2010 01 26 LUNI Vilnius. Karolis Klimka. Celibato kultūra (2)
Iš Laisvasis universitetas.
Karolis Klimka studijavo visuotinę literatūrą ir literatūros teoriją Vilniaus universitete, dėstė „Populiariosios kultūros įvadą“ Europos humanitariniame universitete, yra Europos kinotyros ir medijų studijų tinklo (necs) narys. Pastaraisiais metais užsiima kultūrinio pilietiškumo (cultural citizenship), pornografijos (ir) cenzūros bei ekonomikos (ir) moralės tyrimais.
Pirmoji paskaita apie celibato kultūrą įvyko 2009 m. sausio 19 d.: Karolis Klimka. Celibato kultūra (1) Antroji paskaita rengiama sausio 26 d., antradienį, 18:00 val., „Satta“ klube, Vilniaus g. 16 (kieme, greta „Lietuvos ryto“ redakcijos).
Celibato kultūra (2). Antroji paskaita iš trijų paskaitų ciklo
Dedikuojama Mantui Adomėnui. Reklaminė eilutė: „Ar cheminė kastracija išgelbės Lietuvą?”
Panaršę celibato termino istoriniame archyve, aptinkame, kad celibato esmė – „neproduktyvaus išlaidavimo“ draudimas. Tokia perspektyva leidžia kartu svarstyti seksualumo formas ir ekonomikos bei vartojimo temas.
Argumentas, kad viskas, kas susiję su seksualinių poreikių tenkinimu, yra „nebūtina“, t.y. nereikalinga prabanga, „liuksas“, turi senas šaknis. XIII a. krikščioniškoje teologijoje terminas „luxuria“ žymi „nusikaltimus prigimčiai“, tokius kaip masturbacija, arba seksas su savimi. Onanizmą smerkdami kaip neleistiną prabangą, arba „išlaidavimą“, teologai rėmėsi samprata, kad sperma yra šventas daiktas. Tamsiųjų amžių kalboje „neproduktyvios išlaidos“ yra kitas sekso vardas.
Viduramžių moralistai buvo apsėsti minčių apie ne(re)produktyvų seksą siekiant pasitenkinimo. Anot Tomo Akviniečio, visoks seksas, išskyrus beaistrį santykiavimą „misijonieriaus“ poza (vyras ant moters), yra neracionalus pasitenkinimas, taigi nuodėmė. Viduramžišku požiūriu, bet kokia erotinė lytinių organų stimuliacija (omnis luxurious attactus) siekiant malonumo yra paleistuvavimas.
Kūno skysčiai ir išskyros dar Renesanso laikais pradėti traktuoti kaip „valiuta“: buržuazinė ambicija yra valdyti šį turtą. Šioje ekonomijoje vyras yra „suverenus savininkas“, leidžiantis sau tik retkarčiais saikingai paišlaidauti - išeikvoti šiek tiek turto giminės pratęsimo sumetimais. Tuo metu moteris, kaip pasakyta Šventajame Rašte, yra „pralaidus indas“.
XIX a. pabaigoje į sceną įžengia nesivaldančios ir nesuvaldomos, nepasotinamos, paleistuvingai išlaidaujančios Moters-Vartotojos figūra. Kai kurios iš sąvokų, kuriomis celibato filosofai suvokė seksą, pvz., „(re)produktyvumas“ ir „tuščias švaistymas“, XVIII a. rado naują dirvą ginčuose apie vartojimo moralę. Vartojimo įsikūnijimas buvo vaizduojamas kaip beribio apetito Vartotoja-Mados Auka. Seksualinis apetitas buvo sutapatintas su vartojimo apetitu, o burna pavirto vaginos ekvivalentu.
Antai ankstyvieji socialistai vartojimo poreikius skirstė į natūralius ir nenatūralius. Pirmuosius atitinka „pirmojo būtinumo“ daiktai. O nenatūralių poreikių tenkinimas, savaime suprantama, yra prabanga, ištaiga, eikvojimas, nebūtinas liuksas.
„Neproduktyvūs“ vartotojai buvo kaltinami nenatūralia orientacija. Esą jie neteisinga linkme nukreipia brangius išteklius ir mažina ekonomikos pajėgumą aprūpinti daugumą vartotojų pirmojo būtinumo dalykais bei patenkinti svarbiausius tautos gyvybinius poreikius.
Tarp kairiųjų visada vyravo neapykanta vartojančioms liaudies masėms. Juos ypač nervino tokie masių kultūros aspektai kaip eikvojimas, ekstazė, savitikslis malonumas, nepasotinamas apetitas ir kiti kūniški kraštutinumai. Todėl nenuostabu, kad garsusis G. Orwellas pranašavo, kad „socializmas yra geresnis gyvenimo būdas, bet nebūtinai komfortiškesnis“.
Tuo metu dešiniosios (neo)liberalinės ideologijos teisina kūno kankinimą vardan „augimo“ (ekonominės plėtros). Šiuo požiūriu dėmesio vertas atrodo ir pastaruoju metu vėl suklestėjęs antivartotojiškas ekopuritonizmas.
Vertinga nuoroda:
