2009 03 20 Klaipėda: Benas Šarka. Molio ir grybų kultūros: seniau ir dabar

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką



Benas Šarka (g.1963) – vienas įdomiausių avangardinių teatralų. 1984–1988 m. studijavo režisūrą Valstybinės konservatorijos (dabar LMA) Klaipėdos fakultetuose. 1987 m. įkūrė nepriklausomą teatrą „Gliukai“, kurio dauguma pasirodymų vyksta ne teatrinėse erdvėse (gatvėje, sandėliuose ir t.t.). Šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje. Benas Šarka – ne tik žinomas režisierius, aktorius, performansininkas ir dailininkas. Savo bičiulių tarpe jis garsėja ir kaip savito gyvenimo būdo šalininkas. Benas daro amžinus vainikus, padeda nemokamai kremuotis menininkams, trupina kultūros lemputes, kad būtų tamsiau. Vieną naujausių jo pasirodymų žiūrėkite http://www.youtube.com/watch?v=52vZonhxraw



Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela. (Pr 2,7)


Molis

Palijo ir molio gurvuoliai išlindo iš po samanų, lapų, kerplėšų ir kelmų. Pirmasis juos pastebėjo sūduvis Skomantas.

– Žiūrėkite! – sušuko jis kiek gali. – Moliniai gabalai jau pradeda invaziją!

Tarp Nemuno, Šešupės ir Ančios upių įsikūrusi baltų gentis ilgą laiką nežinojo, kas yra ta tąsi, riebi, ruda žemė. Apie ją girdėdavo tik iš gretimų kraštų – Dainavos, Lietuvos, Nadruvos – pasiuntinių. Šie jau kelis paskutinius dešimtmečius skųsdavosi destruktyviu molio poveikiu. "Degti ir nedegti indai, plytos ar tiesiog šlapios žemės grumstai baigia sunaikinti mūsų kultūras“,– į sueigas susirinkusiems sūduviams sakydavo jie. O šie, nieko nesuprasdami, kraipydavo galvas ir šnekėdavo, kad „negalimas daiktas, jog mūsų žemes baigia užkariauti kažkokie dirvožemiai ar velėnos“.

Gretimas baltų tautas pavergus keraminiams objektams, pasienio pilyse budėję sūduvių kariai pirmieji pamatė į jų žemes ordomis ropojančius molinius gurvuolius. Pradžioje žmonės nesuvokė, kas čia vyksta. Galvojo, kad kokie kryžiuočiai ar lenkai, apsilipdę šlapia žeme, bando nepastebėti prisėlinti prie įtvirtinimų. Tačiau įsibrovėliai nebijojo nei į juos laidomų aštrių strėlių, nei mėtomų kietų sunkių akmenų, nei pilamos verdančios dervos. Ropojo, ir tiek. Patys savaime nebuvo agresyvūs. Nežudė besipriešinančių sūduvių. Tiesiog aplipdydavo juos šlapio molio mase ir tie virsdavo lipdytais, žiestais dubenimis, amforomis, plytomis, čerpėmis ar tiesiog beformiais nedegtos žemės gabalais. Makabriškas vaizdas! Visa Sūduva virto moline dykyne. Vietomis kyšojo gležnos ištvermingųjų tundrinių berželių šakos, vienas kitas skroblas ar šimtametis ąžuolas.

Išsigelbėjo prie Žuvinto pelkės ir dabartinių Krikštonių vietoje gyvenę sūduviai. Pirmieji - todėl, kad moliai nepajėgė prasiskverbti pro tyvuliuojančius vandenis, liulančius dumblus. Jie grimzdavo ir, leisdami didesnius bei mažesnius burbuliukus, virsdavo stovinčia klampia mase. O Krikštonių kraštą bandę okupuoti atėjūnai tarytum kokie rutuliai ar kamuoliai nuolaidžiais šlaitais nuriedėdavo į Nemuną ir srovė juos, nespėjusius įgyvendinti savo tikslų, nuplukdydavo tolyn.

-vp-


Geofagija: kultūriniai paaiškinimai

Vakarų kultūra į molį žiūri kaip į purvą, ypač po to, kai atsirado bakterijų teorija. Pagal tą teoriją, molis panašus į miazmą, kenksmingus garus, sukeliančius ligas ir epidemijas. Molio valgymas tolygus jei ne savižudybei, tai bent jau erezijai. Vykstant technologiniam progresui, Vakarų kultūra atitolo nuo gamtos pasaulio. Todėl geofagija (žemės valgymas) vakariečiams nepriimtina.

Kitose kultūrose į purvą žiūrima kaip į žemės gėrybių teikėją, turintį maistingų medžiagų. Jį teikia dievas/ai, kad būtų gausus derlius. Geofagija taip pat remiasi motinos ir dukters ryšiu: jei motina prieš gimdydama pasirenka molio dietą ir gimsta sveikas kūdikis, labai tikėtina, kad jos duktė darys tą patį. Išties molio valgymas padeda gimdyvei, nes molis teikia daug mineralų. Vakarų kultūrose geofagiją pakeitė vitaminai ir mineralai.

Daugelis nevakarietiškų kultūrų praktikuoja geofagiją, nes molyje esama maistingų medžiagų. Geofagija toms kultūroms reiškia visuomeninio ir antgamtinio gyvenimo samplaiką. Amerikoje geofagija laikoma „mažumų praktika“ – purvą valgydavo iš Afrikos atgabenti vergai ir skurdūs Amerikos juodieji. Geofagiją praktikavusius vergus vadindavo „molio valgytojais“ – jie vartojo molį, prieskonius, pelenus, kreidą, žolę, tinką, dažus ir krakmolą. Amerikoje molio valgymas taip pat laikytas moterų praktika. Geofagija sieta su moterimis, ypač besilaukiančiomis. Taip pat molis gydo nuo viduriavimo. Molio valgymas yra tai, kas necivilizuota ir nepadoru.

Zambijoje, Zimbabvėje moterys valgo molį, kuris pardavinėjamas turguose. Specialūs tyrimai parodė, kad tai natūralus nuosėdinės kilmės molis. Kartu naudojamas ir molis, imamas iš termitynų – termitų suneštas ant medžių žievės. Apklausa parodė, kad labiausiai vertinamas iš Kongo atvežamas molis, kuris turi daugiausia molio frakcijos – vidutiniškai 78 proc. Manoma, kad molio valgymas yra susijęs su mikroelementų, visų pirma geležies, trūkumu maiste. Apklaustos moterys, valgančios molį, teigė, kad molis sukelia euforiją, panašią kaip rūkant ar geriant alkoholį. („Medicininė geologija”). Gal šis natūralus produktas taps ne tik ateities maistu ir vaistu, bet ir naujos kartos svaigalu?

Bet nereikia nė Afrikos: tautinė televizija neseniai parodė bobulytę iš Lietuvos kaimo, kuri kasdien su apetitu valgo žemę. Ji sveikata nė kiek nesiskundžia! Senolė geofagė ir prieš kamerą parodė, kokie skalsūs nuosavo lauko priemolio grumstai. Siūlė ir nesveikai pablyškusiai žurnalistei, tačiau ši tik sužiaukčiojo.

Kas gi lemia, kad kai kurie žmonės tampa geofagais? Kodėl nėščios moterys vagia ir graužia kreidą, lyg būtų mirtinai išbadėjusios? Kodėl mūsų tėvai ir seneliai vaikystėje dantimis skaniai gremždavo molio krosnį, iki dantys atšipdavo? Mokslininkai ligi šiol nesutaria dėl šio keisto poreikio kilmės. Pirmoji versija: jį sukelia mineralų bei mikroelementų (pirmiausia geležies) trūkumas. Antroji versija: taip mitybos prietarų nesukaustyti asmenys apsivalo nuo toksinų, juk molis – puikus absorbentas.

Kad molis yra veiksmingą ligų profilaktikos priemonė, liudija ir Aleksanderio fon Humboldto kelionių (XIX a. pradžia) užrašai. Žymus Pietų Amerikos tyrinėtojas pastebi, jog čiabuviams įprasta smaguriauti moliu, tačiau gera sveikata pasižymėjo tik otomakų gentis – ji valgė ypatingos rūšies molį.

Žemę valgyti yra įpratę pirmųjų klasių mokinukai Vakarų Kenijoje, Luolande. Taip pat ten ją valgo besilaukiančios moterys. Suaugę vyrai ir senos moterys žemės nevalgo. Geofagija reprezentuoja moteriškąją sritį, namų židinį. Vaikai identifikuojasi lyties atžvilgiu paauglystėje nustodami valgyti žemę (vaikinai) arba toliau ją valgydami (merginos). Žemės valgymas pasižymi vaisingumo, priklausymo tam tikrai erdvei ir giminės pratęsimo simbolika. Deja, kitose skurdžiose šalyse, tokiose kaip Haityjem žemė valgoma iš bado.


Žodis „Golem“ – hebrajiškai „molis“

Viduramžių Europos folklore Golemas yra molinis milžinas: pradžioje iš raudono molio nulipdoma dešimtmečio vaiko dydžio figūrėlė, kuri atgaivinama ištariant tam tikrą žodį (viename variantų – žodį "Dievas") ar šį žodį išrėžiant kaktoje. Tada Golemas labai greitai auga, tampa nežmoniškai stiprus, tačiau negali kalbėti ir neturi sielos. Jo paskirtis – atlikti tam tikrus darbus, pavyzdžiui, per šabą, kai draudžiama dirbti.

Golemo kūrimas – tai žmogaus bandymas pakartoti didžiausią Dievo stebuklą: žmogaus sukūrimą: Golemas kuriamas iš molio ir atgaivinamas Dievo vardu. Tiek žmogaus, tiek Dievo kūrinys ištrūksta iš kūrėjo valios ir sukyla prieš šeimininką, tapdamas juodąja jėga, griaunančia kūrėjo (žmogus – Dievo, Golemas – žmogaus) pasaulį. Tačiau žmogus negali varžytis su Dievu, todėl Golemas yra nebylys ir neturi sielos.

Labiausiai legendą apie žydų rabino sukurtą Golemą išgarsino Gustavo Meyrinko romanas "Golemas" (1915 m.), kuris po Pirmojo pasaulinio karo buvo pats populiariausias vokiškas romanas:

- Kas galėtų pasakyti, kad ką nors žino apie Golemą? - gūžtelėjo pečiais Cvakas. - Jis laikomas legenda, kol galiausiai gatvėse įvyksta kas nors, kas staiga vėl atgaivina jį. Kurį laiką kalbama vien apie jį, ir gandai išpučiami neįtikimiausi, galiausiai jie ir subliūkšta, nes būna labai jau neįtikėtini. Istorijos pradžia, sakoma, siekia septynioliktąjį šimtmetį. Pagal pradingusius Kabalos paaiškinimus vienas rabinas padaręs dirbtinį žmogų, vadinamą Golemą, kad tas jam patarnautų, skambintų varpais sinagogoje ir visą juodą darbą nudirbtų.

Tačiau jam nepavyko padaryti tikro žmogaus – išėjo apdulkėjęs, maža ką nuvokiantis pusžmogis. Ir atgyja jis, sakoma, tik dieną, veikiant magiškai kortelei, kurią rabinas jam tarp dantų įkišdavo ir taip sutraukdavo iš žvaigždžių visatos jėgas.

Bet vieną vakarą rabinas pasimeldęs užmiršo išimti kortelę iš Golemo burnos. Šis apimtas šėlsmo pasileido tamsiomis gatvėmis daužydamas visa, kas kelyje pasitaikė.

Pagaliau rabinas prišoko prie jo ir ištraukė ženklą iš burnos. Tada tas dirbinys be gyvybės ženklų susmuko ant žemės. Nieko iš jo ir neliko – tik molinė statulėlė, kuri lig šiol laikoma senojoje sinagogoje. " (40-41 p.)


Gydomosios molio savybės

Žmogaus organizmas sukurtas taip, kad pats įstengtų nugalėti visas ligas ir negalavimus. Išvalius organizmą ir atstačius medžiagų apykaitą, mūsų kūnai patys save gydo. Kai kūnui neužtenka jėgų kovoti prieš įvairiausius negalavimus, mes turime jam padėti. Pačios geriausios gydomosios priemonės yra tos, kurias sukūrė ne chemijos pramonė, o gamta. Molyje yra beveik visų mikroelementų, iš kurių susideda žmogaus arba gyvūno kūnas. Molis absorbuoja ir išvalo iš organizmo visas kenksmingas medžiagas, šlakus ir svetimkūnius. Molis gali nugalėti praktiškai bet kokią ligą, išskyrus 4-ąją vėžio stadiją.

Gydymas moliu – vienas seniausių gydymo būdų. Dar Avicena savo „Gydymo mokslo kanone“ aprašė molio savybes ir skirtingus jo naudojimo būdus. Mokslininkai nustatė, kad molio sudėtyje yra kvarco, aliuminio, geležies, vario, kalio, magnio ir kitokių dalelių. Taip pat jame gausu mikro ir makroelementų bei mineralinių druskų. Be to, molis puikiai sugeria toksinus, sunkiuosius metalus, radionukleidus. Šiais laikais moliu gydomos lėtinės sąnarių, stuburo, raumenų, nervų sistemos ligos, įvairios traumos, ginekologinės ligos, cistitai. Jis plačiai naudojamas kosmetologijoje.

Molio spalva lemia jo cheminę sudėtį. Baltasis molis valo odą, stimuliuoja medžiagų apykaitą ir kraujotaką, padeda sustiprinti plaukus. Mėlynasis molis – puiki priešuždegiminė priemonė, turinti valomųjų savybių, aktyvinanti kraujotaką. Jis minkština ir tonizuoja odą, ją balina, lygina raukšles.

Žaliajame molyje gausu vario ir geležies oksidų, todėl jis žvalina, stabilizuoja širdies ir kraujagyslių sistemos darbą. Geltonasis molis turi nuskausminamųjų ir priešuždegiminių savybių. Raudonasis molis padeda sergant anemija, gerina kraujo gamybos procesus. Taip pat jis šalina alergines reakcijas. Pilkasis molis drėkina, tonizuoja odą ir labiausiai tinkamas grožio procedūroms sausai ir greitai senti linkusiai odai.

Vienas didžiausių gamtos turtų – mėlynasis Kambro periodo molis. Ši medžiaga susiformavo prieš daugiau nei 500 milijonų metų. Mėlynajame molyje slypi pirmykščių augalų bei jūros organizmų dalelės. Mėlynasis molis dažnai vadinamas „gyvąja Žemės medžiaga“. Aukščiausios kokybės mėlynasis molis randamas tik giliai žemėje, 30-60 metrų gylyje.

Mėlynajame molyje sutinkami 39 Mendelejevo lentelės elementai, kai kurie iš jų itin reti ir vertingi. Tačiau visų daugiausia jame silicio dioksido, arba titnagžemio. Silicis – viena labiausiai mūsų planetoje paplitusių medžiagų, be jo neįsivaizduotina gyvybė Žemėje. Ne veltui žmonija sugalvojo posakį „jam jau smėlis byra“, kurį reiktų sieti su silicio (kaip pagrindinės smėlio sudedamosios dalies) trūkumu.

Silicio dioksido kiekis mūsų kraujyje sudaro 1:100 000 dalį. Jei ši dalis sumažėja, žmogų ima persekioti patys įvairiausi negalavimai, pablogėja fizinė jo forma. Silicio trūkumas organizme sukelia priešlaikinį senėjimą, artritą, aterosklerozę ir onkologinius susirgimus.

Be to, mėlynajame molyje yra radžio. Radis – svarbiausias radioaktyvus elementas, kuris iš mūsų kūnų pašalina viską, kas pūva, miršta ir sukelia ląstelių žūtį. Natūralaus savo radioaktyvumo dėka mėlynasis molis – pats geriausias gamtinis sterilizatorius. Cheminiai antiseptikai užmuša ne tik mikrobus, bet ir sveikas ląsteles, tuo tarpu molis „atrenka“ ligotas ląsteles ir pašalina tik toksinus. Jis padidina organizmo imunitetą ir turi daug antikancerogeninių savybių.

Molį kaip vaistinę priemonę galima naudoti tiek išoriškai (daryti molio vonias), tiek į vidų (vartoti molio suspensiją).


Terence McKenna: „Visos mūsų bėdos atsirado iš to, kad tapdami angelais mes nustojome vartoti savo vaistus"

Terence’as McKenna – vienas žymiausių JAV psichodelikos tyrinėtojų ir „sąmonę praplečiančių“ narkotikų gynėjų. Šis veikėjas buvo labai kontroversiškai vertinamas Amerikoje del nuolatinės jo kovos už nebaudžiamą psichodelinių narkotikų vartojimą. – Pagrindinis mano tikslas buvo pasiekti, kad žmonėms būtų leidsta (vartoti narkotikus), - teigė jis. –Iš esmės aš gyvenau tam, kad pasakyčiau: „Pirmyn, jūs pergyvensit tai, pasikraukite, jūs neturite to bijoti“. Nepaisant narkotikų legalizavimo propagavimo, jis manė, jog tam tikros grupės, tokios kaip psichiniai ligoniai arba paaugliai, turėtų vengti narkotinių preparatų. „Narkotikai yra sudėtingas dalykas ir reikia išmokti elgtis su šiuo sudėtingu dalyku“.

1972-aisiais Amerikai Terence’as McKenna pristatė haliucinogeninius grybus, o 1980-aisiais jų išaugindavo po 5 kilogramus per savaitę. Jis parašė penkias knygas, viena jų – „Dievų maistas" (Food Of The Gods). Per visą savo gyvenimą, kaip teigiama New York Times nekrologe, „jis atkakliai propagavo savo įsitikinimus ir idėją, jog karai Žemėje kilo tik po to, kai originalūs haliuciogeniniai augalai dėl klimato pokyčių ėmė nykti“.

Terence’as McKenna parašė penkias knygas, viena jų – „Dievų maistas" (Food Of The Gods). Tačiau stebuklingieji grybai ir kaktusai jam reiškia kur kas daugiau, nei vien realius praeitos nakties sapnų išgyvenimus. Psichodelikai pirmiausiai atidengia pirmapradę visatos ir žmogaus vidinio pasaulio programavimo kalbą. „Psichodeliniai potyriai nėra kažkokios dulkės, susikaupusios po kiekvieno mūsų psichikos lova, - sako McKenna. - Tai fraktalinių dėsnių, kurie valdo visą pasaulį, produktas informaciniame lygmenyje. Nėra už tai gilesnės tiesios...“

Jo 1991 m. išleistas esė rinkinys „The Archaic Revival“ tapo ypač populiarus ir smarkiai paveikė postmodernųjį jaunimą. Pagrindinė autoriaus idėja, kad naujausios technologijos ir pagoniškos apeigos veda prie tų pačių ekstazę sukeliančių tiesų. 1992 m. išleistoje knygoje „Food of the Gods“ McKenna tiesiogiai nurodo, kad psichodelikai padėjo formuotis žmogaus sąmonei ir kultūrai, o mūsų protėviai, be sustojimo valgantys stebuklinguosius grybus, praplėtė savo vizualinius ir lingvistinius sugebėjimus ir taip įgijo privalumų prieš kitus giminaičius, nieko apie grybus nežinojusius.

Norėdamas užtikrinti, kad žmonės pamatytų tikrąjį psichodelikų veidą, McKenna visada rekomenduoja, kaip jis pats vadina, „heroišką dozę“ – suvalgyk 5 gramus grybų, atsigulk tamsoje ir tyloje, ir tada suvoksi, kad „kiekvienas žmogus gali būti savo vidinio pasaulio Magelanas“. Šiandien ta skaitlinga bendruomenė, kuri paklausė jo patarimo, jau paplitusi po visą pasaulį. Juos vienija tikėjimas, kad psichodelinė kelionė yra verta, kad būtų išbandyta.

Erik Davis „Terence McKenna's Last Trip“, Wired Magazine, 2000 m.

Benas Šarka

Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Skaitantys anglų kalba gali parsisiųsti T. McKenna knygą "Food of the Gods" iš: http://www.mediafire.com/download.php?mhjyrghzyld#

Laima rašė ...

Sveiki didysis improvizacijos meistras,savirealizacijos gurū,atvirukų garbintojas ir dalintojas,perskaičiau apie jūs viską,patikėsiu tuo tik tuomet,kai pamatysiu paties sergančią mamą,kuriai reikėjo suleiti vaistus...:)Nepažįstamoji iš amžinybės miesto,esančio netoli klaipėdos 2009 m.spalio 30 d.

--Laima 14:40, 2009 spalio 31 (UTC)