2008 10 16 "Šiuolaikinio meno centras" Alfridas Pajuodis. MONUMENTALIOSIOS SKULPTŪROS NAUDOJIMAS POLITINĖJE PROPAGANDOJE

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

ALFRIDO PAJUODŽIO KŪRYBINĖS VEIKLOS APRAŠYMAS

Gimė 1956 m. Panevėžyje. 1982 m. baigė Valstybinį Dailės institutą (dabar Dailės akademija), skulptūros spec. 1982-1985 m. - TSRS Dailės Akademijos (Maskva) aspirantūra. Nuo 2002 m. - Berlyno dailininkų sąjungos (BBK) narys. VšĮ "Skulptūros centras" direktorius.

Veiklos sritys: 1. Kūrybinis darbas skulptūros srityje. Eksperimentinė akmens skulptūra, projektai, simpoziumai. 2. Šiuolaikinių mažosios mechanizacijos technologijų ir naujausių medžiagų apdirbimo technologijų taikymas skulptūroje. 3.Teoriniai kultūros politikos darbai “Lisabonos strategijos”, šiuolaikinio meno įtakos pramoniniam dizainui, menininko statuso Lietuvoje temomis. Daugiau informacijos http://www.skulpturoscentras.lt/


Monumentalioji skulptūra - tai skulptūra, skirta paveikti masinį žiūrovą, sustiprinti architektūrinių formų poveikį.

Jau nuo seniausių laikų monumentalusis menas buvo naudojamas kaip priemonė įtvirtinti istorijoje savo ideologines nuostatas, užmaskuotas meninėmis formomis. Menas kaip politinės propagandos priemonė – efektyvi, santykinai ilgalaikio poveikio priemonė. Tai būdas „įrėžti akmenyje“ (dažnai vartojamas žodis „įamžinti“) informaciją apie įvykius, idėjas ir asmenis, todėl ši meno sritis labai mėgstama diktatoriškų ir autokratinių valdžių.

Hierarchinės valdžios, nesvarbu, ar kairiųjų, ar dešiniųjų ideologijų, visada skuba „įprasminti“ savo dominavimą monumentalistikoje, „pasižymėti“ savo valdomą teritoriją savų didvyrių statulomis. Todėl radikaliai pasikeitus valdžioms, pirmiausiai naikinami paminklai ir monumentai. Kitaip tariant, stabai keičia stabus.











Iliustruodamas norėčiau pateikti lietuvišką pavyzdį.

V.I. Lenino statulą Panevėžyje pakeitė karaliaus Aleksandro statula, kurios iniciatoriai buvo dešinieji politikai.

Stilistiškai ir estetiškai jos yra identiškos (būtų užtekę perkalti kepurę į karūną).


Menas, pats savaime „išsiliedamas iš kūrybinių žmogiškumo syvų“, pasiekdavo ir šiuo metu pajėgus pasiekti tokias žmonių sąmonės kertes, kurių negali įveikti ir į kurias negali patekti jokia kita poveikio priemonė, todėl politikai, politinės partijos, siekiančios tiek momentinių, tiek ilgalaikių politinių tikslų, naudojo ir tebenaudoja įvairias menų rūšis savo interesams.


Monumentalistikos, skulptūrinės plastikos priemonės ir šiuo metu išlieka viena svarbiausių viešųjų ryšių dalimi, nes vis dar sunku trimatį formos jėgos įspūdį sąmonės „formavime“ pakeisti kuo nors kitu. Todėl monumentalios skulptūros ir panašių žanrų paskirtis įvairiose šalyse vis dar perkeliama iš menų į politiką.

Daugelis šių veiklų nuo amžių yra tapę neblogai apmokamais verslais visame pasaulyje. „Aktualūs“ tikslai, trokštami, svarbūs valdantiesiems rezultatai sudarė sąlygas ir finansines galimybes visai skulptūrinės monumentalistikos sričiai išsivystyti į gerą profesinę mokyklą visose sunkų civilizacijos kelią nuėjusiose šalyse.

Lietuva šia prasme neturi tūkstantmetės panašios kultūrinės patirties, todėl ši sritis, viena vertus, tik pusiau profesionali, kita vertus, - labiau ydinga ir mažiau meniška.

Lietuvos monumentalistikos mokykla nėra išaugusi iš nacionalinio mentaliteto, ji importuota tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų kultūrų. Peterburgo akademija į Lietuvos monumentalistiką „įnešė“ techninį ir istoriškai nuoseklų pasiruošimo gairių kanoną, kuris vėlesniais sovietiniais laikais per TSRS Dailės akademiją Maskvoje (kurios dispozicijoje buvo inkorporuota Lietuvos mokykla) jau ieškojo daugiau vadinamojo idėjinio naujojo vaizdinio modelio.

Žymiai didesnius prioritetus atiduodantis ideologijai stilius, monumentalistikos mokyklos modelis, besiremiantis to meto viešųjų ryšių technologijomis, t.y. agitacine propaganda, buvo vadinamas socialistiniu realizmu.

Socialistinio realizmo ištakos pradžioje buvo labai progresyvios. Šias idėjas pagimdė XIX amžiaus pabaigos revoliucinė mintis ir noras paneigti iki tol buvusį istorijos, o tuo pačiu ir iki tol buvusio meno paskirties supratimą. 20 amžiaus pradžioje konstruktyvizmas ir Kazimiro Malevičiaus suprematizmo mokykla, kaip naujų formų versmė, į naujas erdves išvedė architektūrą, techninę estetiką - naują meno sritį. Revoliucingi menininkai dėjo ir pamatus reklamos antipodui – vaizdinei agitacijai.

Tuo metu buvo sumanytas vadinamasis V. Lenino monumentaliosios propagandos planas. Nors tuometinė proletariato valdžia visiškai neturėjo lėšų, bet vykdė estetinę monumentalistikos programą. Dešimtyse miestų - sostinėje ir didžiuosiuose - projektavo ir statė monumentus iš trumpalaikių medžiagų. Atsirado kartoninių paminklų, o Leninui mirus, pirmas mauzoliejus buvo sukaltas iš lentų.

Politikai pragmatikai, turėdami valdžią ir norėdami ją stiprinti, perėmė revoliucinę multikultūrą, suprasdami menų galią, juos „rišo“ tarpusavyje, pritaikė savo tikslams. Konfliktai tarp valdžios ir menininkų palietė ir asmenybes, ir visą tuometinę sistemą. V. Majakovskio, L. Trockio kreatyvinės pažiūros, prie kurių ištakų jie patys prisidėjo, režimui buvo visiškai nepriimtinos, abu, kaip ir daug kitų, buvo nužudyti (suprantama, oficialios versijos - kitokios).

Monumentalistikai teko priimti vėl realizmu pagrįstą formos metodą ir ideologija persunktą jos idėją. Ideologinė kova vyko ir tarp atskirų valstybių diktatorių. Taikos metu ši ideologinės kovos forma buvo reiškiama per monumentalią skulptūrą, o „aukščiausiu jos tašku“ buvo Pasaulio pasiekimų parodos paviljonų apipavidalinimas Paryžiuje. Priešpriešiais „atsidūrė“ abiejų Europos diktatorių objektai.

Viena geriausių šia tema išleistų knygų galiu paminėti Larisos Šadovos „Ieškojimas ir eksperimentas“ (Suche und Experiment, 1978, Dresden), kurioje chronologiškai parodomos naujųjų formų idėjų užuomazgos, vystymasis, klestėjimas ir likimas - tai, kuria linkme jos „ėjo“.

Iš idealistų revoliucionierių valdžią perėmė tironai. Sovietų diktatoriams meniniai formų ieškojimai buvo nepriimtini. Dalis menininkų, dalyvavusių revoliucijoje, dar spėjo mirti sava mirtimi ir buvo garbingai palaidoti bendražygių, bet daliai dėl patiriamo valdžios spaudimo teko emigruoti, patirti Sibiro tremties dalią ar tapti Stalino teroro aukomis.

Skulptūra visada atsiduria valdžių akiratyje, ir jos nepraleidžia progos tuo pasinaudoti. Visais laikais atsiranda su valdžia skirtingai sutariančių menininkų. Su pragmatikais politikais draugauja pragmatikai menininkai. Pastarųjų veikla turi daugiausia profesinį amatininkišką požymį, kaip taisyklė, yra gerai apmokama, o visuomenės idėjiniai avangardistai harmonizuoja su naujomis multikultūromis, kurios paprastai savo išraiškose monumentalistikos meno sričių tiesmukai nenaudoja, nors nesusipratimų ir išimčių būta.

Laisvėjant nacionaliniams judėjimams monumentali skulptūra tapo tautų istorijos ir savigarbos reiškos priemonė. Lietuva turėjo gerų profesionalų, kurie buvo įgiję akademinį išsilavinimą kitose šalyse, gerai susipažinę su monumentalistikos dėsniais ir tobulai valdė išraiškos priemones. Patriotinis idealizmas skirtingose valstybėse įgalino sukurti tikrai brandžių ir meniškų kūrinių.

Pozityvesni rezultatai monumentalistikoje atsiranda tada, kai menininkai tampa artimi ar tiesiogiai pritariantys laikmečio idėjoms, kai dalyvauja jų įgyvendinime ne tik kaip vykdytojai, bet patys, kaip tų idėjų kūrėjai visomis prasmėmis. Pvz., Laisvės paminklas Rygoje, Laisvės paminklas Kaune Lietuvoje. Du menininkai, abu Juozai - J. Zikaras ir J. Mikėnas - skirtingi likimai.


Šių dienų monumentalioji skulptūra visiškai paaukojo meninę vertę. Nelabai svarbi tapo net idėjinė vertė, nes išlikimas politikoje tampriau susijęs su finansiniais dalykais, nei su monumentalistikos tūkstantmečiais akcentuotomis idėjomis. Globaliame pasaulyje, į kurį jau visu greičiu einame, pati filosofija tampa vienadienė, todėl ilgaamžiai sprendimai reikalingi dėl didesnių sąmatų, kurios bus politikų naudojamos vienadienėse akcijose, bet ne dėl aukštesnių meninių rezultatų, piliečių norimos istorinės tiesos ar meninės viešųjų ryšių įtaigos.

Kalbant apie monumentalią skulptūrą, būtina atskirai paminėti visą socialistinį laikotarpį ir tai, kas vyko abipus sienų meno ir ideologijos ryšiuose. Menų paskirtį ir uždavinius tobulai išreiškė Albert'as Camus 1963 metais Nobelio premijos kalboje.

Abiejose sienų pusėse vyko ideologiniai „meno“ nukrypimai. Abu jie vienodai pavojingi. Fanatizmu dvelkiantis patosas kontrastavo su nenatūraliu reklaminiu blizgesiu, norint iš to gauti pelną. Tas Albert'o Camus minimas skustuvo ašmenų pločio kelias – vienintelis tikras, kuris išliko, kurio švara nori pasinaudoti abi pusės. Pasauliniai skulptūros simpoziumų procesai iš pradžių taip pat buvo gryni, nepraradę nekaltybės, bet tai nesitęsė ilgai. Austro Karlo Prantlo naujos idėjų paieškos ir organizaciniai principai įgavo visiškai kitas - komercines formas, iš kurių menininkai stengiasi kaskart pasprukti. (Čia kito teksto tema.)


Monumentali pokario skulptūra įgavo milžiniškus dydžius. Mastelis turėjo stiprinti įtaigą, o dar viena priežastis - didesnės darbo sąnaudos ir didesnės tam skiriamos lėšos. Plastine forma valdžia demonstravo buvusias pergales. Visas idėjinis vadovavimas monumentalistikai, kurios pagrindinę dalį apėmė skulptūra, vyko per TSRS Dailės Akademiją ir CK. Oficialioji tuometinė skulptūra, kaip menas, beveik negalėjo improvizuoti. Viskas buvo įsprausta į griežtus socialistinio realizmo rėmus, tikrinama kelių cenzūrų. Nežiūrint aktyvios cenzūros, šalia oficialiosios “kultūros“ būtent monumentalistikos profesinė bazė sudarė sąlygas tuometinei alternatyviai meno formos minčiai ir nacionaliniams menams gyvuoti, nors pačioje monumentalistikoje itin sunkiai prasiskverbdavo „šalutinė forma“, netipinės idėjos ar kitų disidentizmui artimų vaizdinių užuomazgos.

Tai rodo, kokia jėga glūdi menuose. Ne šiaip sau net ir dabar valstybė bijo tapti įstatymine savo statomų objektų užsakove, nes autonomiški ir necentralizuoti pinigai kultūroje - pagrindinis pilietiškos visuomenės ramstis. Drįsčiau pasakyti, kad būtent tai sugriovė socializmą. Tikrajam menui visiškai nesvarbūs stabų vardai.


Grįžtame prie ankstesnių istorijų. Keisti dalykai monumentalistikoje socializmo laikais dažniau vykdavo aplinkinėse respublikose, o ne Rusijoje. Pvz., Armėnijos ministrai būdavo “statomi“ trims mėnesiams, kol vietiniai patvirtins ir „prastums“ kiek labiau tautiškesnį monumentą. Lietuvoje naudojant monumentalistikos bazę atsirasdavo visai gražių nepolitizuotų projektų. Rusijoje tokių akibrokštų beveik nebuvo, tik išimtys.

Pasitaikydavo ir juokingų kuriozų. Per kūrėjų ir cenzorių neišprusimą bei tamsumą atsirasdavo paminklai vadams, kurių statytojams grėsė nemalonumai. Pvz., Lenino, aprengto moterišku paltu, statula Vilniuje ir monumentas Sibire, kuriame jis su dviem kepurėmis.


Šnekant apie monumentaliąją skulptūrą, neįmanoma nepaminėti ir Rusijoje reziduojančio akademiko, skulptoriaus Zurabo Ceretelio. Jo veikla - vienas ryškiausių „bendradarbiavimo“ su visomis valdžiomis pavyzdžių. Tai pasaulinis monumentalistikos fenomenas. Tai žmogus - koncernas. Pavyzdžiai kalba patys už save.