pas vietinius hipius ir bičiulius, grupės ZGA narius, klausėmės triukšmo, arba noizo, muzikos – SPK, MB, Whitehouse, laisvojo džiazo, krautroko – Faust, Guru Guru, Cluster. O į Borbetomagus atsitrenkiau, niekaip nesupratau šio keisto – dviejų saksofonų ir elektrinės gitaros – atonalaus ir tokio neįprasto trio. Aš kasdien klausiausi, nuobodžiai studijavau iš pirmo žvilgsnio chaotišką jų muziką, ir tik po mėnesio garsas prabilo į mane. „Kaip tai paprasta“, – nusijuokiau iš savęs. Po dešimtmečio Los Andžele sutikęs kolektyvo muzikantus, papasakojau jiems savo Borbetomagus atradimo istoriją ir tuo juos smagiai pralinksminau.

Tuo pat metu artimiau susipažinau su kaimynu Linu Andriuškevičiumi, kiek vėliau su jo tėvu – Alfonsu. Alfonsas mano gyvenime suvaidino itin svarbų vaidmenį, su juo bendravau įvairiais aspektais. Pirmiausia mane pritrenkė tapybos darbai, esantys jo namuose. Tada pirmą kartą sužinojau apie tvirtą, originalią modernią lietuvių tapybą, išgirdau V. Antanavičiaus, V. Kisarausko, A. Kuro, R. Vaitekūno, A. Šaltenio pavardes, dar svarbiau – suvokiau jų tapybą, tokią artimą mano klausomai muzikai ir skaitomai literatūrai. Bet muzikine prasme Alfonsas nebuvo toks išprusęs kaip dailėje ar filosofijoje. Todėl ėmėme keistis informacija – aš iš jo (pasirašęs spec. knygoje, žinoma) gaudavau paskaityti filosofinės ir grožinės literatūros, pavartyti unikalių meno albumų, o jis ateidavo (keletą metų beveik kiekvieną sekmadienį) pas mane, ir mes keletą valandų tyloje klausydavomės muzikos.

Taip įvyko, kad Gorbačiovo perestroikos laikais mano motina persikėlė gyventi į Los Andželą. Pirmą kartą ją aplankiau 1989 metais. Grįžęs iš kelionės po Angelų miestą, kur išvaikščiojau visus muziejus, ypač daug laiko praleidęs modernaus meno ir Tolimųjų Rytų kultūros muziejuje, aplankęs didumą muzikos parduotuvių ir atsivežęs tris milžiniškus lagaminus meno albumų, plokštelių ir kompaktinių diskų (dovanos šeimai sudarė vos šeštadalį viso bagažo svorio), aš sutikau Alfonsą. Užsikirsdamas ir sunkiai valdomu liežuviu bandžiau perduoti savo įspūdžius, patirtus žiūrint į milžiniškas Marko Rothko drobes, abstrakčiąją Jacksono Pollocko tapybą, Oldenburgo ir Rauschenbergo asambliažus, visą dieną paskyrus Mano Ray autorinei parodai. Mano gerbiamas kaimynas (ech, Skorpionas!) su jam būdinga ironija pažvelgė į mane ir ištarė lemtingus žodžius: „Robertai. Tu jau esi prinokęs. Užteks siurbti į save, atėjo laikas atiduoti“.

Mestelėjęs šiuos žodžius, Alfonsas nuskubėjo savo matematiškai tikslia eisena geometriškai nepriekaištingu maršrutu po žaliuosius Lazdynus. Aš likau paralyžiuotas. „Ne, – rėkė širdis. – Ne, jokiu būdu! – šaukė mano įkaitusios smegenys. – Aš tik vartotojas, aš žmogus iš gatvės…“ Nepadėjo. Alfonso įmesta sėkla ėmė dygti – norėjau aš to ar nenorėjau.

Mano likimas nuo manęs nebepriklausė. Buvau įmestas į man nežinomus vandenis. Įvykiai ėmė klostytis neregėtu tempu. Buvo 1989-ieji. Visa Lietuva gyveno laisvės troškimu, kiekvienas gyventojas turėjo siekių ar iliuzijų, kuriuos norėjo įgyvendinti. Mane, baigusį VVU bibliotekininkystę, bet neketinusį dirbti pagal specialybę, bičiuliai pakvietė dalyvauti ką tik įsteigtame Jaunimo muzikos klube, kuriam vadovavo Gintautas Babravičius. Šiame klube rinkdavosi Margarita Starkevičiūtė, Dovydas Bluvšteinas, Norvydas Birulis, Stasys Paškevičius, Giedrius Klimkevičius, roko grupių Antis, Bix muzikantai ir kiti, vėliau pagarsėję Lietuvos kultūriniame, šou ar net šou-politiniame gyvenime, asmenys. Jaunimo muzikos klubas jau organizavo roko maršus per Lietuvą, kartu su Antanu Gusčiu rengė Vilniaus džiazo festivalį, ruošėsi didingam Vilniaus roko renginiui. Pakliuvęs štai į tokią terpę, iškart buvau paragintas parašyti trumpą Kahondo Style (iš Didžiosios Britanijos atvykstančio kolektyvo) recenziją. Po sunkiai išlementų kelių sakinių tų laikų, ko gero, pirmajam informaciniam leidiniui Bus, buvau paragintas rengti bukletus Vilniaus džiazo festivaliui. Tai buvo pirmieji mano mėginimai užrašyti mintis apie muziką. Kolegoms mano mintijimas, matyt, patiko, nes bičiulis Eimuntas Akromas staiga pasiūlė dar vieną beprotišką mintį – leisti muzikinį laikraštį. Mintis rado atgarsį, ir netrukus kartu su Eimuntu vykome į Kauną, ten aplankėme seną jo bičiulį, legendinį avangardo muzikos kolekcininką Liną Vyliaudą. Linas įdėmiai išklausė mūsų pasiūlymą, kiek nustebęs priėmė mano atsisakymą suvalgyti mėsos sumuštinių ir išgerti vyno (buvau davęs įžadus vegetaras, blaivininkas ir šiaip simpatizavau vaišnavams) ir sutiko dalyvauti kuriant naują muzikinį leidinį, jei tik ras lygiaverčių bendrakūrėjų. Eimuntas iškart užstojo mane, bet Lino žodis buvo galutinis – turiu parašyti straipsnį apie mane dominantį atlikėją ar grupę, jis susipažinęs pasakys galutinį sprendimą. Grįžęs namo, per kelias valandas parašiau pirmąjį straipsnį apie „stabuką“ – Brianą Eno. Naktį prastai miegojau, kas pusvalandį kėliausi ir vis kažką prirašinėjau, mat bijojau, kad ryte atsibudęs viską pamiršiu. Tai buvo teisinga mintis – ir dabar nevengiu naktį užsižiebti šviesos ir pasižymėti svarbią mintį. Atmintis išduoda, o naktis, paviliojusi į saldžią sąmonės tamsos palaimą, lengvu judesiu ištrina bet kokią, net genialiausią mintį, kurios nė su žiburiu nerasi atsibudęs ryte. Atvykęs į Vilnių, Linas teigiamai įvertino mano rašinį, kitą kartą susitikę aptarėme, ką dar reikėtų pristatyti pirmame laikraščio numeryje, o šalia buvęs Dovydas Bluvšteinas šūktelėjo: „Reikia leisti žurnalą, o ne laikraštį!“ Ši idėja irgi rado atgarsį. Taip gimė žurnalas Tango. Žinoma, daug ginčų buvo dėl pavadinimo, dėl vyriausiojo redaktoriaus kėdės, dėl periodiškumo, be to, kiek susiraukę mes (redaktoriai – Linas ir aš) priėmėme privalomus „pop“ straipsnius apie Sex Pistols ir Bix, ir pirmas numeris (parengtas 1990-ųjų pabaigoje) išvydo dienos šviesą. Tai buvo 1991 metų balandis.

Štai taip aš, žmogus iš gatvės, išėjęs hipių ir pankų mokyklą, tapau respektabilaus žurnalo redaktoriumi. Manote, nuo garbės apsisuko galva? Anaiptol. Darbo buvo per akis. Išėjus pirmam numeriui, į pasaulį pasiuntėme kelis šimtus laiškų, prašydami garsių avangardo, laisvojo džiazo, improvizacinės, akademinės ir eksperimentinės muzikos kūrėjų atsiųsti spausdintinės medžiagos apie save, plokštelių ar kompaktinių diskų, kuriuos mielai recenzuodavome, pasiūlymų, patarimų ar šiaip geranoriškų palinkėjimų. Turiu paminėti žurnalo dizainerį Irtą Žmuidą (kiek vėliau jį pakeitusį Darių Čiutą), fotografą Remigijų Pačėsą, stilistę Dainą Nenartavičiutę ir maketuotoją Eriką Paliukaitę, be kurių žurnalas nebūtų toks, koks jis pasirodė tuo laiku. Po pirmo numerio užmezgėme ilgalaikius ryšius su muzikais, kurie vėliau, kituose žurnalo numeriuose, buvo pristatyti, tyrinėjami, egzaminuojami. Leidinys buvo paviešintas užsienyje (BBC radijo vedėjas Seva Novgorodcevas, maloniai nustebęs, jam skyrė keletą minučių ir pavadino „pirmuoju naujosios muzikos žurnalu Rytų Europoje“), pastebėtas ir respublikoje: apie jį gerą žodį parašė keli kultūros leidiniai, buvo atvykusi televizija, mus šnekino Lietuvos radijo darbuotojai. Buvo ir nemalonių kazusų – jaunimo laidos vedėjas, dabar garbus milijonierius ir roko grupės „dainininkas“ gyvos TV laidos metu žeminančiu gestu permetęs žurnalą per petį leptelėjo, kad tokio šlamšto jis į ranką neimąs. Na, proto perteklius visada puošia žmogų.

Dar labai svarbu – buvome užversti Lietuvos jaunimo laiškais. Jie prašė, reikalavo, maldavo daugiau straipsnių apie pankus, neformalus, gotus, naująją bangą. Su Linu susižvalgėme, prisiminėme užmegztus ryšius su Karlheinzu Stockhausenu, La Monte Youngu, AMM, The Hafler Trio, Paulu Bley ir tylomis lėtai papurtėme galvas. Ne, mes neisime į jaunimo muzikos pusę, Tango uždavinys – atspindėti reikšmingiausius XX a. muzikinius bei kultūrinius pokyčius, apžvelgti muzikos raidą bei avangardo muzikos kitimą nuo šimtmečio pradžios iki mūsų dienų. Deja, šiai minčiai nepritarė mūsų globėjas Los centras ir jo vadas Gintautas Babravičius, kuris po ketvirto numerio mums atidarė duris. „Jei, bičai, norite būti laisvi avangardistai, netrukdysime jums, – bylojo verslo verpetus perpratusio vadovo žvilgsnis. Taip Tango atsidūrė gatvėje. Su geranoriškais Gintauto patarimais ir rekomendacijomis apėjau visus berods tada veikusius aštuonis Vilniuje kultūrą remiančius fondus, bet atsakymas buvo standartinis – ne, jie nerems tokio žurnalo. Keista, kad į mūsų pagalbos šauksmą atsiliepė vos keli profesionalūs muzikai, pirmiausia mano senas bičiulis Giedrius Gapšys (vėliau Raimundas Eimontas, Antanas Jasenka, Skaidra Jančaitė, prof. Mindaugas Urbaitis). Giedrius bent bakstelėjo į Liną Paulauskį, kuris irgi sirgęs avangardo muzika, deja, negalėjo mūsų paremti, nes rašė seriją straipsnių Jaunimo gretoms.

Nors ir stengėmės išsaugoti Tango legalumą, deja, vienerius metus uždelsę, praradome legalų žurnalo statusą. Tapome nelegalais, andergraundo atstovais. Be stogo, užtat laisvi ir nepriklausomi. Pasirodydamas nereguliariai, saviveikliškai leidžiamas žurnalas vis vien buvo naudingas Lietuvos melomanams, kurie iki šiol jį mini geru žodžiu; esame į Lietuvą pakvietę AMM, Johną Tilbury, The Hafler Trio, Simoną Wickhamą-Smithą, su mūsų rekomendacija Lietuvoje lankėsi ne vienas šiuolaikinės elektroninės muzikos kūrėjas, netgi garsusis Merzbow. Išsekus jaunatviškam idealizmui ir neradus realaus būdo pratęsti žurnalo gyvastį, paskutinis Tango numeris pasirodė 2002 metais.

Gyvenimo nuvestas tolyn nuo žurnalo, bet vėl grąžintas prie knygų – esu leidyklos „Pasviręs pasaulis“ vyriausiasis redaktorius, - aš likau ištikimas originalios muzikos gerbėjas. Šiandien su didžiausiu malonumu klausau akademinio avangardo, Sun Ra, Johno Coltrane’o, Fredo Fritho, Tibeto ir japonų etninės bei religinės muzikos, The Beatles ir Pink Floyd ir su švelnia nostalgija prisimenu pirmuosius žurnalo žingsnius.

p. s. Pavadinau šias mintis „Tikroji Tango istorija“ manydamas, kad mano išdėstyta istorija yra kiek įmanoma tiksli. Tačiau įmanomos ir kitos – mano bičiulių, susijusių su žurnalo veikla – istorijos, visų pirma žurnalo bendraredaktorių Lino Vyliaudo ir Raimundo Eimonto.

Šaltinis: "Naujoji Romuva"


Susijusios nuorodos:

BARAS: "Dažnai sapnuose laidoju save...". Baro interviu. 2002 sausis/liepa

http://www.dangus.net/nc/nc64a.htm

http://www.dangus.net/nc/nc64b.htm

http://www.dangus.net/nc/nc64c.htm

APIE I.V.T.K.Y.G.Y.G., VAIKŠČIOJIMĄ PAVEIKSLUOSE IR MIRTĮ GYVENANT.

Menininką Artūrą Barysą-Barą kalbina Kasparas Pocius. 2004 kovas

http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=4308


Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras: