2008 11 13. Nida Vasiliauskaitė. Sekuliari valstybė kaip filosofinė problema: ką atsakysime neofundamentalistams, kurie skaito R. Rorty?

Iš Laisvasis universitetas.

13:27, 2009 rugpjūčio 31 versija naudotojo Pocka (Aptarimas | įnašas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką



Nida Vasiliauskaitė - publicistė, filosofė. Baigė filosofijos bakalauro bei magistro (2000 m.) studijas VU Filosofijos fakultete, apgynė VU filosofijos mokslo krypties disertaciją (2005 m.). Šiuo metu dėsto VGTU, verčia, rašo akademinius ir publicistinius straipsnius, recenzijas, esė. Nuo 2005 m. naujienų portalo "Delfi" apžvalgininkė, visuomenės gyvenimo reiškinių komentatorė.

Nuo 2003 m. Lietuvos socialinių mokslų forumo narė, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos narė, Tolerantiško jaunimo asociacijos narė, Naujosios Kairės judėjimo dalyvė. Ksenofobijos, stereotipinio, dogmatizuoto visuomenės mąstymo kritikė

http://lt.wikipedia.org/wiki/Nida_Vasiliauskait%C4%97



Nida Vasiliauskaitė

SEKULIARI VALSTYBĖ KAIP FILOSOFINĖ PROBLEMA: KĄ ATSAKYSIME NEOFUNDEMANTALISTAMS, KURIE SKAITO R. RORTY?

Agresyvus "faktoriaus R" pasirodymas politikoje nėra teoriškai netikėtas: kartu su "postmodernia" modernybės ideologinio projekto kritika "Christian Right" ("Krikščioniškos dešinės") fundamentalizmas įgavo "antrą kvėpavimą".

Kaip ir kodėl taip nutiko?

Kokiu būdu sekuliari kairuoliška socialinė kritika pasitarnavo konservatyvioms politinėms jėgoms?

Kaip pusiau suprastos akademikų intelektualinės subtilybės sustiprino pačių dogmatiškiausių pozicijų teorinius pagrindus?

Kaip apginti sekuliarios valstybės idėją nesiremiant teoriškai diskredituotu Švietimo epochos žodynu ir netikint Johno Rawlso "politinio liberalizmo" vizija?

Tai klausimai, kuriuos svarstysime diskusijos metu.


Paaiškinimai:

Richardas Rorty (1931-2007) - amerikietis filosofas, ateistas, Standfordo universiteto profesorius. Savo darbuose propagavo neopragmatišką „ironijos“ koncepciją, kuri siūlo atsisakyti fundamentalių filosofinių tiesų. R. Rorty dažnai vadinamas postliberalu ir naujojo pragmatizmo pranašu. http://www.balsas.lt/naujiena/122757

Faktorius R - religijos faktorius

"Christian Right" ("Krikščioniška dešinė") - bendra kategorija, kuria apibūdinami konservatyvūs dešinieji socialiniai judėjimai ir organizacijos, savo veiklą grindžiančios fundamentalistinėmis religinėmis dogmomis. http://en.wikipedia.org/wiki/Christian_right

Johnas Rawlsas (1921-2002) - filosofas, kuris dar gyvas buvo vadinamas liberalizmo klasiku. Garsiausi darbai - "Teisingumo teorija" ("A Theory of Justice", 1971) ir "Politinis liberalizmas" ("Political Liberalism", 1993). Jo darbuose iškeliama teorinė maksimaliai racionalios (taigi neprievartinės) visuomenės galimybė, kuri būtų „gerai sutvarkyta“ ("well-ordered"), o jos tvarką kuriantys principai priimti laisvu ir demokratišku visų piliečių sutarimu. http://www.postscriptum.lt/4-politika-ir-kultura/jrawlso-liberalizmas-%E2%80%93-medziaga-siuolaikinems-politinems-teorijoms-pamastymai-apie-siuolaikine-politikos-samprata/


Nida Vasiliauskaitė spie "Krikščioniškos dešinės" formavimąsi Lietuvoje

"Bet kuriuo atveju mes matome poreikį apjungti į vieną platų frontą visas padorias dešiniąsias politines jėgas Lietuvoje į tai, ką mes vadiname "Dešiniąja alternatyva" ir manome, kad toks frontas turėtų apjungti ne tik politines partijas bet ir pilietinės visuomenės grupes", - spaudos konferencijoje sakė konservatorių lyderis.

O konservatorių lyderė užtikrino: toji alternatyva bus labai rimtai alternatyvi esamam status quo („kairiųjų vyriausybei“).

Sustiprinusi pajėgas tautininkais ir krikščionimis demokratais (žinant, koks mažas šių partijų reitingas, apie bent kiek realesnį sustiprinimą kalbėti naivu – tikėtina, kad tai tėra simbolinis gestas, būdas parodyti, kur linksta patys konservatoriai), Tėvynės sąjunga žada „radikalius pokyčius“, „esmines permainas“, „tvarką ir teisingumą“, kurį – laimėjęs rinkimus – netruktų įgyvendinti vieningas „dešiniuoju pusrutuliu“ mąstančių politikų blokas. Tai būtų nauja, drąsu, originalu ir – ką čia slėpti – netikėta Lietuvos rinkėjams, kuriems dešinioji pasaulio vizija visiškai nežinoma. Kol kas jie – supraskime – matė tik kairiąją, kuri nepateisino vilčių ir todėl prašosi atsveriama kuo nors patikimu, garbingu, solidžiu, padoriu (kuo nors artimesniu dešinei).

Politika, kuriai priešinama „Dešinioji alternatyva“, pati neabejotinai atstovauja tam tikru būdu suprastai dešinei, todėl konservatorių ir jų sąjungininkų „alternatyvumas“ (paradoksas: sąvoka „dešinė“, seniai tapusi Lietuvos „politinės normos“ sinonimu, „piarinama“ kairuoliškai skambančiu šūkiu „Būk kitoks, būk alternatyvus!“) tegali reikšti žingsnį dar dešiniau, į nacionalsocialistinę ultra-dešinę.

Žingsnį pačios Tėvynės sąjungos viduje („Tėvynės sąjungoje šiandien tarytum šviečiasi nauja perspektyva: jau viešai kalbama, kad nuoseklūs konservatoriai kartu su patriotiniu ir krikščioniškuoju šios partijos sparnu pasirengę iš esmės keisti vadovybę. Belieka palinkėti sėkmės. Jeigu tai pavyktų, išties būtų galima kalbėti apie konservatyviųjų, tautinių ir krikščioniškųjų jėgų koaliciją – kaip Lenkijoje arba Latvijoje“, – prieš pusantrų metų rašė Marius Kundrotas; atrodo, jis neklydo).

Šaltinis: N. Vasiliauskaitė. Dešinė alternatyva dešinei http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=15240223


Nida Vasiliauskaitė spie "Krikščioniškos dešinės" elektoratą

Kai kurie žmonės būna labai dvasingi – mėgsta pakilų toną, ramią muziką, švelnius pavasario vaizdus (žydi obelys, miglose skendi kaimo vieškelis, maža mergytė glaudžia pūkuotą triušiuką, perspektyvus jaunuolis akių nenuleidžia nuo tyrumu švytinčios sužadėtinės, siuvinėjančios radastomis apipintą kilimėlį Vytautui Didžiajam, tolumoje skamba medinės bažnytėlės varpai...), „teisingas“ knygas (kurios rašo Tiesą, guodžia, moko, spaudžia ašarą, o pabaigoje viską sustato į vietas, skelbdamos permanentinę Gėrio pergalę) ir, žinoma, taurius idealus (tie žmonės nesavanaudžiai ir neabejingi aplinkiniams, jie vis už ką nors kovoja – už lietuvybę, už gyvybę, už dorą ir tautą, už „dvasines vertybes“).

Jų veidai spindi artimo meile, jų kūnai rodo „aukštesnės prigimties“ triumfą, jie abejingi pinigams ir tam, ką už juos galima įsigyti (ar bent jau taip sako), jie (beveik) nevartoja, niekada nemeluoja ir apskritai (būdami gerai išauklėti) vengia visko, kas „žema“.

Pareigingai domisi „kultūra“ („l“ tariama minkštai), t.y. skaito atitinkamą laikraščių skyrelį, lankosi knygų mugėse, užpildo sales pasisėdėjimų su rašytojais (arba žymiais Lietuvos filosofais, kilniai sutikusiais pagyvinti kokio nors Panevėžio „kultūrinį gyvenimą“) metu, kolekcionuoja „garsių žmonių“ mintis (didžiausiu iš visų laiko Karolį Woytylą) ir autografus, kalba „inteligentišku“ („braškės su cukrumi“) diapazonu, nuoširdžiai baisisi pastebėję, kad pasaulyje esama „negerų žmonių“, sekmadieniais nepraleidžia mišių, Naujuosius sutinka su „Traviata“, turi polinkį ivanauskaitiškai „Rytų mistikai“, daug ir giliai jaučia, niekina racionalumą, o katarsį patiria klausydami liaudiškų sutartinių. Kartais net rašo „sielos virpesius“ fiksuojančius eilėraščius.

Bet labiausiai ši pavydėtina žmonių atmaina pasimato tada, kai, metę savo kuklius kasdienius darbus, jie užlipa į tribūną ir pasako ką nors apie visuomenę – ką nors tikro ir svarbaus. Ypač kai mano, kad visuomenei iškilo pavojus – o taip, reikia pripažinti, nutinka gana dažnai. „Žmonės, - sušunka kuris nors iš jų – kur einate? Sustokite ir apsidairykite! Jus ištiko dvasinė krizė! Esate nedvasingi ateistai-kosmopolitai-materialistai. Jus sugadino sovietinė sistema, o dabar toliau gadina Vakarai, kuriuose jau leidžiasi saulė!“.

Šaltinis: N.Vasiliauskaitė. Kaip parduoti „dvasingumą“? http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=16293666


Nida Vasiliauskaitė spie "faktorių R"

Įdėmiau pasirausę po populiarią viešą krikščionišką kalbėseną aptiksime daugybę panašių figūrų: „kiti“ (t.y. nekrikščionys) čia nuolat ir sistemingai vaizduojami kaip bailūs, nelaisvi, neatsakingi, nesąmoningi, „paklydę“, nemoralūs, „nedvasingi“ ir netgi – lyg šito nepakaktų – dogmatiški. Jie – tiesiog buki, paiki, „pinigams besimeldžiantys“ vartotojai ir viskas, ką jie sako, gali būti lengvai „nuaiškinta“ kaip „baimės, nelaisvės, nedorybės bei pinigų kalba“, kuriai „sutramdyti“ reikia ne argumentų, o kantrybės bei evangelizacinio patoso.

Savaime šis reiškinys nebūtų vertas didesnio dėmesio (kiekviena grupė konstruoja save ir Kitą nuo Jo atsiribodama ir tą atsiribojimą grįsdama Kito „blogumu“), jei nepastebėtume to, ką galime pavadinti „kairiojo diskurso vagyste“ ir nelaikytume jos gerai apgalvota politine strategija. Mat „drąsa“, „maištas“, „laisvė“, „savarankiškumas“, „sąmoningumas“, vartotojų visuomenės ir kapitalizmo kritika – raktiniai kairiosios laikysenos žodžiai – krikščioniškosios socialinės politikos PR‘o specialistų rankose pasisavinami tam, kad virstų savų priešybe, bet išsaugotų pradinį patrauklumą.

Konkrečiau: pagalvokime apie PR‘inę sėkmę retorikos, kuri atvirai niekintų laisvę, smerktų erudiciją, logiką bei savarankišką kritišką protą ir reklamuotųsi kaip paklusnumo, nuolankumo „šios žemės galingiesiems“, tradicionalizmo, autoriteto, hierarchijos, nelygybės, pasitenkinimo socialiniu status quo, ambicijų ir pasitikėjimo savimi (puikybė!) atsisakymo bei individo subordinacijos bendruomenei nešėja – kas susiviliotų įvaizdžiu romaus, paklusnaus, „mažo žmogelio“, kurio kūną ir „sielą“ („jo paties labui“) valdo „didesni“? Kam tai būtų patrauklu? Neambicingiems, menkai išsilavinusiems, neturintiems, ką prarasti? Tiems, kas ir taip „savi“?

Nieko, reikalus galima pataisyti – tereikia turinį perpilti į jo kritikos formą ir teigti, jog tikrasis maištas, ryžtas, iššūkis ir drąsa yra paklusnumas tradicijoms („NEBIJOK vesti – prisiimti atsakomybės!”), tikroji laisvė – patriarchalinėje šeimoje, tikrasis individualumas – pasidavime bendruomenės kontrolei, o savarankiškas mąstymas – tikėjime (kitų mąstymu).

Šaltinis: N. Vasiliauskaitė. Apie „drąsą paklusti“ http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=17938721


Energingi broliai Kristuje noriai apsimeta aukomis, kurias sekuliarus pasaulis užpuolė ir engia: jie tik ginasi (nuo “vartotojiškos ideologijos”, nuo “sukarikatūrintos laisvės”, nuo “iškreiptos tolerancijos”, nuo “priešiškumo vertybiniams įsipareigojimams”, nes tik krikščionys aklai nevartoja, tik krikščionys žino, kas yra tikra laisvė ir neiškreipta tolerancija, tik krikščionims būdingi vertybiniai įsipareigojimai – su nekrikščionimis šiais klausimais negali būti jokių principinių diskusijų, nekrikščionis galima tik smerkti, barti, gėdinti, mokyti, evangelizuoti; juk turėti kitokią, nei Vatikano, poziciją klonavimo, lyties keitimo operacijų, abortų, genų inžinerijos, eutanazijos, prekybos kontraceptikais atžvilgiu galima tik dėl pinigų).

Pasaulis čia aiškus, paprastas, elementarus tarsi smėlio dėžė: sąžinė versus pinigai, tiesa versus melas, gyvybė versus mirtis, kultūra versus barbarai, tikrovė versus jos iškraipymai, galiausiai – kriščionys versus kiti. Teisė vadinti daiktus ir brėžti ribas priklauso pirmiesiems – tik tada jie jaučiasi gerbiami ir išties egzistuojantys, tik tada prityla kalbos apie krikčionybės persekiojimą.

Šaltinis: N. Vasiliauskaitė. Krikščionybė katakombose: gynyba ar puolimas? http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=15638365


Nida Vasiliauskaitė apie sekuliarumo problemas Lietuvoje

Lietuvoje (kol kas) nėra valstybinės religijos – Konstitucijos priėmimo aktu “visiems laikams” atsisakyta senovinės valdžios dieviškumo idėjos, o su ja – minčių policijos, oficialių “tikrovės”, “tiesos” ir “gėrio” versijų bei represinių jų palaikymo piliečių sąmonėje mechanizmų.

Laisvė išpažinti tam tikrą religiją neatsiejama nuo laisvės jos neišpažinti: nesant antrosios, nėra prasmės kalbėti apie pirmąją, todėl nuoširdžiai religingi asmenys patys pirmieji turėtų būti suinteresuoti nepaversti savo religinių įsitikinimų valstybine ideologija, o savo dievų nepainioti su cezariais (Mk 12, 13–17 „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“).

Ir tikrai: teisiškai mūsų politinė sistema neabejotinai sekuliari, minties ir žodžio laisvės ginamos, intelektualiniai ir vertybiniai prioritetai palikti privačiai individo nuožiūrai, diskriminacija jų pagrindu uždrausta. Bet čia teisiškai; Realpolitik klostosi kitaip: vienos tokios religijos hierarchai sėdi cezario dešinėje ir deda visas pastangas, kad jų ir tik jų avelės būtų oficialiai pagirtos tarp piliečių, kad jų ir tik jų balsas būtų girdimas, kad jos ir tik jos taptų deramo gyvenimo modeliu – visų kitų gyvenimo modelių sąskaita.

O partijos viena per kitą rodo lojalumą, manydamos kažkodėl, kad krikščionybė – masalas, paskui kurį, vos pamojavus, nuseks minios (kad ir kas mojuotų). Ir džiūgauja, kai lojalumo varžybose pavyksta pritūpti žemiau už kitas, nes atlygis didelis, atlygis – galimybė atgręžti į save Dievo pirštą sekmadieniniuose pamoksluose ir priešrinkiminiuose vyskupų laiškuose (“Broliai ir seserys krikščionys, iš tiesų sakau jums – neturėkite kitų pasirinkimų, tik konservatorius!”).

Tai reikštų, kad mes pasmerkti būti valdomi konservatorių (jeigu tikėsime gyventojų surašymo duomenimis, katalikais save laiko daugiau nei 80 procentų šalies gyventojų), kurie iš politinės partijos taptų tiesiog Gėrio ir Teisingumo partija, Dievo įrankiu armagedoniškoje kovoje su “kitais”. O politika apskritai liautųsi egzistavusi, kadangi politinė idėjų kova – pratęsus šią logiką – būtų redukuota į (atleiskite už infantilią leksiką – ne aš ją sugalvojau, o ankstesnysis popiežius) žūtbūtinį “Gyvybės kultūros” mūšį su “Mirties kultūra” (“Ką rinksitės, mielos avelės: gėrį ar blogį? Šaunuolės! Mes, ganytojai, taip ir žinojome!”).

Sekuliarios mūsų šalies sekuliarioje Prezidentūroje kasmet vyksta Nacionaliniai maldos pusryčiai – toks renginys, kurio metu politikai, klerai ir „kultūrininkai“ draugiškai su malda lūpose svarsto Lietuvos ateities vizijas. Pusryčiai, kuriuose, per atstovus, meldžiasi (turėtų melstis?) visa nacija? Malda kaip naciją ir valstybę telkiantis veiksmas, aukščiausio rango politinis aktas?

Bet nuo čia – nuo nacionalinės maldos Prezidentūroje kaip simbolinio faktinių religijos ir politikos santykių valstybėje indikatoriaus – tik vienas žingsnis iki priklausomybės nacijai matavimo pamaldumu, o pamaldumo – politiniu lojalumu. Tik vienas žingsnis iki visiems privalomos vienintelės Tiesos, iki valstybinės religijos ir mąstymo bei privataus gyvenimo kontrolės – žingsnis, kurį taip trokšta nužengti Tėvynės sąjunga – Lietuvos Krikščionys Demokratai.

Šaltinis: N. Vasiliauskaitė. Antrasis nacionalinio pamaldumo turas? http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=18981491


Iliustracijos paimtos iš: http://atheism.about.com/od/religiousright/ig/Christian-Propaganda-Posters/


Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Pocka rašė ...

Gaila, kad nepavyko prikviesti kokio fundamentalisto. Pavyzdžiui, kunigo Svarinsko. Būtų įdomi diskusija...

--Pocka 13:02, 2008 lapkričio 13 (UTC)

bitininkas.blogspot.com rašė ...

Tada man būtų tekę ginčytis su Svarinsku ar Dievas yra, ar ne... Juk jo pagrindiniai argumentai tai "Dievas".

Gerai Šliogeris sakė: "Dievas – tik žodis, už kurio niekas nestovi. Nebent – pats Niekas."

--bitininkas.blogspot.com 17:35, 2008 lapkričio 14 (UTC)


Gera paskaita buvo. Nžn, gal ką ne taip supratau, bet išeina, kad sekuliari valstybė irgi yra savotiškai fundamentalistinė. Gal tada sekuliari gali būti tik bendruomenė be hierarchijos? Kai tik valstybė prikiša rankas, geros idėjos žlunga. --RB 21:43, 2008 lapkričio 14 (EET)