2009 03 26 LUNI Vilnius: Tomas Čepaitis, Edmondas Kelmickas. Hipis Rimas Burokas - legenda ar tiesiog žmogus

Iš Laisvasis universitetas.

Hipis Rimas Burokas - legenda ar tiesiog žmogus

Rimas Burokas (1953-1980) – legendinis tragiško likimo lietuvių poetas, hipis, keliautojas. Laisvas Rimo Buroko gyvenimas buvo neparankus brutaliai sovietinei sistemai, todėl jį persekiojo KGB, guldė į psichiatrinę ligoninę, galiausiai įkalino už veltėdžiavimą. Mirė kalėjime 1980 m. Rimas Burokas – vienas ryškiausių 8-ojo dešimtmečio poetinių balsų, epochos atliepusios anapus geležinės uždangos vykusius Prahos pavasarį, Woodstoką, Paryžiaus revoliuciją, simbolis.

„Rimas buvo legenda, tokius žmones norisi mėgdžioti. Apie jį sklandė daug įvairiausių pasakojimų, kartais stulbinamai paikų, bet atitikusių to laiko – mūsų laiko – dvasią. Apie Rimą buvo galima paskaityti ant tuometinio jaunimo mėgtų kavinių sienų, jo minčių citatos, eilėraščių ištraukos skraidė po miestą, kaip šiais laikais skraido reklaminės skrajutės. Dabar rašydamas apie Rimą Buroką galiu įžvelgti tai, ko tada negalėjau, – tam tikrą virsmą, neišvengiamą lemtį, tragizmą ir vienatvę, atsivėrusius virš jo galvos. Sufabrikavus bylą (tų laikų žargonu: už „bangladešą“), jis buvo kalinamas kalėjime, kurio ligoninėje ir mirė 1980-aisiais. Tuomet man atrodė, kad jis buvo toks suaugęs, jau senas žmogus, o tebuvo dvidešimt septynerių...“ (Rimas Morkūnas, iš knygos: Rimas Burokas. (Ne)gyvenimo fragmentai. Kaunas: Kitos knygos, 2008)

Edmondas Kelmickas (g. 1954) – Rimo Buroko draugas, poetas, trijų knygų autorius, tapęs antikvaru. VU studijavo mediciną, dirbo įvairiose Klaipėdos įstaigose, vėliau tapo meno kolekcininku. Išleido eilėraščių rinkinius „Durys už durų“ (1983), „Smėlis ant slenksčio“ (1987), „Žiemos parafonija“ (1997).

1975-ieji: Apie rainas kojines, „Agdamo“ antologiją ir Yves’ą Saint Laurent’ą

Rimą Buroką prisimena Viljama Sudikienė ir Edmondas Kelmickas

V. S.: Labai gerai prisimenu, kad buvau vos keturiolikos metų. Lankiau dailės mokyklą, nešiojau berniokišką kepurę su snapeliu, mėgau megztus dryžuotus šalikus ir rainas kojines, skuosdavau su molbertu Vilniaus senamiesčiu. Kartą gatvėje, tuometiniame Lenino prospekte, prie manęs priėjo džinsuotas, apiplyšęs jaunuolis. Jis man kažkodėl priminė Jėzų Kristų, tarsi būtų išniręs iš kokio nors seno meistro paveikslo: ilgi banguojantys plaukai, taurus veidas, egzaltuotas žvilgsnis. Ir paprašė rublio. Nepamenu, ar jį turėjau. Bet taip prasidėjo mano pažintis su Rimu Buroku. O kaip nutiko tau?

E. K.: Situacija labai panaši, nors tuo metu rainų kojinių nebedėvėjau, molberto taip pat neturėjau, kaip ir kepuraitės... Manau, jau buvau išėjęs iš medfako, iš univeros, ir grįžęs į Klaipėdą. Aš jau buvau susipažinęs su tuometine bohemiška kompanija – Petras Rakauskas (dabar jau a. a.) ir Ko, sakykime taip. Kažkas iš tos kompanijos paskambino man į Klaipėdą ir pasakė, kad atvažiuoja tokia legendinė asmenybė, kurią reikia priimti pernakvoti. Atvažiavo Rimas. Jis buvo beįžengiąs į savo hipsterišką brandą, todėl alkoholis iš jo gyvenimo buvo išstumtas, o aš, šimtmečiu atsilikęs, vis dar gyvenau XIX a. pabaigoj ar XX a. pradžioj, kai vynas, degtinė buvo labai svarbūs buvimo kartu elementai. Nusivedžiau Rimą pas mamą, jis staigiai perbėgo per bibliotekėlę, rado A. Baltakio knygą, pasakė, kad tai jo tėvas – tuo, pasirodo, senu savo triuku – turėjo sukelti aplinkinių susižavėjimą, tačiau nepavyko, jis pasiliko nakvoti, mes prisilupom, o kitos dienos vakarop pasirodė Silva. Ir baisiai supyko, kad Rimas prisigėrė. Tokia buvo pažintis su Rimu.

V. S.: Ir judu – du jauni poetai, bent jau aš jus tokius prisimenu, – tapote draugais. Toji draugystė judu siejo iki pat Rimo mirties. Taigi labai gerai jį pažinojai, nors tas laikas iš tiesų buvo visai trumpas – kokie penkeri metai.

E. K.: Taip, mudu tapome draugais. Mus siejo pirmiausia meilė poezijai, diskretiškumas ir pagarba vienas kitam kaip „nelygstamai geriems poetams“. Kita vertus, savo eilėraščių vienas kitam beveik neskaitydavom, manau, nepasitikėjom savimi, nebent tik retsykiais viena kita eilute pasidalydavom keliaudami.

Esam smagiai keliavę su Rimu ir Silva. Įsiminė buvimas Peterburge pas Levą Aleksandrovičių Rutkevičių, tuo metu visiškai neįtikėtina aplinka, geros knygos iš Maskvos. Peterburge veikė tokios žymios kavinės kaip „Saigonas“, „Olsteris“, kur tavo minėtas rublis buvo pagrindinė valiuta – tiek kainavo butelis vyno, kasiakas žolės. Tai buvo aplinka, kuri tarsi iškirto tave iš monolitinės SSRS ir leido gyventi atskirą gyvenimą.

Dabar galima prisiminti, kiek, kur ir su kuo buvo išgerta... Labai gražūs, saulėti tie vyno gėrimai, pašnekesiai, dalijimasis knygom. Kitų rašytojų kontekste matydavai save. Bet svarbiausia – diskretiškumas vienas kito atžvilgiu ir neištarti lūkesčiai... Neištarti dėl to, kad kiekvieną kartą, kai jau po 300 gramų pradėdavai formuluoti, matydavai, kad tos erdvės yra labai nedaug, o kamputyje tupi daugybė netaisytų juodraščių. Iliuzijos, kad esi kam nors reikalingas Vakaruose, bluko kartu su atvežtomis iš Vakarų alkoholinių gėrimų etiketėmis. Ilgainiui vis labiau suprasdavai, kad geografija nelabai ką keičia, bet tu gyveni geografiškai itin prastoje vietoje. Tokia pati buvo ir politinė situacija – nyki.

V. S.: Aš prisimenu Rimą mėgus rusų poetus. Jis vaikščiodavo su A. Achmatovos tomeliu, skaitė B. Pasternaką, O. Mandelštamą. Kartą davė man vienai nakčiai A. Škėmos „Baltą drobulę“.

E. K.: Manau, kad Rimas mėgo rusų poetų veidus, išnyrančius iš jų poezijos ir biografijos fragmentų, ir deklamuodamas juos mėgindavo atpažinti savo paties veidą klausančiųjų akyse. Gal todėl kitų poetų citavimas užimdavo geroką laiko dalį sėdint prie vyno arba šiaip būnant kartu. Buvimas „Agdamo“ antologijoje, kita vertus, baimė, kad net ir čia tavęs neišgirs ir nepriims. Anot Borios Lazuchino, „dengi i slava“ siekiamybė bei kasdienybės korekcija – po mirties. Tačiau paradoksas – šitai neskatino reflektuoti tikrovės. Per mažai buvo analitiškumo, vien impresijos. Tai buvo kalbėjimas labiau emociniu lygmeniu. Tarsi svetimais eilėraščiais išreiški save, tai, kas tau svarbu, bet nereflektuoji to, kas yra čia ir dabar. Labai efemeriškas santykis...

Rimas buvo itin korektiškas, nelįsdavo kitam į dūšią, bet mes visi buvome taip susivynioję ir apsikutuloję savo dūšelėmis, kad kažin ar turėjome jose vietos kitam. Tai buvo diskretiškumas, tačiau drauge, dabar manau, ir baimė pažvelgti į dalykus giliau.

V. S.: Kiek jums, kaip poetams, buvo svarbu publikuotis, būti žinomiems, skaitomiems? Juk Rimas daugiausia rašydavo ant skiaučių, iš plėštų popieriaus lapelių, mano mamos bute buvo visą sieną išrašęs eilėmis. Tačiau jis taip ir neišvydo nė vienos savo eilutės išspausdintos.

E. K.: Aš nežinau, ar Rimas bandė publikuotis. Išstatyti save visuotiniam teismui kiekvienam rašančiajam yra labai intymu. Buvo daug žmonių, kurie siųsdavo savo eilėraščius leidykloms, bet nieko nesakydavo apie tai, jei jų nespausdindavo.

Mano pirmosios knygutės Rimas nesulaukė, bet sulaukė pirmos publikacijos „Litmenyje“, ji man buvo labai svarbi. Vieša publikacija buvo tarsi nusirengimas, tarsi dalyvautum striptizo seanse... Tave išpešios, išnaršys. Tai buvo labai skausminga. Gerai prisimenu tą jausmą, išėjus pirmajai knygai – baisi, slegianti tuštuma. Paaiškėja, kad ir tas lūkestis atpažinti save tarp skaitančiųjų nėra galutinė siekiamybė. Šitai man suteikė tik naują „užgėrimą“.

Kad galėtų realizuoti savo sumanymus, pirmiausia menininkas turi tapti amatininku. Tai, kad Rimas nepatyrė vienokios ar kitokios reakcijos į išspausdintus savo eilėraščius, – kai tau reikia įveikti pasipriešinimą, kai tu jau ne vienas kalbiesi su savo tekstu ir save matai ne tik mylinčios tave moters akyse, bet esi priverstas matytis ir kitų žmonių, galinčių tuos eilėraščius skaityti labai negailestingai, akyse, – nesuteikė jam progos įveikti šį pasipriešinimą arba pritarimą, kurį reikia įveikti taip pat, kaip ir nepriėmimą, nes tik šitaip randasi tam tikra laisvė, suvokimas, kad tu tikrai nori kalbėti, nori rašyti, nebijai su tuo susijusio amato sunkumų.

Aš nežinau, ar Rimas dirbdavo su savo tekstais. Viena yra tikra: jis itin stropiai perrašinėdavo juos kaligrafišku braižu prieš padovanodamas nuščiuvusioms gerbėjoms. Mes visi elgėmės kaip poetai, bet tos kovos su žodžiu, kuri rodo amato ir pagarbos amatui kokybę, vengėme. Rimas tikrai norėjo būti poetas, jam poezija buvo labai svarbi, tačiau to amato išmokimo, kovos su žodžiu jis tikriausiai nepatyrė.

V. S.: Tomis dienomis Rimas buvo neatskiriama Vilniaus senamiesčio dalis. Buvo kelios tokios vietos, mažiausiai trys taškai – „Žuvėdra“, „Vaiva“, „Žibutė“, – kuriuose rinkdavosi to meto hipiai ir panaši publika. Ten sėdėdavo ir Rimas, nors į tikrą hipį net nebuvo panašus. Su savo skrybėle ir ilgu lietpalčiu veikiau būtų tikęs A. Modiglianio laikų Monparnase. Ir apskritai – kaip gi su hipizmu Lietuvoje? Vietnamo karo tema vargu ar vyravo pokalbiuose...

E. K.: Burokas buvo turbūt vienas stilingiausių žmonių ano meto padangėje. Jis tikrai gražiai ir stilingai rengdavosi, buvo efektingas, tačiau tai nebuvo pritemptas teatrališkumas, jam tai pavykdavo labai autentiškai. O jo Yve’as Saint Laurent’as buvo Silvutė, išdailindavusi jį, išpopindavusi, elegantiškai išpuošdavusi tuo hipsterišku stiliumi – jis buvo pirmasis, kuris turėjo asmeninį dizainerį. Jie abu buvo labai stilinga pora.

Ilgus plaukus ir aš nešiojau, man jie patiko, tačiau hipių ideologija nelabai „kabino“. Nemanau, kad ir Rimas buvo ideologiškai angažuotas. Jam tai veikiau buvo laisvės ilgesys, beveik be krypties, tiesiog ilgesys, kad žmogaus orumas bent minimaliai būtų ginamas. Gerbti kito žmogaus orumą Rimas iš tikrųjų mokėjo.

O tos vietos iš tikrųjų buvo kultinės, bet traukė ne jos pačios, o tolerantiškos barmenės, kurios leisdavo slapčia cigaretę parūkyti, paslėptą butelį išgerti. Ten buvo rūkoma, sėdima, galiojo kredito linija – galėjai gauti kavos už 8 kapeikas į skolą. Ten niekas neklykdavo, nerėkdavo, nepuldavo kviesti milicijos.

V. S.: Palėpės ir rūsiai, pėdos smėlyje ir kelio dulkės – visa ši romantika tikrai buvo neatskiriama Rimo asmenybės dalis. Romantika ir jokios agresijos. Jis buvo švelnus ir taikus žmogus. Beje, mokėjo būti šmaikštus, turėjo gerą humoro jausmą. Tarsi patraukdamas save per dantį sakydavo: „Esu ekstravagantiškiausias vyras Vilniuje.“ Greta – alkoholis, narkotikai, balansavimas ties dugno riba.

E. K.: Prisimenu, kartą Rimas prisilupęs palėpėj miega, susiraitęs kažkokioj kartoninėj dėžėj nuo apelsinų, o mes su Silva kuriam menamą namą... Jo nakvynių vietos buvo rūsiai, palėpės... Tačiau dabar iškyla tik paskiri efemeriški blyksniai. Pats žodis „efemeriškas“ buvo Rimo mėgstamas...

Gaudyti tuos efemeriškus blyksnius ir saulės kiškučius buvo tapę svarbia savęs dalimi, gyvenimo paguoda... Gražūs blyksniai, tarsi dalyvautum nežinia kieno filmuojamame filme. Visą laiką jauteisi veikiau personažas, esantis tarp kitų žmonių. Tarsi tave kažkas stebėtų iš šalies. Visi žmonės atrodė it pro automobilio ar traukinio langą... Daugybė veidų ir scenų, bet nėra jas vienijančio turinio, vienos linijos: vardan ko, kaip?..

Saulėtas aštuntasis XX a. dešimtmetis jau ėjo į pabaigą, daugėjo grėsmingų ženklų, prasidėjo pirmos netikėtos draugų mirtys. Ir nepaisant to - visiškas nenoras projektuoti ir susieti su kasdienybe savo gyvenimo, toks keistas, paradoksalus, į nieką neatremtas idealizmas...

Kita vertus, kad ir ką kaltintum – partiją, vyriausybę, Leniną, Staliną, Chruščiovą – vis tiek žmogus renkasi. Ir tas pasirinkimas buvo labai skausmingas. Situacija nebuvo palanki rinktis, todėl narkotikai ir degtinė daugeliui tapo poilsio vieta. O ji, žinoma, naikina žmogų. Ne vienas iš mūsų iššokdavo iš čia pailsėt į beprotnamį ar dar kur nors. Ir tada pamatydavai, kaip praskaidrėja veidas. Pasitraukimas nuo narkotikų, nuo alkoholio žmogui sugrąžindavo jo pavidalą ir gražiausius bruožus. Tik ar Rimas svarstė tuos klausimus? Jis, turbūt kaip ir kiekvienas vedęs vyras, žadėdavo žmonai, kad negers arba sumažins dozę...

Linksmoje kompanijoje visada aptiksi liūno požymių, o liūnas siurbia. Galiausiai mūsų draugija net fiziškai ėmė nykti. Aštuntajam XX a. dešimtmečiui einant į pabaigą, Vilniuje pasirodė kokainas, ir mes sulaukėme pirmos perdozavimo aukos. Kai žmonės pradėjo mirti, degradacija tapo akivaizdi. Reikėjo pradėti galvoti, kaip toliau gyventi, kaip atgauti savo pavidalą. Norint sugrįžti į gyvenimą, reikėjo įdėti labai daug pastangų. Būta ir daug metafizikos, bet ta metafizika niekada neišaugdavo iš konkrečios kasdienybės fizikos.

Galbūt pasąmoniniame lygmenyje būta ir savinaikos. Atsimenu naktį, kai Rimas raižėsi venas... Esu matęs tuos kraupius dalykus. Buvimą ant isterijos ribos... Vadinasi, skausmas kažkur tūnojo ir taip pasireikšdavo. Manau, kad tomis dienomis nei jis, nei aš neturėjome kokios nors savo gyvenimo vizijos, pavyzdžiui, sėdėti prie židinio... Vis dėlto Rimas nebuvo vienišius. Rimui reikėjo artimo žmogaus. Ir tas žmogaus labai ilgą laiką, iš esmės iki pat jo mirties, buvo Silva. Ji jam buvo artimiausia. Nepaisant visų sukrėtimų, konfliktų, ji iš tikrųjų labai ištikimai ir gražiai jį lydėjo. Į juos žvelgei su pavydu. Aš neįsivaizduoju Rimo be Silvos. Kai galvoju apie Rimą, matau juos kartu. Net eilėraščiai – dėl Silvos ir Silvai. Ji buvo jo klausytojas – labai geranoriškas, atidus. Manau, kad jis iki pat mirties labai skausmingai išgyveno išsiskyrimą su Silva.

Kita vertus, man buvo dvidešimt, kai mes susipažinome, jam – dvidešimt vieneri. Rimas mirė 1980-aisiais, būdamas dvidešimt šešerių. Kalbos apie kokį nors stabilumą tokiame amžiuje negalėjo nė būti. Prisimenu, buvo svarbu, kaip nustumti šią dieną už nugaros – gražiai, švelniai, neskaudžiai...

V. S.: Tikriausiai netiktų vadinti Rimą disidentu – jokioje antitarybinėje veikloje jis nedalyvavo, tačiau vien klajūno gyvenimas buvo nemažas iššūkis sistemai.

E. K.: Tai buvo labai pavojingas gyvenimas. Rimas bijojo milicijos, saugumo, nes jie elgdavosi aršiai – „pakuodavo“, mušdavo, turėjo visas teises išreikšti neapykantą. Nuoširdžiai komunistuojantys žmonės jautė Rimui radikalų priešiškumą. Šitų žmonių jis ir bijojo. Aname laike, jei nedirbdavai tiek ir tiek mėnesių, pakliūdavai į blaivyklą, galėdavai būti „supakuotas“. Sykį atsidūręs po saugumo letena, neturėjai jokių galimybių įsidarbinti – niekas nebepriimdavo. Buvo straipsnis už valkatavimą, regis, pagal jį Rimas ir sėdo.

Rimas niekuo ir niekaip nedalyvavo antitarybinėj veikloj. Visa mūsų kompanija buvo visiškai apolitiška. Tačiau pati laikysena, kai gyveni tarsi Sovietų Sąjunga neegzistuotų, galėjo kelti didžiausią susierzinimą. Aš tik dabar sužinojau, kad Rimo tėvas buvo „tikintis komunistas“, o tėvo brolis – Rimo dėdė – Mykolas Burokevičius. Galbūt jo baimė nebuvo nepagrįsta...

V. S.: Kaip matei jį paskutinį kartą?

E. K.: Tai buvo labai liūdnas pasimatymas. Jis atvažiavo į Klaipėdą, naktį, su drauge, kurios giminės daug prisidėjo prie to, kad jis sėstų į kalėjimą. Pernakvojo. Tai buvo 1979 metų gruodis. Išgėrėm vyno, šnekėjom. Man buvo labai liūdna, kad jis išsiskyrė su Silva. Jo entuziazmas dėl naujosios draugės atrodė itin komiškas, nes mačiau, kad tai tiesiog vienatvė. Jiedu atrodė kaip žmonės, kurie slapstosi.. Iš tikrųjų taip ir buvo. Kitą naktį mane užgriuvo tos merginos tėvai su milicija, jei neklystu: kur yra Rimas Burokas ir kur jų vargšė dukra? Paskui Rimas pradingo. Vėliau sužinojau, kad jis kalėjime. Ir viskas.

V. S.: Rimui dabar būtų penkiasdešimt penkeri. Ar įsivaizduoji jį mūsų laike? Kas ir kur jis galėtų būti?

E. K.: Man gražiausia būtų pamatyti, kaip jis, įvaldydamas amatą, žengia etapais: įveikia tylą, šlifuoja žodį, iki žėrėjimo nugludina eilėraštį. Rasčiau keistą analogiją su Kęstučiu Navaku, rašančiu fantastišką poeziją, į kurią įdėta labai daug darbo, amato išmanymo, erudicijos. Tai vienintelis kelias, mano nuomone, kuriuo Rimas būtų galėjęs eiti.

V. S.: Deja, tam nebuvo lemta išsipildyti – Rimas išėjo labai jaunas. Vis dėlto jis paliko ryškų pėdsaką, bent jau tarp jį pažinojusių žmonių.

E. K.: Jis ilgėjosi laisvės, ir tą laisvę išreiškė pačia savo kasdienybe. Tas jo stilingumas, išsiveržiantis iš pilkos minios, tas rafinuotas santykis su tikrove buvo svarbiausias pėdsakas, paliktas daugelio mūsų atmintyje. Taigi daugiau jis pats, ne poezija. Tai buvo taip netikėta sovietinėje tikrovėje! Gebėjimas būti laisvam žmogui tarp žmonių – labiausiai brangintina Rimo savybė. Rimas ir kiti iš to laiko, kurių jau nebėra, primena man, kad sistema, kad ir kokia ji būtų, negali sunaikinti noro ilgėtis žmogiškojo orumo – nežeidžiamo, ginamo ir apginto.

Apie tikėjimą su Rimu niekada nekalbėdavome, tačiau kaip katalikas negaliu tame neįžvelgti Dievo gerumo. Todėl tie laikai man nėra prarasti ar neatšaukiamai pavogti.

Tekstas paimtas iš knygos: Rimas Burokas. (Ne)gyvenimo fragmentai. Kaunas: Kitos knygos, 2008.

Tomas Čepaitis – Rimo Buroko draugas, laisvas menininkas ir žmogus. Užupio respublikos uždienio reikalų ministras. Dainininkas, dainų tekstų autorius. Mėgsta sakyti esąs rusas.

Solečnikų zuikis

Rimą Buroką prisimena Tomas Čepaitis

Kai noriu ką nors gero prisiminti apie Rimą, prisimenu zuikį... Na, kiškį... Jo, tai buvo zuikis, ne triušis, kurį jis laikė iškėlęs už ausų virš balkono, kai mes pasirodėme iš už kalvos ir įžengėme į Šalčininkus – jo namas buvo vos ne pirmas iš dešinės, iškart už aguonų lauko. Tiksliau, butas pirmame penkiaaukščio aukšte.

Gyvą, tikrą zuikį – šis pas jį gyveno, ar kaip, tada pirmą kartą pamačiau Buroką tokį, koks jis ne tik man, bet visiems patiktų – jaukų, geraširdį, išmintingą, pailsėjusį, atrodo, su sulaužyta koja, bet šnekantį apie tai, kad laikas susitupėti, apie ką liūdėjo atversti „Trys muškietininkai“, o ne joks „Kelyje“, nors tie „Trys“ irgi, tiesą sakant, neskubėdavo stovėti kur nors balkone su kiškiu rankose, dažniau jie stovėdavo po balkonu naktį, o madam Bonasje ar Monpansje virpančiom rankutėm leisdavo jiems virvę.

Mes įėjome pro duris – buvo, rodos, Silva, Pakštas, Žilvinas B. Tai buvo patogus, su visais patogumais, kuo patogiausias butas – Rimo patėvis, regis, buvo Šalčininkų meras. Na, ir tada, atrodo, pirmąkart apšnekėjome kažkokius svarbius dalykus – kaip gyventi, ir panašiai, be bajerių ir labai šiltai. O gal nieko nešnekėjome.

Tą dieną nuėjome ir į aguonų lauką, bet tai atskira tema, ne itin maloni, o tuokart pabuvome gal dieną, ne daugiau. Ir su kiškiu, ir su Rimu šiltai bei be kliedesių atsisveikinom, o gal išvažiavom kartu.

Černiachovskis ir Takuboku

Su Rimu mėgdavome I. Takuboku – jis man šį ir nurodė, ir mes skaitydavome tą Takuboku dažniausiai ant Černiachovskio skvero akmenų – jie skyrė aikštę, ant jų sėdint buvo patogu nešališkai stebėti, kaip žmonės laukia trolikų – 1-ų, 2-ų, 4-ų, iš Antakalnio, ir net 7-o, rodos, tas jau siekė pačias Karoliniškes. Tie žmonės išeidavo kaip į sceną, ir, kol laukė, buvo pažeidžiami, ir buvo savimi.

Iš Takuboku atsimenu tik kažką apie krabą, ir dar tai, kaip džiugiai Rimas jį deklamuodavo.

Užtat prisimenu savo tokį norą ar svajonę: man pasirodė, kad mes galėtume, jei pasiseks, visą gyvenimą prasėdėti ant tų čiornųchauskų akmenų, beskaitydami Takuboku, ir nieks mums nesukliudys, ir Rimas sutiko, kad būtų visai neblogai, gal mūsų nieks nepastebės, jei mes įsiskaitysime.

Ir va, aš nežinau, ar mums pasisekė – Rimas mirė beveik tokio paties amžiaus kaip Takuboku ar Černiachovskis, nežinomi architektai ištraukė iš po mūsų visus tuos akmenis ir troleibusus – dabar stotelė už skvero kampo – ir prikišo Kudirką, kurį aš be išlygų dievinu, dievinu, ir ką gi aš beprisimenu iš Takuboku, ką darė tas krabas? .. Ir, tikiuosi, nieks mūsų gerai neįsiminė ir nepastebėjo, ir nieks neparašys šiame prisiminimų tome, kaip ten buvo iš tikrųjų. Gal Takuboku parašė „Čiornyj voron, ty ne vejsia“? Ne, nepanašu, greičiau tai Černiachovskio žodžiai. Žodžiu, tyliu.

Semaškos furgonas

...geriausias gyvenimo laikas buvo tas, kai mes dirbome Knygų bazėje Vilkpėdės gatvėje – nuėjome darbintis trise, pirmiau į kažinkokią gamyklą dar toliau už bazės, bet joje buvo truputį „za diužo“: viskas rodėsi kalkėta - kalkėti cechai, kalkėtas direktorius, kalkėti katinai kieme, ir mes iš ten išbėgome čiaudėdami.

Man buvo, rodos, 17-ika su puse, tai Rimui kokie 23-eji, ir trečiasis buvo Baltas Liutauras – ta prasme, профессор Kazakevičius. Algos ten mokėjo 70 rublių, nemaži pinigai, palyginkite – alaus butelis – 30 kapeikų. Užtat „Daktariška“ dešra – 2 rubliai 20 kapeikų už kilogramą... Reikia susimąstyti, kam rūpi nūdien liaudies gerovė.

Liutauras, kaip raštingas, iškart padarė karjerą – jį paskyrė kažką skaičiuoti – gal tuos knygų paketus. Na, o mes, kaip durnesni ir mažaraščiai (aš bent tuo didžiavausi), buvome paskirti ekspeditoriais. Tai reiškė, kad mes sukraudavome tuos paketus į dengtą furgoną GAZ ir išvežiodavome po visus Vilniaus knygynus. Mūsų vairuotojas buvo Semaška, kresnas, minkštų bruožų, gal baltarusis, gal lenkas, su tipiška mėlyna vilniečio darbininko berete, ir jo šypsena buvo nuostabi, net veido neprisimenu, tik tą šypseną. Mus aprengė juodais chalatais.

O, tai buvo darbas! Geriausias mano gyvenime darbas – gulim išsidrėbę ant tų knygų, mus, kaip dabar pasakytų, „veža“, pro šalį sukasi nepaprastai gražūs Vilniaus vaizdai; prie knygyno iššokame, sunešame knygas, pasirašome kažkokias faktūras ir važiuojame toliau. Štai kur laisvė ir atsakomybė viename pakete! Paskui, pasirašius, Centriniame knygyne buvo įmanoma невзначай nugvelbti kokį A. Achmatovos tomelį iš serijos „Biblioteka poeta“ – jis buvo nepalyginamai vertingesnis dalykas nei dabar.

Tiesa, virvelės įsirėždavo į rankas, bet iki vakaro praeidavo, be to, randai vyrą puošia. Kur atvažiavome, galima buvo nematant nujausti – iš garsų, iš grindinio pоjūčio – Pamėnkalnio, tada Komjaunimo, buvo dar grįsta bulyžniku... Lažindavomės su Rimu, kur mus atvežė, nes maršrutą težinojo Mėlynoji Beretė Semaška. Gražiausias buvo kelias į mažutį Naujosios Vilnios knygyną – kaip į kitą šalį. Darbą užbaigdavome tai Antakalnyje, tai Lazdynuose, tai Žirmūnuose. Rimas pasakodavo kažkokias istorijas apie keliones, kartais pradėdavom kokį romaną kūrinėti kartu, bet tuoj pat jį pamiršdavome.

Pavyzdžiui, Rimo istorija, kaip atsirado hipiai Tarybų Sąjungoje: „1972 m. (tiksliai datos neatsimenu) aš atsikėliau vieną pavasarį Alytuje ir pajutau, kad ‚prasideda‛: išėjau į plentą, sustabdžiau mašiną ir sakau: ‚Į Peterburgą‛. Tuomet nieks nė nežinojo, kas tas hitchhiking ar autostopas, nors kai kurie turėjo tokias korteles, užkištas už priekinio stiklo.“ Atrodo, jis taip ir pasakė – „į Peterburgą“, o ne „į Leningradą“. Visai kitos asociacijos, lyg ir praleistas visas sovietinis laikotarpis, viliantis, kad sugrįš anas. Taip ir atsitiko, nors nelabai aš (kaip ir daugelis) tikėjausi. O ir kas sugrįžo, sunku pasakyti.

Dabar skambinau į Knygų bazę, gal 16-etį sūnų pavyks įdarbinti... Kur ten: – Tokio ekspeditoriaus darbo pas mus seniai nebėra... Vairuotojai patys viską išnešioja. Ne tie laikai, pone...

O kokie laikai? Ir tas Semaška – kiek jį kalbinome, nepratarė nė žodžio. Jam tada buvo gal 40 metų, „požiloj čeloviek“, o man dabar 50-imt, aš jau, žinia, „glubokij stariec“, ir jei ponia iš Knygų bazės perskaitys šias eilutes, labai prašau perduoti vairuotojui Semaškai (gal jis dar dirba – 70-ties?) didžiausius linkėjimus ir palaiminimą iš Ostra Bramos.

Nuo Rimo ir nuo manęs.

Tomas Čepaitis

Tekstas paimtas iš knygos: Rimas Burokas. (Ne)gyvenimo fragmentai. Kaunas: Kitos knygos, 2008.

Rimo Buroko poezija: http://www.tekstai.lt/index.php/tekstai.html#catid175

Komentarai

autodidaktas b. rašė ...

arthur rašė ...

Aguona rašė ...