2009 05 07 LUNI Vilnius: Disidentas Bacévyčia. Dėkitės (filosofijos) žinovais

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Disidentas Bacévyčia (tikr. Kęstutis Bacevičius) gimė 1961 m. vasario 16 d. Šakiuose. Specialybė – mąstantis gamtos ir valymo darbų agentas (agent cognitive & d'entretien). Šeimyninė padėtis – keturių pankų/ių tėvas. 1989-1990 m. – neformalios menininkų grupės „Bonifratai“ narys, 1991-1994 m. – semiskvoteris Užupyne, 1992-1999 m. – Mažosios Varnikų karalystės gyventojas, nuo 2006 m. – postfluxininkas, nuo 2009 m. – apsišaukėlis postanarchistas. 1979-1981 m. parazitavo Vilniaus valstybiniame Darbo raudonosios veliavos ir Tautų draugystės ordinų V. Kapsuko vardo universitete (pas žurnalistus), 1986-1987 – ten pat. 1989-1991 – tą patį darė Vilniaus universitete (pas Karosą, Šliogerį). 1994-1996, 2001 – École des hautes études en sciences sociales (pas Derrida). Nuo 1996 – Université de Nice Sophia-Antipolis (pas Jannicaud, Charles, Mattei, Benmakhloufą...). Yra išleidęs 10 knygų, surengęs keletą parodų ir akcijų.


55-toji breneriško poetinio teroristinio pasipriešinimo rūšis

1.

Maištingasis Aleksandras Breneris (1) modernaus (ekspertų) technologinio pasaulio kuonopuikybę siūlo šiek tiek atmiešti sveika revoliucine smarve. Jo „analogas“ Hakimas Bey’us moko ultrakairuoliškai paišdykauti drumsčiant ideologinį orą ir vandenį ten, kur pernelyg sočiai penėjosi išverstašoniai (buržujiniai) karosai. Fluksininkas Henry Flyntas piketuoja rimtąją kulturą bei įvairialypes jos institucijas kur tik pasisukęs. Alanas Sokalas savuoju „The Sokal’s hoax“ nuvainikuoja dutūkstantmetę europinę mintį ir homeriškai juokiasi. Situacionistai parašo elementorių, kaip pasigaminti „kasdienybės revoliuciją“...

Mes – kaimo ir nepripažinto lietuviško andergraundo šviesuliai Bacevyčia & Co. – irgi netrivojam: ketiname pasišakoti visur, kur iškerojo iškreiptas oralinis globalizmas beigi arogantiškas „specialios paskirties“ diskursas.

Skepsis, ironija, parodija, pastišas… Mes renkamės intelektualų blefą – filosofinį „šlangavimą“ arba, kaip sako anglosaksai (iš jų šiandien mokysimės), bluffinimą.

Bluffinimo pavyzdžiai:

  • Paskelbti megapatafizikos teoriją oficioziniame mokslo leidinyje,
  • Už Niekio orumo pažeminimą „paduoti“ į teismą Arvydą Šliogerį,
  • Parašyti skelbimą „Eksproprijuosime eksproprijatorius ir pakeisime stogo dangą (žmogus be Dievo ieško sakralinio-menstrualinio Daseino totalumui ir begalybei arba vienam vakarui)“,
  • Parašyti epitafiją (patartina šių eilučių autoriui, kai ateis laikas): „Jis neišmainė filosofinio akmens į gintarinius dantis. Jis sėjo gintarinius dantis, o pjovė filosofinius akmenis“

[Pasipriešinimas (šauktukas) informacinės („feljetonistinės”, anot H. Hesse) visuomenės (šypsenėlė:) moksliniam, teisiniam, finansiniam panekonomistiniam ir kitokiam „ekspertiniam” šamanizmui (trenksmas)! Taškas.]


2.

Bluff your way/Bluffer’s guide (rusiškas variantas – Блеф-серия) – serija leidinių, skirtų muzikos, psichologijos, kvantinės fizikos, vyno kultūros, vyrų/moterų „išmanymo” ir kt. „pasaulių atradimams” nušviesti. Dėtis jų žinovais moko tos srities specai, taigi, galima tarti, galimybė iš vidaus susipažinti su „juodosiomis“ daugelio žemiškų menų technologijomis suteikiama beveik už „ačiū“.

Filosofija – kaip technologija ir kaip pasaulio modelis – neabejotinai yra visų technologijų technologiškiausias pasaulis par excellence. Nuo-jo-per-jį-po-juo pradedame knysių.


3.

Filosofija. Jos neva žinovams (Bluff your way in Philosophy) autorius Jimas Hankinsonas – vos penketą dešimčių metelių sukoręs intelektualas. Pasakojama, kad vaikystėje jis buvęs labai ir labai gabus, net per daug gabus smalsautojas – pusantro karto smalsesnis už kitus, tačiau ilgainiui alkoholio ir panašių smalsumą mažinančių preparatų dėka jam pavykę sustyguoti koeficientą, ir šiuo metu jis tik dešimčia procentų lenkia kolegas ir visus likusius. „Kembridžo Karališkajame koledže misteris Hankinsonas apgynė filosofijos daktaro disertaciją pasirinkdamas tokią neparankią oponentams temą, kad šie galėjo tiktai ausimis pakarpyti. Vėliau, skindamas savo sėkmingos politikos vaisius, ėmėsi skaityti paskaitas Jungtinės Karalystės, JAV ir Kanados universitetuose judėdamas iš vieno taško į kitą tokiais laiko ir vietos intervalais, kokie reikalingi, kad mokesčių inspektoriai nespėtų suskaičiuoti jo algapinigių ir honorarų”, – rašoma misterio Jimo Hankinsono biografijoje.

Kone šimto puslapių patarimuose autorius pakedena beveik visas filosofines temas, sumini žymiausių Vakarų mastytojų ir su jais susijusių sektų bei doktrinų vardus, kalba apie svarbiausias kategorijas, terminus, koncepcijas

Kodėl gi nepacitavus:

  • 1. Sukurkite eilę beprasmių paradoksų, pavyzdžiui: „Tiesos šviesa gali spindėti tik absoliučioje tamsoje” arba „Kiekvienas žingsnis pirmyn – tai žingsnis atgal”.
  • 2. Dažnai į pokalbį įterpkite nerišlius, atvirai absurdiškus priežodžius: „Kas protą praras, tas mintį laimės” ar „Juo medis aukštesnis, tuo vaisius mažesnis“.
  • 3. Suvaidinkite, kad nuoširdžiai tikite kuriuo nors metafiziniu kliedesiu à la „Būtis yra Vienis“ arba, kad „Kasdienė Realybė – tai viso labo Dieviškosios Apraiškos Menka Kibirkštėlė“.
  • 4. Miglotai dėstykit, kad Kelias į Šviesą sunkus ir tolimas, bet Einančiam pasiekiamas. Galima pridurti, jog šiuo atveju patariama rasti Glaudų Kontaktą su savo Kūnu.
  • 5. Tenepradingsta, dėl viso pikto, šypsnys nuo jūsų lūpų – toks. kurį nesunku perskaityti dviprasmiškai.


4.

Vienas, deja, niuansas: pernelyg uolūs adeptai, meistriškai įvaldę filoblefą, gali atsidurti tikruose spąstuose. Paradoksas čia toks, kad „filosofinis šlangavimas“ (sulig arba prieš šlanguojančiojo valią) gali išvirsti į „tikrąją” filosofiją.

Pavyzdžiui, pasaka apie mirštantį tėvą: tėvas pasako, kad arimų lauke užkasė lobį. Alegorinis „performatyvas“: to lobio beieškantys įpėdiniai arimu (arimu ir dar kartą arimu) sukuria „metalobį“ – pralobsta).

Arba, palyginkit:

Viena vertus, jie (J. Joyce'o specialistai), kaip ir autorius, būdami tokie subtilūs kaip Odisėjas, žino, kad jie žino be galo daug ir kad jie visada atras dar vieną, atsarginį, būdą, kaip viską totaliai reziumuoti ar pasiūlyti subatominį mikrologinį sprendimą (aš tai vadinu „rašto arba raidės išskaidymu“).

Kita vertus, tokia hiperamnezinė interiorizacija niekada negali užsibaigti pačia savimi. Kadangi jie įsikalę, kad nieko netikėto negali nutikti sistemos viduje, jie nujaučia ir tai, kad kažkas nenuspėjamas įsiverš pas juos iš išorės. Ir jie laukia svečių. (J. Derrida. Ulisse-grammophone)

Kas svečių nelaukia?

___________________________________

(1) Žr. Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje


Jim Hankinson. Filosofija. Dėkitės jos žinovais (iš studento Bacévyčios konspektų)

ĮVADAS. KAS YRA FILOSOFIJA?

Geriau niekada neatsakinėti į šį klausimą – keiskite temą nedelsdami. Tačiau dėl viso pikto verta žinoti du dalykus. Pirma, filosofija – tai ne mokslo šaka (objektas ar „bandymų triušis“) ir ne disciplina, bet veiklos rūšis. Filosofijos ir filosofo santykis (būtent taip viskas atrodo ir patiems filosofams) reiškiasi filosofavimu, o ne studijomis ar specializacija. Antra, filosofija – tai „konceptuali (refleksijos) analizė“ (matter of conceptual analysis) – mąstymas apie mąstymą.

Nesivelkite į detalių narpliojimą, o griebkite jautį už ragų (didžiai daliai filosofų dėl jų deformuoto charakterio tai pavyksta gana retai, o nefilosofus palikime): jeigu netyčia tektų įklimpti filosofiniame liūne (jums gali pasirodyti per daug sudėtinga priešintis šioms antžmogiškoms ekstraracionalioms jėgoms), supraskite, jog iš tikrųjų tai tik išpūstas burbulas, susidarantis dėl to, jog dauguma filosofų nemoka reikšti savo minčių paprasta kalba, suprantama paprastam žmogui. Jie apie tokį – paprastą žmogų – iš viso nėra girdėję, o jei ir girdėję, tai tik iš močiučių pasakų.

Taigi dėl šventos ramybės verta nors šiek tiek pramokti gaudytis toje terminų painiavoje, kuri šiuolaikiniams filosofams atstoja jų motiną maitintoją. Bet nepersistenkit. Kaip pasakytų vėlyvasis Wittgensteinas (nepainioti su ankstyvuoju, ankstyvasis Wittgensteinas nepasakytų to niekada) „lingvistinė kompetencija – tai sugebėjimas rikiuoti žodžius reikiama tvarka“. Ką toks pasakymas reiškia, žinoti nebūtina.


FILOSOFŲ „GYVATOS“

Filosofija – tai edukacinė disciplina (nuolankiai atsiprašau, veikla), turinti ilgaamžę istoriją, kurios perpasakojimas – „nuo Adomo ir Ievos“ – gana keblus (jei apskritai įmanomas) daiktas, tačiau kas [būtent], ką [būtent], kada [...] ir kodėl (filosofiškai) pasakė arba įvykdė, sužinoti įmanoma. O tiems (motyvuotiems) bendražygiams, kurie rimtai nusiteikę atsidėti filosofiniam šarlatanizmui, ypač pravartu ir naudinga...

Talis Miletietis (maždaug 620-550 pr. m. e.) buvo pirmasis, oficialiai užsitarnavęs filosofo laipsnį. Kažkas galbūt bandė filosofuoti ir prieš jam užgimstant, bet istorikai tokių faktų viešai nesako. Talis įstrigo žmonijos atmintin dviejų „atradimų“ dėka: 1) Visa susideda iš vandens., 2) Magnetas turi sielą. Taigis, jergutėliau, iš tiesų, neįkainojami nuopelnai.

Herakleitas (maždaug 540-490 pr. m. e.). Maždaug iki mūsų eros 1990-ųjų metų Lietuvoje buvo registruojamas kita pavarde (vertėjo-konspektuotojo pastaba) Jis, prieštaraudamas kolegoms tvirtino, kad visa ko pagrindas (arche) yra ugnis. Ir pridurdavo, kad viskas visur nenumaldomai keičiasi nuolatinėje tėkmėje, nors ir išlieka (dialektika) kaip buvę. Iš ko seka, kad paprastai dukart į tą pačią upę neįbrisi ir kad tarp judėjimo aukštyn ir judėjimo žemyn nėra jokio skirtumo. (lol: kiba jis niekada nesisuko lunaparko atrakcionuose?) Jeigu kas nors pasišovėte visiškai susukti galvas publikai, tai nepasidrovėkite lyg tarp kita ko paminėti ir Herakleito metafizikos. Filosofijoje apskritai visada geriausia kalbėti lyg tarp kitko, nes tai imituoja jau minėtą nenutrūkstamą srautą. Tiktai: neprošal pasisaugoti įkyrių klausytojų, tokių, kurie ims ir pareikalaus čia pat viską paaiškinti.

Senovės Graikijoj gyveno ir elėjiečiai – Parmenidas (520-430). Melisas (480-420) ir jų komandos draugas Zenonas (500-440). Pastarasis pateikė virtinę paradoksalių argumentų, pasitelktų liudyti, kad niekas nejuda. Pasaulis (Hankinsonas sako, kad „visas“ – S. B.) ligi šiolei laužo makaulę dėl Zenono „aprašytų“ Achilo ir vėžlio gaudynių, o štai kita, ne mažiau garsi aporija, skelbianti, kad strėlė niekur nelekia, nors pasikark, be abejonės (jei pasitvirtintų), pradžiugintų šventajį Sebastijoną. Zenono dviprasmybės, paprastai, nukreiptos į [kertinį] klausimą: ar erdvė ir laikas iš principo skaidomi (iki begalybės), ar priešingai, – susideda iš nedalomų kvantų? Kvantus šiame kontekste paminėti butina, kitaip Zenono hipotezės neteks šiuolaikinio skambesio. Jeigu jus paprašys argumentuoti, sukite pokalbį kitos temos link.

Demokritas (apie 450-360). Galite pridurti, kad jis neigiamai atsiliepė apie seksą – nežinia, dėl vienokių ar kitokių teorinių pažiūrų, ar dėl grynai asmeninio „pagrindo“. S. B.: kadangi jau įsivėlėme į filosofinį chuliganizmą, paklausykite istorijos apie filosofus ir seksą: Imanuelio Kanto „kategorinis imperatyvas“, panašus į žydų Toroje suformuluotą „Auksinę taisyklę“, įsakmiai liepia: Elkis taip, kad tavo poelgių esmė galėtų būti visuotinė norma – „Konstitucija“ (ir tu dėl to nė kiek neraudonuotum). Imanuelis Kantas gyveno asketiškai, nebuvo vedęs ir neturėjo palikuonių. Jeigu žmonija būtų nustojusi gimdyti palikuonis Kanto laikais, šiandien mes čia nefilosofuotume.

Platonas (427-347 pr. m. e.) teigė, kad daiktų – stalo, kėdės... etc. – „originalai“ suvokiami vien intelektu ir egzistuoja antgamtinėje realybėje. Tokius originalus jis vadina idėjomis. (Daiktai, kuriais mes naudojamės kasdienėje buityje, tėra tik idėjų „fenomenãlios“ kopijos – tokia yra Platono idėja; kad nesusipainiotume galutinai, reikėtų sakyti koncepcija arba projektas). Egzistuoja, beje, ir abstrakčių savokų, pavyzdžiui: grožio, gėrio, meilės, banko kredito viršijimo ir kt. idėjos. Ši tezė Platono koncepciją paverčia kartu ir ne visai patrauklia, nes jei visi „pliusai“, kuriuos matome, jaučiame arba ragaujame, atsiranda tik Tobulųjų Gėrio Idėjų dėka, tai visokia bjaurastis, šunybės ir kitos nesąmonės gali atsirasti dėl Tobulųjų Blogio Idėjų kaltės. Pats filosofas paskutiniąjai serijai priskiria plaukus, purvą ir ištvirkimą, mes nuo savęs galime pridėti ir kai ką riebesnio: progresas, žinia, nestovi vietoj.

Objektyvumo dėlei reikėtų tarti, kad „Valstybės“ autorius neretai per daug išaukštinamas. Jei nesutinkate, žvilgtelėkite dar kartą į jam budingą samprotavimą iš 2-osios knygos:

1) Kas skiria daiktus remdamasis žinojimu (o ne „doksine žiūra“, vadinasi – subjektyviu skoniu), tas yra filosofas. 2) Sarginiai šunes skiria daiktus (šiuo atveju – lankytojus) pagal tai, pažįsta jie juos, ar ne (faktas, kurį gali patvirtinti laiškininkai), vadinasi:

3) Visi sarginiai šunes – filosofai. Pabandykite, jei pavyks, pasinaudoti šiuo silogizmu filosofiniame dispute.

Toliau sąraše – Aristotelis (382-322). Kuo iškiliausias filosofas. Jo indėlis į mokslo aruodą, galima sakyti, neišmatuojamas: logikos tėvas, mokslo filosofijos išradėjas, etikos specialistas, politinės filosofijos ekspertas, estetikos, semantikos, retorikos teorijos, kosmologijos, meteorologijos, dinamikos, hidrostatikos, teorinės matematikos ir namų ūkio vadybos žinovas. Negatyvus nusiteikimas Aristotelio adresu nerekomenduotinas, nebent, būdami ne kokios nuotaikos, paleisite keletą kritikos strėlių už perdėm teleologizuotą (teleo – tikslas <gr.>) biologiją arba pabrėšite, kad jo sukurta logikos teorija, suprantama, nuostabi, tačiau Russellas ir Frege – kur kas toliau pasistūmėjo. Visgi pastarajį argumentą patartina naudoti prisilaikant tam tikrų savisaugos taisyklių, ypač kai reikalai suveda su matematikais, nesvarbu, kad jaunais ir geltonsnapiais.

Po Aristotelio filosofavimas tampa kiek epizodišku, padrikusiu. Susikuria keletas tarpusavyje konkuruojančių firmų, iš kurių ryškiausios – stoikai, epikūriečiai, skeptikai. Stoikai tikėjo triumfuojančio dieviškojo mechanizmo galia, nusigręždami nuo akivaizdžių prieštaravimų: nesibaigiančių stichinių nelaimių, visaapimančio neteisingumo ir gausos tokių nemalonių veiksnių, kaip nuplikimas, hemorojus ir t. t., ir pan. Chrisipas, kuris galbūt buvo vienas žinomiausių bei iškalbingiausių stoikų, tvirtino, kad apvaizdos pasaulin paleistos grobuoniškos blakės sukurtos laikantis kilnios intencijos – apsaugoti žmoniją nuo pernelyg ilgo miego. Stoikai paliko ir kitokių kūrinių: smarkiai stumtelėjo pirmyn (arba dar kur nors link) logikos teoriją, suformulavo keletą įrodymų, išsprūdusių iš Aristotelio akiračio.

Skeptikai mokė netikėti ir nepasitikėti. Mokyklos įkūrėjas Pironas iš Elidos (360-270) nerašė jokių traktatų (nors vėlesnieji skeptikai rašė daug), galimas daiktas, nesitikėdamas skaitytojų dėmesio. Sklinda kalbos, jog kartą publika, uždavinėdama klausimus, jį įvedė į tokį, na, per didelį karštį, kad filosofas, nusiplėšęs visus savo drabužius šoko įsivaizduojamon Alfėjaus upėn. „Išnires“ jis pradėjo irtis galingais grybšniais ir plaukdamas atsitolino nuo nenuovokių klausytojų. Blefuojantiems pasekėjams reikėtų įsidėmėti šį pavyzdį tam atvejui, jei kas nors „įvarys dievą į medį“.

Buvo ten ir mažesnių filosofinių mokyklėlių, visokiais būdais besistengusių aktualizuotis. Tokie kinikai jau tuomet garsėjo „kviestinių filosofinių vakaronių“ gadinimu (išties breneriški metodai!? – SB): uždavinėdami suktus klausimus, jie mėgavosi sukelto efekto padariniais. Vienas iš jų – Kratetas – gavo „įsilaužėlio“ vardą dėl to, kad „įvedė madą“ įsibrauti pas gyventojus ir juos įžeidinėti. Pats garsiausias – Diogenas – apsigyveno statinėje (vyno ąsotyje), kad išvengtų mokesčių už butą, bet labiausiai išgarsėjo nesiskaitymu su Aleksandru Makedoniečiu, kai vienos „audiencijos“ metu paprašė pasitraukti į šalį ir „neužstoti saulutės“. (Toliau, misterio Hankinsono tekstas sako: „He also scandalised people by eating, making love and masturbating in public places, as and when the mood took him.“ – kam čia versti? – S. B.) Kinikai (tuo jie ir simpatiški) niekam be muilo nelindo; imidžas, pijaras jiems – pigus grybas, o tai kaip tik ir yra tikrojo filosofinio charakterio įsikūnijimas.

Romos imperijoje filosofija nususo visomis to žodžio prasmėmis. Nors pasitaikydavo išimčių (imperatorius Markas Aurelijus pats save laikė filosofu), tačiau, summa summarum, aukštasis luomas pasižymėjęs nestabilumu, filosofų nemėgo, o Neronas juos paprasčiausiai naikino. Tuo metu pasirodė ir pirmieji krikščionybės daigai, vėliau pavertę filosofiją teologijos tarnaite.

Beveik tuo pačiu metu atsirado neoplatonikai, kurių vieni buvo krikščionys, kiti – ne, tačiau ir vienų, ir kitų vardai būtinai prasidėjo iš „P“ – Plotinas, Proklas ir t. t. Neoplatonikai ypač mėgo samprotavimus apie Abstrakčius Dalykus iš Didžiosios Raidės, pavyzdžiui: Būtis, Vienis, Esmė. Filosofavo jie nesuprantamai, tačiau argi tai tokia jau didelė yda? Heideggeris, pavyzdžiui, irgi toks pat nesuprantamas. Nors, tiesa, Heideggeris buvo vokietis, o iš jų tai nieko kito neverta ir laukti, ypač po pietų.

Paskui prasidėjo Dark Ages – tamsūs viduramžiai.

René Descartes‘as (1596-1650) buvo šiuolaikinės filosofijos tėvas. (Postulatas skirtas universitetų pirmakursiams, kurie su Kartezijumi susipažįsta antrajame kurse). Kartą 1620-ųjų žiemą slėpdamasis nuo šaukimo į armiją bavariškoje krosnyje, jis atrado savąjį „kogito“. Pats Descartes užrašė atradimą dviem kalbomis – lotynų: „cogito ergo sum“ ir prancūzų: „je pense, donc je suis“. Tačiau norintiems užsidirbti papildomų filosofinių balų, neprošal žinoti vokiečių, serbų, urdu ir kitų kalbų versijas.

Descartes‘as išsiaiškino, kad suabejoti galima viskuo, išskyrus savas mintis (dėl kūno būties jis irgi nebuvo tikras ir turėjo racijos, jeigu nemeluoja jo portretai, pasiekę mūsų dienas). Iš šios – fundamentaliosios realybės – pozicijos jis nusprendė „atstatyti metafizinį tiltą“ (kokia sentencija!) į paprastą (eilinę) realybę. Pakeliui turėjo būti prigriebtas dievo buvimo argumentas (kaip būtent – nesvarbu, svarbu intencija); galų gale, taip jau įvyko, kad jis grįžo prie to, nuo ko pradėjo, bet ką padarysi, juk Wittgensteinas įrodė, kad filosofijoje kitaip nebūva.

Podekartinėje filosofijoje vieninga europietiška vaga skyla į dvi atšakas – kontinent(-al-)inę ir britiškąją. Tokia klasifikacija erzina vokiečius ir prancūzus, kurie įsitikinę, kad jų nacionalinės filosofijos – visiškai savarankiškos sistemos. Visi anglosaksai (filosofai) tradiciškai vadinami empirikais, neva todėl, kad savo filosofines pažiūras jie konstruoja remdamiesi dalykais, kuriuos galima pamatyti, paliesti... apspjauti. Trijų to laikmečio giliausių britų protų išvardinimas skamba kaip humoras regionaline tematika: Locke‘as – anglas, Berkeley'is – airis, Hume‘as – škotas. Tiesą sakant, pajuokavimą kiek menkina faktas, kad, priešingai stereotipams, Berkeley'is buvo nenuneigiamai protingas, o Hume'as – be galo dosnus.

George’as Berkeley’is (1685-1753) teigė, kad visa esinija (that things) egzistuoja tik mūsų juslinėje „programoje“ („Esse est percipi“ – jeigu kas įsimins). Normaliam (neliteratūrocentriškam – SB) žmogui tokia mintis gali pasirodyti perdėm egzotiška, tačiau Berkeley’is argumentuoja iš sveiko proto „varpinės“: juk neįmanoma mąstyti apie kažką, kas nepatenka į mūsų juslinę sfera; toks „nejuslinis“ atsiduria mūsų juslėse mąstymo metu (pačiu mąstymu – thinking of it = perceiving it). Berklio pažiūros greit išpopuliarėjo ir... smarkiai sunervino dr. Johnsoną, kuris polemizuodamas trenkė akmeniu, manydamas, jog taip paneigia Berkeley’io koncepciją. Vargu, ar dr. Johnsonas teisingai interpretavo, nekalbant apie tai, kad pasielgė nefilosofiškai.

Apie vokiečius, filosofavusius XIX amžiuje. Venkite – iš visos širdies jums linkime bei patariame – venkite tokių temų kaip velnias kryžiaus. Visa, ką reikia žinoti apie jų guru Kantą, rasite kituose skyriuose (žr. skyrių Etika). Visa, ką reikia žinoti apie Hegelį, tilptų užraše ant atviruko ir nė kiek nepraskaidrėtų (sąmonėje). Hegelis pasižymėjo savybe, būdinga teisininkams, kompiuterizacijos entuziastams ir vokiečių filosofams (bei etnosui, vadinamam „prancūzai“ – SB): nesielgti paprastai ten, kur viską galima atlikti sudėtingai. Kaip tik jis – Hegelis – ištobulino dialektiką, šiuo atveju reiškiančią istorinių jėgų vienybę bei prieštaravimus. Iš čia, kaip rodo nesudėtinga logika bei gramatika, startavo marksizmas („kritikos ginklą pakeitęs kritika ginklu“ – S. B.) Trumpai tariant, vokiečių filosofinės minties terminologija gali tapti labai galingu ginklu, jeigu nepatingėsit pratybose.

Beveik tą patį galima pasakyti ir apie Schopenhauerį.

Friedricho Nietzche‘ės (1884-1900) asmenybė patraukli daugeliu atžvilgių ir todėl idealiai tinka aukštuomenėje prie kokteilio. Nietzche laikėsi nuomonės, kad Dievas mirė arba jo gyvybė kabo ant plauko. Jis paskelbė amžinojo sugrįžimo koncepciją, sulig kuria viskas pasaulyje kartojasi „over and over“ be kokių nors rimtesnių pasikeitimų. Nietzsche’ės nuomone, tai turėjo būti paguoda „po saule“, bet jeigu rimtai, tai toks „tas pats per tą patį“ nieko neatneša, išskyrus nuobodulį. Ir jeigu iš tiesų „tas pats per tą patį“ kartojasi nepaliaujamai, tai net neatsitinka kažkas netikėto, kas žmogų galėtų pradžiuginti ir tuo pačiu paguosti.


ŠIUOLAIKINĖ FILOSOFIJA

Anglosaksų filosofai (įskaitant suomius)

Jie vengia būti priskirti kokiai nors filosofinei mokyklai arba sektai. Jie traktuoja sektantizmą kaip pavojingą kontinentinės filosofijos žaidimą, nusipelnantį visuotinės kritikos. Nepaisydami to, jie vis tiek linkę laikytis vienoj krūvoje ir galbūt yra teisūs. Visi jie klijuojasi sau įvairias „analitinės filosofijos“ etiketes, nors daugelis sunkiai įsivaizduoja, kas ta analizė. Prieš Pirmąjį pasaulinį (karą) ryškiausios britų filosofijos figūros buvo veikiausiai (siūlome niekada nepiktnaudžiauti kategoriškais tvirtinimais) Bertrandas Russellas ir G. E. Moore’as (ištark Raselas ir Mūras).

(Nors Russello bendražygiui ir „kultinio“ analitinės filosofijos veikalo Principia Mathematica bendraautoriui A. N. Whiteheadui ir priskiriama garsi (kuo garsiausia) sentencija apie visą Vakarų filosofiją kaip „pastabas Platono paraštėse“, mūsų ne tokiam išlavintam filosofiniam skoniui analitinė anglosaksiškoji atšaka labiau primena pastabas Aristotelio paraštėse nepaliekant paraščių paraštėms – S. B.)

Neabejojant galima tarti, kad viena iš svarbiausių filosofinių datų prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo ta 1912 metų diena, kai ankstyvasis (labai ankstyvas) Wittgensteinas sutiko Kembridže Russelą ir paklausė jo, ar jis (labai ankstyvas Wittgensteinas) nėra visiškas idiotas. Jeigu jis toks, tai „varys išsimokyt an lakūnu“ ir „kėravos“ aeroplanus. Russellas jam liepė pirmiausia varyti ką nors „brūkštelėti“. Atėjęs su rašto darbu, Wittgensteinas gavo „diagnozę“, kad pilotas iš jo gali išeiti nekoks: perskaitęs pirmąjį sakinį Russellas konstatavo, kad jo autorius pernelyg intelektualus.

Labai ankstyvo Wittgensteino karjerą Kembridže nutraukė karas, iš kurio jis grižo jau ankstyvuoju Wittgensteinu ir trisdešimt metelių dirbo „vadovaujamąjį darbą“ tame pačiame Kembridže. Jo ekscentriškam elgesiui ribų beveik nebuvo: Ludwigas labai mėgo vaikščioti į „siaubiakus“ kine, gyveno Trinity koledžo ventiliatorinėje, jis tilpo į sulankstomą lovą ir daugiau baldų turėti nepageidavo.

Tik viena jo knyga – Tractatus Logico-Philosophicus – buvo išleista autoriui tebegyvenant tarp skaitytojų. Čia peržiūrimų klausimų registre – teiginių struktūros (elementarusis teiginys sudarytas iš vardų, kurių reikšmė yra daiktai ir jų ryšys), kalbos prasmės išreiškiamumo (teiginys prasmingas tada, kai jis vaizduoja dalykų padėties buvimą ar nebuvimą; jei jungiami elementarieji teiginiai, tai naujo teiginio tiesos vertė kyla iš elementariųjų teiginių tiesos vertės), tiesos ir falsifikacijos bei kitos panašios problemos. Wittgensteinas teigia, kad prasmingi tik tie teiginiai kurių sąryšis su elementariaisiais (atomariniais – „atomic“) teiginiais yra logiškas, todėl lengva ranka galima atmesti ir metafiziką, ir visą eilę kitokių nereikalingų dalykų.

Jeigu esame logiškai nuoseklūs, tai pastebime, kad laikantis paskutiniosios Wittgensteino ištaros, tokie pat beprasmiai tampa daugelis Traktato teiginių bei pasažų. Pats ankstyvasis W. irgi apie tai užsimena, sakydamas, kad kertinės jo tezės suprantamos tik iš anksto – aprioriškai – jas nujaučiant ir priduria, kad filosofija yra tarsi kopėčios, kurias reikia nustumti į šoną jomis užsikabarojus. Kai kurie, neįžvelgę metaforos, taip ir padarė – nedelsdami. Paskutinis knygos sakinys susumuoja visą jo „žinią“: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia patylėti“ (arba, ambicingiems blufferiams: „Wovon man nicht sprechen kann, darüber muss man schweigen“).

Nusprendęs, kad padirbėjo iš peties ir filosofijoje pasireiškė kaip pridera, Wittgensteinas su ja atsisveikino, tačiau ne ką trukęs vėlei prie jos grįžo, ir tai buvo tas istorinis momentas, kai ankstyvasis Wittgenstein tapo vėlyvuoju – antrąja pagal reikšmę Vakarų filosofijos figūra tarpukaryje (pirmąja buvo ankstyvasis Wittgensteinas).

Jei Traktate parašyta, kad teiginiai prasmingi tik tiek, kiek jie atitinka realybę (žodžiai turi referentus), tai vėlyvasis Wittgensteinas su tuo nesutinka teigdamas, kad kasdienė kalba kur kas prasmingesnė beigi sudėtingesnė („visas filosofijos debesis kondensuojasi viename kalbos mokslo lašelyje“). Šie prieštaravimai buvo išdėstyti „Filosofiniuose tyrinėjimuose“ – knygoje, išleistoje jau po filosofo mirties – 1951-aisiais metais. Nuo tada nesulaikomu srautu pradedami publikuoti jo dienoraščiai, paskaitų konspektai, skalbinių sčrašai, rašteliai kiemsargei… Tokiu būdu Ludwigas Wittgensteinas tampa žinomas kaip autorius, per gyvenimą parašęs vieną knygą ir dar daugiau nei penkiolika kitų – po savo mirties.

Visame pasaulyje (išskyrus Oksfordą, perėmusį estafetę iš Kembridžo) įprasta teigti, kad po Antrojo pasaulinio karo didžiausių laimėjimų vystant anglosaksų filosofiją pasiekė amerikiečiai. Jungtinių Valstijų universitetai tapo visos filosofinės minties (įskaitant ir jos suomišką atšaką) traukos centru, nes ten filosofams (ir ne tik jiems) mokėjo pasakiškus pinigus.

Kontinentinė filosofija

Kontinente filosofai pasidalinę į dvi brolijas: vokiečių ir frankofonų. Pati svarbiausia XX a. kontinentinės filosofijos kryptis – egzistencializmas. Jis turėjo savo atstovus ir Prancūzijoje, ir kitoje Reino upės pusėje. Prancūzijoje didysis minčių valdovas buvo Jeanas-Paulis Sartre’as – tikras enciklopedistas, tobulai derinęs filosofavimą su aktyvia partine komunistine veikla, romanų bei pjesių rašymu; žmogus, suvartojęs neįtikėtiną kiekį alkoholinių gėrimų, kitaip tariant – „pakėlęs“ palyginti daug.

Idomi detalė: jei angliškų filosofinių kūrinių pavadinimai susideda iš trijų žodžių (pvz.: „Kalba, tiesa ir logika“, „Protas, kalba ir tikrovė“), tai kontinentiniams filosofams užtenka dviejų („Būtis ir laikas“, „Būtis ir Nebūtis“). Angliškosios mokyklos analitikai priekaištauja egzistencialistams už tai, kad jie nepakankamai analitiški, o egzistencialistai – analitikams už tai, kad jie nepakankami apskritai.

Vokiečiai, tarp kurių negalima nepaminėti Heideggerio ir Jasperso – visai kitokio plauko: jie nepretenduoja į literatūrinius korifėjus ir sąžiningai prisipažįsta, kad skolingi savo pirmtakams – Kierkegaardui ir ypač Husserliui, kuris sistemiškai ir su tikru teutonišku pasišventimu nutiesė kelią savo fenomenologinei koncepcijai, skirtai praskrosti daiktų išorinį luobą ir jų viduje pačios giliausios sąmonės pastangomis atrasti autentišką tikrovę (arba kažiką panašaus).

Belieka nepamiršti svarbaus kontnentinės filosofijos elemento – struktūralizmo bei iš jo išsivysčiusio poststruktūralizmo su dar viena, nelabai „tiesia“ atauga – postmodernizmu.

Struktūralizmas atsirado kaip lingvistinės analizės metodas Ferdinando de Saussure’o dėka, Lévi-Strausso pastangomis prasibrovė į antropologiją ir visam laikui buvo pamirštas. Šiandien sunku sutikti žmogų, kuris atvirai prisipažintų išpažįstąs struktūralizmą, todėl tiksliai pasakyti, kas tokie struktūralistai, nepaprastai keblu.

Vis dėlto pozicija dėl struktūralizmo privalo būti pedantiškai tiksli. Anglijos filosofijos fakultetuose juos atvirai ignoruoja, o tai reiškia, kaip tvirtina anglų filosofai, ištikimybę analitinei tendencijai arba, kaip sako oponentai, – salų provincializmą. Apsispręskite patys, kieno jūs pusėje, bet apsispręsti reikia tvirtai.

Struktūralistai ir poststruktūralistai alergiški akademijoms ir tarpusavyje susikalba kitiems neįkandamu žargonu. Ju lyderiai buvo Rolandas Barthesas, Michelis Foucault ir Jacquesas Derrida (kurio pavardė lietuviškai nelinksniuojama – S. B). Pastarojo teorijos įdomios keliais aspektais, tačiau į jas „įsikirsti“ net nebandykit (S. B.: be panikos, reikia tik įgusti: užsirašykit į būsimus kursus „Dėkitės Derrida žinovais, neva dekonstrukcionistais“). Vieni sako, kad Derrida – genijus, kiti – šarlatanas, dėl skonio nesiginčysim; ypač jis šokiruoja analitikus (ergo, anglosaksus), ypač tuos, kurie nepasididžiavo nors kiek pavartyti jo knygas, kur analitinis griežtumas, loginis pasitempimas ir mokslinis objektyvumas pavadinami viso labo subjektyviai tendencingu retoriniu verslu (business).

(Analitinę) filosofiją Derrida atakuoja dekonstrukcijos metodu, kuris jau spėjo suvedžioti dižiąją dalį Amerikos, rodydamas, kaip vienas ar kitas tekstas yra fatališkai pasmerktas generuoti savyje prieštaravimus, kad pats paneigtų idėjas bei argumentus, kuriuos deklaruoja. Pasižymėkite, kad dekonstrukcija dekonstruoja pati save de facto (kaip tai buvo ir su Wittgensteino Traktatu), tačiau šauniųjų dekonstruktorių tai nė kiek nejaudina – didžiam analitikų pykčiui, nes jie mielai šia yda pasinaudotų.

Svarbiausias postmodernizmo nuopelnas bei metakultūrinis pranašumas – kad niekas, įskaitant pačius ortodoksiškiausius jo adeptus, negali suformuluoti postmodernizmo apibrėžimo. Jūs galite be baimės tėkšti, kad tas ir tas yra „postmodernybė“ – metodas gana paplitęs ir dažnai praktikuojamas net pačių postmodernizmo meistrų, pvz., J. Deleuze’o ir J. Baudrillard’o.

Taigi apibendrinant galima tarti, kad kontinentinės filosofijos atžvilgiu patartina laikytis vienos iš šių pozicijų:

a) visą kontinentinės filosofijos „korpusą” paskelbti „pilstymu iš tušcio į kiaurą“ (litteraly meaning-less),

b) ironizuoti, neva tokia filosofija yra „pseudo” (tai puikiai atlieka analitikai),

c) diplomatiškai „užtušuoti” reikalą tarus, kad su buldozeriu prieš avangardą šoka tik stalinistai (jeigu kažkas jūsų panosėj jau paminėjo punktą „a” ar punktą „b”).


МETODOLOGIJA

Pradedančio žinovo įgūdžiams tobulinti skirtos visos mūsų knygos nuorodos, tačiau šis skyrius išplės ir skulptūriškai užbaigs blefo meistrų naudojamus metodus.

1. Klausimai (The Question)

Naudingiau (naudingiausia) dėstyti savo pastabas klausimo farma, ypač jeigu jūsų pokalbio objektas jums yra neaiškus, miglotas. Filosofijoje tai normalu. Pavyzdžiui, daug geriau neįkyriai paklausti: „Ar jums nesiperša mintis, kad tai suponuoja abejotinas prielaidas?“, negu storžieviškai išvapsėti: „Tai nepagrįsti išvedžiojimai“.

2. Vangumas (The Hedge)

Niekada nepulkite strimgalviais už ką nors laiduoti. Jei turite šansų išsisukti nuo vienareikšmio atsakymo (filosofijoje tokia galimybė visada pasitaiko) – sukitės. Nedeginkite įveiktų tiltų, turėkite atsitraukimo planą. Tokia taktika užtikrina įvaizdį „rimtas“, „mąstantis“, „už savo žodžius atsakantis“, „išmatuojantis savų minčių gylį“… Verta praktikuoti abstrakčius posakius, pavyzdžiui: „šiuo atveju man atrodo“ (net jeigu jums visiškai neatrodo), „aš linkęs manyti“ (nors jūs nejaučiate jokio polinkio), „dėl šventos teisybės visgi reikėtų pasakyti” (kuomet absoliučiai aišku, kad nieko gero apie tai nepasakysi). Patyręs filosofijos žinovas niekada „nestums“ tezių, kurių, reikalui pasisukus, negalėtų „perstumti“ atgal. Be jokio triukšmo ir alaso. Kuo meistriškiau valdote tokį metodą, tuo įtikinamiau atrodysite filosofo profesionalo kaily.

3. Kalbėjimo būdas (Delivery)

Visas propozicijas (teiginius/neiginius) būtina pateikti tinkamu tonu – t. y. kalbėti ramiai, užtikrintai, susikaupus. Jei pavyks sukurti įspūdį, kad jūsų teiginiai iki detalių apmąstyti – greit įsitikinsite, kad net lėkščiausia nesąmonė auditorijos ausyse skamba kaip Būties bylojimas.

4. Išvaizda (Appearance)

Nemenka, visais parametrais pasikausčiusi žinovų dalis likdavo kvailio vietoje vien todėl, kad neskyrė reikiamo dėmesio savo išorei. Pagal šį kriterijų visus filosofus galima padalinti į du pogrupius: 1) Susilaižęs, išsičiustęs Nietzsche’ės antžmogis supermenas. 2) Perdėm nevalyvas, apsiblausęs, nieko rankose nenulaikantis, viską greit užmirštantis rašytojos Žemaitės „utėlių nuograuža“.

Antrojo tipo filosofai išplitę visame pasaulyje, pirmojo – irgi pasitaiko. Pedantiškai sangviniškas konformizmas aplinkiniams daro gerą įspudį, kai tuo tarpu nuo veržlaus ekscentriško skardenimo susigūžia ne vienas. Taigi jei nusiteikimą galite rinktis samoningai, visada rekomenduotinas variantas nr. 1.

5. „Papunkčiui“ (Itemisation)

Filosofija (pagal apibrėžimą) iš jai atstovaujančiojo reikalauja blaivaus proto ir skaidrios atminties, kad patys sudėtingiausi, painiausi ir sukčiausi galvosūkiai būtų išvyniojami it siūlų kamuolys – lengvai ir su polėkiu (išskyrus pokštus:). Todėl neginčytinu žinovu gali vadintis tik tas, kuris sugeba visa tai pademonstruoti (iš tikrųjų viską darydamas „atbulai“). Bus įtaigu, jeigu naudositės preciziškomis patikslinančiomis formuluotėmis... suksite „diskursą“ į aplinkkelį. Pradėkite kalbą fraze: „Man regis, čia galima kelti mažų mažiausiai tris klausimus“ (nesvarbu, kad „realiai” nieko čia kelti neįmanoma). Girdite, tris klausimus – „mažiausiai“, o dar geriau, kad jų būtų penki ar šeši, ar dar daugiau. Tuomet tikrai užvažiuotumėt oponentui per nosį, net ir pačiam juodžiausiam filosofiniam diržui. Pasikliaukit savąja ir savo angelo sargo galvomis. Jeigu „pasitaupėte“ pakankamai „klausimukų“, tai turite šansų suriesti varžovą vien todėl, kad jo smegeninė neatlaikys (įsimindama) tokios virtinės.

6. Aksesuarai, reikmenys (Props)

Aukščiausio lygmens filosofiniuose disputuose dalyvaujantys meistrai stengiasi būtinai įsigyti ir šalia savęs turėti kokį nors rakandą. Vyrams (pavyzdžiui) tinka pypkė. Jeigu kartais nepavyktų laimingai išsikapanoti iš anksčiau minėtų intelektualinių dvikovų ir jus gėdingai užspeistų kampe, neskubėdami išsitraukite pypkę iš vidinės švarko kišenės, leptelkit „tipo“ ižangėlę: „Taip... žinoma... ir kaip man atrodo, šiuo atveju svarbiausia būtent tai, kad...“ – ir imkit papsėti pypkutę. Tokią procedūrą be vargo galima tempti penkias, o įgudus ir daugiau minučių, tarpais burbtelint atsitiktinį komentarą, kad kas nors nepamanytų, jog muilinatės nuo atsakymo, kol atidžiai gramdysite, purtysite (išskirta mūsų – S. B.) pypkėje užsilikusį tabaką, paskui ją išardysite, išvalysite, sumontuosite; kimšite, spausite, presuosite tabaką, prisidegsite, užsitrauksite, vėl spausite, vėl prisidegsite, vėl užsitrauksite ir, galiausiai, išleisite pro dantis tirštą nuodingų dūmų kamuolį. Per tą laiką klausimas gali natūraliai atpulti (jeigu, žinoma, jūs dirbote pakankamai profesionaliai, išsijuosę). Pypkė – individo kompetencijos ir patikimumo pagrindas, tačiau, kai ja pasinaudoti keblu arba neįmanoma, gelbsti ir kitas naudingas rekvizitas (socialinės priemonės): vaišinkite aplinkinius cigaretėmis, atsidėkit akinių stiklų valymui, ilgai ir nuobodžiai šnirpškite nosį, imituokite kosulio priepuolį…

7. Kalba (Language)

Atsirinkite keletą žodžių iš filosofinio žargono ir žongliruokite jais, kol klausytojai visiškai atbuks. Auksinė taisyklė: niekada nevartokite lietuviškų (originale – angliškų) išsireiškimų, kai galite pavartoti vokiškus, lotyniškus arba graikiškus. Idealiausia – apskritai pereiti į graikų kalbą.

8. Laiko „tempimas” (Playing for Time)

Suteikti veidui giliai į mintis pasinėrusio išraišką – žanro klasika! Dar galima pridurti žodžius, kad klausimą (dalyką) reikėtų gerai apgalvoti. Ši technika efektyvi tuo, kad jums nereikės kalbėti, ko jūs galbūt nenorėtumėte, o oponentas galės susidaryti įspūdį, kad pats jis į dalyką žvelgia lėkštai ir trumparegiškai. Įsiminkite dar vieną auksinę taisyklę: esmės aiškumą ir paprastumą būtina kuo labiau komplikuoti.

9. „Giliadvasiškumas“ (Pretence of Profundity)

Nieko nereiškiantys žodžiai, be jokios abejonės (beje, be abejo, žinoma, ta prasme, suprantama), kai juos vartoji tinkamu tonu reikiamoje vietoje, gali tapti įtikinamais argumentais filosofiniame dispute. Taigi, be jokios mažiausios abejonės, jau minėta veido išraiška (Nr. 1) nuostabiai veikia, kai yra derinama su kitomis irgi jau minėtomis technikomis. Pareiškus, kad „problema atrodo paprasta tik iš pirmo žvilgsnio, kai tuo tarpu…”, auditorija neabejotinai susimąstys, sekdama jūsų giliadvasiškumu.

10. Išmonė

Gali atsitikti, kad kai kuriais atvejais jus gelbės tik laki vaizduotė. Anot Descartes’o, tokios pozicijos (doktrinos), kurios vienu ar kitu metu nebūtų laikęsis kuris nors iš filosofų, – neegzistuoja. Įsidėmėję šį istorinį postulatą, (iš jo) galite laisvai išvedinėti tokius filosofus ir jų mokymus, kokie tik jums šauna į galvą, t. y. pagrindžia arba iliustruoja jusų Q. E. D. (Quod erat demonstrandum – ką ir reikėjo įrodyti – lot.). Optimalus pavyzdys – koks nors „smulkus” XIX a. vokiečių metafizikas, tarkime, negatyviojo alogizmo (Philosophy of Dairy Produce) profesorius Heinrichas Niemandas iš Žemojo Landsbergo. Nuostabi asmenybė. Intelektualumo fenomenas, kurio didžiausias nuopelnas tas, kad jis niekada negyveno nevirtualiai. Užtat būtent juo galima pasikliauti situacijose, kuomet pakanka ištarti: „Sutinku, tai skamba keistokai, tačiau taip tvirtina Niemandas“ – ir jūs pamatysite... Patikiname.

2009 m. pavasaris


Nuorodos ir papildoma informacija apie disidentą Bacévyčia

Leidyba (solo)

1994 m. – Perskaitytų knygų knyga (art book)

1999 m. – Koralų ašramas)

2001 m. – Dulkintojas Bacevyčia (art book)

2002 m. – Pastišai ir paistišai (filosofinių aforizmų knyga)

2004 m. – Knyga, kuri veža (post'ų romanas)

2007 m. – Eksceptologija – tai performatyvologija (art book)

2007 m. – Stalčiai

Leidyba (in corpore)

1988 m. – Cirkostenikas (fanzine)

1992 m. – va:kur. Skiemenys (fanzine)

1998 m. – va:kur. Skiemenys Nr. 2 (fanzine)

Parodos:

2005 m. – Zanavykų juostos (virtualioje erdveje)

2007 m. – Dans l'avenire tout les poubelles locals sera atelier d'arte pour 15 minute)

2007 m. – Summa parasitogogiae („Intro“ galerija Vilniuje))

Events:

1987 m. – Gimtadienis su KGB (Šakiai)

1988 m. – Akcijada (Šakiai)

2006 m. – Tas d'esprit (Paris)

2006 m. – Diena be filosofo (virtualioje erdvėje)

2007 m. – Syllogistica non-aristotelica more pornographica demonstrata)

2007 m. – Šakiai – Europos Kultūros Sostinė 2099)

2008 m. – Slam poetry Šakiuose ir Vilniuje)


Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Woras rašė ...

Mhm, nu taip, savotiškai įdomu buvo. Kiek erzino ta moteris kuri, įsigudrino 20 kartų pakartot frazę "mentalinis panosas", kai ir po pirmo karto visi suprato ką ji nori pasakyti.

--Woras 07:21, 2009 gegužės 8 (UTC)