Giedrė Čiužaitė. Universitetai be rūmų

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Laisvasis universitetas Lietuvoje

Pirmosios paskaitos surengtos prieš beveik du mėnesius, dabar įvyko dvi dešimtys susitikimų Vilniuje ir Alytuje. Laisvasis universitetas (LUNI) keliauja iš vienos meno erdvės į kitą, jo dėstytojai ir studentai gali būti kas tik nori. Temas siūlo patys, paskaitų klausytis susirenka po kelias dešimtis žmonių. Universiteto organizatoriai – aktyvistai, įvairių anarchistinių, kairuoliškų akcijų iniciatoriai ir dalyviai Kasparas Pocius ir Darius Pocevičius. Universitetas yra neformali bendruomenė, neieškanti finansinės paramos.

Kitas universitetas, apie kurį kalbėsime – irgi erdvė alternatyviam požiūriui į šiuolaikinę visuomenę. Šiemet jo studentai klausysis paskaitų ir diskutuos apie kvailybę. Tai Slovėnijos sostinėje Liublianoje įkurtas Darbininkų pankų, arba pankiškas universitetas (Delavsko-pankerska univerza). Jis pradės dvyliktus mokslo metus. Universiteto įkūrėjas ir pirmasis finansuotojas – sociologas Tončis Kuzmaničius, dabar universitetas gauna paramos iš įvairių fondų, vadinamas kairiosios minties reprodukcijos centru Slovėnijoje.

-

Ketvirtadienis, pusė šešių, viena meno galerijos salė Vilniaus senamiestyje. Į salę susirinkę apie dvi dešimtys žmonių patys nešioja ir išstumdo kėdes. Įsitaiso priešais vieną galerijos nišą, į kurią nukreiptas projektorius. Stovi kompiuteris - asmeninis, vieno iš universiteto organizatorių, todėl ekrane - nuotrauka iš, matyt, krikštynų. Kol paskaita prasidės, galima paganyti akis ir į grafikos darbus, kuriuose vaizduojami raktai. Tokia neformali LU aplinka.

Šį vakarą paskaita – porinkiminė, filosofas Vytautas Rubavičius pakviestas paaiškinti, kodėl prieš rinkimus skatino neiti balsuoti - jo tema „Vaizduojamoji demokratija ir Lietuva“. Kitas LU lektorius – judėjimo naujoji kairė vienas iš lyderių, vadybos ir ekonomikos universiteto ISM profesorius Andrius Bielskis kalba apie politinės kairės problemas po rinkimų – kas apskritai Lietuvoje atsyovauja kairei, kas yra populizmas. Klausytojai papildo, nesutinka, klausia, derinasi sąvokas – kaip dažnoje viešoje paskaitoje. Po poros valandų visi vėl greit išsiskirsto, suneša kėdes. Paskaitos kalbėtojai ir klausytojai kviečiami pratęsti pokalbį į vieną iš sostinės kavinių. Idėjų mainai įvyko – kitas susitikimas bus, ko gero, po savaitės, kurioje nors iš meno galerijų. Gal gausite laišką iš organizatorių, o gal tiesiog perskaitysite puslapyje luni.lt

Vienas iš paskaitų organizatorių Kasparas Pocius sako, kad idėja apie tokius susitikimus – universitetą, kuris būtų kitoks nei visų kritikuojami stabilieji tradiciniai universitetai – kilo kelioms žmonių grupėms skirtingu metu – hardcore.lt bendruomenei ir stovyklai „Kaimas 1968“, vykusiai šią vasarą. Idėja įgyvendinta šį rugsėjį: vyksta paskaitos Šiuolaikinio meno centre, galerijoje „Kairė-dešinė“. Temos įvairios: kalbėta apie nepriklausomą žiniasklaidą, propagandą. Paskaitų pavadinimuose rasite kasdien akyse mirgančių žodžių kaip „būstas“, „teisė“, „kriminalai“, tačiau atėję į paskaitą išgirsite netradicinių įžvalgų. Žodžiu, geriausia tiesiog perskaityti paskaitų aprašymus.

Didžiausio žiniasklaidos dėmesio sulaukė pirmoji paskaita – kai vienoje Užupio meno galerijoje ant susirinkusiųjų buvo išpilta pora kibirų išmatų. Kasparas Pocius sako, kad tokią provokaciją surengė viena pankų grupė.

Anot kito LU organizatoriaus Dariaus Pocevičiaus, jų paskaitų pasiklausyti susirenka įvairūs žmonės, ne tik pažįstami, pritariantys, pavyzdžiui, anarchistinėms idėjoms. Apie 30-40 kas kartą, tokia auditorija, kokios ir galima tikėtis Lietuvoje, vertina Kasparas Pocius. Universitetas žada ir toliau išlikti klajojantis, o paskaitos su Laisvojo universiteto vardu jau organizuotos Alytuje, planuojamos Panevėžyje.


Darbininkų pankų universitetas Liublianoje

Slovėnijoje veikia ne tokia klajokliška mokymosi ir kritiško požiūrio į visuomenę dalijimosi bendruomenė. Dvyliktus mokslo metus netrukus pradės Darbininkų pankų, arba pankiškas universitetas (DPU), įkurtas prie Slovėnijos Taikos instituto. Šis institutas, mokslo ir švietimpo centras, įkurtas 1991 m. aktyvistų ir mokslininkų, kuriems rūpėjo posocialistinės visuomenės problemos – jis gauna paramos iš įvairių fondų, tarp jų ir filantropo Džordžo Sorošo. Kiek primena Atviros Lietuvos fondą.

Vienu iš Slovėnijos Taikos instituto projektu tapo ir DPU. Jo paskaitos nuo rudens iki pavasario vyksta alternatyvios kultūros centre „Metelkova“, anksčiau ten buvo kalėjimas. DPU jau turi savo tradicijas, padėjo išaugti ne vienam kritiškam mąstytojui, visuomenės nuomonės formuotojui.

DPU kasmet paskelbiama viena tema. Jos gali būti pačios įvairiausios – nuo meilės iki totalitarizmo. Šiemet paskaitos skiriamos kvailybei, prisimenant prieš 500 metų parašytą Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamąjį žodį kvailybei“. Paskaitų ciklo moto – citata iš knygos: „Kaip arklys nėra nelaimingas dėl to, kad nemoka kalbėti, taip ir žmogui kvailumas nėra nelaimė – jis visiškai atitinka žmogaus prigimtį“. Apie 40-50 žmonių, daugiausia kairuoliško jaunimo ir intelektualų renkasi į DPU paskaitas Liublianoje.

DPU įkūėjas – sociologas Tončis Kuzmaničius, trečio pagal dydį Slovėnijoje Primorskos universiteto docentas. Dėsto vadybos ir politikos mokslų fakultetuose, redaguoja įvairius žurnalius ir straipsnių rinkinius. Jį Liublianoje susitikau daugiau nei prieš metus. „Dabar universitete dirba mano studentai. Jie sukūrę kelių žmonių tarybą, kuri aptaria temas, nustato tvarkaraštį. Nuo pinigų priklauso, kiek paskaitų parengiama apie 10-15. Ir ketvirtadieniais pusę šešių ar šeštą jos skaitomos Metelkovoje. Paskaita trunka apie valandą – o po jos toliau diskutuoja gerdami alų“, – sako T. Kuzmaničius.

Slovėnija, priklausiusi Jugoslavijai, tiek valdant diktatoriui Tito, tiek po jo mirties 1980 m. buvo žymiai atviresnė, vadinkime, vakarietiškiems judėjimams, muzikai, pankų kultūrai, revoliucinėms idėjoms (jei lygintume ją su Lietuva). Prie Slovėnijos Nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. daug prisidėjo įvairūs socialiniai judėjimai: studentų, taikos, feministinis. Tačiau vėliau idėjinis gyvenimas nustojo kunkuliavęs, prisimena Tončis Kuzmaničius DPU gimimo aplinkybes prieš 12 metų.


- Jei devintasis XX a. dešimtmetis Slovėnijoje buvo labai aktyvus, būta daug iniciatyvų, tai paskutinis dešimtmetis – kaip dykuma, tikra dykuma. Iškilo problema: kaip atverti politinę erdvę naujoms diskusijoms, naujoms situacijoms, naujai kartai, naujiems žmonėms. Gimė mintis apie DPU. Sugalvojome: kasmet turi būti paskelbiama konkreti paskaitų tema. Ir nuo 5 iki 15 mūsų – lektorių – paskaitas skaitė, vyko diskusijos. Pirmieji metai buvo skirti revoliucijai. Iškelta problema – kaip iš naujo atrasti revoliucijos sąvoką. Antrųjų metų tema – neokonservatyvizmas, trečiųjų – naujoji dešinė, ketvirtieji metai skirti kairei. Ir taip toliau. Nuo globalizacijos iki meilės. Kalbėjome apie ekologiją. Vyksta paskaitos, diskusijos ir mes leidžiame knygas slovėniškai.

- O kokia šio universiteto įtaka? Ką apie jį sako kiti, kurie nedalyvauja? Gal kad jūs tiesiog išprotėję?

- Žinoma, tai beprotiška. Esu iš pankų kartos. Galima sakyti, aš išėjau dvi muzikos mokyklas: F. Zappos ir pankų. Jei klausaisi tokios muzikos – turi būti išprotėjęs. Aš toks ir esu. Pankiškas universitetas – tikrai beprotiškas projektas – bet jis dabar žinomas visame pasaulyje. Dėl įtakos... Nesiekiame, kad šis pankiškas universitetas veiktų minias žmonių ar panašiai. Idėja – diskutuoti, sukurti erdvę naujiems visuomenės nuomonėms formuotojams. Universitetas skirtas alternatyviems jauniems žmonėms, siūlome jiems galimybę mąstyti ne akademijos rėmuose. Kai aš kalbu apie šį universitetą, tai laikau jį savotišku kontra-puolimu prieš akademiją. Nes žinios, kurias gali gauti formaliojoje švietimo sistemoje Slovėnijoje, yra labai konservatyvios. Tad idėja buvo atrasti 10-15 žmonių per metus, kurie kasmet susitiktų ir taptų visuomenės nuomonės formuotojais.

- Ar pavyksta tai padaryti?

- Žinoma, mažiausiai 10 iš tų, kurie pradėjo ir lankė paskaitais pirmuosius ketverius metus, dabar tapo alternatyvūs mąstytojai Slovėnijoje, galima sakyti, pogrindžio mąstytojai. Tai istorikai, filosofai, politikos mokslų žmonės – ir jie yra čia, tai svarbiausia. Ir jiems dabar tik apie trisdešimt, jų laikas ateina. Šiuo požiūriu universitetas labai įtakingas.

Dabar DPU be paskaitų ciklo organizuojamos kelios skaitymo-diskusijų grupės. Šiemet keturios. Vienos pavadinimas – „Pasikeitimai mene“. „Tai, kad kažkada menas atsirado, reiškia, kad jis gali kažkada ir baigtis“ – provokuoja grupės organizatoriai ir kviečia kas antrą pirmadienį diskutuoti Slovėnijos „Taikos instituto“ bibliotekoje, perskaičius nurodytas knygas. Kitomis savaitės dienomis – daugiau temų. Antrasis vadinamasis skaitymo būrelis domėsis „Kita psichoanalizės puse“. Trečiosios grupės tema – „Skaičiavimas“. Ketvirtasis skaitymo būrelis – tie, kas susidomės pavadinimu „Hėgelis šen, Hėgelis ten“ ir Hėgelio filosofijos analize.

Tonči Kuzmanič sako, kad universitetui reikia keistis, ieškoti naujų temų – tarkime, prieš kelerius metus jie užsiėmė verslo vadybos kritika. Sociologas sako, kad vėliau šios naujos idėjos ir naujos temos perimamos visuomenės.

- Esu dirbęs su kita grupe – domėjomės nepakantumu. Tarkime, 1999 m. buvo labai keista kalbėti apie netoleranciją – kaip gali apie ją kalbėti, jei Slovėnijoje viskas yra gerai, jei esame pakantūs visiems! Mūsų buvo keliolika. Pradėjome analizuoti žiniasklaidą, sakinį po sakinio, įvairias žiniaslaidos priemones. Ir kasmet išleisdavome analizei skirtą knygą – „Netolerancija Slovėnijoje“. Šis projektas buvo svarbus. Man nebereikia kalbėti apie netoleranciją – visi apie ją kalba. Ir, tarkime, vadyba. Šiandien negali rasti rimtos tyrėjo, kuris tai analizuotų. Vadyba kažkas natūralaus. Vadinasi, reikia išleisti knygą, ir po penkerių metų daug kas užsiims verslo vadybos kritika. Tokia logika. Juk įtakos esmė ne ta, kad aš dabar pat veiksiu 2 milijonus slovėnų. Ne. Tarp manęs ir 2 milijonų slovėnų yra daug žiniasklaidos priemonių, įvairių tarpininkų. Tad pirmas žingsnis įtakos link – jauni nuomonės formuotojai. Sakyčiau, reikia užsiimti kritiškų žmonių „gamyba“. Ir jei gali parengti 10 kasmet – tai ir yra įtaka.

- Kodėl jūs tai darote?

- Aš aristoteliškas žmogus. Visada dirbu 3-4 darbus. Kažką dėl savo skrandžio, kad susimokėčiau sąskaitas – dėl to ir dėstau vadybos fakultete. Dirbu 2-3 dienas ten ir turiu kelias dienas kitiems dalykams, politinei bendruomenei. Vadovaujantis Aristotelio idėjomis, toks yra geras gyvenimas. Tai , ką aš darau vadybos fakultete tam, kad išgyvenčiau – tai gyvenimo pradžia, užuomazga. Apskritai stengiuosi gyventi ir elgtis kaip politinis gyvūnas. Pankai buvo labai politiški. F. Zappa buvo politiškas. Juk darbo esmė yra ne maistas. Taip, maisto reikia. Bet tai ne viskas. Tai tik pradžia. Manau, kad gyvename pasaulyje, kur reikia turėti savo idėjų ir už jas kovoti.


Interviu galima pasiklausyti: http://www.lrt.lt/pazinimas/news.php?strid=1230&id=2627

lrt.lt, 2008 10 31