2009 11 13 LUNI Vilnius. Algis Davidavičius. Sizifas svečiuose pas Tantalą: šiuolaikinės darbo kultūros nuodai ir priešnuodžiai

Iš Laisvasis universitetas.

14:32, 2009 lapkričio 9 versija naudotojo 193.219.150.130 (Aptarimas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Algis Davidavičius – krikščionis kvakeris, NK95 narys, turėjęs tiek akademinės, tiek praktinės patirties moralės filosofijos ir etikos klausimų svarstyme bei tiesioginame etiniame veiksme. Yra prisidėjęs prie eilės lyčių lygybės ir nediskriminavimo pagal lyties orientaciją projektų (taip, tiesa, ES finansuojamų), kitų socialinių iniciatyvų. Dirbęs įvairius dėstymo (VU), radijo-reporterio (Laisvosios Europos radijas), projektų vadybininko (ALF ir kt.) ir konsultanto darbus. Kažkada rašė "Naujajam Židiniui-Aidams", tačiau seniai to nebedaro, o kartais parašo egalitarinio ir atvirai moralistinio turinio pamfetus "Atgimiman". Šiuo metu studijuoja ir taiko transakcinės analizės (kaip organizacijų psicholgijos) metodus bei pradeda rengti mokslo darbą tema "Galios santykiai Lietuvos verslo įmonėse".

LUNI užsiėmimas vyks 2009 11 13, penktadienį, 18:00 val., klube „Satta", Vilniaus g. 16 (kieme, greta „Lietuvos ryto“ redakcijos)

Algį Davidavičių visuomet domino ir domins: žmogaus/-ių grupių vertės, nuvertėjimo ir vertės atgavimo, didinimo problemos, ypač benamių ir bedarbių. Su tuo susijęs klausimas: kokie darbo organizacijos elementai, jų deriniai teiktų tiek materialinės, tiek mentalinės ar dvasinės naudos mūsų (dabartinės Lietuvos) sąlygomis?

Sizifas svečiuose pas Tantalą: šiuolaikinės darbo kultūros nuodai ir priešnuodžiai

Pagrindinė paskaitos mintis – kad išliktum mūsų dienų psichofiziškai gan žalojančioje Lietuvos "darbo rinkoje", privalai būti šiek tiek anarchistu ir šiek tiek komunistu, ir net šiek tiek verslininku tuo pat metu, o bendravimo grupės ("tinklai") išlieka ir net klesti daug sėkmingiau. Turime puikią progą pramokti ir susikurti naujojo "gentiškumo", dėl kurio mūsų protėviai kadaise išgyveno dar ledynmetį.

Darbo santykių organizavimo, pačių tų santykių ir jų vartotojiškumo kultūra Lietuvoje yra gerokai užnuodyta daugybės kultūrinių įskiepų, smarkiai nuvertinančių tiek įvairius žmones, tiek jų gebėjimus ir poreikius. Dirbti, kaip ir vartoti, "savaime" reiškia būti "galingųjų" pelno įrankiu. Visuotinis galios žaidimas yra pateisinamas ir įtvirtinamas tam tikromis tikrovę nuvertinančiomis ir ribojančiomis iliuzijomis bei prietarais.

Sekant Kornelijumi Kastoriadžiu, daug kam iš LUNI auditorijos žinomu graikų autonomistu ir sovietologu, galime sakyti, kad mūsų visų asmeninis-kolektyvinis uždavinys yra suprasti tų "prietarų" ir "iliuzijų" užkratus, sugebėti "filtruoti" juos mūsų kasdieniame gyvenime (pasirinkimuose, elgesyje su savimi ir kitais) bei aktyviai, nuosekliai užpildyti teigiamo vertinimo ir pripažinimo spragas, paliktas mums praeities kartų.

Esu tikras (ir tuo požiūriu vertinu anarchistinės minties, ypač Piotro Kropotkino ir jo sekėjų tradiciją), kad toks emancipacinis, asmeninio pro-aktyvumo reikalaujantis uždavinys negali būti patikėtas jokiai didelei organizacijai, o tik vienas kito mentorystės (lavinimo, prusinimo) ir savipagalbos tinklams, besiremiantiems tam tikra konsenso, visuotinio abipusio sutarimo, egalitarine abipusės pagarbos etika. Štai dėl ko vertikaliai organizuotos, prievartą gyvenimo sąlygas "keičiančios", atsiribojančią nuo "kitų" narystę grįstos organizacijos tik reprodukuoja "užkratus", stiprina tiek institucines, tiek kolektyvines-psichologines pasyvumo, stingulio ir neproduktyvumo, t.y. "skurdo", sąlygas.

Ypač skurdinamos Lietuvos žmonių bendrijos neturi kito pasirinkimo – jokia stebuklinga mesianistinė organizacija jų gyvenimo sąlygų ir krypties nepakeis be pačių žmonių asmeninių vienakryčių pastangų. Pagrindinė socialinė pagalba ir socialinis solidarumas mums turi reikšti, kad mes vaduojamės patys ir tuo pat metu aktyviai vaduojam kitus, net jei jie to nesupranta ir "nepriima". Štai dėl ko nesmurtinė, "mylinti" konfrontacija yra pagrindinis būdas skleisti priešnuodžius "užkratui".

Perfrazuojant vienos gnostikų evangelijos žodžius, kol bent vienas mūsų nelaisvas [nuo "užkratų"], tol niekas nėra laisvas.

Algio Davidavičiaus pamfletų pavyzdžiai:

Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Aptarimas:2009 11 13 LUNI Vilnius. Algis Davidavičius. Sizifas svečiuose pas Tantalą: šiuolaikinės darbo kultūros nuodai ir priešnuodžiai