2009 09 29 LUNI Vilnius. Domininkas Burba, Mindaugas Pocius. Ar Lietuvoje įmanoma nepolitizuota istorija?

Iš Laisvasis universitetas.

Rugsėjo 29-ąją, antradienį, 18:00 val., „Kultflux“ platformoje prie Mindaugo tilto rengiama diskusija „Ar Lietuvoje įmanoma nepolitizuota istorija?“ Į šį klausimą bandysime atsakyti kartu su dviem jaunais istorikais – VDU doktorantu, NK95 nariu Domininku Burba ir Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotoju Mindaugu Pociumi.

Domininkas Burba. Istorija ir politika. XX-XXI a. sandūros – Lietuvos realijos

Domininkas Burba – istorikas, VDU doktorantas, NK95 narys. Baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, dirbo asistentu VPU Istorijos fakultete, istoriku pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“. Tyrinėjimų kryptys – XVIII a. Vilniaus pavieto bajorijos kriminalinė ir socialinė istorija, Vilniaus miesto socialinė istorija ir sociotopografija, valstiečių istorija. Hobinė tema – šiandienos Lietuvos istorinė sąmonė, neprofesionali dabartinės Lietuvos istoriografija.

Nėra atrasta būdų atskirti istoriją ir politiką bei politiką nuo istorijos. Tačiau itin pavojingas yra politikų siekis istoriją paversti savo įrankiu, siekti, kad ji taptų įrankiu, atitiktų politiką. Tai būdinga daugeliui šalių, ypač nedemokratinių. Žodžiu, kai kada politikai siekia, kad istorija virstų jų tarnaite, prostitute ar kare. Istorikų institucijos finansuojamos iš valstybės biudžeto, alternatyvių šaltinių pragyvenimui praktiškai nėra, tad kontaktai su politika Lietuvoje yra neišvengiami. Jei esi viduramžių ar istorijos iki XIX a. specialistas – atsiriboti lengviau, bet kuo esi arčiau dabarties, tuo labiau kyla politinių klausimų.

Kartais kyla konfliktai tarp istorijos ir politikos. Ir tai vyksta dažniausiai todėl, kad politikai siekia ja pasinaudoti, o istorija nenori, kad su ja būtų elgiamasi kaip su tarnaite arba dar blogiau. Istorikų pasaulis iš principo – dešiniosios idėjos pasaulis, bet dauguma šios bendruomenės narių yra tolerantiški, radikalų nėra gausu. Cenzūros mechanizmų valstybiniu mastu nėra, tačiau nuomonių pliuralizmo, ypač apie naujausiųjų laikų istoriją, dar trūksta.

Didelį politikų norą pasinaudoti istorija matėme XX a. pabaigoje valdant konservatoriams, kuomet buvo beveik įteisintas 1941 m. birželio 23 d. Sukilimo aktas, skelbiąs nepriklausomybę, o Grūto parkas vos nebuvo uždraustas kaip sovietinės nostalgijos šaltinis. Visgi radikalių dešiniųjų politikų, konservatyvių mokslininkų remiamos idėjos nebuvo įgyvendintos įstatymais, kadangi pragmatiškumas, vietinės mokslo bendruomenės, žiniasklaidos, o kartais ir užsienio politikų spaudimas privertė atsisakyti kai kurių sumanymų, nors negalima pasakyti, kad jie pamiršti.

Šiandien vėl galime stebėti istorijos kontroliuotojų suaktyvėjimą. Vėl perrašinėjama istorija bei grasinama kalėjimu už netinkamą istorijos interpretaciją. Kodėl kyla tokie politikų norai, kaip tai pasireiškė praktikoje ir ką daryti istorikų bendruomenės nariams, pajutusiems spaudimą – tą ir svarstysime per seminarą.

Mindaugas Pocius. Herojinės-romantinės ir kritinės istoriografijos sankirtos

Mindaugas Pocius gimė 1966 m. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus 22-ojoje vidurinėje mokykloje. 1984–1986 m. tarnavo Sovietų Sąjungos kariuomenėje. 1991 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. 1991–1993 m. dirbo Krašto apsaugos ministerijoje (KAM), laikraštyje „Krašto apsauga“. 1995–1998 m. – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistas. Nuo 1997 m. – Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas. 2005 m. Klaipėdos universitete ir Lietuvos istorijos institute apgynė disertaciją „Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.: kova su kolaboravimu kaltintais gyventojais“. Pagrindinės mokslinių interesų sritys: Lietuvos istorijos sovietinio laikotarpio kontroversijos, stalinizmo laikotarpio problematika, XX a. partizaniniai karai.

• Kodėl nepriklausomybės metais oficialioji istorijos politika istoriografijai kėlė tikslus, kurie visuomenėje formavo vienpusišką ir nekvestionuojamą antisovietinio pasipriešinimo istorijos sampratą?

• Ar mes pasirengę priimti pasipriešinimo istoriją tokią, kokia ji buvo? Su visais jos šlovingais ir gėdingais puslapiais, pergalėmis ir pralaimėjimais, žygdarbiais ir niekšybėmis?

• Ar pritartume teiginiui: „Partizanai yra herojai, ir jokių šnekų čia negali būti. Kiekvienas, kas kalba kitaip, kalba... antivalstybiškai“?

• Kodėl oficialioji istoriografija sąmoningai pasirinko kolektyvinės amnezijos strategiją ir istoriniame diskurse vengia kelti sunkias problemas, prisiminti tam tikrus skausmingus įvykius?

• Ką Saulius Sužiedėlis turėjo galvoje sakydamas, kad „istorijos politizavimas, net dėl tariamai gerų tikslų, ją degraduoja, kai visuomenė pratinama prie nekritiškos arba dogmatiškos istorijos, kuomet „geroji“ istorija pavirsta sakralizuota arba mistifikuota atminties versija, nepasiduodančia kritikai.“

Į šiuos ir kitus klausimus bandysime kartu atsakyti ir padiskutuoti.

Komentarai

Neveikia nuoroda atsisiųsti paskaitos įrašą. Gal galėtumėte pataisyti ir duoti žinoti?

LUNI paskaitų garso įrašai rašė ...