2008 10 30 "Kairė-dešinė". Vytautas Rubavičius. Vaizduojamoji demokratija ir Lietuva

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką



Vytautas Rubavičius (g. 1952 m. Klaipėdoje) – filosofijos mokslų daktaras, kultūrologas ir politologas, poetas, literatūros kritikas, vertėjas, daugybės kultūrologinių ir politologinių straipsnių autorius.

1975 m. VU baigė astrofiziką. Dirbo Filosofijos, sociologijos ir teisės institute. Redagavo žurnalą "Mokslas ir gyvenimas", buvo "Literatūros ir meno" vyr. redaktoriumi ir redakcijos darbuotoju. Nuo 1999 m. dirba Kultūros ir meno institute.



VAIZDUOJAMOJI DEMOKRATIJA IR LIETUVA

Paskaitoje nagrinėjami klausimai:

Politinės korupcinės sistemos susiklostymas

Vaizduojamoji demokratija ir politinio verslo projektai

Lietuva po Seimo rinkimų: naujas kelias ar...?


Lietuviškoji „valdoma demokratija“

Demokratijos esmė – laisvi piliečiai renka savo atstovus, kuriems suteikia teisę valdyti. Suprantama, valdoma laikantis tam tikrų taisyklių, taip pat vykdant prisiimtus įsipareigojimus. Tad galima teigti, jog demokratinėje sistemoje svarbiausi yra piliečiai ir jų valia, nuo kurios ir priklauso išrinktųjų valdžia. Kitas svarbus dalykas tas, kad išrinktieji valdo visą laiką atsižvelgdami į piliečių nuotaikas.

Kodėl Lietuvoje įtvirtintą politinę sistemą galima vadinti „valdoma demokratija“? Kadangi politinio elito branduolio išlikimas valdžioje nepriklauso nuo rinkimų rezultatų. Valdomai demokratijai gyvuoti padeda korupcinių ryšių tinklas ir politinis nomenklatūrinis mentalitetas, kuris būdingas visų politinių partijų vadovybei.

Buvusi komunistinė nomenklatūra pati kūrė sau reikalingą sistemą, kuri laiduotų jai kuo didesnę valdžią kuo ilgesniam laikui. Demokratijos sąlygomis turi veikti daugpartinė sistema. Tad imta kurti nomenklatūros atstovų partijas, kurios turėjo teikti rinkėjams pasirinkimo iliuziją. Piliečiai tik po ilgo laiko ėmė suprasti - kad ir kokia vyktų politinė kova, kad ir už kokius kandidatų sąrašus jie balsuotų, valdžioje išlieka nepakeičiamųjų būrelis, kuris ir pasidalina svarbiausius valstybės postus.

Nomenklatūros atstovai tapo daugelio partijų lyderiais arba vadovaujančiais būreliais. Be to, jie sugebėjo pajungti kitų partijų politikus. Nomenklatūra kūrė partinius klonus ir įtvirtino esminę, visų partijų gerai jaučiamą politinę priedermę – aptarnauti stambųjį kapitalą. Todėl visiškai dėsningai pagal visus socialinės rūpybos, kultūros, švietimo, mokslo ir sveikatos apsaugos finansavimo rodiklius bei šių sričių būklę Lietuva atsidūrė Europos Sąjungos užpakaly. Tačiau šitai galima vertinti ir kitaip – kaip žymų stambiojo kapitalo aptarnautojų ir patarnautojų laimėjimą. Tame laimėjime ženklus visų Lietuvos parlamentinių partijų indėlis.

Demokratinėje politinėje sistemoje valdžią sudaro valdančios ir opozicinės jėgos. Lietuvos sąlygomis visokiai opozicija save vadinančiai ar opozicijos funkcijas atliekančiai galiai būdingas tas pats nomenklatūrinis mentalitetas, išlikimo valdžioje instinktas ir siekis kuo geriau atlikti aptarnavimo funkciją, pelnant stambiojo kapitalo palankumą. Opozicija – nomenklatūrinio buvimo valdžioje būdas.

Politinio elito sutarimą dėl valdžios pobūdžio liudija nuosekliai rinkimuose įgyvendinamas partinio atstovavimo principas ir savivaldos teisių ribojimas. Savivalda yra ne žmonių savęs valdymo, o partinio nomenklatūrinio valdymo forma. Savivaldos rinkimuose dalyvauja tik partiniai kandidatai. Tiesa, kituose rinkimuose jau leista dalyvauti ir nepartiniams kandidatams, tačiau dar neaiškios jų (išsi)kėlimo sąlygos.

Pastaruoju metu labai daug ašarų liejama dėl su kiekvienais rinkimais vis prastėjančios Seimo „kokybės“. Dabartinis Seimas laikomas „blogiausiu“. Tačiau menka Seimo „kokybė“ ne trukdo, o padeda politinio elito branduoliui valdyti – juk juo silpnesnis ir margesnis Seimas, juo menkesni jo gebėjimai kontroliuoti Vyriausybės, ministerijų, taip pat ir specialiųjų tarnybų veiklą, juolab žmogaus teisių įtvirtinimo ir demokratijos plėtojimo požiūriu. Tokiai priežiūrai reikalingas ir intelektas, ir kultūra, ir moralė. Nepaisant seimo margumo, pagrindinius valstybės postus užima ir aukštosios valdininkijos sluoksnį užpildo politinio elito branduolio ir „savųjų rato“ atstovai. Be to, Seimo „menkumu“ kuo puikiausiai galima pridengti politiniam elitui būdingą savanaudiškumą, strateginio mąstymo stoką.

Politinio elito tikslas prieš rinkimus – partiniais jungimaisi bei skaidymaisi vaizduoti intensyvų politinį vyksmą ir siūlyti rinkėjams tam tikrus neva „naujų“ ar „atsinaujinusių“ politinių jėgų pavidalus. Pajutus, jog žmonių nepasitenkinimas valdžia bei politikais ima veržtis per kraštus – į sceną išmetama „nauja“ politinė jėga, viliojanti rinkėjus galimybe „kovoti“ ir „pakeisti“. Tų jėgų politiniais lyderiais tampa to paties politinio elito atstovai arba Rusijos energijos išteklių perpardavinėtojų statytiniai.

Vakarietiškos demokratijos šalyse visoms partijoms nepaprastai svarbūs yra ne tik ekonominiai dalykai, bet ir demokratijos plėtros, žmogaus teisių įtvirtinimo, realios savivaldos plėtimo klausimai. Nieko panašaus „valdomos demokratijos“ šalyse. Jokia Lietuvos partija nesiūlo įtvirtinti realios savivaldos principus, teisę piliečiui ginti teisme viešą interesą, demokratizuoti specialiąsias tarnybas, įteisinant galimybę piliečiui sužinoti, kokia apie jį yra sukaupta informacija ir teisme ginčyti jos teisingumą. O tokia teisė – esminis demokratinės sistemos bruožas...

Esama įvairių valdomos demokratijos pavidalų. Rusijos – autoritarinė valdoma demokratija, Lietuvoje sukurtai valdomai demokratijai būdinga tai, kad joje nesama stipraus lyderio ir tokios valstybinės institucijos, kuri pajungtų sau visą valdžią. Lietuvoje nesama vienintelio personifikuoto valdžios centro. Beje, tokia sistema yra patogesnė ir pigesnė – kad ir kaip kovotų politinio elito ir verslo grupės, politinė sistema pajėgi amortizuoti tas kovas, išlaikyti stabilumą ir visus formalius procedūrinės demokratijos bruožus.

Galima drąsiai teigti, jog tas pats politinio elito branduolys išliks valdžioje ir po būsimų Seimo rinkimų – matysime jau pabodusius nieko nauja nesugebančius pasakyti, jokiems strateginiams Lietuvos proveržio projektams niekaip neįsipareigojančius, tačiau europine gerove švytinčius sau šviesią ateitį užsitikrinusių politikų veidus.

Šaltinis: Vytautas Rubavičius. Lietuviškoji „valdoma demokratija“ http://www.balsas.lt/naujiena/173076


Visuotinis nusivylimas valdžia

Partijos nevykdo pažadų, nejaučia jokios atsakomybės rinkėjams, o valdžioje esantys stengiasi į visus postus postelius sukišti savuosius, kad tik jokie netikėtumai nesutrikdytų gerai veikiančio politinės korupcinės sistemos mechanizmo, nepaliaujančio turtinti politinį elitą, aukštuosius valdininkus ir į valstybės kišenes savo straublius sukišusius verslo didžiūnus.

Per tą kišenę atiteka ir Europos Sąjungos pinigai. Tačiau kad ir kiek jų priplūstų Lietuvon, kultūrai, švietimui, mokslui kaip trūko, taip vis labiau trūks. Taip ir neįstengta pradėti aukštojo mokslo reformos, o vietoj teismų ir teisėsaugos reformos – papildoma apsauga teisėjams, jų imuniteto stiprinimas, kad visuomenė net žvilgsnį bijotų mesti jų pusėn, ką jau kalbėti apie teisininkų klanus bei korupciją, – neteisėta, tad pavojinga.

Nieko gero nesitiki prezidentas ir iš būsimo Seimo. Nesitiki ne tik jis, bet ir didžiuma vadinamojo elektorato. Politiniuose spektakliuose nei naujų ryškių veidų, nei aiškių, konkrečiais veiksmais galinčių virsti idėjų. Dabartis niūri, o iš naujo Seimo laukiama nebent naujų politinio verslo sandėrių.

Visokias „vaivorykštes“ pasirengę vaizduoti politinės scenos veteranai negailėdami jėgų stiprino politinę korupcinę sistemą ir valstybę apjungė asmeniniams, klaniniams bei didžiojo verslo interesams. „Maximos“ savininkų išgrynintas popierinis buhalterinis 800 mln. litų pelnas – tai ne tik didžiulė politikų laiminama afera, bet ir paspirtis įsisiautėjančiai infliacijai. Jokios partijos lyderiai apie tuos pinigus nė žodžio. Kodėl? Tikisi, kad ir jiems nubyrės.

Negailint Seimui karčių žodžių, užmirštama, jog jungtinėmis Prezidentūros ir Vyriausybės, kaip valdžios šakų, pastangomis nuo 2000-ųjų Seimas imtas versti Vyriausybę aptarnaujančia ir jos veiksmus įteisinančia institucija. Seimas patvirtino visus korupcinius socdemų ruoštus įstatymus, leidžiančius energetikams ir šilumininkams savo nuožiūra semti mokesčių mokėtojų pinigus. Ką jau kalbėti apie didžiųjų privatizuotų bendrovių turto perkainavimą.

Šaltinis: Vytautas Rubavičius. Prezidento nusivylimas ir neįtikėtini socdemų laimėjimai. http://www.balsas.lt/naujiena/213916/prezidento-nusivylimas-ir-neitiketini-socdemu-laimejimai/rubrika:naujienos-rinkimai2008


Lietuviškoji politinė korupcinė sistema

Aiškinimai, jog dabartinė valstybės krizė ir kitokios bėdos kylančios iš „valstybės jaunumo“, yra vien gražūs ir esamą padėtį savaip teisinantys žodžiai. Esmė ta, kad kaip tik tokia valstybė ir tokia politinė korupcinė sistema buvo sąmoningai kuriama, nes tik tokia valstybė tenkina įvairių politinių, valdininkijos ir verslo grupių, taip pat tam tikrų socialinių sluoksnių interesus. Valstybė buvo kuriama tų interesų pagrindu ir laidavo nepaprastai spartų suinteresuotų grupių turtėjimą bei didžiausią Europos Sąjungoje socialinę atskirtį. Juk ir šiuo metu esamas valstybės būvis kai kam yra tiesiog aukso kasyklos.

Tokią nedemokratišką valstybę kūrė ir prezidento institucija kartu su ne pirmus metus joje šeimininkaujančiu Valdu Adamkumi. Suprantama, didesni nuopelnai šioje srityje priskirtini prezidentui Algirdui Brazauskui ir buvusiai komunistinei, dabar socialdemokratine persivadinusiai nomenklatūrai. Tačiau ir iš prezidento V. Adamkaus nesulaukėme jokių valstybės valdymą demokratizuojančių iniciatyvų, jokių pasvarstymų, kaip suteikti visuomenei realių galių dalyvauti valstybės valdyme, kaip plėsti savivaldą, laiduoti visuomenės interesų gynimą, mažinti socialinę atskirtį, tvirtinti teisingumo pamatus.

Atgavus nepriklausomybę buvo įsteigti demokratinės valstybės instituciniai „rėmai“, tačiau politinis elitas nesiėmė kasdienės demokratijos kūrimo ir demokratijos principų įtvirtinimo darbo. Politinė korupcinė sistema ir negali būti demokratiška – vaizduodama demokratiją partijų veikla, rinkimais, žodžio laisve, ji visomis išgalėmis stengiasi, kad visuomenė neįgautų realios politinės galios. Realios politinės galios visuomenė įgauna tik plėsdama savivaldos sritį ir tvirtindama teisingumą įgyvendinančią teisėsaugos sistemą. Visos mūsų politinės partijos priešinosi savivaldos plėtrai, kuri įmanoma tik nepartinių ir partinių kandidatų varžymosi pagrindu. Visi suvokia, jog pilietinės visuomenės saviugda neįmanoma, jei neįtvirtinamos galimybės piliečiams teismuose ginti viešą interesą, tačiau juk viskas buvo ir yra daroma tam, kad piliečiai nė negalvotų apie viešą – kaimynų ir valstybės – interesą, juolab apie jo gynimą.


Jei pripažįstame, kad sukurtoji politinė sistema yra nedemokratiška, tai nėra prasmės kalbėti apie krizę. Kadangi ta sistema yra politinio, valdininkijos ir verslo grupių interesų išraiška, todėl jos niekaip nepavyks pakeisti tų elitų sugalvotais „patobulinimais“. Reikia ne tobulinti nedemokratinę politinę sistemą, o imtis kurti demokratinę, kitaip tariant, parodomajai demokratijai suteikti realios demokratijos turinį. Simptomiška, jog nei prezidentas, nei politikos apžvalgininkai nė žodeliu neužsimena apie vienintelį būdą išeiti iš krizės (jei pripažįstame ją esant) – demokratizuoti valstybės valdymą ir visuomenę. Kodėl? Todėl, kad esminė demokratizavimo prielaida – savivaldos plėtimas, žmogaus teisių viršenybės įtvirtinimas, visuomenės interesų gynimas, o kaip tik šitų dalykų „stiprinti“ ir nenorima. Juk jei plečiama savivalda, tai stiprėja pilietinė visuomenė, vadinasi, visuomenė perima iš politinio, valdininkijos elito ir verslo grupių dalį politinės galios. Lietuvoje toks demokratizavimas negeidžiamas.

Demokratija nesukuriama vienu ypu – ji kuriama kasdieniu darbu. Demokratijos visada per mažai, kad būtų galima sustoti ir atsipūsti. Ypač sunku pradėti galvoti apie demokratiją, kai politinis elitas jau beveik dvi dešimtis metų kuria demokratiją vaizduojančią nedemokratinę sistemą, kuri persmelkta korupcijos, visuomenės interesų ir žmogaus teisių menkinimo, taip pat didžiulės socialinės atskirties. Nepasitikėjimas tokia valstybe ir ją nusavinusia valdžia – vienintelė, sakytume, racionali visuomenės nuostata tokios valstybės ir valdžios atžvilgiu, rodanti, jog visuomenė dar išlaiko sveikos nuovokos likučius. Juk visuomenė ir turi nepasitikėti korupcine, visuomenės negerbiančia politine sistema, jos institucijomis ir tą sistemą savo kasdieniu pasiaukojamu korupciniu darbu tvirtinančiu politiniu bei aukštosios valdininkijos elitu.

Šaltinis: Vytautas Rubavičius. Prezidentas apie lietuviškąją politinę korupcinę sistemą http://www.balsas.lt/naujiena/193117/prezidentas-apie-lietuviskaja-politine-korupcine-sistema/rubrika:naujienos-lietuva-komentaraiiranalize



Stabdoma realios savivaldos raida

Jau senokai buvo aišku, jog mūsų šalies politinis elitas laikosi nuostatos ne plėtoti demokratiją ir teisiniais būdais skatinti visavertę pilietinę savivaldą, o kaupti kuo daugiau valdžios politinės nomenklatūros rankose. Rinkimuose į Seimą dalyvauti leidžiama ir nepartiniams, žinant, jog keletas tokių išrinktųjų niekaip negalės paveikti partinės Seimo galios.

Visai kitaip gali nutikti savivaldos rinkimuose – ims ir nusisuks žmonės nuo partinių sąrašų, ims ir iškels gerai pažįstamus sąžiningus, vietos reikalus išmanančius lyderius ... Visą laiką buvo jaučiama grėsmė, jog kaip tik savivaldos srityje partinei nomenklatūrai rinkimuose varžytis ganėtinai pavojinga, tad gali tekti dalytis sukaupta valdžia. Šito buvo bijoma, todėl visais būdais stengtasi menkinti tiesioginių rinkimų idėją.

Šiuo atžvilgiu stebėtinai vieningai veikė socialdemokratų ir konservatorių tandemas. Dvi didžiosios valstybės valdymo patirtį sukaupusios partijos sąmoningai slopino visas pilietines iniciatyvas bent kiek praskaidrinti slogią, žmonėms vis labiau atgrasią, korupcinę „partinio valdymo“ aplinką.

Visaip stabdyta ir realios savivaldos raida, taip pat pilietinės visuomenės saviugda. Viešai padejuodami dėl pilietinės visuomenės nebrandos, mūsų politikai kūrė tokią teisinę sistemą, kurioje piliečiai iš esmės neturi jokių galimybių tiesiogiai ginti daugelį jiems lyg ir pripažįstamų teisių. Piliečiai negali tiesiogiai kreiptis į KT dėl savo konstitucinių teisių, jie negali atstovauti savo interesams KT, negali ginti viešo intereso, negali ir teistis su duomenis apie juos renkančiomis institucijomis dėl surinktų duomenų pobūdžio. Ką jau kalbėti apie galimybes savarankiškai tvarkyti savo vietovės reikalus.

Politikai pilietinę visuomenę įsivaizduoja taip – keli parinkti visuomenės atstovai gauna teisę sužinoti „papildomą“ informaciją seniūnijose bei savivaldybėse, taip pat ir išsakyti savo nuomonę kai kuriuose tarybų posėdžiuose. Toks visuomenės „dalyvavimas“ yra pati tikriausia vaizduojamosios demokratijos apraiška, kadangi bendruomenės neturi išteklių, kurie reikalingi realioms vietos problemoms spręsti.

Šaltinis: Vytautas Rubavičius. Lietuva gavo demokratijos dozę http://www.balsas.lt/naujiena/35617/lietuva-gavo-demokratijos-doze/rubrika:naujienos-lietuva-komentaraiiranalize-lietuva


Intelektualinė dvikova tarp filosofo Vytauto Rubavičiaus ir politikos apžvalgininko Rimvydo Valatkos

Artėja rinkimų diena, o daugelis rinkėjų sako, jog nežino, ką rinktis. Įvairios nevyriausybinės organizacijos ragina eiti balsuoti. Tačiau kai kurie politinio gyvenimo komentatoriai turi priešingą nuomonę: masinis nebalsavimas sukrėstų politinį elitą ir tada atsirastų realių pokyčių galimybė. Ar taip būtų iš tiesų?

http://www.tinklink.lt/savaiteje_apie_paaugliu_smurta_ir_teise_balsuoti

Žiūrėkite antrame laidos trečdalyje, nuo 16-osios minutės


Straipsnyje panaudoti fotomontažai iš pramoginio žurnalo FHM


Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Aptarimas:2008 10 30 "Kairė-dešinė". Vytautas Rubavičius. Vaizduojamoji demokratija ir Lietuva