2010 01 28 LUNI Vilnius. Autonomizmo skaitymo grupė (1)

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Šį mėnesį Laisvajame universitete darbą pradeda pirmoji skaitymo grupė. Šioje grupėje kviečiami dalyvauti visi šiuolaikiniais socialiniais judėjimais besidomintys žmonės. Tokių grupių dalyviai savarankiškai skaitys įvairius savo pasirinktus tekstus, o susitikimuose diskutuos apie perskaitytus tekstus. Jos organizatoriai nori, kad perskaityti tekstai suteiktų dalyviams intelektualinės drąsos, ugdytų kritinį mąstymą, galbūt net padėtų atsakyti į kasdienybėje kylančius klausimus. Pirmasis susitikimas įvyks sausio 28 d., 18 val. kavinėje „Balti drambliai“, Vilniaus g. 41, Vilnius.

Šios grupės tikslas – skaitant įvairius pasirinktus tekstus susipažinti su autonomizmo (arba autonominio marksizmo) – visame pasaulyje išplitusio ir didelę įtaką įvairių šalių aktyvistams padariusio judėjimo, istorija, idėjomis, jam priklausiusių teoretikų veikalais. Šis judėjimas atsirado XX a. septintajame-aštuntajame dešimtmečiais Italijoje. Tuo metu visame pasaulyje vyko darbininkų kovos tiek prieš kapitalistinį išnaudojimą, tiek prieš jį įkūnijusią fabrikinę discipliną. Autonomistai (iš jų garsiausi – Sergio Bologna, Mario Tronti, Antonio Negri, Franco Berardi – Bifo) atsiskyrė nuo ortodoksinių komunistų partijų ir paskelbė, kad darbininkų klasė turi priešintis kapitalizmui nepriklausomai, tai yra, autonomiškai nuo politinių partijų ir profsąjungų, nepasikliaudama valstybės ir daugelio kairiųjų propaguojama gerovės valstybės iliuzija ir valstybinėmis institucijomis.

Autonomistų nuomone, darbininkų klasę sudaro ne tik fabrikų darbininkai, bet visi, kurie tarnauja kapitalui ir yra jo išnaudojami – todėl šią klasę būtų tiksliau vadinti dirbančiųjų klase. Visuomenė tampa socialiniu fabriku: kapitalizmą palaiko ir kiaurą dieną plušančios namų šeimininkės, kurios negauna užmokesčio, ir studentai, tapdami intelektinio darbo vergais. Tačiau būtent darbo jėga savo socialinėmis kovomis – nepaklusnumu bosams ir valdžiai, sabotažu, atsisakymu dirbti, nesankcionuotais streikais, maištais ir netgi aktyvia migracija (balsuodama kovomis) gali nuvesti kapitalizmą į krizę. Norėdamas iš tokios krizės išeiti, kapitalizmas privalo prisitaikyti prie socialinių kovų ir pakeisti gamybos modelį. Taip aštuntajame dešimtmetyje fabrikinį disciplinuoto darbo modelį keitė lankstus darbo modelis, išlaisvinęs daugelį dirbančiųjų nuo aštuonių valandų darbo dienos vergijos, bet padaręs juos negarantuotus dėl išgyvenimo. Toks naujas požiūris tapo atsvara šimtmečius gyvavusiam ir šiandien tebegyvuojančiam požiūriui, kad kapitalas gali plėtotis savarankiškai, nepriklausomai nuo dirbančiųjų, kad sąlygas diktuoja tik bosai ir valdžia. Toks požiūris ugdo dirbančiųjų savivertę ir pasitikėjimą savimi, ugdo alternatyvų mąstymą, saviorganizacijos, tarpusavio pagalbos principus. Nors Autonomija iškilo kaip darbininkų klasės judėjimas, bet vėliau ji tapo galinga antikapitalistine srove, kuri, priešindamasi kapitalistiniam išnaudojimui ir valstybių iškeliamoms sienoms, įsiliejo į šiuolaikinį antikapitalistinį judėjimą.

Galime klausti, ar autonomizmas šiandien aktualus mums.

  • 1. Ar tai – reali radikali alternatyva tiek kapitalistiniam, tiek visų krypčių valstybiniam mąstymui, kurį mūsų šalyje propaguoja ir dešinieji ir kairieji?
  • 2. Ar tai – atsvara kapitalistinei darbo dogmai ir pasitikėjimui darbdaviu ar profsąjungomis, leidžianti kurtis nepriklausomam ir solidariam dirbančiųjų judėjimui?
  • 3. Ar tai – kovingos minties arsenalas?
  • 4. Ar tai – galimybė organizuoti alternatyvias iniciatyvas, alternatyvas ir įgyvendinti idėjas „iš apačios“, šia idėja remiasi ir Laisvasis universitetas?
  • 5. Ar tai – galimybė suvokti šiuolaikinių pasaulio socialinių judėjimų prigimtį, pradėti „mąstyti globaliai ir veikti lokaliai“?
  • 6. Ar tai – judėjimas, kuris būtų neįsivaizduojamas be kūrybingo, atviro naudojimosi nepriklausomos žiniasklaidos šaltiniais?
  • 7. Ar tai – proga pažvelgti į aktyvizmą kitaip: aktyvizmas – ne vien tik trumpalaikė mada, ne vien tik geras laisvalaikio praleidimas ir patogus „sėdėjimas rūsyje“. Žvelgiant į pasaulinį ir Lietuvos gyvenimo kontekstą nesunku pastebėti, kad ateina laikas radikalioms permainoms – laikas organizuotis, išlįsti iš kurmių landų ir pakilti į kovą už socialinį teisingumą?

Šias ir kitas problemas kelsime ir diskutuosime savo susitikimuose. Pirmajam susitikimui pasirinkome ištrauką iš naujos amerikiečių akademinio aktyvisto, pernai LUNI viešėjusio Stevpheno Shukaicio knygos. Joje siūloma pereiti nuo kapitalizmo kaip vartojimo prie kapitalistinės gamybos kritikos, aptarti kasdienybės, revoliucijos, saviorganizacijos, kolektyvo ir individo santykio autonomijoje problemas. Antrojoje teksto dalyje aptariamos pagrindinės autonomistų teorijos sampratos, kurios bet kokiu atveju lieka tik formomis, kol prasmę joms suteiksime mes savo diskusijose.

Skaitymo grupės organizatoriai kviečia prie mūsų prisijungti visus, kuriems įdomios mus visus vienaip ar kitaip liečiančios temos – kapitalo ir darbo santykis, socialinės kovos ir judėjimai, kūrybingos alternatyvos mus supančiai Imperijai.

Iliustracija iš knygos „Vaizduotės mašinos"
Iliustracija iš knygos „Vaizduotės mašinos"

Stevphen Shukaitis. Po nuobodžiaujančiojo kojomis – pliažas

Kasdienybė turi tokį esminį bruožą: ji nesileidžia nutveriama. Ji pasprunka. Ji nereikšminga, tame nereikšmingume nėra tiesos, nėra realybės, bet galbūt tai – visų reikšmių erdvė... iš čia kyla visa paslaptinga kasdienės tiesos jėga ir svoris. – Maurice Blanchot (1987: 14/20),

Klasikinis 1968-ųjų šūkis „po grindiniu – pliažas” buvo nuoroda į tai, kad anapus industrinių technologijų ir kasdieninės pilkumos dar galėjai aptikti aistringo geismo kunkuliuojančiam gyvenimui, galima buvo aptikti aliuzijų į kai ką gilesnio. Nesinorėtų atsisakyti to smalsumo ir džiaugsmo „atradus“ kažką brangaus, nebent tai – tokia pati emocija, kuri nuo septintojo dešimtmečio buvo nuolatos pasitelkiama įžiebiant naujas prekybininkų kampanijas, jų sukurptas šventes ir kuriant begales kitų suprekinimo idėjų.

Svarbiausia yra ne ignoruoti prekes ir jų fetišus, jų mirguliuojančias, nuolat bandomas paneigti bendrojo ekvivalento išraiškas, bet greičiau nukreipti žvilgsnį į nuobodulio persunktą eiseną, atkreipti dėmesį į tą, kuris vaikšto lėtai – jam nėra ko greitinti žingsnį. Tai yra, reikia rimčiau vertinti nuolatinį tylų karą, vykstantį ceche (arba kitoje darbo vietoje), kai slapta imama vengti darbo ir dominavimo – ne atviro pasipriešinimo forma, bet vos pavelkant kojas, su apsimestine pagarba vadovams ar apsimestiniu kvailumu. Kaip sako Antonas Pannekoekas: „Kiekviena parduotuvė, kiekviena įmonė netgi neaštrių konfliktų metu yra nuolatinio tylaus karo, amžinos kovos, spaudimo ir jo atoveiksmio arena“ (2005: 8). Užuot kreipus per daug dėmesio į spektaklį ir spektaklines pasipriešinimo formas (taip rizikuojama pulti į konsumeristinę kritiką), čia akcentuojamas produktyvumas, kuris panaudojamas pačiam visuomenės kūrimui.

Kasdamiesi gilyn, bet pradėdami nuo pabaigos, keistai susiduriame su kasdienybės revoliucija, Kodėl revoliucija ir kodėl kasdienybė? Sekant situacionistų ir giminingų mąstymo srovių (ypač Raoulio Vaneigemo) idėjomis, bandoma atsisakyti ypatingai dramatiškų, akivaizdžių pokyčių akimirkų fetišizavimo. Tai nereiškia, kad tos akimirkos yra visiškai nesvarbios, ypač tokiu atveju, jei jos padeda kauptis naujiems ir mitologiniams vaizdiniams; bet greičiau bandoma išvengti tendencijos suvesti į tas ypatingas akimirkas visą daug platesnį socialinių pokyčių procesą. Tai reiškia, kad radikali politika ir socialinė transformacija vyksta daug platesnėje ir pasklidusioje socialinėje terpėje, kurią žymi kovos ciklų materializacija ir kondensavimasis – šiuo atveju išorinis kovos vaizdas ir sąmoningumas ne toks svarbus. Istorijos suspaudimas pasitarnauja kaip filmų epizodai, bet tai nėra esminė politinė transformacija. Kaip teigia Huey‘us P. Newtonas (2002), vieną akimirką revoliuciniame procese palaikius ištisu procesu, rizikuojama pulti į buržuazinio mąstymo mistifikacijas. Galiausiai, jei laukiama tam tikro modelio atsiradimo akimirkos, ir jei ta magiška akimirka niekad neateina, kyla grėsmė nuvertinti ilgus procesus ir neramumus – jie laikomi nerevoliuciniais, kadangi jiems pritrūko tos fetišizuojamos akimirkos. Išsipildymo.

Revoliucijų ir jų kasdieniškumo, judėjimo, kylančio visoje socialinėje erdvėje, beveik neįmanoma aprašyti, jei ant nuolatos vykstančių procesų neužmetamas dangtis. Būtent toks kasdieniškumas, kurį Blanchot vadino nereikšmingumu, sprunka nuo reikšmingumo, tuo pat metu tapdamas visų prasmių šaltiniu. Būtent šis paradoksas neleido nurimti paskutiniųjų keturiasdešimties metų radikaliajam mąstymui. Tai aiškiai galima pamatyti Michelio De Certeau veikaluose – jis kasdienybę suvokia ne kaip pamatą ar talpyklą, bet greičiau kaip daugiaformes, išradingas ir užsispyrėliškas pasipriešinimo taktikas, kurios neišsitenka savo vietose. Kasdieninio gyvenimo taktika galios sferoje ir anapus jos pasižymi „tam tikru racionalumu ir vaizduote“ – tai radikalios politikos etapai (1984: xxii).

Užuot puoselėję plačius tyrimo užmojus, pažvelkime į paprasčiausius prasmės objektus ir pradėkime viską nuo čia. Kas gali būti paprasčiau? Tačiau net pradėti nuo paprasčiausių dalykų nėra taip paprasta. Pavyzdžiui, kas yra autonomija, saviorganizacija, kokia yra vaizduotės mašinų suformuotos ir įkvėptos kompozicijos esmė? Problemiška yra tai, kad abi sąvokas sunku užčiuopti. Abi sąvokos turi ilgas ir sudėtingas istorijas. Kaip pažymi George‘as Caffentzis, kai radikalioje kairėje naudojama autonomijos sąvoka, omenyje turimi šie dalykai:

  • (1) Dirbančiųjų sugebėjimas peržengti „kapitalo dėsnius“ ir savo, kaip priklausomų kintamųjų, vaidmenis pridėtinės vertės gamybos mechanizme.
  • (2) Italijos neparlamentinės kairės bandymai „ištrūkti anapus kontrakto“ į „teritoriją“ (jie patys susimažino nuomos kainas, sąskaitas elektrai, transportui)
  • (3) Feministės, teigiančios, kad moterys turi daryti politinius sprendimus atskirai nuo vyrų organizacijų
  • (4) Skvoterių judėjimo Europoje (ypač Berlyne) politika, kur visiškai atsisakoma derybų su miesto valdžia ir kitomis tradicinėmis „kairiosiomis“ profsąjungomis bei partijomis
  • (5) Hakimo Bey’aus „Laikinųjų autonominių zonų” politika ir su ja susijusios tokių grupių, kaip „Atsiimk gatves“ akcijos.
  • (6) Negri autonomijos samprata knygoje „Marxas anapus Marxo“– tai save vertinančios dirbančiųjų klasės galia naudoti algą ne savo darbo funkcijų reprodukcijai.
  • (7) Harry‘io Cleaverio „autonominio marksizmo” samprata (2006a)

Šiame tekste autonomija plačiai siejama su tokiomis kovos ir politikos formomis, kurių nesąlygoja oficialios kairės institucijos (profsąjungos, politinės partijos ir t.t.) Kitaip tariant, tai – neparlamentinė (extraparliamentary) politika; tai – atsisakymas, kad kovoms tarpininkautų institucijos – juk atstovavimas ir tarpininkavimas dažnai tampa pirmuoju žingsniu į šių kovų rekuperaciją. Jei prisiminsime Wolfio Landstreicherio aprašymą, autonominė saviorganizacija išsiskiria nehierarchiniu organizavimusi, horizontaliu bendravimu bei santykiais ir individo autonomijos santykio su kolektyvu būtinybe. Landstreicheriui svarbus pastarasis dalykas (kitokiu atveju valstybės ir korporacijos taip pat galėtų vadintis tam tikromis autonomijomis). Radikalioje politikoje kyla svarbių debatų apie tai, kaip galima kurti individualią ir kolektyvinę autonomiją, kokios priemonės padėtų sukurti tokias erdves, kur tokie santykiai taptų realūs. Landstreicherio manymu, „autonominė saviorganizacija yra bendrų kovų plėtra, pagrįsta tarpusavio ryšiais, duodanti kiek įmanoma daugiau naudos kiekvienam įsijungusiam asmeniui.” (n.d.: 3).

Svarbu kritiškai mąstyti apie autonomiją ir kvietimus ją realizuoti. Kaip mums protingai primena Davidas Knightsas ir Hughas Willmottas, kvietimas tapti autonomišku gali turėti tamsiąją pusę, ypač tada, kai nekreipiamas dėmesys į tos autonomijos pobūdį ir iškilimą. Pavyzdžiui, autonomija gali funkcionuoti kaip kvestionuotinų subjektų savidisciplina. Kaip jie teigia, pati autonomija nereiškia ir net nėra užuomina į dvasinę būseną, kuri egzistuoja pasaulyje; greičiau tai „būdas prisodrinti pasaulį ypatinga prasme (arba prasmėmis), kurios mus orientuoja į socialinį pasaulį.” (2002: 60). Štai kodėl yra svarbus kompozicijos ir komponavimosi procesas: šiuo atveju verta pamiršti tas egzistuojančias autonomijos formas, kuriomis naudojasi apsišvietęs subjektas – tai buvo paveldėta iš liberalaus politinio diskurso.

Autonomija greičiau yra ne kažkas nuosavo individui, bet tarpusavio santykių kūrimas, tai – socialumas ir atvirumas kitam, sukuriamas kooperatyvių santykių dėka. Asmenys kuria santykius kylant autonomijai, ji nepriklauso izoliuotam individui dar iki susitikimo su kitu. Teigimas, kad egzistuoja individuali ar kolektyvinė autonomija, gali turėti daug reikšmės jos iškilimui. Autonomija yra svarbesnė tarpusavio pavidalų ir socialinės erdvės kūrimui, o ne išankstiniam jos apibrėžimui.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į Randy Martino įžvalgas apie tai, kad autonomiją suvokus kaip privilegijuotą „pirmąją priežastį“, gali atsirasti kliūčių iš to kylančių veiksmų ir socialinių antagonizmų suvokimui. Martinas nurodo į politiką, pagrįstą bendradarbiavimo formavimusi ir iškilimu – tai labai susiję su čia aptariamomis atviresnėmis klasinės kompozicijos formomis.

Koks aš (self) slypi šiuose (saviorganizacijos) apibrėžimuose, iš kur jis ateina? Ar mes kalbame apie atskirą, autonomišką individą ar tam tikrą kolektyvą? O gal mes kalbame apie ypatingą, subjektyvų aš, atsirandantį per platesnio socialinio kolektyvumo formavimąsi ir jo palaikymą ir su tais dalykais susijusį? Kokie yra su tuo susiję procesai? Ar tie santykiai, kuriuos užmezgame kurdami įvairius savuosius „aš“, nėra darbo forma? Ar reikia tyrinėti būtent šiuos klausimus ir apklausas, net jei nuo pat pradžių pripažįstame, kad šio klausimo gylis yra beveik neišsemiamas – socialiniai judėjimai, kaip jiems būdinga, gudriai išsisuks nuo mūsų klausimų, sukurdami naujas formas, kuriose tie patys klausimai bus pateikiami kitame kontekste.

Bet turbūt svarbiausias ir labiausiai viską komplikuojantis elementas yra brūkšnelis angliškoje žodžio „saviorganizacija“ versijoje (self-organization). Tas brūkšnelis ne tik jungia du žodžius, bet ir pakeičia sujungtus elementus: jie yra susijungę, bet tuo pačiu ir atskiri. Jų atskirumas tampa vienybe, tačiau tapdami tokiais pat, jie tampa skirtingais. Kaip sako Michelle Fine, brūkšnelio dėka savęs ir kito pažinimas „kartu atskiria ir jungia mūsų asmenines tapatybes su mūsų sukurtais kitais. (1994: 70). Galima pusiau juokais teigti, kad žodis savi-organizacija – tai grafinė iliustracija to, kaip santykio ir susijungimo metu, tačiau taip pat ir atskirai nuo organizavimosi formų evoliucijos atsiranda ir evoliucionuoja „Aš“. Tai – procesas, kuris vienija, jungia, keičia ir atskiria įvairius įsijungusius socialinius elementus: socialinio antagonizmo gramatiką atspindi ir įklampina gramatinis žymėjimas.

Mūsų užduotis – ne bandyti išreikšti ir perduoti žinias apie įvairias kovos formas – visada esama kažko neperteikiamo, kai bandoma išreikšti atskirą patirtį, ir tai verčia visus planus niekais. Nesistengiu skaidriai atstovauti tokių kovų ar perduoti apie jas žinių, tai reikštų iš anksto susikūrusio subjektyvumo ir metodų adaptavimą kitoms situacijoms – o juk vienų naudojamos procedūros ir metodai kitoje situacijoje neveikia. Sekant Colectivo Situaciones idėjomis apie kovingą tyrinėjimą, labiau norėtųsi aptikti rezonansinius įvairių projektų ir organizavimosi formų modelius:

Kovingas tyrinėjimas ne tiek atstovauja ir teikia žinias apie kovas, bet yra naudingas plečiant eksperimentus ir tyrinėjant tam tikrose situacijose aptinkamus kompozicijų pavidalus, arba pasitarnauja įvairiems projektams ieškant sąveikos, kolektyvinės savivertės (valorization) ir kūrybinio suderinamumo: Kovingas tyrinėjimas neatsisako ryžto kurti ateitį ir ieškoti jėgos (potencia) dabartyje... kovingo tyrinėjimo triūsas susijęs su naujo suvokimo kūrimu, nauju darbo stiliumi, siekiant „užkurti“ ir suteikti jėgos (potenciar) naujiems socialiniams elementams. (2005: 68).

Bet tai – ne tik žvilgsnis į dabar egzistuojančias alternatyvines darbo organizavimosi ir maišto formas, bet ir į istorinius ir ankstesnius pavyzdžius, dalį to, ką Sergio Bologna vadino kurmių paderme arba kolektyviniu Marxo senųjų kurmių telkimusi, kai buvo organizuojamasi renkantis ne pasididžiavimą savo darbu, bet vengiant ir atsisakant darbo. Istoriniai pavyzdžiai – tai ne kažkas užfiksuoto, kas egzistuoja anapus ir yra skirta vien studijoms, bet greičiau istorija kaip gyvoji atmintis, rezonuojanti ir išsiliejanti per dabartyje egzistuojančias organizavimosi formas.

Galime kalbėti apie tokius atvejus, kaip autonominį marksizmą ir jo organizavimąsi Italijoje, Pasaulio Pramonės Darbininkus (JAV veikianti profsąjunga – KP), tarybų komunizmą (ne sovietinį – tarybų komunizmą, pagrįstą darbininkų organizavimusi ir jungimusi į tarybas, propagavo vokiečių ir olandų komunistai ir anarchistai po Pirmojo pasaulinio karo – KP) ir darbinbinkų partijas, nukreiptas prieš darbą, situacionistų pastangas ir 1968-ųjų gegužės įvykius, traukiniais be bilietų keliaujančius valkatas ir migruojančią darbo jėgą, vieningai su siurrealistais besistengiančią išlaisvinti tai, kas žavinga ir materializuoti vaizduotės jėgą kasdienybėje. Nors esama artimo ryšio tarp savivaldos darbe ir atsisakymo dirbti, šios kovos, kaip galima įsivaizduoti, atstovauja prieštaringoms, nesuderinamoms pozicijoms. Bet daugeliu atveju tokioms kovoms bendri bandymai organizuotis ir siekti politinių pokyčių. Savivalda ir atsisakymas dirbti nebūtinai prieštarauja vienas kitam – greičiau yra taip, kad atsisakymas dirbti atveria naujus kelius ir galimybes pradėti pačiam kontroliuoti gyvenimą ir darbą, tuo tarpu savivalda tampa potencialia galimybe vis labiau atsisakyti darbo.

Atradus rezonansą ir saitus tarp egzistuojančių kūrybinio maištingumo formų ir bandant rasti naujus būdus organizuoti turiningų žinių ir ankstesnių kovų patirties paveldą, tų kovų sluoksniai ir struktūros išjudina įvairias erdves, laikotarpius ir judėjimus, kurie tęsia maištą dabartyje. Tas maišto akimirkas, dažnai atskirtas laiko ir erdvės visgi jungia jų tarpusavio rezonansas, kai ištisi judėjimai siekia pribaigti išnaudojimą. Rezonuojantys ryšiai nereiškia, kad šios skirtingos, įvairios proveržių akimirkos reiškia tą patį, kad jas galima suspausti į viena. Kaip teigia Antonio Negri, „nėra jokios linijinės tąsos – tik daugybę skirtingų požiūrių [turintys žmonės], kurie turi būti įtikinėjami kiekvienu lemiamu antagonizmo momentu, kiekviename mūsų pristatymo šuolyje, kiekviename tyrinėjimo ritmo judesyje. (1991: 13). Skaidant kasdienybę ir bandant kurti kažką kita kuriama mozaika, kur išryškėja nutrūkstančios sprukimo linijos (lines of flight), kuriamas maišto ir džiaugsmo archipelagas.

Taigi iš ko turėtų būti nukaldinti sąvokų instrumentai, kurių prireiks tuo pačiu ritmu atlikinėjant tyrimą ir ieškant autonominės saviorganizacijos formos, atitinkančios dabartinius socialinius ir ekonominius pokyčius? Sąvokos, kurių kūrimas, atradimas ir nuaudimas, kaip sako Deleuze ir Guattari, yra filosofijos užduotis, iš savo elementų, kaip iš fragmentiškų visumų, sudaro kombinacijas ir jų įvairovę. Autonominė saviorganizacija – tiek įvairios jos praktikos, tiek idėjos – tai tapsmo istorija, kurią labiau nusako ne vietos ypatybės, bet intensyvios įsikūnijusios išraiškos koordinatės. Sąvoka yra „būsimo įvykio kontūras, forma, žvaigždynas” (1994: 32-33).

Saviorganizacija tampa pagrindiniu tašku, per kurį srovena vibruojanti energija ir išreiškiami dirbančiųjų klasės troškimai. Sąvokas įkūnija ir įkvepia „conceptual personae“ (D&G žodyne – ne autoritetas, bet labiau draugas, padedantis tau susikurti savo sąvokas ir gyvenimo strategijas – KP), kurie „parodo minties zonas“(1994: 64). Kad šiems svarstymams rastume tinkamus instrumentus, reikia atrasti paspirties ir galimybių kurti naujas praktikos ir organizavimosi formas, atpažįstamas kaip autonomija ir saviorganizacija, ir įvertinti tai, ar jos tebeformuoja tas praktikas, kurių dėka jos atsirado.

Iliustracija iš knygos „Vaizduotės mašinos"
Iliustracija iš knygos „Vaizduotės mašinos"

Stevphen Shukaitis. Kompozicijos analizė

Klasinė kompozicija – jėga, klasių kompozicija – perėjimas: šių santykių apraiškos grindžiamos realiu elgesiu, realiais poreikiais ir savivertės (self-valorization) struktūromis. – Antonio Negri (1991: 11)

Klasinės kompozicijos analizė dažniausiai asocijuojasi su eretiškojo marksizmo formomis, nuo šeštojo iki aštuntojo dešimtmečio plėtotomis Italijoje. Nors klasinę kompoziciją sunku laikyti rišlia ir vieninga visuma, ją žymi keletas išskirtinių bruožų. Pažymėtina tai, kad klasė suprantama ne kaip nekintanti, įtvirtinta tapatybė, bet kaip nuolatos besiplėtojanti socialinių santykių forma, pasireiškianti per techninę ir politinę kompoziciją. Techninė kompozicija įtraukia tam tikras darbo formas, egzistuojančias vienoje ar kitoje istorinėje situacijoje, tuo tarpu politinė kompozicija – tai dirbančiųjų klasės kaip atsirandančio istorinio esinio formavimasis; tas esinys plėtojasi solidarumo kovojant prieš kapitalizmą dėka. Dėmesys klasių kovai kaip kintančius klasinius santykius išjudinančiam varikliui reiškia, kad kapitalas stengiasi prisitaikyti ir paversti klasių kovą savo paties plėtros varomąja jėga. Tai dažnai vadinama „perspektyvos apvertimu“.

Kapitalizmo istorija dažniausiai pasakojama taip, kad kapitalas joje pasirodo kaip pagrindinis, o kartais – vienintelis veikėjas. Geriausiu atveju darbas ir socialinės kovos tik reaguoja į nuolatinę plėtrą, mažai tikėdamasis padaryti jai įtakos. Harry‘is Cleaveris tai vadina pasakojimu iš kapitalo perspektyvos, kur kapitalas dirbančiųjų klasę įsivaizduoja kaip žiūrovą, stebintį, kaip kapitalas šoka savo globalinį autonomiškos, aktyvumo (self-activity) teikiančios plėtros valsą“. (1979: 27). Nukreipdami savo dėmesį į dirbančiųjų klasės aktyvumą (self-activity) ir jos kovas prieš kapitalizmą, mes tiesiame kelius tyrimui, kaip transformacijos kapitalizme tapo atsako socialinėms kovoms produktu, o ne tik amžinos kapitalistinės plėtros dinamikos išraiška. Šios tebevykstančios kovos prieš kapitalizmą ir kapitalo bandymas iš naujo sugerti jų energiją ir nukreipti ją savo paties darbui kuria kompozicijos ir dekompozicijos ciklus.

Dekompozicijos ciklas – tai kažkas daugiau, nors to „daugiau“ pakanka, nei kapitalo kova norint atsikratyti savo priklausomybės nuo prieš jų nukreiptų maištų. Kovos didina politinę kompoziciją ir dirbančiųjų klasės vienybę, jos gebėjimą vis labiau tapti savarankiška jėga – į tai kapitalas atsako pasitelkdamas plačias dominavimo technologijas, pradedant psichologija ir baigiant ekonomika, darbo discipliną, piniginę infliaciją ir suplanuotas krizes veikiančius mechanizmus ir metodus. Vienas gerai žinomas pavyzdys – septintajame ir dešimtajame dešimtmetyje vykę maištai ir streikai, nukreipti prieš darbą fabrikuose, privertė kapitalą duoti atsaką ir sukurti naujas decentralizuotos, lanksčios gamybos ir organizavimo formas, labai panašias į tas, kurias darbininkai patys susikūrė besipriešindami fabrikiniam konvejeriui. Tvirtinama, kad tai tapo perėjimo nuo fabriko konvejerio (standartizuoto, besikartojančio darbo) prie lanksčios ir mobilios gamybos sukūrus pasklidusį socialinį fabriką.

Istorinis klasinės kompozicijos tikslas buvo ryšių tarp socialinių kovų ir kintančios kapitalistinių santykių dinamikos įvertinimas, siekiant suprasti šią dinamiką ir geriau suvokti, kaip kovos galėtų veiksmingiau sužlugdyti ir pakirsti kapitalo veikimą. Taigi, klasių kompozicijos analizė tyrinėjo ne tik kovas tarp fabrikų ir darboviečių sienų, bet ir kitokių kovų, kurios anksčiau nebuvo laikomos klasių kovos komponentais – tais, kurie negauna atlyginimo, namų šeimininkėmis, žemės ūkio darbininkais ir studentais. Toks dirbančiųjų klasės sąvokos ir kategorijų pakeitimas ją išplečiant leidžia pajusti pasipriešinimo kapitalizmui įvairovę ir stiprybę, o ne vien tik stebėti fabrikų darbininkų kovas kaip reakciją į paskutinius nurodymus. Kai skirtingi kovų momentai ir formos susijungia tarpusavyje, kurdami aukštesnius socialinio antagonizmo ir pasipriešinimo pavidalus, jie kuria kovos ciklus.

Šių kovo ciklų plėtimasis priklauso nuo supratimo, kaip kovos perduoda apie save žinias; kaip sakė Romano Alquati, kovos reiškiasi vertikaliai ir horizontaliai (1970). Vertikaliai kovos reiškiasi per savo padėtį egzistuoja kapitalistinės produkcijos ir reprodukcijos sferoje, o horizontaliai – tada, kai tampa sujungtos ir susaistytos tam tikroje erdvėje. Kapitalistinių santykių supratimas ir jų keitimas reikalauja įvertinti įvairius tarpusavyje susijusius lygmenis, kurių dėka kovos pasireiškia ir yra veiksmingos – kitaip bus lengva pasiduoti analizei, kurioje kapitalas matomas kaip uždara ir savarankiška sistema. Zerowork kolektyvas, bandydamas reziumuoti šias idėjas ir pritaikyti jas naujoms aplinkybėms, tvirtino, kad klausimus apie kovų dinamiką ir ciklus galima skirstyti į keturis tarpusavyje susijusius blokus:

(1) Kovų analizė: jų turinys, kryptis, tai, kaip jos plėtojasi ir plinta, kaip dirbantieji randa būdų išsisukti nuo techninių gamybinių suvaržymų ir įtvirtinti savo galią.

(2) Kaip įvairios kovos įvairiuose dirbančiųjų klasės sektoriuose veikia ir rezonuoja tarpusavyje, kaip jos veikia atskirų kapitalizmo sąlygomis dirbančiųjų grupių tarpusavio santykius, kaip jos bando iš naujo apibrėžti ir sunaikinti tokį priverstinį pasidalijimą.

(3) Santykis tarp dirbančiųjų klasės kovų ir jų „oficialių“ institucijų (profsąjungų, politinių partijų ir t.t.), turint omenyje, kad kovos neprasideda nuo šių organizacijų ir gali būti nukreiptos prieš jas kaip prieš kliūtį pačių kovų plėtrai

(4) Kaip šie aspektai yra susiję su kapitalistų atsaku ir jų organizavimu: bendruoju sociainiu planavimu, technologijų plėtra, įdarbinimo modeliais ir nuolat vykstančiomis kapitalistinės visuomenės transformacijomis (1992: 111-112).

Taip klasinė kompozicija, kaip sakė Negri, tampa kolektyvaus kovų subjektyvumo išraiška: ji „galios problemą perkelia į perspektyvą, kur rekompozicija reiškia ne vienybę, bet poreikių įvairovę ir laisvę” (1991: 14).

Tačiau, nepaisant šios analizės vertingumo, naudingumo bei akivaizdaus pritaikomumo, jos nereikėtų perimti ir pradėti be jokių išlygų taikyti šiandieninėje praktikoje.

Taipogi ir dirbančiųjų savivaldos samprata, plėtota kelis šimtmečius, negali būti tiesiogiai adaptuota šiuolaikinei padėčiai, jų neperkainojus. Pasaulis keičiasi, ir klasinė kompozicija turi būti nuolatos perkainojama iš naujo ryšium su transformacijomis socialiniame, politiniame ir ekonominiame pasaulyje. Šiuo atveju klasinė kompozicija, išplėtota siekiant suprasti kintančią dinamiką, kurioje pasijuto atsidūrę judėjimo organizatoriai, gali pasiūlyti instrumentų siekiant suvokti, kaip tokią analizę perdirbti, kad ji taptų naudinga. Klasinė kompozicija taip pat plėtojosi politiškai ir idėjiškai, tačiau toje politikoje ir idėjose būta ir kai kurių nelabai tinkamų dalykų. Viena pagrindinių klasinės kompozicijos užduočių – klasinio avangardo sričių įvertinimas. Buvo teigiama, kad avangardas užėmė privilegijuotą poziciją, tai buvo būtina kapitalui, ir tokį avangardą būtina pašalinti.

Jei daugelis tokią analizę plėtojančių organizatorių atmetė idėją apie veiksmingai kovoms vadovaujančios avangardo partijos būtinumą, taip ieškant kylančio avangardo buvo pernelyg užsižaista, dėl to gimė teiginiai, kad tam tikri dirbančiųjų klasės sektoriai turi privilegijuotą galimybę priešintis kapitalizmui. Toks pabrėžtinumas ir troškimas nustatyti,kurios pozicijos labiau priklauso nuo kapitalo dažnai leisdavo per daug akcentuoti tam tikras kovas kitų sąskaita, o taip pat tendenciją iš naujo formuluoti kapitalizmo stadijų koncepciją,pagal kurią prieš kapitalizmui įgyjant naują formą, jis turėjo plėtotis tam tikru būdu. Turint tai omenyje būtų nepriimtina taikyti klasės kompozicijos instrumentus ir struktūrą, neatsižvelgiant į jų ribotumus ar spragas. Galima klausti, kam iš viso reikia taikyti tokią struktūrą, turint omenyje jos ribotumus. Monty Neillas, perkainodamas klasinės kompozicijos analizę zapatistų revoliucijos šviesoje, teigia, kad perėjimas anapus darbininkiškų rėmų ir struktūros, iš kurios kilo klasinė kompozicija, yra naudingas „ne tam, kad būtų sukurtas naujas avangardas, bet… ir norint padėti daugeliui klasinių sektorių kartu pakilti prieš kapitalą” (2001: 122). Klasinės kompozicijos analizė tampa paveldimu projektu, ne bandant atkartoti tai, kas buvo padaryta iš pat pradžių, o greičiau kūrybingai perdirbti, transformuoti ir atnaujinti klasinės kompozicijos analizę, naudojant ją skirtingu laiku, skirtingose vietose ir pasitelkiant intensyvų koordinavimą (Jones 2002).

Norėčiau išplėsti kompozicinės analizės sampratas kreipdamas ypatingą dėmesį į saitus tarp estetikos ir klasių kovos ciklų dinamikos, atrasti kompoziciją ne tik kaip tam tikro kūrinio kokybėje ir formoje, bet ir estetinėje politinio antagonizmo ir organizavimosi dinamikoje. Taip pat norėčiau pažvelgti į tai, kaip ta dinamika ir pasipriešinimas lemia kaiptalistinę plėtrą: atkreipsiu dėmesį į pasipriešinimo estetiką, antimeną ir avangardą, kurie taip pat buvo svarbūs kapitalizmo plėtrai – jis yra priklausomas nuo atjaunėjimo naujų įvaizdžių ir vaizduotės, o taip pat ir kitokios socialinės energijos. Šią sritį, remdamasis savuoju pranašiško pokyčius politinės ir ekonominės galios kompozicijoje numatančios muzikos vaidmens suvokimu, savo veikaluose bandė tyrinėti Jacques Attali (1985). Taip pat naudingas jo supratimas apie ateinantį kompozicinės gamybos – neprievartaujamo kūrybingumo ir ekonominių imperatyvų nevaržomo bendradarbiavimo – modelį, nors jame, atrodytų, kreipiama mažiau dėmesio į politines ir socialines kovas, kurios ir suteiks tokias sąlygas. Galima teigti, kad socializuotos gamybos modelis (suprekinta forma) hiperkapitalistinių tinklų pasaulyje buvo realizuotas. Tai tampa svarbiu atspirties tašku kompozicinėje struktūroje aptariant santykius tarp klasės ir estetikos, kurie yra praturtinami, išplečiami, keičiami, nutraukiami ir perkuriami iš naujo.

Versta iš: Stevphen Shukaitis. Imaginal Machines: Autonomy & Self-Organization in the Revolutions of Everyday Life. Autonomedia, 2009.

Vertė Kasparas Pocius

St. Shukaičio knyga anglų kalba (pdf)

Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Aptarimas:2010 01 28 LUNI Vilnius. Autonomizmo skaitymo grupė (1)
Asmeniniai įrankiai