Laisvasis universitetas – koncentruotas noras mokytis

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką


Pirmąjį Laisvojo universiteto (LU) užsiėmimą pertraukė incidentas: koks – galite paskaityti universiteto svetainėje „luni.lt“. LU sumanytojų įvykis neišgąsdino, paskaitos vyks ir toliau. Šis tekstas – ne apie incidentą. Interviu vienas universiteto iniciatorių rašytojas DARIUS POCEVIČIUS pasakoja apie LU idėją ir veiklos planus.



Kaip kilo LU idėja?

Ta idėja sklandė po Lietuvą trejus ar ketverius metus: vis nuskambėdavo įvairiuose jaunimo susibūrimuose, ėjo iš vienų lūpų į kitas.

Šį pavasarį buvo sukurta internetinė konferencija „Kaimas 1968“. Joje susibūrė aktyvūs žmonės, kuriems patiko studentų sukilimo 1968 m. Paryžiuje idėja. Grupės nariai kalbėdavosi apie tuos prieš 40 metų vykusius įvykius. Prisiminė LU idėją. Vasarai baigiantis, keli žmonės iš tos konferencijos – vienas jų buvau aš – sumanė ne kalbėti, o daryti.

Iš pradžių bandėm rašyti didelius manifestus, programas, parengti statutą. Paskui nusprendėme, kad universitetas turi būti laisvas: jokių statutų, jokių apribojimų. Pirma reikia daryti, o vėliau pažiūrėsim, kas išeis.


Koks yra Laisvojo universiteto veiklos principas?

Laisvojo universiteto principas yra paprastas: žmonės susirenka kurioje nors vietoje ir keičiasi žiniomis, mokosi vienas iš kito. Labai elementaru.


Kaip veiks jūsiškis LU?

Prieš savaitę paskelbiami būsimos paskaitos laikas, vieta, tema. Pirmą kartą renkamės Užupio „Galeroje“, kitą kartą – galbūt Vilniaus mokytojų namuose arba Šiuolaikinio meno centre. Siūlome atsisiųsti būsimos paskaitos konspektus. Savaitę žmonės gali rengtis, skaityti.


Kas bus universiteto dėstytojai?

Tiesą pasakius, dėstytojais mes jų nevadiname. Vadiname lektoriais arba pranešėjais, nes LU didelio skirtumo tarp dėstytojo ir studento nėra. Šiandien tu – dėstytojas, rytoj – studentas. Pirmuosius pranešėjus išrinkome mes, iniciatyvinė grupė. Kai susirinks pirmieji studentai, patys nuspręs, ką nori matyti per kitus susitikimus. Prašysime tų žmonių, kad ateitų padėstyti.


Bet turbūt jau žinote pirmųjų dėstytojų pavardes, pirmųjų paskaitų temas.

Iš garsesnių žmonių dėstyti sutiko filosofė Audronė Žukauskaitė, jos kolega Gintautas Mažeikis, politikos chuliganas Stanislovas Tomas. Jis skaitys paskaitą apie teisinį nihilizmą. LU bus daug praktinių dalykų. Tarkime, dėstyti sutiko žmogus, kuris pats statosi namą. Statosi iš to, ką randa gatvėje ar kur kitur. Tai yra stengiasi išvengti komercijos, nesamdo firmų – rangovų, subrangovų. Namas yra nufilmuotas, jį parodysime: toks pasakų namelis laukuose už Vilniaus stovi.

Dėstytojų atsiras ir iš užsienio. LU, kuris vadinamas gatvės universitetu ir autonominiu universitetu, idėja pasaulyje jau sena. Užsienyje yra žmonių, kurie jau buvo tokių universitetų dėstytojai. Bandome jų ieškoti ir pakviesti.

Planuojame tarptautinę konferenciją spalio pradžioje. Atvažiuos Londone dirbantis lietuvių kilmės medijų aktyvistas ir teoretikas Stevphenas Shukaitis ir trys lenkai. Jie irgi yra aktyvistai, pusiau menininkai. Vienas susijęs su profesinių sąjungų veikla, kitas – su pašto menu („meilartu“), trečias – sociologas.


O kas būsimieji studentai? Juk žmonės jau registruojasi.

Svetainėje „Delfi.lt“ buvo paskelbtas pristatomasis straipsnis. Komentaruose lankytojai klausė, kur galima gauti būsimų paskaitų konspektus. Tada nurodžiau vieną pašto dėžutę, į kurią galimą išsiųsti prašymą.

Atėjo 42 laiškai: 39 iš jų – nuo „aičių“ ir „yčių“, nuo vyriškos lyties atstovų – tik 3. Socialinis pjūvis gan įdomus: berniukai mokytis nenori. Tai rodo, kad Lietuvos maskulinizmo situacija tragiška. Ilgainiui bus labai blogai: neišsilavinę vyrai šeimose sėdės po moterų padu.

Bet kokiu atveju auditorija bus laisva. Tikimės, kad ateis ir gatvės žmonių. Tarkime, pankai, kurie dėl disciplinos, popierizmo ir viso kito niekada neitų į oficialų universitetą. Slovėnijoje yra darbininkų pankų universitetas. Jo kontingentas – ne studentai, kurie jau mokosi ir dar ateina į LU, o visai kita auditorija – žmonės, grojantys gatvėse, darbininkai... Manau, kad ir pas mus tokių bus, ne vien studentai.


Daug kalbama apie aukštojo mokslo lygį. Gal bandote būti alternatyva tradicinei sistemai?

Nori nenori, alternatyva tampame savaime. Be abejo, nieko prieš tradicinį aukštąjį mokslą neturime. Pradinė LU idėja – mokytis papildomai. Studentai, kurie jau mokosi, gali ateiti pasimokyti fakultatyvo principu.

Bet ilgainiui, manau, tai bus gana rimta alternatyva valstybiniam aukštajam mokslui, kurio lygis kuo toliau, tuo žemesnis atrodo puola mano, kaip buvusio dėstytojo, akimis. Prieš dešimt metų dėsčiau rinkodarą VU. Pabėgau. Žiūriu, kad per tuos metus situacija dar labiau pablogėjo. Be to, jeigu mokamas mokslas žiebs per studentų makaules ir kišenes, manau, laisvas, nemokamas mokslas be jokių įsipareigojimų turėtų juos sudominti.

Galų gale toks universitetas gali būti kiekviename mieste. LU gali įsteigti trys, keturi žmonės. Šiauliuose, Klaipėdoje. Mes suteiktume jiems informacinę, metodinę pagalbą. LU – reiškinys, kuris gali smarkiai plisti. Tai ne biurokratinė sistema, o laisva, spontaniška. Net nepavadinsi įstaiga. LU – koncentruotas noras: to noro vedami žmonės susitinka ir bendrauja.


Kaip suprantu, LU bus humanitarinis?

Kai skirstome mokslus į „humanitarinius“ ir „tiksliuosius“, riba tarp jų dažnai būna dirbtinė. Galima sakyti, kad LU – humanitarinis. Galima – „tyrinėjantis būtį“. Be abejo, mes nemokysime aukštosios matematikos ar geometrijos. Bus nagrinėjami būties klausimai, bandoma ieškoti alternatyvų Lietuvoje vyraujančiam gyvenimo būdui, todėl LU paskaitos nebus labai teorinės, labiau – gyvenimiškos, praktinės.


Informacija apie universitetą skelbiama ir svetainėje „Anarchija.lt“. Ar LU yra susijęs su anarchistų judėjimu Lietuvoje?

Šiek tiek – taip. Dalis konferencijos „Kaimas 1968“ dalyvių yra „Anarchija.lt“ redakcinės kolegijos nariai, prijaučia anarchistų judėjimui.

Bet LU nėra nei anarchistinis, nei komunistinis ar kapitalistinis universitetas. Nėra jokios politinės orientacijos ar socialinio judėjimo pakraipos. Tai priklauso nuo susirinkusiųjų ir dėstytojų: galbūt vienas bus buržujus, kitas – proletaras, vienas – dešinysis, kitas – kairysis. Ideologinių apribojimų nėra ir negali būti. Tiesiog anarchistai pirmieji parodė iniciatyvą.


Kalbėjosi Valdonė Budreckaitė

Literatūra ir menas 2008 09 19