Paulius Kliševičius. Laisvasis universitetas atėjo, arba kairuoliška iniciatyva tradiciškai „liberaliame“ mieste
Iš Laisvasis universitetas.
Pagaliau! Pagaliau imtasi rimtai organizuotis, ieškoti alternatyvų ir į tokią veiklą įtraukti kiek įmanoma daugiau piliečių. Pagaliau diskusijos galimybės nebeapsiriboja vien liberaliojo jaunimo „Apskrituoju stalu“ arba indoktrinuotų intrigantų sambūriu, išdidžiai besivadinančiu KU Politologų klubu. Pagaliau į Klaipėdą atkeliavo kitas idėjinis polius. Laisvasis universitetas ir jo atidaromoji paskaita 2009 m. sausio 16 dieną padarė įsimintiną kiekvieno, neabejingo kairiosioms vertybėms, sąmonei. Įsimintiną, nes kaip tik tą dieną įvyko bene pirmoji per aštuoniolika metų visuotinė protesto akcija, kurios metu susibūrę piliečiai išreiškė artikuliuotą nepasitenkinimą valdžios cinizmu. Dalis pirmosios laisvojo universiteto paskaitos kaip tik ir buvo skirta tiems įvykiams aptarti.
Kalbant nuosekliai, pirmasis dalykas, su kuriuo buvo supažindinti klausytojai – tai laisvojo universiteto koncepcija. Kalbėtojai – publicistas ir aktyvistas Kasparas Pocius ir jam antrinantis rašytojas ir vertėjas Darius Pocevičius – teigė: „Laisvasis universitetas – neoficiali bendruomeninė iniciatyva, siekianti suburti asmenis ir jų grupes, aktyviai veikiančias akademinėje ir socialinėje terpėje, skatinti juos dalytis žiniomis ir patirtimi, kurti alternatyvas nusistovėjusiam švietimo modeliui, motyvacijai, disciplinai.“ Taip, beje, rašoma šios „institucijos“ tinklalapyje. Kas iš to žmogui, individui, piliečiui ir visuomenei? Leiskite padaryti menkutį ekskursą į visuotinę istoriją.
XVIII–XIX a. sandūra, Danija. Šalis nualinta beprasmiškų karų, suskaldyta, nesuvokusi savo nacionalinio identiteto, pasiklydusi tarp skandinaviškos ir vokiškos tapatybės. Miestai ir jų kultūra tuomet nevaidino svarbaus vaidmens. Apie industrinę revoliuciją žmonės mąstė kaip apie nepagrįstus gandus. Karaliaus valdžia jau ne absoliuti, tačiau ji paskirstyta konservatyviesiems sluoksniams, manantiems, kad žino, kas geriausia visuomenei. Kadangi pagrindinė populiacijos dalis buvo koncentruota kaime, žmonės nepasižymėjo nei raštingumu, nei ypatingom kultūrinėm aspiracijom, nei polinkiu naudotis aristokratams skirta švietimo sistema. Ir štai atsirado vienas aktyvus ir itin šviesus veikėjas, pastorius Nikolajus Frederikas Severinas Grundtvigas, iškėlęs laisvosios mokyklos idėją. Kaip tik jam pavyko sukurti alternatyvią švietimo sistemą, ugdančią ir lavinančią paprastus kaimo žmones. Sykiu tai buvo sistema, pradėjusi organizavimosi ir dalyvavimo kultūrą. Sakytume, padėjusi dalyvaujamosios demokratijos pamatus. Ši beveik dviejų šimtmečių laisvųjų mokyklų tradicija Danijoje ir Suomijoje veikia iki šiol. Padariniai ir rezultatai, manau, išsamesnio komentaro nereikalauja.
Ir štai dabar visiškai panašią koncepciją regime bandant įgyvendinti Lietuvoje. Sausio 16 dieną savo veiklą Klaipėdoje pradėjo šeštasis Laisvojo universiteto filialas. Universitetas, skirtas žmonėms, o ne vien akademinei nomenklatūrai. Universitetas, atviras diskusijai. Universitetas, kuriantis socialinės kritikos diskursą be akademinio žargono. O kaip į jį reaguoja pati visuomenė?
Na, pradžioje buvo matyti entuziazmas. Vis dėlto susirinko pilna improvizuota auditorija (t. y. vienos smuklės mansarda – o tai taip pat gana simboliška laisvės išraiška). Tačiau tik prasidėjus pokalbiui (kaži kodėl nekyla noras tos patirties vadinti „paskaita“), klausytojai ėmė neramiai šurmuliuoti. Svarstau, ar tai nutiko dėl „lektorių“, kurie atkeliavo tiesiai iš įvykių prie LR Seimo, vėlavimo? Ar vis dėlto dėl klausytojams šiek tiek išaiškėjusios pranešėjų idėjinės schemos? Verta pripažinti: K. Pocius ir D. Pocevičius savo pasisakymais ne kartą yra postulavę socialinės atsakomybės, dalyvavimo ir visuomeninio aktyvumo idėjas. Jų itin kritiškas požiūris į valdžią ir vieši pasisakymai kai kuriuose interneto portaluose (K. Pocius yra vienas iš tinklalapio anarchija.lt kūrėjų) rodo kairiąsias jų pažiūras. Dvi priežastys, atskyrusios dalį klausytojų nuo kalbėtojų. Tuomet, atrodo, tik nedidelė grupelė iš visų dalyvavusiųjų galėjo ramiai klausyti D. Pocevičiaus aiškinimo apie socialines utopijas. Tema iš tiesų įdomi. O dabar, globalizacijos kontekste, pasaulinių skaudulių (terorizmas, tarša, tarptautinis nusikalstamumas, skurdas etc.) ir tapatumo įtampų akivaizdoje, tema tiesiog galėjo pražysti ir priblokšti savo aktualumu.
Kalbėta apie klasikines utopijas, kaip socialinės modernybės alternatyvas. Pasakota apie antiutopijas kaip socialinės kritikos ir savotišką perspėjimo būdą. Pristatytos šiandien iš tikrųjų veikiančios utopijos, kaip reakcijos į globalines problemas. Analizuotas anarchizmas ir rodyta, kad tai ne aklas valdžios neigimas, išreiškiamas langų ir vitrinų daužymu, o veikiau idėjų visuma, skelbianti visuomenės tarpusavio bendradarbiavimą ir pagalbą. Apibūdinti „Parekono“ (JAV) ir „Aurovilio“ (Indija) projektai, kaip bandymai atsisakyti materialinio individualizmo ir pereiti prie kolektyviai organizuojamo laisvo gyvenimo. Aptartas projektas „Zeitgeist“, kuris, kad ir kaip prieštaringai būtų vertinamas, vis dėlto pasiūlo paprastas alternatyvas, išsprendžiančias didžiulius pasaulinius sunkumus. Pagaliau buvo paliestos ir priežastys, dėl kurių utopijos gali susikompromituoti ir nesuveikti.
Tačiau visas pokalbis ir išsakytos idėjos kone paskendo auditorijos klausimuose pranešėjams, kokioms ideologijoms jie atstovauja, ar jie iš tikro esantys anarchistai, socialistai ir šiaip visokio plauko radikalai / marginalai ar kokį išsilavinimą jie turi.
Nieko nepaveiksi. Kiekvieni savivaldybių rinkimai parodo, kad Klaipėda – perdėm „liberalus“ miestas ir jo miesčionims (atsiprašau už marksistinę insinuaciją) su socialinės gerovės idėjomis ne itin pakeliui. Betgi tai rodo visišką tokių žmonių provincialumą, panišką pokyčių baimę, galų galiausiai menką išprusimą. Iš tikro liberali visuomenė, tikrai liberalūs piliečiai visuomet bus atviri bet kokiai, kad ir pačiai kontroversiškiausiai diskusijai. Mano įsitikinimu, kaip tik tokius piliečius ir gali išugdyti laisvasis universitetas. Svarbiausia, kad neišblėstų entuziazmas. Liktų smalsumas ir noras sužinoti. Rečiau kiltų klausimų: „Kas jūs tokie, kad taip kalbat“ ar „Kas iš to jums?“, ir dažniau – paprastas nuoširdus noras sušukti: „Štai, ką gaunu aš!“
2009 01 21
kulturpolis.lt
