2010 02 02 LUNI Vilnius. Vieša diskusija „Kas yra tolerancija?“. Moderuoja Nida Vasiliauskaitė
Iš Laisvasis universitetas.
2010 m. vasario 2 d., antradienį, Laisvasis universitetas (LUNI) rengia viešą diskusiją „Kas yra tolerancija?“. Renginys vyks „ARTotekos“ kūrybinėse dirbtuvėse, A. Strazdelio g. 1, Vilniuje (netoli „Barbakano“, greta „Tamstos“ muzikos salono, įėjimas iš Šv. Dvasios gatvės pusės). Diskusiją moderuos filosofė N. Vasiliauskaitė. Įėjimas laisvas.
Kas yra tolerancija?
- „Kas yra tolerancija? Tai – žmoniškumo išdava. Mes visi pilni silpnybių ir paklydimų, todėl atleiskime vieni kitiems visas kvailystes – tai pirmasis gamtos dėsnis.” (Voltaire).
- Tolerancija – 1) nuostata priimti elgseną ir įsitikinimus, kurie skiriasi nuo jūsiškių, nors galite su jais nesutikti ar jų nepateisinti; 2) gebėjimas ištverti kažką nemalonaus ar erzinančio, ar išgyventi nepaisant nepalankių sąlygų; t. p. gyvūno ar augalo atsparumas nuodams; 3) intervalas, numatantis, kiek išmatavimai ar apskaičiavimai gali varijuoti, vis dar išlikdami priimtinais. (Cambridge International Dictionary of English)
- „Tolerastas – tai žmogus, kuris sakosi esąs tolerantiškas, tačiau iš tikrųjų, tas žmogus tiesiog perdėtai išaukština tuos dalykus, kuriuos yra madinga toleruoti, tuo pačiu žemindamas tai, kas priimtina. Dažniausiai jie taip gina homoseksualus, o visus, kurie nesigėdija savo heteroseksualumo, apšaukia homofobais.“ („Jaunimo žodynas“).
„Tolerasto“ sąvoka – Kremliaus ideologų konstruktas, skirtas kompromituoti politiniam Europos Sąjungos projektui ir apskritai „supuvusiems Vakarams“ – lietuviškoje viešoje erdvėje dešiniųjų pastangomis prigijo ne ką mažiau sėkmingai. „Tolerancijos“ ir „tolerastijos“ (arba „tikrosios“ ir „netikrosios“ tolerancijos) skirtis leidžia žaisti „dvigubą žaidimą“ – viena vertus, įprastą tolerancijos turinį apibrėžti kaip „tolerastiją“ taip jį sunaikinant, kita vertus, išvengti atviro pačios sąvokos „tolerancija“ atmetimo kaip (vis dar) pernelyg rizikingo. Tokiu būdu tolerancija populiarioje vartosenoje ima reikšti abejingumą, nusišalinimą, pozicijos neturėjimą, pritarimą visiems ir viskam, smerktiną norą „būti madingu“ ir „žeminti tai, kas priimtina“; jai, kaip „netikrai“, priešinant „tikrąją“ (gerąją, apvalytą) toleranciją kaip „pagarbą kitai nuomonei“, „drąsą būti savimi“, „madų nesivaikantį nonkomformizmą“, „ištikimybę protėvių tradicijai“, „normalumą“, „autentiškumą“ ir pan.
Tuo tarpu kairėje galima pastebėti tam tikrą norą apskritai vengti žodžio „tolerancija“ – tiek dėl nesunkiai nuspėjamų neigiamų reakcijų viešoje erdvėje, tiek dėl to, kad pati sąvoka daug kam atrodo neatitinkanti keliamų politinių tikslų, nes netiesiogiai, pačiu prašymu ar reikalavimu „mus toleruoti“ pripažįsta esamą galios režimą ir deklaruoja susitaikymą su politiniais priešininkais. Be to, šis žodis atrodo kilęs ne „iš apačios“, o užgimęs Vakarų šalių (pirmiausia – Amerikos) valdžios koridoriuose ir tampriai susijęs su vadinamuoju „politiniu korektiškumu“, kuris išreiškia galios struktūrų siekį „normalizuoti“ viešąjį diskursą primetant jam savo „žaidimo“ taisykles.
Diskusijos dėl „tolerancijos“ apibrėžimo ir politinės vartosenos galimybių daug kam gali pasirodyti nuobodžios, banalios ir jau išsemtos, tačiau šiandieninės Lietuvos politiniame kontekste jos atrodo gana „šviežiai“. Dešinieji mano, kad „tolerastai kelia galvas“ 2010-ųjų pavasarį planuodami pirmąsias Lietuvos istorijoje LGBT eitynes, o kairieji įsitikinę, jog mūšis dėl tolerancijos „gero vardo“ dar anaiptol nėra pralaimėtas.
Papildoma nuoroda:
Komentarai
Viešpačio Dioniso pasiuntinys rašė ...
Viešpačio Dioniso pasiuntinys rašė ...
Tai ką čia padariau pavadinčiau binarinės opozicijos tarp tolerancijos ir netolerancijos dekonstrukcija.
--Viešpačio Dioniso pasiuntinys 07:50, 2010 vasario 2 (UTC)
Prisiminkime Vitgenšteiną :)
Mūsų tolerastai, kuriems dar neseniai priklausiau netoleruoja netolerancijos (kas yra law of noncontradiction pažeidimas logikoje)... Jeigu tolerastai netoleruoja netolerancijos, tai jie turėtų netoleruoti savo netolerancijos netolerancijai, kas yra absurdas. Esmė yra tame, kad žodis "tolerancija" čia turi dvi skirtingas prasmes: tolerastų tolerancijos forma yra laikoma gėriu, o jų oponentų - blogiu. Pvz. tolerancija pedofilams mūsų tolerastijai būtų nepriimtinas dalykas ir "netolerancijos" vaikų teisėms pasireiškimu (beje, juokinga, kad patys iš esmės remiatės universalistine deontologija), o pedofilų organizacijoms toks požiūris būtų laikomas ta pačia "netolerancija" vaikų seksualinei laisvei ir neįprastoms seksualinėms praktikoms. Žodžio "tolerancija" prasmė priklauso nuo kalbos žaidimo, kuriame jis yra naudojamas. Akivaizdu, kad semantika galima manipuliuoti kaip tik nori - reikia tik sugebėti prastumti savo diskursą į viešąją erdvę. Pvz. tokie žodžiai kaip "gėjus", "homofobija" nuveikė nemažą darbą kuriant teigiamas, arba neutralias asociacijas LGBT bendruomenės atžvilgiu.
Angliškai vikipedijoje tai buvo aiškinama taip:
"Due to society being made up of different political, ideological, religious, and philosophical opinions, what a person deems appropriate differs from person to person. Thus creating a society where one person who supports 'A' and labels those who support 'B' as intolerant is in turn labeled intolerant by those who support 'B'. Thus 'A' supporters are intolerant of 'B' supporter, and 'B' supporters are intolerant of 'A' supporters. The hypocrisy is then exposed in the example above, one cannot be tolerant while being intolerant at the same time."
A = A, žmogus negali būti tolerantiškas ir netolerantiškas vienu ir tuo pačiu metu. Nebent pripažįstame, kad žmogus tolerantiškas X, bet netolerantiškas Y, kas labiau realistiška nei visi kiti propagandiniai kliedėsiai. Čia dar ir "law of identity" pažeidimas gaunasi. Be jokios abejonės, žodis tolerancija neturi nei objektyvaus ir tikslaus apibrėžimo, nei empirinio referento.
Ludwig Wittgenstein: “Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tyleti”
Tas pati situacija ir "lygybės" klausimu:
Jeigu A ir B yra lygūs (homoseksualai ir heteroseksualai) X atžvilgiu, tai net ir tada lieka dar daug atstumtų socialinių grupių - galo nematyti (zooseksualumas, pederastija, poliamorija, incestas ir tt.). Netgi taip tiksliai apibrėžiama teisinė lygybė neturi galimybės egzistuoti. Lygybė prieš įstatymą (absoliučia prasme) yra logiškai ir empiriškai nepagrįstas mitas.
Jeigu sutinki, kad lygybė neturi jokio konkretaus apibrėžimo, tai turėtum sutikti, kad lygybę galima vadinti absoliučiai bet kokius reiškinius, jei tik mums tai teikia naudą, ar didina valdžią.
Priešintis savo paties valiai siekti galios yra pseudo-krikščioniškas ir humanistinis žmonių galios slopinimo instrumentas, bei tarnauja tik kitų galios didinimui. Nematau reikalo priešintis sau. Aš noriu leisti sau viską, apsiribodamas tik ribomis, kurias man suteikia realus Pasaulis.
Galia sukuria žinojimą ir visas mums žinomas politines, mokslines ir etines koncepcijas. Būtent todėl turime suprasti kas turi galią ir kaip ją patiems įgauti. Pvz. krikščionybė slopino žmonių valią siekti galios pasinaudodama egalitarizmu - visų žmonių lygybe prieš Dievą (vergų morale) tik tam, kad jos kunigai patys įgautų galią. Šiais laikais mes turime iš Švietimo amžiaus atkeliavusį humanizmą ir jo visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (neminint Kanto kategorinių imperatyvų). Humanizmas bando mus įtikinti, kad visi žmonės turi bendras charakteristikas (esmę, ar identitetą), pagal kurias galima suprasti kaip jiems reikia elgtis. Be abejonės, tam, kad pasiekti utilitaristinį, bendrąjį Aukštesnį Gėrį. Tai yra normalaus subjekto konstravimo pagrindas, kuri kuria teisėtvarka, psichiatrija ir kitos disciplinarinės institucijos. Būtent mes turime atakuoti normalaus subjekto koncepciją ir visą liberalios demokratijos (Karlo Popperio ir Johno Rawlso klasikinio liberalizmo) "atviros visuomenės" Panoptikoną (kalėjimą), kuriame gyvename. Tam galime panaudoti geneologijos ir dekonstrukcijos metodus, kurie turėtų tapti aktyviojo nihilisto įrankiais. Tik tokiu būdu naujojo aristokrato (antžmogio) - vertybių kūrėjo atėjimas taps įmanomu!
"In short, humanism is everything in western civilization that restricts “the desire for power”: it prohibits the desire for power and excludes the possibility of power being seized" - Michel Foucault
Nesakau, kad reikia atsisakyti žodžio "tolerancija", bet į jį reikia žiūrėti taip pat įtariai kaip ir į tokius žodžius kaip "laisvė", "lygybė", "Dievas". Jie neturi jokio empirinio referento, nenurodo į nieką konkretaus, o geriausiu atveju - į mūsų subjektyvius įsivaizdavimus ir asociacijas.
Rimtu veidu žiūrėti į tokias abstrakcijas be jokio konteksto yra tiesiog visiška nesąmonė ir žmonių mulkinimo įrankis.
--Viešpačio Dioniso pasiuntinys 07:46, 2010 vasario 2 (UTC)