2008 11 20. Tomas Tomilinas. AR GALIMA DEMOKRATIJA BE PROFSĄJUNGŲ?

Iš Laisvasis universitetas.

13:28, 2009 rugpjūčio 31 versija naudotojo Pocka (Aptarimas | įnašas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką


Tomas Tomilinas (gim. 1983) – politikos mokslų praktikas, keliolikos lokalių visuomeninių iniciatyvų dalyvis ir pradininkas. Angažuojasi Lietuvos darbo judėjimo ir „žaliosios“ politikos sferose.

2004-2008 m. dirbo valstybės tarnyboje. Konsultuoja partijas, profsąjungas, socialiai neabejingas įmones. Pasisako už ekologją, rūšiuoti pradėjo prieš ~metus. Domisi žmogaus ir socialinių teisių apsauga bei jų santykiais su demokratinio kapitalizmo raida, šiuolaikine migracija.

Nesėkmingai bandė sukelti „spalvotą“ revoliuciją Baltarusijoje. Dalyvauja judėjimuose „Už Lietuvą be kabučių“ ir „Naujoji Kairė“. Studijavo politiką Vilniaus ir Romerio univesitetuose.

Neturi akademinės patirties užsienyje – turi dvi dukras.



Tomas Tomilinas

AR GALIMA DEMOKRATIJA BE PROFSĄJUNGŲ?


Taip, įmanoma – tik tokia demokratija turi neatsiejamą atributą – vergovę – nesvarbu, ar Antikoje, ar dabar.

Lietuvoje tarp didelės dalies vadinamųjų intelektualų įsigalėjus „zuokizmui“ – darvinistinio pobūdžio neoliberaliai mąstysenai – ekonominis augimas tapo svarbiausiu gyvenimo ir veiklos tikslu. Ši mąstysena sugebėjo nustelbti ir nuginkluoti ne tik jau senokai neeskaluotas socialines vertybes – solidarumą, užuojautą, draugystę – bet ir švenčiausią mūsų demokratijos laimėjimą: „rule of law“. Citata „nesvarbu, kad vagis, bet kiek daug Vilniuje padarė“ pasako daugiau nei įmanoma aprašyti.

BVP augimas valstybės mastu ir pelno siekimas individualiam lygmenyje užgožė bet kokią alternatyvą. Daryti, daryti – nesvarbu ką, kaip ir už kiek. Šlubuojant mūsų švietimo ir savivertės sistemoms kraštutiniausiai šis fenomenas pasireiškia, kai, pvz., kasininkė prekybos centre neatlygintinai dirba viršvalandžius ir tuo... didžiuojasi.

Džiugu, kad tokių „laimingos vergovės“ pavydžių nėra daug, ir absoliuti dauguma darbininkų masės vis dažniau susimąsto KAIP nustoti vergauti ir apginti savo teises, gauti padorų atlyginimą, nedirbti per Velykas, nepatirti nuolatinio streso ir pan. Nepaisant neoliberalių kliedesių apie neva vykstantį socialinį dialogą, geraširdžius darbdavius ir universalius darbo paklausos/pasiūlos dėsnius, vienintelis įmanomas šiuolaikinės vergovės panaikinimo būdas – tai kolektyvinis derėjimasis. Socialinis dialogas gali vykti tik tarp lygiaverčių partnerių – kapitalo ir darbininkų kolektyvo/profsąjungos.


Kokios vergovės atsikratymo prielaidos ir kokie šansai?

Reikėtų pripažinti, kad nepaisant Lietuvos kairiųjų politikų bankroto ir „lubizacijos“, pagrindinis stambaus kapitalo taikinys – darbo kodeksas – vis dar laikosi kaip neįveikiama tvirtovė (didelis ačiū nomenklatūrai, sovietų palikimui, Europos Sąjungai ir Skandinavijai). Pagrindiniame Lietuvos darbo įstatyme yra daugybė palankių saugiklių, aiškių ir nedviprasmiškų nuostatų, ginančių silpnesniojo, t.y. darbuotojo, teises. Tačiau laisvosios rinkos apologetai negailestingai reikalauja dereguliacijos ir Kodekso supaprastinimo, kas automatiškai nuvestų mus į visiškai vergovinę santvarką. Daugiau nei tikėtina, kad dabartinei Šimašiaus vyriausybei (kitaip jos ir nepavadinsi) pavyks tai padaryti.

Tačiau ko nepadarys Zuoko-Šimašiaus-Kubiliaus draugystė, tą padarys mūsų pačių neišprusimas ir švietimo sistemos spragos. Darbo kodekse vis dar pilna nuostatų, kurių niekas niekada netaikė realybėje, nėra teismų praktikos. Kiek darbuotojų skaito Kodeksą prieš pasirašydami darbo ar, pvz., materialinės atsakomybės sutartis?


Ar profsąjungos Lietuvoje yra silpnos?

Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Pagal formalų narystės kriterijų profsąjungose dalyvauja trigubai daugiau žmonių negu visose Lietuvos partijose ir visuomeninėse organizacijose. Lietuvoje sąlyginai mažai „geltonųjų“ profsąjungų (sukurtų įmonės PR'ui). Todėl jeigu profsąjunga įsikuria – ji veikia aktyviai ir kovoja drąsiai. Be to, profsąjungos yra susivienijusios į tris centrus (skėtines organizacijas), kurios aktyviai veikia Trišalėje taryboje.

Tačiau, jeigu paklausime eilinio piliečio, ar jis galėtų išvardinti bent tris profsąjungų lyderių pavardes – atsakymo turbūt nesulauktume. Tad darbo judėjimas Lietuvoje vis dar uždarytas savo informaciniame gete ir oficialioji viešoji erdvė jam beveik nepasiekiama.

Be to, nepaisant mūsų Darbo kodekso privalumų, jis turi vieną ypač svarbų trūkumą, silpninantį profsąjungas. Kodekso struktūra ir dauguma nuostatų skatina kolektyvinių sutarčių sudarymą įmonėse. Tai gerai. Tačiau kolektyvinės sutartys skatinamos būtent atskirų įmonių lygiu, tuo tarpu pramonės/verslo šakų kolektyvinės sutartys - neskatinamos. Tai lemia, kad profsąjungų dėka darbuotojai sugeba išsikovoti sau geresnes sąlygas įmonėse, tačiau jiems labai sunku derėtis dėl atlyginimo kėlimo, nes algos priklauso nuo bendro lygio tam tikroje profesinėje veikloje. Kitaip tariant, darbdaviai sugeba apsiginti nuo darbuotojų spaudimo todėl, kad darbuotojams neatstovaujama profesijos lygiu (visų elektrikų, visų kasininkų ir t.t.). Iki šiol Lietuvoje nėra nei vienos šakinės kolektyvinės sutarties (nors, tiesa, kelios jau ruošiamos).


IKI darbuotojų profsąjunga ir IKI tinklo socialinė politika

UAB „Palink“, valdančiai IKI parduotuvių tinklą (virš 8 000 darbuotojų), teko garbė pirmajai susidurti su darbuotojų saviorganizacijos iniciatyva. Šiame prekybos tinkle pernai įvyko pirmasis kasininkų streikas, o šiemet įsikūrė pirmoji darbuotojų profesinė sąjunga. Tai, kaip IKI vadovai sutiko šią iniciatyvą, demonstruoja tipinį stambaus kapitalo atsaką – atleidimai, agresyvus vidurinės grandies vadovų elgesys, šmeižtas ir nenoras bendradarbiauti su profsąjunga. Įdomiausia, kad IKI tuo pačiu metu deklaruoja, kad siekia „socialiai atsakingos įmonės“ statuso, dalyvauja įvairiose labdaros akcijose ir remia madingas ekoiniciatyvas.

Tačiau yra pagrindo manyti, kad įsikūrusiai profsąjungai pavyks perimti iniciatyvą ir priversti tinklo vadus galvoti apie socialinę atsakomybę ne mados ir PR'o, o realaus gyvenimo kategorijomis.



Nuorodos, susijusios su tema:

http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=14067854#video

http://www.protestas.lt/

http://www.ikiprofsajunga.lt/

http://victims.labforculture.org/site/interviews/the-undesirables


Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

ogo rašė ...

politikos mokslu praktikas, nesugebejes parasyti baklauro darbo?

--ogo 05:24, 2009 rugsėjo 10 (UTC)

Ane rašė ...

Negirdėjau, kad jis būtų nesugebėjęs parašyti bakalauro darbo. Antra vertus, už vieną žmogų, darantį tiek, kiek šitas, nemuštų bakalaurų duodama ne dešimt, o gerokai daugiau :)

--Ane 18:30, 2009 lapkričio 13 (UTC)