2009 10 29 LUNI Vilnius. Lukas Devita. Psichodelinės eros atspindžiai: indiškos spalvos ir grynai angliški vakarai

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lukas Devita – publicistas, muzikuojantis piešėjas, ufologas, orientalistikos skaityklos darbuotojas. Rašo straipsnius ir esė muzikos, filosofijos, literatūros bei kultūros studijų temomis. Taip pat publikavo prozos, eilėraščių bei vaizdinių iliustracijų, pristatė originalių dainų soliniuose koncertuose bei projektuose su kitais muzikantais, dalyvavo eksperimentinės muzikos festivaliuose, įrašė instrumentinių elektroninių kūrinių albumų; vedė psichodelinio roko apžvalgos bei intuityvios muzikos vakarus. Prieš dešimtmetį kartu su Jonu Skendeliu inicijavo pirmąją lietuvišką paranormalių reiškinių bei NSO tyrimų interneto svetainę "San-taka/Astera".

Lektorius yra paruošęs laisvą dviejų dalių ankstyvosios psichodelinės muzikos ir kultūros (1966-1970) apžvalgą „PSICHODELINĖS EROS ATSPINDŽIAI“. Pirmasis užsiėmimas „Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai" įvyko prieš mėnesį, rugsėjo pabaigoje. Spalio 29 d., ketvirtadienį, 18:00 val., „Satta“ klube, Vilniaus g. 16 (kieme, greta „Lietuvos ryto“ redakcijos) rengiamas antrasis kurso užsiėmimas „Psichodelinės eros atspindžiai: indiškos spalvos ir grynai angliški vakarai"

Psichodelinės eros atspindžiai: indiškos spalvos ir grynai angliški vakarai

  • Psichodelinio roko muzika Jungtinėje Karalystėje, 1966-1969 m.
  • Eksperimentika ir psichodelinis folkas. Indų muzikos ir kultūros įtaka.
  • Britanijos psichodelikos atlikėjų bei grupių apžvalga su muzikinių įrašų ištraukomis.
  • Dirbtuvėlės "Osiris Visions" koncertiniai plakatai.
  • "60's" laikų plokštelių viršelių dizaino pavyzdžiai.
  • Video: vaizdeliai iš renginio "14 Hour Technicolor Dream" ir vienas pirmųjų "Pink Floyd" pasirodymų kino juostoje.
Psichodeliniai atspindžiai
Psichodeliniai atspindžiai

Terminas "psichodelinis", dažniausiai keliantis asociacijų su Amerikos kultūra, pirmąkart apsireiškė dviejų britų, psichotropinių medžiagų tyrinėtojų susirašinėjime, XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Psichiatras Humphry'is Osmondas, siekdamas apibūdinti patirtus įspūdžius, laiške anglų rašytojui Aldousui Huxley'iui pasiūlė terminą "psychedelic", susiejęs du graikiškus žodžius psyche (siela arba protas) ir delein (pasireikšti, aiškėti) ar delos (aiškus, akivaizdus). Abu klasikai turbūt neįsivaizdavo, koks "sparnuotas" taps jų sumanytas žodis, aprėpiantis margaspalvę muzikinę kryptį ir vos ne visą 7-ojo dešimtmečio kultūrą.

Nors ankstyvaisiais "psichodelinės revoliucijos" katalizatoriais buvo amerikiečių rašytojai Kenas Kesey su linksmaisiais "pranksteriais", Tomas Wolfe'as ar poetas Allenas Gisbergas su "rūgštelės bandymais", tačiau plačiausią naujų idėjų atgarsį apreiškė roko muzikantai, abejose Atlanto pusėse įtakodami filmus, literatūrą bei vaizduojamuosius menus. Nuo pat pradžių mokslininkai pastebėjo ypatingą psichodelinių medžiagų poveikį muzikos suvokimui, išplečiantį jautrumą ir mąstymo erdvę, o taip pat galintį garso bangas vaizduotėje paversti spalvomis bei vizijomis.

Jau 1965-aisiais visame pasaulyje ėmė gausėti jaunų, drąsiai eksperimentuojančių grupių bei atlikėjų, įkvėptų Britanijos "big beat" muzikos ir avangardinės kultūros. Formavosi naujas stilius, pramintas "rūgščiuoju" roku (acid rock, pagal lysergic acid diethylamide, tuomet legalų psichoaktyvų preparatą LSD).

Los Andželo Hight-Ashbury - pirmajame hipių rajone gyvenanti ir koncertuojanti grupė "Grateful Dead" nuo bliuzinių improvizacijų pasistūmėjo spontaniško komponavimo metodo link, leidusio groti valandomis ir vėliau radikaliai praplėsti įrašinėjamų pjesių trukmę. Ne vienas grupės narys lankė tuometines Karlheinzo Stockhauseno paskaitas Kalifornijoje, kuriose akademinės muzikos novatorius padrąsino sekti paskui sielai girdimą intuityvinę muziką, nepaisant žanrinių apribojimų.

Palaipsniui tapo aišku, kad muzikos grynumas, įkvėpimas, skambesio kriterijai buvo svarbesni, nei tai, ar muzikantai vartojo psichodelikus, ar ne.

Išryškėjo svarbiausi naujos muzikos bruožai: dažnai cirkuliarinės, "mandalos formos" dainų struktūros, nepertraukiamos monotoniškos melodijos, pasikartojimai, aidas, reverberacija, suteikiantys erdvės, tuštumos ar begalybės efektus. Viena po kitos grupės įtraukė tolimųjų šalių muzikos instrumentus, net tokius kaip Australijos didžiridu, Javos salyno gamelaną, afrikietiškus būgnus, bet dažniausiai indų sitarą bei perkusinius instrumentus. Psichodelinės muzikos klestėjimo metu turbūt kas trečią dainą Britanijos populiariausiųjų sąraše puošė tikros ar imituotos sitaros skambesys. Tikriausiai niekada rytietiška instrumentuotė neturėjo tokios įtakos Vakarų muzikai, kaip "siūbuojančio Londono" laikais.

"The Beatles" su Maharishi Mahesh Yogi
"The Beatles" su Maharishi Mahesh Yogi

Viena pirmųjų sitarų pasigirsta "The Beatles" dainoje "Norvegian Wood" dar 1965-aisiais. Tuomet George'as Harrisonas mokėsi groti šiuo instrumentu pas patį meistrą Ravi Shankarą. Permainingam 1966-tų metų "The Beatles" albumui "Revolver" George'as Harrisonas parašė dainą "Love You To" pilnai inicijuodamas indišką skambesį, taip pat jis "atrado" kitą žymią 7-ojo dešimtmečio asmenybę, trancendentinės meditacijos meistrą Maharishi Mahesh Yogi, pas kurį, apsistojusį Velso kalnuose, netrukus patraukė visi "The Beatles" nariai, prisijungus dar ir Mickui Jaggeriui su drauge Marianne Faithfull. Įsigilinimas į tikrąjį save, įsikausymas, ramybė ir išminties bei humoro vėriniai, kuriuos dovanojo Maharishis, buvo tikra atgaiva nuo šou biznio chaoso pavargusiems muzikantams. Greitu laiku nemažai roko žvaigždžių apsilankė Indijoje, pratęsdami meditacijos studijas. Šalia "The Beatles", vienu mėgiamiausių Maharishio mokinių tapo Britanijos "gėlių vaikų" dainius Donovanas, kurį meistras vadino "trancendentiniu dainininku". Kelionė į Rytus tapo didžiuliu postūmiu talentingoms asmenybėms, kokiais tuomet buvo visi kažko pasiekę roko muzikoje. Tuo pačiu jie parvežė į gimtinę, Jungtinę Karalystę ar JAV, indiškos egzotikos kibirkštis. Milijonai jaunų vakariečių išvydo savo žvaigždes, kaip John Lennon'ą ir Paul McCartney'į, baltais apdarais su margaspalviu gėlių vainikais ant kaklų.

Britanijos jaunoji karta atrado buvusios kolonijos kultūros lobyną. Indiški margaspalviai apdarai ir drobės, bižuterija, smilkalai, prieskoniai, rudi nevalyti ryžiai ir ajurvedinės sveikos mitybos nuostatos, o taip pat gyvenimo išminties vadovėliai plūstelėjo į Londoną, permainydami konservatyvias gatves vaivorykštės spalvų šventiniu turgumi. Soho rajono "Carnabi street" tapo mados alėja visam pasauliui su žymiosiomis parduotuvėlėmis, drabužių salonais, kurių pavadinimai bylojo gerą Anglų humorą, - "Kleptomania", ar atspindėjo naujos muzikinės kultūros glaudų ryšį su apranga bei stiliumi, - "Grany Takes a Trip", "Lady Jane", - ir atitiko dainų pavadinimus.

Renginiai, subūrę jaunuosius kontrkultūros pionierius, vyko laisvų "happeningų" dvasioje. Besirenkantys į juos "skambindavo" varpeliais, pakabintais ant kaklo, dalindavo sutiktiems praeiviams gėles, ir žinoma, buvo vadinami hipiais.

1966 spalio 15-tąją anglų “pogrindinio” laikraščio "International Times" redaktorius Johnas Hopkinsas sukvietė naujoviškiausias "hip" grupes į leidinio pristatymą. Skelbimas žadėjo "pop/op/kostiumų/kaukių/pašėlusios fantazijos svetingą neatsispiriamos traukos balių".

"UFO" klubo plakatas
"UFO" klubo plakatas

Vakaras įvyko buvusiame sandėlyje, Roundhouse - kaip ir teigia pavadinimas, didžiulėje apvalainoje patalpoje, "Gilbey's" džino kompanijos atiduotame profsąjungų kultūrinei veiklai. Jos nariais organizatoriai nebuvo, bet geranoriškai gavo vakarui apytamsį, šaltą, pusiau avarinį pastatą, kurį sudrebino kerinti muzika. Įskaitant novatoriškas "Soft Machine", roko grupės, lyg niekur nieko pradėjusios groti avangardinį džiazą, ilgiausias improvizacijas, kurių fone įsiterpdavo motociklo birbesys, įgarsintas mikrofonu. Motociklas buvo paskolintas kažkieno iš atvykusių į koncertą. Viduje taip pat stovėjo automobilis, išmargintas Niujorko pop menininkų. Kartais dėl perkrovų dingdavo elektra, bet kol pulsavo apšvietimas, buvo galima išvysti įvairių grožybių, pavyzdžiui, romantišką “kūno tapybą”, - apsinuoginęs Mike'as Westbrookas lyg teptukas įlindo į dažus ir po to šliaužiojo per tapetų juostas, išklotas ant gridų; galima buvo atsitrenkti į pop meno kūrinį - šešių pėdų žele. "Iš tiesų tai paprasčiau, tai tikras nuoširdus angliškas kuriozas", - prisimena aktorius Horace'as Ove'as, - "jei mes ruošiame šventę, tai padarykime didžiulę žele!". Sakoma, kad žele nespėjo gerai sustingti, o Sydas Barrettas, skubotai taisydamas sceną, ištraukė lentą, rėmusią vonią, ir žele pasklido į visas puses. Tarp gavusių žele dalyvių buvo Paulas McCartney'is, persirengęs "arabu", Michaelangelo Antonioni su Monica Vitti ir kitos įžymybės. Galiausiai užgrojo "Pink Floyd", pasileisdama į valandines "kosminio garso" meditacijas, priversdami auditoriją sustingti nuostaboje, bent jau Paulą McCartney'į, kuris tuo metu atskleidė savo tapatybę.

Vakaras, pratęsęs stebuklų šalies Alisos arbatos popietę, sulaukė tokio pasisekimo, kad laikraščio leidėjai įkūrė klubą "UFO", Tottenham Court gatvėje, Londone. Klubas, skirtas "puoselėti naujas menines iniciatyvas ir gerus ketinimus", tapo pagrindine hipiško britų "undergroundo" scena, kur debiutavo grupės "Pink Floyd", "Tomorrow", "Tyranosaurus Rex" ir daug kitų.

Žinodami, kad daugelis Amerikos muzikos klubų savarankiškai leidžia plakatus, "UFO" klubo organizatoriai pakvietė bendradarbiauti du dailinikus - Michaelą Englishą bei Nigelį Waymouthą, įsteigusius etalonu tapusią psichodelinio meno dirbtuvėlę "Osiris Visions". Koncertiniai plakatai su būdingais įmantriais šriftais, rytietiškais ornamentais, primenančiais "Jugendo" meną, pervertė aukštyn kojom ankstesnio propagavimo nuostatas. Kuo sunkiau buvo įskaitomi margaspalviai lozungai - tuo įdomiau, žmonės ilgiausiai stovėdavo prie skelbimo grožėdamiesi ir aiškindamiesi, kas ten parašyta. Netrukus ir plokštelių viršeliai pražydo visom vaivorykštės spalvom, džiazo ir net klasikos albumų atvaizdai neretai buvo išpildomi "hip" dvasioje.

Psichodelika Britanijoje buvo įleidus šaknis į folkmuziką (terminas folk apimtų nuo mūsuose vadinamos dainuojamosios poezijos iki etninės muzikos). Savotiškas "liaudiškumas" slypėjo ir tame, kad pradedančios ar įžymios grupės laisvai atlikinėjo vieni kitų dainas, pavyzdžiui, "The Rolling Stones" grojo "The Beatles" dainas. Ir be jokių stiliaus apribojimų. Tai neabejotinai sutelkė muzikantus bei klausytojus, skatino tarpusavio įtakas bei drąsias sintezes.

O sėkmingiausios folko eklektikos pavyzdys būtų dviejų talentingų dainų autorių bei atlikėjų Mike'o Herono bei Robino Williamso grupė "Incredible String Band", nuo pat pradžių įtraukusi į repertuarą škotų bei airių melodijas, vėliau žavingai integravusi arabų ar Indijos klasikinės muzikos skambesį bei nuotaikas savo naujai rašomose, natūralaus "akustinio" skambesio dainose.

Klube "UFO" lankytojai galėjo išvysti keistąjį "elfą", - lotoso pozoje sėdintį Marcą Bolaną, išsidraikiusiomis garbanomis grojantį akustine gitara ir virpančiu balsu dainuojantį impresijas iš stebuklų pasaulio J.J.R.Tolkieno knygų įtakoje, papildytoje gausia Steve'o Pegerine'o Tooko perkusija. Duetą "Tyranosaurus Rex" vieną vakarą ten ir “atrado” žymusis prodiuseris Tony'is Visconty'is. Grupė tapo hipių numylėtine, išleidusi albumus, persmelktus rytų misticizmu, keltų mitologija bei romantinėmis fantazijomis. Tuo metu išleistos poezijos knygelės įvade Marcas Bolanas apibendrino: "Mes slepiamės už rytietiškų kaukių, todėl kad paniuręs, griozdiškas Vakarų pasaulis verčia mūsų galūnes drebėti iš baimės, jis piktas ir nebrandus. Legendos, kurių ilgimės, yra mūsų vidiniuose Rytuose"

Arthur Brown
Arthur Brown

Tuometiniame Londono "undergrounde" vienoje ir toje pačioje scenoje galėjai išvysti be galo skirtingus artistus. Pašėlęs dainininkas Arthuras Brownas su keletu kompanionų, taikliai pasivadinę "Crazy World", ne be pagrindo laikomi gotikinės muzikos pradininkais. Aukštaūgis, be galo stipriu balsu spiegiantis Arthuras išlėkdavo į pasirodymą su tikra liepsnojančia ugnimi ant galvos (specialiai įtaisytame fakele - “kepurėje”), atlikdamas dainą "Fire", kuri 1967-aisiais tiesiog pradegino skylę Britanijos hitparaduose. Savotiška ugnies misterija buvo visas albumas "The Crazy World Of Arthur Brown", pasirodęs tais pačiais metais. Jimis Hendrixas, taip pat grojęs “UFO” klube, vėlesnių gastrolių Amerikoje metu padegė gitarą, tuo sukrėtęs nesupratingą publiką. Palaipsniui roko kultūra tapo girdimiausia protesto, "beprotiškų" idėjų išraiškos erdve. Kūrybos laisvė, sąmonės išplėtimas, "kosminio žmogaus" ar "naujojo amžiaus" mąstysena, lyčių bei rasių lygybė, ekologija, kova už taiką, - visa tai pradėjo skleistis "sixties" laikais. Tai užfiksuota dokumentiniame filme apie Amerikos 1969-tų “Woodstocko” festivalį, vertame atskiro pasakojimo.

Tuo tarpu vos keli dokumentiniai vaizdeliai išlikę iš garsiųjų anglų "happeningų". Užtai Michaelangelo Antonioni, tuomet atvykęs į Londoną, sukūrė meninį filmą "Blow-up" ("Padidinta nuotrauka"), parodijuojantį mados ir stiliaus kultą, maniakiškus koncertų lankytojus, verčiantį susimąstyti apie tikrovės iliuziškumą bei žiniasklaidos manipuliacijas. Ironiška, bet ir pats filmas, 1966-aisiais metais pripažintas vienas geriausių, tapo kultiniu ir greičiausiai pasitarnavo stilingo gyvenimo propagavimui.

Net patys "The Beatles" 1967-aisiais atidarė nedidelę drabužių parduotuvę "Apple" ir šį poelgį jumorą mėgstantis Johnas Lennonas pavadino "vakarietišku komunizmu". Tačiau jau ateinančiais metais ją teko uždaryti iš esmės dėl to, kad grupės nariai netapo apsukriais verslininkais.

"Sixties" laikotarpis vis svaigiau mitologizuojamas su kiekvienu dešimtmečiu. Žymios anų laikų asmenybės, Paulas McCartney'is, Donovanas ar Arthuras Brownas šiandien kviečia prisiminti "gėlių vasaros" idealus, bet ne narkotines medžiagas, ypač kai meilės, taikos ar ekologijos problemų aktualumas nesumažėjo.

Ne naujiena, kad psichodelinės eros "cheminiai" eksperimentai kai kuriems muzikantams baigėsi tragiškai, bet talentingų artistų dvasinė patirtis išlikusi įrašuose - tik išgirsti, ir jie akimirksniu perkelia, nebūtinai į konkrečią praeitį, bet į tikresnio žmogaus būseną, atvirą grožiui, viltims ir brandai. Arba, kaip paaiškina "psichodelinės nuotaikos" prasmę "Tarptautinių žodžių žodynas" (2002 m.): jauti harmoniją, vienovę su pasauliu, apmąstai realybę, nejauti laiko ir erdvės ribų.

Londono "gėlių eros" liudininkas Colinas Turneris prisimena: "Ligi šiol nesutariama, kada vadinamoji "meilės vasara" buvo Jugtinėje Karalystėje, 1967-aisiais ar 1968-aisiais. Turiu savo nuomonę šiuo klausimu, nes buvau tenai. Atsakymas yra tas, kad iš tiesų buvo dvi "meilės vasaros", tik jos susiliejo ir atrodė lyg viena. Taip, tuomet, kai "Flower Power" ir hipiai buvo savo aukščiausiame pakylėjime. Tai tikra laimė gyventi tomis "vasaromis", lyg visas pasaulis maudytųsi saulės šviesoje, net pačią 1967-68-ųjų žiemą buvo šilta. Atmosfera buvo įkaitinta. Žmonės gerbė ir vertino vieni kitus. Londono klubai - sausakimši, daugybė grupių, kurios dabar legendinės, rodos, grojo 24 valandas per parą. Tuomet įsitvirtino paprotys "give'em a flower" ir mes stengėmės įteikti gėlę kiekvienam sutiktam praeiviui.

Colinas Turneris priklausė rokerių gaujai, buvo trumpai kirptu, gruboku, oda apsitempusiu dvidešimtmečiu, kai 1966-aisiais įėjo į "neįprastą" klubą ir išgirdo "Pink Floyd". Nors ir ne per pirmą vakarą, bet netrukus tai permainė visą Turnerio gyvenimą, - nutaręs tapti vienu iš "gražiųjų žmonių", jis jau niekad jų nepaliko.

"Pink Floyd", be abejonės, laikoma svarbiausia 7-ojo dešimtmečio grupe šalia "The Beatles". Turbūt labiausiai mitologizuojama visų laikų roko grupė, "Pink Floyd" jau ankstyvuoju gyvavimo laikotarpiu išbandė ir sugretino nemažai muzikinių srovių, tobulindama studijinius įgūdžius, perteikdama plačiam klausytojui tikrą avangardą (albumas "Ummagumma"), tuo pačiu suderindama betarpiškas melancholiškas dainas, ramią kontempliaciją ir likdama pajėgiausia gyvų pasirodymų grupe.

Ironiška, kad būtent "Pink Floyd" pailiustravo ir pirmąją narkotikų vartojimo tragediją, kai charizmatinis grupės lyderis Sydas Barrettas, praradęs saiką visiems polėkiams, pakirstas nervinio išsekimo daugiau groti nebegalėjo. Paskutinis originalios ketveriukės pasirodymas įvyko labiausiai nuskambėjusiame "siūbuojančio Londono" renginyje - "14 valandų ryškiame sapne" (14-hour Technicolour Dream").

14-hour Technicolour Dream
14-hour Technicolour Dream

Vakaro, įvykusio 1967 m. balandžio 29 dieną, iniciatoriai buvo tas pat "International Times". Jo vieta tapo "Alexandra Palace", dar vieni apleisti rūmai, jaunimo vadinami "Ally Pally". Pastatas pasižymėjo be galo aukštais skliautais, sugeriančiais garsą, bet taip pat suteikiančiais mistišką atmosferą. Manoma, kad dalyvių susirinko arti dešimties tūkstančių, ir daugelis liudija ten buvusį neprilygstamą sąmonės susiliejimo jausmą. Nenutrūkstamai švytėjo psichodelinės lempos, optiniai efektai, ant sienų buvo demonstruojami avangardiniai filmai. Susirinkusieji šoko ar klausė apimti transo. Tai buvo vienas iš ankstyvųjų koncertų, kai atlikėjai pasirodydavo keliose scenose. Tiesa, žiūrovai nelabai žinojo, kas kur vyks, tad visi palengva judėjo nuo vienos vietos prie kitos - didžiojoje scenoje grojo stipriai elektrifikuotos grupės, o mažesnėje psirodydavo pusiau akustiniai folko atlikėjai ir nesibaigiantis skaičius įdomiausių bei keisčiausių poetų. Įkvepiantys muzikantai keitė vieni kitus, Arthuro Browno "degantis" pasirodymas, Pete'o Townshendo, Rono Geesino, grupė "Move" bei trupė "Jokūbo kopėčių konstruktorių kompanija" ("Jacobs Ladder Construction Company") ir kt.

Jauna menininkė Yoko Ono atliko performansą - keletas vyrų, kuriems buvo įteiktos žirkles, palengva sukarpė jos suknelę į mažas atraižas. Vyrai šiai akcijai buvo pakviesti iš salės, o žirklių garsas perduotas mikrofonais visai auditorijai. Sakoma, kad įspūdis buvo rūgštokas, suteikiantis peno apmąstymams. Kai kurie liudininkai teigia, kad ir mergina - "auka" - buvo laisvanorė iš salės, bet galbūt akcija vyko ne viena. Kaip tik šiais metais, garbaus amžiaus Yoko Ono pakartojo minėtą savo legendinį pasirodymą, apeliuodama į nelengvus moters teisių išbandymus.

Kol pagrindinė vakaro grupė skubėjo į Londoną iš užsienio gastrolių, daugelis "sapno" dalyvių iškrito ir sumigo, ir tik ankstyvais paryčiais suskambo "Pink Floyd", pažadindama klausytojus, kai rausvi aušros spinduliai prasiveržė pro langus aukštai palubėse, nušviesdama "Aleksandros" salę. Sydo Barretto gitara blykstelėjo saulėje, jis tai pastebėjo ir vis garsiau "vingiuodamas" gitara, perdavė akinančią šviesą žiūrovų gretoms. Kaip įvardijo Colinas Turneris, S. Barrettas "pakrikštijo" laiminguosius "Pink Floyd" muzikos gerbėjus įamžindamas jų atmintyje psichodelinio Londono grožį ir dramą.

Daugiau straipsnių lietuvių kalba galima skaityti rinkinyje „Psichodeliniai atspindžiai", parengtame PDF formatu http://www.luni.lt/images/f/f6/Psichodeliniai_atspindziai.pdf

Užsiėmimo metu bus grojami šių kūrinių fragmentai:

Soft Machine - Spaced - 1969

Hapshash & The Colored Coat Featuring Human Host & The Heavy Metal Kids, 1967 1. A Mind Blown Is A Mind Shown 2. Aum The Beatles 1. Revolution 9 -White Album - 1969 2. Love To You – Revolver - 1967 3. Tomorrow Never Knows - Revolver - 1967 4. Norwegian Wood – Rubber Soul -1965

The Rolling Stones 1. Paint It Black – Aftermath - 1967 Their Satanic Majesties Request, 1967 1. sing this all together 2. in another land 3. 2000 light years from home 4. sing this all together (see that happens)

Traffic Mr. Fantasy – 1967 1. Berkshire Poppies 2. Dear Mr.Fantasy 3. Uttery Simple 4.Giving To You

Small Faces - 1. Itchycoo Park - 1967

Tomorrow - 1967 1. White Bicycle

July -1967 1. The Way 2. You Missed It All 3. Dandelion Seeds

Procol Harum Whiter Shade Of Pale – 1967 1. Whiter Shade Of Pale

Moody Blues – Days Of The Future Passed - 1967 1. Nights In White Satin In Search Of The Lost Chord – 1968 1. Depart 2. Ride My See-Saw 3. Legend Of The Mind

Cream – Fresh Cream – 1966 1. I Feel Free

The Jimi Hendrix Experience – Experience – 1969 1. Sunshine Of Your Love

The Who – Sell Out – 1967 1. Armenia City In The Sky 2. I Can See For Miles

The Crazy World Of Arthur Brown – 1967 1. Fire 2. Spontaneous Apple Creation

David Bowie – Space Oddity – 1969 1. Don't Sit Down 2. Space Oddity

Tyrannosaurus Rex - My People Were Fair And Had Stars In Their Hair But Now They Contend To Wear Stars On Their Bows, 1967 1. Child Star 2. Deboraarobed - Prophets, Seers And Sages, The Angels Of The Ages, 1968

Donovan 1. Sunshine Superman - Sunshine Superman -1966 2. Sunny Day – Hurdy Gurdy Man -1968 3. Peregrine – Hurdy Gurdy Man - 1968 4. Atlantis – Barabajagal - 1969

Incredible String Band - The Hangman's Beautiful Daughter - 1968 1. Koeeaddi There 2.The Water Song

Gong – Magic Brother – 1969 1. mystic sister: magic brother 2. gongsong

Syd Barret - The Madcap Laughs – 1970 1. Terrapin'

Roy Harper – Sophisticated Beggar - 1967 1. China Girl 2. In The Time Of Water - Folkjokeopus – 1969

Strawbs – 1969 1. Where Is This Dream Of Your Youth?

The Hollies – Butterfly - 1967 1. Maker 2. Try It

Nirvana – All Of Us - 1968 1. Rainbow Chaser

Dantalian's Chariot 1. Madman Running Through The Field - 1967

The Executives 1. Ginza Strip – 1967

Arzachel - 1969 1. Garden Of Earthly Delights

Nice - The Thoughts Of Emerlist Davjack - 1967 1. Flower King Of Flies 2. Down 3. Daddy,Where Did I Come From

Giles, Giles And Fripp - The Cheerful Insanity Of Giles,Giles And Fripp – 1968 1. Erudite Eyes

King Crimson – In The Court Of The Crimson King - 1969 1. I Talk To The Wind

Yes – Time And A Word – 1970 1. Astral Traveller 2. Clear Days

Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Roberto rašė ...

Tai apie reiškinį, kurio gimimo realiame laike aš gyvenau, nors ir nelaisvėje būdamas... Liūdna ir net keista, kad nei žodelio apie mūsų didijį menininką Vytą Šerelį, kuris tame viskame ryškiausiai švietė, ir savo pasidarytomis sitaromis tada grojo tikrai ne prasčiau už George Harrisoną. To negalėjo nepastebėti ir John Peel. Ir tai nenuostabu, nes Vyto sitaros grojimo mokytojas 1967 m. Indijoje buvo tas pats, kuris to meno išmokė "patį meistrą Ravi Shankarą".. Nieko neužsiminta ir apie legendinį hipių žurnalą "OZ", kuriame Vytas irgi spausdino savo grafinį meną.. Kai mes okupuotoje Lietuvoje visais įmanomais būdais gaudėme tuos šiltus psichodelinės eros atspindžius, buvo lietuvis Londone, kuris juos skleidė itin ryškiai! Nuodėmė apie tai nežsiminti rašant Lietuvos auditorijai!

--Roberto 21:00, 2009 spalio 26 (UTC)

lukas rašė ...

Ačiū už įdomų papildymą. Jei trumpai, tai sakyčiau, gal visai neverta dėjuoti ir galima juk ir Jums parengti paskaitą, kur išdėstytumėte šią poziciją. Darsykį paminėčiau,kad pateikiu apžvalgoje tik savo požiūrį, kur dėmesį stengiuos sutelkt labiau ties pačia muzikine filosofija, psichodeline patirtimi tuo pat metu - socialiniame kontekste. Nepretenduoju į objektyvią istoriją ar tikslią faktografiją. O šiaip, neabejoju, kaip gi be mūsų žmogaus, ar kas vystėsi rimtai pasaulyje be lietuvio indėlio :)

--lukas 08:15, 2009 spalio 27 (UTC)

lukas rašė ...

filmas, dažniausiai vadinamas PINK FLOYD: London '66–'67 - kur du ankstyvi jų įrašai "Interstellar Overdrive" ir "Nick's Boogie", buvo atlikti specialiai Peter Lorrimer Whitehead'o filmui 'Tonite Lets All Make Love in London' 1967-ųjų sausį.

--lukas 11:59, 2009 lapkričio 2 (UTC)