2009 04 23 LUNI Vilnius: Janina Gadliauskienė, Andrejus Gaidamavičius. Visuomeninės organizacijos kaip alternatyva valdžios institucijoms

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką


Janina Gadliauskienė - Lietuvos žaliųjų judėjimo tarybos vicepirmininkė,

Pilaitės bendruomenės pirmininkė


Andrejus Gaidamavičius - Lietuvos žaliųjų judėjimo tarybos narys,

Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ vilkų tyrimo koordinatorius,

„Žalioji Lietuva“ redaktorius


Visuomeninės organizacijos kaip alternatyva valdžios institucijoms

Ar valdžios institucijoms reikia alternatyvios visuomeninių organizacijų ir bendruomenių veiklos?

Per radiją išgirdau neseniai susikūrusios Vilniaus bendruomenių asociacijos prezidentę, Žvėryno bendruomenės pirmininkę Danutę Jakubėnienę, kuri sakė, kad bendruomenių nebereikėtų, jei būtų tinkamai organizuota savivalda. Paradoksas – sukurdama bendruomenių asociaciją, ji sustiprino visuomeninių organizacijų struktūrą, bet čia pat šį procesą paneigė. Ar iš tikro, sukūrus tinkamą savivaldos valdžios struktūrą, bendruomenių veikla tampa nebereikalinga? Suintrigavo. Tai verčia susimąstyti ir ieškoti atsakymo į klausimą, kur ta riba, iki kurios visuomenininkų veikla tikslinga? Kur ta riba, už kurios tokia veikla nebegyvybinga?

Kam reikalingi judėjimai?

Kokią Lietuvą tikėjomės matyti po nepriklausomybės paskelbimo, 1990 metų kovo 11 dienos? Ir kokią matome? Vietoje greito ekonominio pakilimo – murdomės toje pačioje vietoje, atrodo, visose srityse, ir koneveikiame vieni kitus. Valdančiosios kairiosios ir dešiniosios pakraipos politikai supanašėjo ir tarnauja vien verslo struktūroms. Neveikiant kontrolės mechanizmams, įstatymai galioja tik tam tikrai socialinei žmonių daliai. Yra daugybė pavyzdžių, kad politikai, priklausantys tam tikroms verslo ar politinėms struktūroms, pažeidinėja įstatymus ir jų nepaiso. Kodėl taip atsitiko?

Manyčiau, 50-ies metų laikotarpis tarybinėje terpėje suformavo ištisas kartas žmonių, socialinių grupių, kurie pratę klausyti ir vykdyti. Arba pasyviai viskuo piktintis. Tačiau patys jie nenori reikalauti, keisti, priešintis, nes netiki savo jėgomis ir bijo. Tuo tarpu visose valdžios kadencijose išliko daugybė valdininkų, politikų, pareigūnų, anksčiau užėmusių atsakingas pareigas sovietinėje sistemoje. Susidarė posovietinėms šalims būdinga terpė, kai vieni yra suinteresuoti šalies paveldu, žemės turtais, lėšomis ir žino, kaip įvairiomis formomis jas nusavinti, o kiti – neveiksnūs.

Todėl bendruomenės, kitos visuomeninės organizacijos gali būti kaip atsvara valdininkų vykdomai politikai ir konkrečiais veiksmais stabdyti pastarųjų siautėjimą. Juk jeigu valdantiesiems visuomenė nenurodo ribos, kurios nevalia peržengti, tai jie patys jos ir nemato. Valdančioji dauguma pradės prisiimti atsakomybę tik tada, kai žinos, kad priėmusi visuomenei nenaudingą sprendimą, patirs aršų pasipriešinimą.

Taigi teisi ar neteisi buvo D. Jakubėnienė sakydama, kad bendruomenių nereikėtų, jei tinkamai veiktų savivaldybių struktūra. Iš tikro savivalda, nors ir sudaryta iš atskirų pakopų – seniūnijų, tarybos ir savivaldybės administracijos, – yra centralizuota ir neveiksni. Neveikia netgi Savivaldos įstatyme įteisinta nuostata seniūnijose rinkti seniūnaičius. Ir gerai. Kai visas lėšas koordinuoja pačios savivaldybių administracijos, net seniūnai neturi ką veikti, jie gali tik klausyti savo viršininkų. O ką bekalbėti apie įstatymo numatytus seniūnaičius, kurie turi veikti visuomeniniais pagrindais?

D. Jakubėnienė siūlo pirmiausia išsirinkti seniūnijų tarybą, o iš jos – seniūną ir atstovus į savivaldybės tarybą. Įgyvendinant šią sistemą, būtina decentralizuoti savivaldybės biudžetą, perskirstant jį seniūnijoms. Tuomet vietinė taryba ir seniūnaičiai jau galėtų svarstyti, kam ir kiek skirti lėšų. Kitą statusą įgytų ir seniūnas, jis tarnatų jį rinkusiems žmonėms, o ne savivaldybės merui. Manau, tą ir norėjo pasakyti bendruomenių asociacijos prezidentė.

Tačiau ar to užtenka? Ar sistema pradės tuojau pat veikti? Ar ji veiks taip, kaip reikia? Manau, kad kaip dabar, taip ir veikiant šiai sistemai, bendruomenės ir visuomeninės organizacijos visuomet turės savo užduotis – prižiūrėti, ar valdžios struktūros neperžengė ribų, ir įgyvendinti užmačias, kurių nepajėgs padaryti jokia valdžios sistema. Kurti savitą tos vietovės kultūrinį veidą ar užsiimti kita sudominusia veikla.

Kas yra bendruomenės?

Bendruomenės, kaip alternatyva valdžios institucijų vykdomai veiklai, pradėjo kurtis apie 2000 metus. Bendruomenes pagal kūrimosi tikslus ir vykdomą veiklą skirstyčiau į tris grupes:

1. Projektines – rašančias ir įgyvendinančias projektus,

2. Įtakojamas – įkurtas arba paskatintas kurtis prie seniūnijų,

3. Pilietines – įsikūrusias savo iniciatyva siekti tam tikrų tikslų.

Pirmosios grupės bendruomenės dažniausiai suinteresuotos rašyti projektus, iš atskirų institucijų gauti lėšas ir joms atsiskaityti. Aktyvesne veikla bei pilietiškumu jos dažniausiai nepasižymi. Arba tas pilietiškumas yra aiškiai tikslingas, ribotas (tiek, kiek apima pats projektas). Šių bendruomenių veikla trunka tol, kol tęsiasi projekai.

Antrosios grupės bendruomenės dažniausiai įkuriamos prie seniūnijų ir užsiima seniūnijų įtakojama socialine bei kultūrine veikla. Tokių bendruomenių veiklą dažniausiai reguliuoja seniūnai, kurie, savo ruožtu, yra pavaldūs savivaldybės administracijai. Todėl tokių bendruomenių pilietiškumui pasireikšti nėra jokių galimybių. Jos vienaip ar kitaip yra blokuojamos. Tačiau tokios bendruomenė veikia nuolat, jų veikla trunka gana ilgai.

Trečioji bendruomenių grupė paprastai susikuria, kai reikia spręsti susidariusias problemas. Kadangi tokios bendruomenės susikuria pačių piliečių iniciatyva ir dažnai veikia prieš vietines bei kitas valdžios institucijas, jos yra pačios pilietiškiausios. Jeigu bendruomenės branduolys vieningas, tada pasiekiama savo tikslų. Pasiekusios tikslą, vienos bendruomenės išnyksta, kitos – pakeičia veiklos kryptį, dar kitos – susivienija su panašiomis visuomeninėmis struktūromis ir savo pilietinę veiklą vykdo toliau.

Apibūdindama bendruomenes bei jų tikslus, rėmiausi Vilniaus miesto bendruomenėmis, tačiau, manyčiau, tai būdinga ir visos šalies bendruomenėms.

Bendruomenių neišskirčiau iš kitų visuomeninių organizacijų. Priešingai, pati organizacijų struktūra, tikslai ir jų įgyvendinimo raida verčia manyti, kad jos niekuo neišsiskiria, nebent teritoriniais apribojimais. Visuomeninės organizacijos gali veikti visoje Lietuvoje, o bendruomenė susikuria ir vykdo veiklą tik tam tikroje teritorijoje.

Pilaitės bendruomenė

Susikūrimo tikslas – neleisti Pilaitės miške įrengti golfo aikštyno. Trukmė – 8 metai. Tolesnė veikla – kultūrinė, aplinkosauginė. Stengtasi pasirinktas šventes paversti tradicinėmis (Užgavėnės, Poezijos pavasario šventė, Baltų vienybės diena ant Pilaitės piliakalnio). Išleistos penkios vietos kūrėjų poezijos, miniatiūrų ir esė knygelės bei du leidiniai apie Pilaitę: jos istoriją, dabartį, įsivaizduojamą ateitį. Parengta atmintinė, kurioje Pilaitės bendruomenė su kitomis bendruomenėmis, siekiančiomis apginti viešą interesą, dalinasi savo pergalinga patirtimi ginant tokį interesą – ji iškovojo pergalę: neleido kirsti miško ir jame kurti golfo aikštynų. Aplinkosaugos veikloje bendruomenė susisaisčiusi su žaliųjų judėjimu ir kitomis visuomeninėmis organizacijomis.


Lietuvos žaliųjų judėjimas

Veiklą pradėjo dar Sąjūdžio laikais. Daugiausia užsiima aplinkosaugos veikla ir kultūros paveldo išsaugojimu. Vienija Lietuvos žaliųjų klubus: Šiaulių „Aukurą“, Klaipėdos „Žvejonę“, Alytaus „Griaustinį“, Vilniaus „Žemyną“. Prie žaliųjų judėjimo įsikūrusios tokios visuomeninės, kaip Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“, Gyvūnų globos draugija, kitos organizacijos.

Judėjimo tikslas – išsaugoti ateities kartoms šalies miškus, parkus, naudingas iškasenas, nykstančius gyvūnus, augalus, vandens telkinius ir jų apsaugines zonas. Kurti harmoningą gamtos ir žmogaus santykį.

Veikla vykdoma dviem kryptimis. Gavus informaciją apie problemas, bandoma suburti vietinius žmones. Arba, sužinojus apie įstatymų pakeitimo projektus, pastarieji stabdomi informuojant ir suburiant suinteresuotą visuomenę.

Norint ką nors įgyvendinti ar išspręsti problemą, pajungiamos vietinės bendruomenės, politikai ar visuomeninės organizacijos. Per įstatymų projektų svarstymą, keitimą, kitų teisinių aktų priėmimą, žaliųjų judėjimas dalyvauja politikoje.

Lietuvos žaliųjų judėjimas nuo Sąjūdžio laikų leidžia aplinkosauginį laikraštį „Žalioji Lietuva“. Jo pirmoji redaktorė – dabar plačiai visuomenėje žinoma LNK „Paskutinė instancija“ vedėja Rūta Grinevičiūtė. Dabartinis laikraščio redaktorius Andrejus Gaidamavičius stengiasi apžvelgti ne tik Lietuvos aplinkosaugos įvykius, bet ir pasaulio aktualijas. Laikraštis turi savo stilių, nestokoja žaismingumo, humoro.


Ateitis

Visuomeninės organizacijos tuo ir įdomios, kad po kojomis jos neturi nuolatinio materialaus pagrindo. Tai verčia nesustabarėti, nuolat keistis, vystytis arba numirti, užgesti. Kito kelio neduota. Materialus pagrindas – jų veiklai skiriamos milijoninės lėšos –visuomenines organizacijas padaro konservatyvias, dažnai priklausomas nuo valdžios institucijų. Dingsta pilietiškumas, pasipriešinimas valdžios institucijų priimamiems sprendimams. Nors užsienio praktikoje, atrodo, galimi ir tokie variantai. Manyčiau, kad tuomet visuomeninės organizacijos atliktų panašią veiklą, kaip profsąjungos.

Pilaitės bendruomenė gyvuos, kol bus likęs tas pats bendruomenės branduolys su susiformavusiomis idėjomis, tikslais, užmačiomis. Tokią bendruomenės sandarą ir tikslus gali įtakoti lėšos, suteiktos patalpos ar narių pasikeitimas.

Lietuvos žaliųjų judėjimo vystymąsi gali užtikrinti visos jau minėtos aplinkybės ir jaunimo suinteresuotumas. Mat į žaliųjų judėjimą dažniausiai įsijungia jauni žmonės su drąsiais iššūkiais. Tai noras parodyti pasauliui, kad jaunimas yra veržlus, atsakingas už pasaulio ateitį ir pasirengęs už ją pakovoti.


Nuorodos


Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Aptarimas:2009 04 23 LUNI Vilnius: Janina Gadliauskienė, Andrejus Gaidamavičius. Visuomeninės organizacijos kaip alternatyva valdžios institucijoms