2009 10 28 LUNI Vilnius. Romas Lazutka. Krizės socialinės pasekmės ir jų švelninimo priemonės

Iš Laisvasis universitetas.

08:13, 2009 spalio 27 versija naudotojo 78.56.106.85 (Aptarimas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Romas Lazutka (g. 1955 m.) – ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius. 1976 m. baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą, iki 1979 m. dirbo šturmanu tolimojo plaukiojimo laivuose. 1983 m. baigė Vilniaus universitetą. 1989 m. tapo ekonomikos mokslų kandidatu, 1994 m. – docentu, 2008 m. Vilniaus universiteto profesoriumi. Nuo 1989 m. Vilniaus universitete dėstė ekonomiką, nuo 1996 m. – Filosofijos fakulteto socialinės politikos ir socialinės gerovės ekonomikos dėstytojas, nuo 2005 m. – socialinio darbo katedros vedėjas. Nuo 2002 m. – socialinių tyrimų instituto tarybos pirmininkas. Nuo 2006 m. – Tarptautinės socialinės gerovės tarybos Europos regiono ekspertų komiteto narys, nuo 2008 m. – Lietuvos mokslo tarybos narys. Mokslinės veiklos sritys: gerovės valstybė, socialinė politika, socialinė apsauga, pensijos, socialinė atskirtis ir skurdas.

LUNI užsiėmimas vyks spalio 28 d., trečiadienį, 18:00 val., Rinktinės g. 2, Vilniuje, „KultFlux“ platformoje, kuri įsikūrusi Neries krantinėje prie Mindaugo tilto.


Romas Lazutka. Krizės socialinės pasekmės ir jų švelninimo priemonės

Pagrindinės krizės socialinės pasekmės – bedarbių skaičiaus augimas nuo 94 tūkst. 2008 m. iki prognozuojamų 260 tūkst. 2010 m. ir 124 tūkst. 2015 m. Taip pat prognozuojamas žymus gyventojų pajamų smukimas 2009-2010 metais (iki 2006 m. lygio), o prieškrizinį lygį pajamos gali pasiekti tik prognozuojamo laikotarpio pabaigoje – 2015 m. Prognozuojama panaši ir skurdo raida. Pagal oficialią absoliučią skurdo ribą (valstybės remiamas pajamas) skurstančiųjų skaičius 2010 metais gali išaugti iki 440 tūkst. (2008 m. buvo tik 160 tūkst.).

Siekdama švelninti ekonominės krizės padarinius pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms valstybė turi įgyvendinti bent kelias socialinės politikos priemones trijose žemiau išvardintose srityse:

  • esamų darbo vietų saugojimas,
  • integracija į darbo rinką,
  • minimalių pajamų tinklas.

Pozityvus šiuo požiūriu vyriausybės sprendimas mažinant valstybės išlaidas yra mažinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, o ne darbuotojų skaičių. Šios priemonės dėka 2010 m. bus išsaugota beveik 50 tūkst. darbo vietų, kurių pareikalautų tokio pat masto valstybės išlaidų ekonomija mažinant darbo vietas. Tokį papildomų bedarbių skaičių ekonominė plėtra pokriziniu laikotarpiu sumažintų du kartus tik po 2015 m. Privačiame sektoriuje išsaugoti darbo vietas valstybė gali darbo vietų subsidijavimu. Darbo vietų subsidijos siekiant užimtais išlaikyti bent 10 proc. atitinkamų metų prognozuojamo bedarbių skaičiaus, kainuotų nuo 60 iki 125 mln. litų kasmet, priklausomai nuo bendro bedarbių skaičiaus. Tačiau tai sumažintų išlaidas bedarbių pašalpoms ir sumažintų skurstančiųjų skaičių po keliolika tūkstančių asmenų kasmet. Minėti bedarbių sumažinimo skaičiai yra pakankamai reikšmingi siekiant emigracijos sumažinimo.

Pagrindinės bedarbių integravimo į darbo rinką priemonės – viešieji darbai, įdarbinimas subsidijuojant, profesinis mokymas. Jeigu minėtos priemonės apimtų 30-50 tūkst. bedarbių, jų kaštai sudarytų nuo 0,12 iki 0,27 proc. BVP ir būtų nedideli ES šalių kontekste, bet įgalintų sumažinti bedarbių dekvalifikaciją ir desocializaciją.

Piniginės pagalbos gyventojams požiūriu svarbi yra socialinė pašalpa ir nedarbo draudimo išmoka. Krizės ir pokriziniu laikotarpiu nesiūloma didinti valstybės remiamų pajamų, kurios yra skurstančių asmenų rėmimo kriterijus, bet išplėsti socialinės pašalpos aprėptį, kad visi skurstantieji gautų socialinę paramą. Tai pareikalautų padidinti išlaidas jai nuo 0,33 proc. BVP 2009 m. iki 0,63 proc. 2010 m., bet vėliau iki 2015 m. šie kaštai sumažėtų beveik iki 1996 m. lygio. Jie būtų didesni nei prieškriziniais metais, kai parama skurstantiesiems buvo pernelyg apribota. Net ir krizės piko metais (2010 m.) pašalpos santykiniai kaštai (BVP proc.) būtų mažesni už ES vidurkį.

Nedarbo draudimo išmokų aprėptį taip pat būtina išplėsti, nes tik apie 40 proc. bedarbių ją gauna, o 60 proc. bedarbių namų ūkių skursta. Jeigu aprėptis būtų padidinta iki 75 proc. bedarbių, 2010 m., tai reikalautų 1,1 proc. BVP dydžio kaštų. Vėliau, mažėjant nedarbui, jie sumažėtų iki 0,42 proc. BVP 2015 m. Jie būtų dar sumažinti, jeigu būtų taikomos aukščiau minėtos integravimo į darbo rinką priemonės.

Jeigu būtų įgyvendintos šiame darbe aprėptos ekonominės krizės neigiamų socialinių pasekmių sumažinimo priemonės visa apimtimi, jų kaštai prognozuojamais sunkiausiais 2009 m. siektų iki 4 proc. BVP, o mažėjant krizės pasekmėms nukristų iki 1,4 proc. BVP 2015 m.

2009 m. spalis

Nuorodos:

Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras: