2009 10 08 LUNI Plungė. Darius Pocevičius. Žmonijos svajonės socialinėse utopijose ir antiutopijose

Iš Laisvasis universitetas.

12:49, 2009 spalio 1 versija naudotojo Pocka (Aptarimas | įnašas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Darius Pocevičius
Darius Pocevičius


Darius Pocevičius (g. 1968) – rašytojas, vertėjas, kontrkultūros aktyvistas. 1990 m. baigė ekonomikos studijas, dirbo Lietuvos Mokslų akademijoje, studijavo Frankfurto prie Maino J. W. Goethės universitete. Vėliau dėstė rinkodarą Vilniaus universitete, rašė disertaciją. 2000 m. įsitraukė į literatūrinę ir kultūrinę veiklą. Lietuvos kultūrinėje spaudoje išspausdino daugiau kaip 100 esė ir kultūrinių apžvalgų. 2003 m. „Vagos“ leidykloje išleido tekstų rinkinį „Vieną kartą gyveno vienas žmogus“, pasak autoriaus, „pirmąją ir paskutinę savo poezijos knygą“. Daugelio kūrybinių, kultūrinių ir kontrkultūrinių akcijų organizatorius. Interneto svetainių tekstai.lt ir anarchija.lt redaktorius. Klaidingai manoma, kad D. Pocevičius – vienas iš autorių, kurie 2006-2008 m. kolektyviniu Castor&Pollux pseudonimu pasirašinėjo skandalingas ir kotroversiškai vertinamas knygų apžvalgas „Šiaurės Atėnų“ savaitraštyje.


Darius Pocevičius. Žmonijos svajonės socialinėse utopijose ir antiutopijose

Cinikai sako, kad žmonijos svajonės anksčiau buvo įkūnytos vaikiškose pasakose, o dabar – banaliuose Holivudo filmuose. Bet tai netiesa – kolektyvinės žmonijos svajonės materializuodavosi ir gana brandžiais pavidalais: literatūros kūriniais, religijomis, socialiniais projektais. Idealios santvarkos projektus yra priimta vadinti utopijomis. Šis pavadinimas kilo iš 1516 m. išleisto Thomo More'o kūrinio „Utopija“ (pilnas pavadinimas – „Auksinė knygelė, tokia pat naudinga, kaip ir įdomi, apie geriausią valstybės santvarką ir naująją Utopijos salą“), kuriame kritikuojama to meto Europos politinė ir socialinė santvarka, smerkiama absoliutinė monarchija, parodomos privačios nuosavybės sukeliamos turtinės nelygybės blogybės, o joms priešpastatomas idiliškas idealios visuomenės, besitvarkančios demokratijos pagrindais, vaizdas.

Žodis „utopija“ paprastai žymi nerealų, neįgyvendinamą sumanymą (gr. ou topos – vieta, kurios nėra), tačiau šio graikiško žodžio etimologija yra dvilypė. Utopija galima pavadinti ir tiesiog „gerą idėją“ (gr. eu topos – gera vieta). Šis svajonių dvilypumas pasireiškė per visą žmonijos istoriją: utopijos, slypinčios žmonių galvose arba užrašytos popieriuje, dažnai atrodo kaip eutopijos (nuostabios idėjos), tačiau ėmus jas realizuoti praktikoje, beveik visada paaiškėja, kad jos ne tokios jau geros ir nuostabios. Šiuo metu manoma, kad didžiausia ir kruviniausia žmonijos utopija buvo sumanymas kurti komunistinę santvarką Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje. Kita vertus, tokia pačia nevykusia utopija, pareikalavusia daugybės žmonių aukų, galime vadinti ir kapitalizmą, kuris nepateisino klasikinio liberalizmo kūrėjų – Adamo Smitho, Jeremy Benthamo, Wilhelmo von Humboldto, Johno Stuarto Millio – sumanymų bei idėjų.

Utopijas, t.y. gerų tikslų siekiančias, tačiau nelabai realias gyvenimo pertvarkymo idėjas, žmonija kūrė nuo neatmenamų laikų. Jas visas sąlyginai galima suskirstyti į teorines ir praktines. Teorinės utopijos buvo užrašomos popieriuje ir virto filosofiniais veikalais arba grožinės literatūros kūriniais, o praktinės utopijos įsikūnijo realiuose žmonijos socialiniuose projektuose – neįprastuose ir keistuose, tačiau keliančiuose pasigėrėjimą.

Per šį užsiėmimą išsamiau aptarsime 9 filosofines, literatūrines ir praktines utopijas: 3 klasikinius filosofijos ir literatūros kūrinius, 3 socialines antiutopijas ir 3 praktinius sociumo pertvarkymo projektus.

  • 1. Platono „Valstybė“. Apie 370-360 m. pr. Kr. parašytas daugiatomis filosofijos veikalas, kuriame buvo iškėlta valstybės, kaip absoliutaus ir mistifikuoto gėrio, idėja.
  • 2. Thomo More'o „Utopija“.1516 m. išleistas kūrinys, davęs vardą ištisam literatūros žanrui ir mąstymo būdui.
  • 3. Tommaso Campanellos „Saulės miestas“. 1602 m. italų filosofo sukurta vizija apie miestą, kuriame klesti mokslas, švietimas ir socialinė lygybė.
  • 4. Jevgenijaus Zamiatino „Mes“. 1921 m. sukurta antiutopija, kurios veiksmas vystosi XXVI amžiuje totalitarinėje „Vieningojoje Valstybėje“.
  • 5. Aldouso Huxley’io „Puikus naujas pasaulis“. 1931 m. išleista niūri antiutopija apie sterilią „zombių“ civilizaciją, gyvenančią „sotų ir laimingą“ gyvenimą.
  • 6. George’o Orwello „1984-ieji“. 1949 m. aprašytas utopinis totalitarinės valstybės košmaras.
  • 7. Aurovilio miestas. 1968 m. dvasinio mokytojo Šri Aurobindo įkurtas ateities miestas be privačios nuosavybės ir tradicinių religijų. Indijos kaimelių apsuptyje įsikūrusiame Aurovilyje gyvena daugiau nei 2000 žmonių, save pašventusių dvasiniam tobulėjimui.
  • 8. Niederkaufungeno komuna. 1986 m. netoli Kaselio miesto (Vokietija) įsikūrusi 100 žmonių bendruomenė, kurianti alternatyvią visuomenę, paremtą bendradarbiavimu, nehierarchinėmis struktūromis ir socialiniais ekologiniais modeliais.
  • 9. „Gamykla be viršininkų“. 2001 metais Argentinos darbininkai savavališkai užėmė Neuquéno provincijoje įsikūrusią keraminių plytelių gamyklą „Cerámica Zanón“ ir įkūrė kooperatyvą „Fábrica sin Patrones“ („Fabrikas be viršininkų“), kuriame savininkais tapo visi įmonės dirbantieji – 500 žmonių.

Manoma, kad po nevykusių XX amžiaus socialinių eksperimentų (stalinizmo ir fašizmo) žmonijai dingo noras žavėtis bet kokiomis utopijomis, tačiau tam tikra žmonijos dalis nepaliauja kurti idealios visuomenės modelius, paremtus visuotinės laimės – laisvės, lygybės ir brolybės – idėjomis.

Pranešimas bus gausiai iliustruotas vaizdine medžiaga:

Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Antroji LUNI paskaita Plungėje

Praėjusį ketvirtadienį Plungės turizmo ir verslo centre įvyko antroji Laisvojo universiteto paskaita, kurioje rašytojas, vertėjas, ekonomistas, kontrkultūros aktyvistas Darius Pocevičius skaitė paskaitą tema: „Žmonijos svajonės socialinėse utopijose ir antiutopijose”. „Cinikai sako, kad žmonijos svajonės anksčiau buvo įkūnytos vaikiškose pasakose, o dabar – banaliuose Holivudo filmuose. Bet tai netiesa – kolektyvinės žmonijos svajonės materializuodavosi ir gana brandžiais pavidalais: literatūros kūriniais, religijomis, socialiniais projektais”, sako D.Pocevičius. Lektorius kartu su susirinkusiais žmonėmis nagrinėjo devynias filosofines, literatūrines ir praktines utopijas: nuo utopijų pradininko Tomo Moro iki 2001m susikūrusios „Gamyklos be viršininkų“. Nepaisant to, kad paskaita užtruko apie pusantros valandos, dalis žmonių pasiliko dar padiskutuoti su lektoriumi. Visi, nedalyvavę paskaitoje, filmuotą paskaitos įrašą artimiausiu metu galės rasti tinklalapyje www.luni.lt, LUNI Plungė skiltyje. Ateinantį ketvirtadienį, spalio 22d laisvasis Plungės universitetas kviečia į trečiąją paskaitą. Šį kartą į Plungę atvyksta Skaidrius Kandratavičius – kunigas, Paberžės parapijos klebonas ir žinomas poetas, kuris pristatys savo kūrybą . Su juo kalbėsime apie religingumo ir kūrybos sąsajas. Iki susitikimo paskaitoje.


Visi, nedalyvavę paskaitoje, filmuotą paskaitos įrašą rasite čia: