Vakarai.us: Lietuvoje pradeda veikti Laisvasis universitetas
Iš Laisvasis universitetas.
09-09-08 Mindaugas Peleckis, Vakarai.us korespondentas
Rugsėjo 11-ąją Lietuvos socialiniame gyvenime – įdomus pokytis: duris atvers Laisvasis universitetas - neformali bendruomeninė iniciatyva, siekianti suburti asmenis ir jų grupes savarankiškam mokymuisi, skatinanti juos laisvanoriškai dalintis žiniomis bei patirtimi, kurti alternatyvas nusistovėjusiam švietimo modeliui.
Paskaitos vyks žymiojoje Alternatyvaus meno galerijoje
Pirmosios Laisvojo universiteto paskaitos įvyks rugsėjo 11 d. (ketvirtadienį), 6 val. v. Alternatyvaus meno galerijoje “Galera”, Užupio g. 2, Vilniuje.
Į pirmuosius užsiėmimus pakviesti du dėstytojai: apie radikaliojo meno istoriją ir dabartį pasakos menininkas iš Alytaus Redas Diržys, o architektas Justas Ingelevičius pristatys atvirųjų technologijų idėją ir dalinsis naudojimosi atvirojo kodo programomis patirtimi.
Su būsimų paskaitų konspektais galima susipažinti naujoje Laisvojo universiteto svetainėje www.luni.lt.
Apie Vilniaus Monmartrą
Vilniaus Monmartru vadinamas Užupis - vienas seniausių Vilniaus rajonų, istoriniuose šaltiniuose minimas jau XVI amžiuje, kadaise buvęs vadinamuoju „druskos keliu“ į Polocką. Senovėje tai buvo vargingųjų priemiestis, daugiausia čia gyveno amatininkai, sparnais mojo daugybė malūnų, o vienu metu ši vieta buvo tapusi viešnamių kvartalu.
Šiandieną Užupis – unikali valstybė valstybėje, tarsi spalvinga ir gyva sala, nuo miesto atskirta Vilnelės upės. Užupis – ne tik pripažintas menininkų rajonas, jau seniai pelnęs mistiškiausio ir romantiškiausio Vilniaus rajono vardą.
1996 metais grupė jaunų iniciatyvių žmonių įkūrė visuomeninę organizaciją „Alternatyvus meno centras“ (AMC) ir galeriją „Galera“. Senojo Vilniaus rajone Užupyje įkurtos organizacijos pagrindinis bendras tikslas – suburti menininkų bendruomenę, sudaryti sąlygas pasireikšti kūrybingam jaunimui, turinčiam meninių idėjų, bet neturinčiam galimybių jų realizuoti. Pagrindine veiklos baze tapo namas ir kiemas šalia Vilnelės upės, greta esančių pastatų griuvėsiai, Užupio mikrorajonas. Kodėl Užupis? Nuo seno šis rajonas garsėjo kaip menininkų, neformalių veikėjų ir šiaip įdomių žmonių susitelkimo vieta. Visa ši erdvė – pradedant architektūra ir baigiant bendruomene – ideali terpė gimti, rutuliotis bei realizuotis meninėms idėjoms.
Visa veikla prasidėjo nuo menininkų susibūrimų bei pasisėdėjimų ir išsivystė net į didelius renginius plačiajai visuomenei. Vyko tarptautiniai alternatyvios mados festivaliai “arMADA”; kasmetiniai meno renginiai “UŽ-UPY–ART” bei “Gėlių naktis”, nuolatinės parodos, akcijos ir koncertai „Galeroje“. Ilgainiui AMC veikla įgavo visuomenės ir miesto vadovų pasitikėjimą.
2002 metais AMC ir Vilniaus savivaldybė įsteigė bendrą Viešąją įstaigą „Užupio meno inkubatorius“ (UMI). Savivaldybė organizacijai panaudos būdu skyrė patalpas Užupio g. 2. ir dalį lėšų, reikalingų avarinės būklės pastato rekonstrukcijai ir pritaikymui.
Pastaraisiais metais UMI vykdomi tradiciniai projektai: „Užupio pleneras“, „Užukine“, „Ką tu čia dabar darai?“, "Menų pakrantė“, „Galera prieš narkotikus“; galerijoje „Galera“ nuolatos vyksta Lietuvos bei užsienio menininkų parodos, akcijos, pristatymai. Tradicija yra tapę skulptūros simpoziumai kieme ir Vilnelės pakrantėje, vaikų piešinių konkursai, dalyvavimas kasmetiniuose Užupio Respublikos renginiuose “Nepriklausomybės diena”, ”Vėjo dienos”, “Spąstai”.
Kas yra radikalusis menas?
Trumpai pristatysime pirmuosius Laisvojo universiteto lektorius.
Redas Diržys (g. 1967 m.) – menininkas ir aktyvistas, politinių sanklodų kritikas, straipsnių ir manifestų, konstatuojančių hierarchinės visuomenės ydas, autorius. Studijavo Talino menų akademijoje, nuo 1991 metų dėstė Alytaus meno mokykloje, 1995 metais tapo jos direktoriumi. Reiškiasi daugiausia vizualaus meno srityje. Nuo 1993 metų organizuoja nepriklausomus meninius įvykius, kurie laipsniškai įgavo Alytaus meno bienalės formatą. Šiuo metu aktyviai organizuoja meno streiko iniciatyvas, nukreiptas prieš „rimtosios kultūros“ struktūras, bei kuria jų pritaikymo praktikoje technologijas. 2008 metų „Meno streiko“ konferencijos Alytuje kuratorius.
Kalbant apie radikalųjį meną, pasak R.Diržio, pradėti reikėtų nuo paprasto teiginio – tai labiausiai suveltas reiškinys, kurio tolimesne mistifikacija rūpinasi praktiškai visos kultūrinės institucijos bei nuo jų priklausomi individai. Reiškinio analize suinteresuoti tik pavieniai entuziastai ilgainiui taip pat yra absorbuojami sistemos. Taigi tai reiškinys, kurio galutinės struktūros suvokti neįmanoma – ją reikia pajausti, o tada tiesiog bandyti vystyti toliau pagal savo sugebėjimus ir sąžinę. Skirtingai nuo su meno samprata siejamu individualizmu, būtent šios srities atstovai yra atpažįstami noru veikti išvien, ieškoti bendraminčių ir vienytis kovoje prieš bendrą priešą.
Kodėl atvirasis kodas?
Justas Ingelevičius (g. 1983 m.) – architektas, gimęs Raudondvaryje, besidomintis praktiniu atvirųjų technologijų (open sources) pritaikymu. Jis projektuoja kaip įmanoma ekologiškesnius didelius ir mažus namus. Laisvalaikiu kalba apie atvirąsias technologijas ir mokosi statyti šiaudinius namus.
J.Ingelevičiaus manymu, kol kas nesusiformavo tinkamas lietuviškas terminas reiškiniui „atvirasis kodas“ pavadinti. „Atvirasis kodas“ neįtinka kalbininkams, „atvirosios technologijos“ labai jau techniškai skamba, dar girdėtas terminas „atvirasis šaltinis“. Laikui bėgant teks vieną ar kitą pasirinkti. Trumpai tariant, atviroji technologija (atviras daiktas) – tai toks daiktas, kurio gamybos instrukcijos yra laisvai prieinamos visiems, norintiems tą daiktą gaminti.
Tradicinės „copyright“ licencijos draudžia su informacija, žiniomis daryti labai jau daug dalykų: draudžia kopijuoti, platinti, keisti ir t. t. Kaip atsvara „copyright“ licencijoms atsirado licencijos, sakančios visiškai priešingus dalykus: garantuojančios,laisvę naudotis žiniomis, kaip tik norima, galimybę keisti pagal savo poreikius visa tai, ką galime veikti su normaliu daiktu. Jos draudžia tik vieną vienintelį dalyką – nuslėpti pakeitimus ir patobulinimus. Dėl to jos buvo pavadintos „copyleft“ licencijomis. Populiariausia iš laisvųjų licencijų – GNU bendroji viešoji licencija. J.Ingelevičius tiki, kad ateis toks laikas, kai atvirosios technologijos užims didžiąją dalį rinkos, ir šios laisvos licencijos taps per griežtos, tad teks jų visiškai atsisakyti. Tačiau šiuo metu jos garantuoja laisvę, suteikia tam tikrą saugumą, tarkim, teisę ginti tą laisvę teisme.
J.Ingelevičiaus manymu, dabartinė daiktų gamybos sistema - labai netobula. Žinios ir galia yra sukoncentruoti dideliuose centruose. Tie centrai – tai pasaulinės korporacijos, valstybės, vykdančios agresyvią politiką ir t. t. Taip susiklosto padėtis, iš kurios, atrodo, nėra išeities. Didžiulis vartojimas, nereikalingų, nekokybiškų daiktų gamyba, žemės išteklių švaistymas jiems kurti, karai dėl tų išteklių, žmonių bukinimas...
„Nors ir gyvename laisvoje šalyje, esame priklausomi nuo šios sistemos. Ir turime įsisamoninti, kad labai aktyviai ją remiame, net patys to nežinodami. Mes savo piniginėmis, savo įpročiais balsuojame už tą sistemą ir tuos neigiamus dalykus, kuriuos ji sukelia. Mano nuomone, yra iš esmės du būdai, kaip galima išsilaisvinti ir nebebūti šios sistemos sraigteliu. Pirmasis – atsisakyti visų daiktų, kurie yra gaminami šios sistemos – išvažiuoti į kaimą, mesti lauk automobilius, traktorius, internetus, kompus. Tik va, šio būdo trūkumai: visų pirma, kaimo visiems neužteks, ir, be to, rizikuotumėm, kad vieną dieną, nieko iš anksto nežinant (interneto juk neturėtume), ateis iki dantų moderniausiom technologijom ginkluotas šios sistemos atstovas ir, nori nenori, įtrauks į ją vėl, bet jau ne kaip visavertį žmogų, bet kaip kokį antrarūšį“, - sako tyrinėtojas.
Todėl jis siūlo kitą būdą – kur tik įmanoma, rinktis atvirą informaciją ir žinias, atvirus daiktus. Ar tai būtų šiaudinis namas, ar močiutės pyragas, ar „Firefox“ naršyklė, ar „Wikipedia“. „Net mažiausias dalykas gali padėti pakeisti pasaulį, - mano J.Ingelevičius. - Atvirosios technologijos yra realus būdas kurti decentralizuotą, tinklinę,informacijos apsikeitimo, daiktų gamybos, energijos išteklių naudojimo sistemą. Didelį centrą daug lengviau kontroliuoti tiems, kurie turi galių tai daryti. Dažnai ta kontrolė tik tai mažumai ir naudinga. Decentralizuotą tinklą kontroliuoti labai sunku, nes sunaikinus, pajungus vieną centriuką, jo vietoje iškart kaip grybas iš grybienos atsiranda kitas. Daug labai naudingų dalykų taip ir nebūna pagaminti dėl to, kad kūrėjai neturi lėšų patentuoti išradimą, taip jis nugula stalčiuje, kol pasensta, arba užpatentuoja jį, ir tas patentas nuperkamas kompanijos, kuri suinteresuota, kad tas daiktas nebūtų pradėtas gaminti. Pvz., naftos kompanijos supirkinėja visokių ekologiškų technologijų patentus ir ruošiasi laikyti juos tol, kol nepasibaigs nafta. Išeitis iš šio užburto rato – padrąsinti žmones kurti atvirąsias technologijas“.
