2009 11 24 LUNI Vilnius. Dalia Marcinkevičienė. Lietuviškos šeimos istorija

Iš Laisvasis universitetas.

Dalia Marcinkevičienė – VU profesorė, VU Lyčių studijų centro direktorė. 1996 m. apsigynė daktaro disertaciją Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos istorijos institute. 1989-2001 m. dirbo moksline bendradarbe Lietuvos istorijos institute, nuo 2000 m. vadovauja Vilniaus universiteto Lyčių studijų centrui. D. Marcinkevičienė yra kelių knygų autorė: „Įžymios Lietuvos moterys: XIX a. – XX a. pradžia“ (1997), „Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje, XIX amžiuje – XX a. pradžioje“ (1999), „Prijaukintos kasdienybės. 1945-1970 metai. Lietuvos moterų biografiniai interviu“ (2007). Moksliniai D. Marcinkevičienės interesai: šeimos ir moterų istorija Lietuvoje ir Rytų Europoje 1800-1990 m.

LUNI užsiėmimas vyks 2009 11 24, antradienį, 18:00 val., klube „Satta", Vilniaus g. 16 (greta „Lietuvos ryto“ redakcijos).

Lietuviškos šeimos istorija

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje britas Johnas Hajnalas, pasinaudojęs surinkta medžiaga, nubrėžė liniją, kas yra Europa ir Azija istorinės šeimos požiūriu. Jis atsekė, kad visoje Vakarų Europoje ir Skandinavijoje buvo tuokiamasi labai vėlai – 28-30 metų, o einant Rytų link, jau rusų bendruomenėse, jaunoji galėjo būti 14-16 metų. Mes patenkame į rusiškos šeimos arealą, nors lietuvių bendruomenėse buvo visiškai ne taip – lietuvių sutuoktinių amžiaus vidurkis buvo 33 metai.

Laikotarpį nuo baudžiavos panaikinimo iki Pirmojo pasaulinio karo, kai formavosi tradicinė lietuvių šeima, dar sovietmečiu apibrėžė lietuvių šeimos istorijos tyrinėjimų pradininkė etnologė Angelė Vyšniauskaitė. A.Vyšniauskaitė padarė didelį darbą, kad lietuvių ūkininkų šeimos tradicijos pereitų į sovietinius vestuvių papročius ir išliktų gyvos iki šiol, perduodamos iš kartos į kartą. Kita vertus, kai kalbame apie istoriškai susiklosčiusias lietuvių šeimos tradicijas, neturime kuo daugiau pasikliauti, nes iki šiol nėra parašyta akademinė lietuvių šeimos istorija.

XIX amžiaus logika visai kitokia nei šių dienų. Ūkininkų vaikų santuokos, be jokios abejonės, nebuvo sudaromos aklai, o tarp tam tikros socialinės grupės jaunuolių. Jie turėjo panašų požiūrį į gyvenimą ir vertybes, jų tėvai buvo vienodo ekonominio pajėgumo, todėl galima manyti, kad tokios šeimos turėjo gyventi laimingai. Jaunosios atsinešti pinigai nebuvo, kaip rašė A. Vyšniauskaitė, dovana sutuoktinių gyvenimo pradžiai, juos kaip žemės atitikmenį perduodavo jaunojo broliui ar seseriai. Tokia unikali lygiavos principu pagrįsta paveldėjimo sistema vyravo jau XIX amžiaus pradžioje tarp neįbaudžiavintų valstiečių, o nuo XIX amžiaus antros pusės toks modelis paplito masiškai.

Vakarų Europoje ūkis nebuvo skaldomas. Jį paveldėdavo sūnus ar duktė, dažniausiai vyriausias sūnus, o visi kiti turėdavo pasitraukti ir tik nuo tėvo geros valios priklausė, ar gaus tam tikrą dalį pinigais. Turėdami kaip nors pragyventi, jie pasitraukdavo į pramonės miestus ir skatino tų šalių pramonės raidą. Tuo tarpu rusų bendruomenėje šeimą iki pat mirties valdė tėvas. Nuo jo priklausė visi sprendimai.

Lietuvių šeimose pagrindinis tėvų ūkis buvo atidalijamas ne tada, kai tėvas mirdavo arba gulėdavo mirties patale, o kai vaikai suaugdavo turėti savo ūkius. Tada prasidėdavo ūkio dalybos ir kai būdavo nusprendžiama, kuris vaikas liks tėvo troboje, jo ir tėvų santykiai būdavo apibrėžiami žodine arba rašytine sutartimi. Vadinamojoje išimtinėje būdavo tiksliai nurodoma, ką vaikai įsipareigoja duoti tėvams kaip išlaikymą: kiek žąsų, grūdų, bulvių, kad atsitikus nelaimei bus pakinkytas arklys ir tėvas ar mama nuvežti pas gydytoją. Jei tėvai ir likdavo gyventi ūkyje, įsikurdavo kitame namo gale arba, šaltinių teigimu, jiems būdavo pastatoma trobelė kitoje sklypo vietoje.

XIX amžiaus lietuvių katalikų gyvenime oficialių skyrybų nebuvo. Santuoką galėjo nutraukti tik mirtis. Tik tuo atveju, jei santuokos sudarymo metu buvo pažeistos tam tikros kanoninės taisyklės, dvasinis teismas galėjo ją anuliuoti. Tačiau tai buvo aristokratijos ir turtingų bajorų privilegija. Joks paprastas Lietuvos gyventojas to negalėjo padaryti ir retas kuris apie tai žinojo. Santuoką buvo galima anuliuoti, jei pasisekdavo įrodyti, kad sutuoktinis ar sutuoktinė nuslėpė, jog buvo įšventinti į vienuolius arba jau buvo susituokę kitoje parapijoje.

Katalikai turėjo kitą galimybę pradėti gyventi atskirai nuo sutuoktinio, tačiau nesudarydami kitos santuokos. Vadinamąją separaciją nuo stalo ir guolio galėjo gauti dažniausiai moterys, kenčiančios žiaurų vyro elgesį arba jei vyras paliko šeimą prieš daugelį metų ir niekada joje nebepasirodė. Laukdavo varginanti procedūra, nes neužtekdavo įrodyti, kad sutuoktinio nebėra namuose. Reikėdavo paduoti prašymą parapijos kunigui, šis jį išsiųsdavo į visos Rusijos imperijos katalikiškas parapijas, kad per pamaldas būtų paskelbta, ar ten nėra tokios moters ar vyro. Tai užtrukdavo ne vieną mėnesį ir jei iš visur suplaukdavo neigiami atsakymai, dingęs asmuo būdavo įvardijamas kaip nerastas. Tada moteris gaudavo atskirą pasą, nes susituokusi jo neturėjo ir buvo apribota gyvenamosios vietos.

Vis dėlto separacijos galėjo siekti taip pat tik turtingesni žmonės. Kiti neturėjo nei žinių, nei pinigų ir paprasčiausiai išsiskirdavo neoficialiai. Tokių atvejų lietuvių bendruomenėse ypač padaugėjo po baudžiavos panaikinimo, kai prasidėjo didelis žmonių judėjimas. Įdomu, kad aplinkiniai tokių šeimų nevertindavo neigiamai. Skundas atsirasdavo tikrai ne dėl moralinių dalykų, o tik tada, kai, tarkim, buvęs sutuoktinis kad ir po penkerių ar dešimties metų klajonių sumanydavo vėl pradėti gyvenimą kartu, nes puikiai žinojo, jog gali kreiptis į dvasinį teismą. Toks skundas galėdavo atsirasti ir kaimynams susipykus dėl kokių nors ganyklų, kitų materialinių dalykų.

Kaip matyti iš skundų ir liudytojų parodymų, susidėjusios šeimos kartu išgyvendavo labai ilgai ir darniai: 5, 12 ar net 27 metus, susilaukdavo vaikų ir dažnai žmonės byloje liudydavo, kad nieko blogo apie tą šeimą negali pasakyti.

Teismo sprendimai būdavo vienareikšmiškai žiaurūs. Tokia šeima turėdavo išsiskirti, o jei nepaklusdavo, įsikišdavo policija. Nors tokioje šeimoje pavardės pakeisti nebuvo galima, susilaukus vaikų kaskart mėginta įteisinti jiems tėvo pavardę. Bažnytiniai kanonai tai draudė, vaikas turėjo būti užrašytas skiltyje „benkartas“ su motinos pavarde. Vis dėlto dažnai tokiose šeimose vieni vaikai turėdavo motinos, kiti – tėvo pavardę. Vadinasi, kartais kažkokiais būdais pavykdavo juos įteisinti, bet jei tokia šeima patekdavo į dvasinio teismo akiratį, vaikų gimimo metrikose tėvo pavardė būdavo nubraukiama, užrašoma motinos pavardė ir prierašas: „benkartas“.

Kalbos, kad tada nebuvo žmonių, kurie gyveno kartu nesusituokę, yra didžiulis mitas. Iš tikrųjų buvo sukurtas mitas apie tobulą valstietį bei jo šeimą – pritempiant prie sovietinio modelio ir paneigiant XIX amžiaus aristokratijos bei bajorijos šeimos tradicijas.

XIX amžiaus antroje pusėje – XX amžiaus pradžioje užfiksuota nepaprastai mažai nesantuokinių vaikų, pagimdytų vienišų motinų. Lietuvių visuomenėje tokie vaikai nebuvo toleruojami ir vieniša motina neturėjo kito kelio kaip Veronika, įamžinta Antano Vienuolio apsakyme „Paskenduolė“. Dažniausiai vaikas negimdavo arba pati motina nusižudydavo. Jeigu jau atsirasdavo šiame pasaulyje, tai neišnešiotas, mažas it žiurkė, kaip sakė Žemaitė, ir toks silpnas, kad būtinai numirdavo. O jei nenumirdavo, tai būdavo ujamas visų vaikų, kol galų gale vis tiek nesulaukdavo kokio ten penktojo gimtadienio.

Pažiūra į vadinamuosius mergos vaikus beveik nepasikeitė tarpukariu. Tik sovietmečiu pavyko išguiti panieką vienišos motinos vaikams, nes jos įstatymais buvo remiamos, o įžeidžiantis žodis „benkartas“ – uždraustas.

Sovietinė ideologija skyrė didžiulį vaidmenį šeimai. Ideologija buvo neapčiuopiama, paskleista per švietimą, edukologiją ir daugeliu kitų būdų.

Nuo 1945 metų visos darbingo amžiaus moterys privalėjo dirbti valstybės mokamą darbą. Darželių nuolat trūko iki pat 1985 metų, aukles samdyti buvo draudžiama. Apskritai sovietinis laikotarpis lietuvių šeimai buvo didžiulis šokas, nes po 1940 metų šeimos santykiai buvo pakeisti iš pagrindų. Lietuvės moterys visada dirbo, tačiau XIX amžiuje, kai jos triūsė savo ūkiuose ar vertėsi kokiu nors amatu namuose, buvo dešimtmečiais susiklostęs gyvenimo būdas ir vaikai galėjo būti kartu. To visiškai neliko sovietmečiu, kai mamos turėjo dirbti valstybės mokamą darbą toli nuo namų ir nebuvo jokių pogimdyminių atostogų.

Vaikai buvo prižiūrimi motinų psichinės ir vaikų fizinės sveikatos sąskaita. Labai paplitęs būdas šiek tiek paaugusiems vaikams po kaklu pakabinti raktus. Vaikai prižiūrėjo save kaip galėdami, o mamos, išeidamos į darbą, siaubingai jaudinosi, juk jokių mobiliųjų telefonų nebuvo. Kitas būdas – šiek tiek vyresnis vaikas turėdavo prižiūrėti kitą, mažesnįjį. Taip dažnai būdavo išugdomas priešiškumas mažesniems broliams ir seserims, nes visą vaikystę reikėjo juos prižiūrėti užuot žaidus su bendraamžiais. Trečiam būdui reikėjo drąsos. Moterys sugalvodavo priežasčių likti namuose, pavyzdžiui, „susiveikdavo“ medicinos pažymėjimą, rinkdavosi paprastą pamaininį, dažniausiai kiemsargio, darbą. Mėgindavo verstis namudininkyste, tarkim, siūti, tačiau uždarbiavimas iš tokio verslo buvo vertinamas kaip spekuliacija. Moterys gyvendavo nuolat jausdamos įtampą, kad gali būti įskųstos, ir vaikai dažnai būdavo siunčiami sekti, ar neateina kokie nors įtartini asmenys.

Žinoma, tam tikra dalis žmonių ir sovietmečiu turėjo neblogas sąlygas, tačiau tos laimingos vaikystės ir motinystės nebuvo tiek daug. Ir santuoka iš meilės – stereotipas. Jei reikėtų pasakyti, koks lietuvių šeimos aukso amžius, visiškai nedvejočiau, kad jis yra dabar.

Parengta pagal Mildos Kniežaitės pokalbį su Dalia Marcinkevičiene „Lietuvių šeimos šviesa ir šešėliai“

Komentarai

alina rašė ...