2010 01 19 LUNI Vilnius. Karolis Klimka. Celibato kultūra (1)

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką
Karolis Klimka
Karolis Klimka

Karolis Klimka studijavo visuotinę literatūrą ir literatūros teoriją Vilniaus universitete, dėstė „Populiariosios kultūros įvadą“ Europos humanitariniame universitete, yra Europos kinotyros ir medijų studijų tinklo (necs) narys. Pastaraisiais metais užsiima kultūrinio pilietiškumo (cultural citizenship), pornografijos (ir) cenzūros bei ekonomikos (ir) moralės tyrimais.

Celibato kultūra. Pirmoji paskaita iš trijų paskaitų ciklo

Dedikuojama Mantui Adomėnui. Reklaminė eilutė: „Ar cheminė kastracija išgelbės Lietuvą?”

Išvydę terminą „celibatas“, visi intuityviai suprantame, kad bus kalbama apie seksą. Paskaitų ciklas „Celibato kultūra“ tęsia kai kurias iš temų, pradėtų plėtoti 2008 m. LUNI skaitytoje paskaitoje apie pornografiją. Tuomet šalies dar nebuvo sukrėtę pedofilijos ir nepilnamečių apsaugos nuo visokių poveikių skandalai; dar nebuvo kilusi kontroversija dėl A.Šliogerio žodžio laisvės. Šie įvykiai sukūrė naują kontekstą temai tęsti. O šalį užgriuvusi ekonominė krizė privertė naujai pažvelgti į santykį tarp ekonominės politikos ir moralės „kryžiaus žygių“.

Šiandien liudijame dvejopą ir nepaprastai sparčią atžangą:

  • nesiliauja Bažnyčios lobistų ir valdančiųjų partijų išpuoliai prieš sekuliarius visuomenės gyvenimo pagrindus (A. Kubilius gali sau leisti viešai prisipažinti, kad teisės aktus rengia kartu su „Bažnyčios teisės specialistais“);
  • neregėtą pažangą daro socialinio valdžios sadizmo normalizavimas (socialinių išmokų pjaustymai; gyventojų masių aukojimas ant aukuro tiesiogine prasme, paliekant po vieną gaisrininką apylinkei, ir t.t.).

Todėl svarbu suprasti ryšį tarp tamsybininkų įgyvendinamos socialinės ekonominės politikos ir jų diegiamų „moralinių reformų“.

Šiandien verta prisiminti Wilhelmo Reicho mintį, kad pastarųjų trijų šimtų metų kapitalizmo eros ekscesai buvo įmanomi tik dėl nepaprastos masių ištvermės; norint suprasti ryšį tarp darbo jėgos išnaudojimo sąlygų ir lytiškumo slopinimo, reikia perprasti „pamatinę instituciją“, kurioje susilieja seksualiniai ir ekonominiai patriarchalinės autoritarinės visuomenės interesai. Būtent autoritarinėje šeimoje įvyksta „struktūrinė visuomenės reprodukcija“, o Bažnyčia tik pratęsia šį procesą. Šio proceso esmė – minčių apie seksą draudimo transformacija į mąstymo draudimą.

Analizuodamas „masinę fašizmo psichologiją“, Reichas neabejojo, kad (smulkia)buržuazinė šeima yra pagrindinė fašistinio puritonizmo scena ir valstybės mikromodelis.

Valdžios celibatas
Valdžios celibatas

Panaršę celibato termino istoriniame archyve, aptinkame, kad celibato esmė – „neproduktyvaus išlaidavimo“ draudimas. Tokia perspektyva leidžia kartu svarstyti seksualumo formas ir ekonomikos bei vartojimo temas. Anot religijotyrininkų, celibato istorijai taikytina ši formulė: „kur yra dūmų, ten turi būti liepsna“. Taisyklės ir draudimai reiškia, kad yra ką drausti. Šv. Augustinas įspėjo vienuoles nemylėti viena kitos kūniškai, o Šv. Bazilijus mokė vienuolius slėpti savo fizinį grožį tol, kol jo nebeliks.

Nors celibatas reiškia sekso išsižadėjimą ir draudimą, tačiau, kaip įžadas, susilaikymo etika, gyvenimo būdas, valdymo modelis ir kontrolės sistema, jis neišvengiamai turi save pagrįsti tam tikra sekso ir lytiškumo teorija.

Seksas ir tokie jo aspektai kaip orgazmas per amžius nedavė ramybės Bažnyčios ideologams ir veikėjams. Panašus jaudulys ir šiandien verčia Seimo narius fantazuoti (kurti fantastinius teisės aktus) apie „bet kokios seksualinės agitacijos“ uždraudimą ir apie celibatą su garantija – cheminę kastraciją. (Kodėl ne paprastą kastraciją? Tai išties apdairu, mat iš istorijos žinome, kad eunuchai – apie kuriuos šnekėjo ir J. Kristus – buvo didžiai vertinami meilužiai, teikę oralinio ir analinio sekso paslaugas tiek elito vyrams, tiek jų žmonoms.)

Dar Šv. Augustinas skundėsi, kad lytinė aistra ir malonumas „sukrečia visą žmogų“, nes tai esąs malonumas, kuris „pranoksta bet kuriuos kitus kūniškus malonumus“. Savo ruožtu Šv. Paulius pripažino, kad būtų nerealistiška iš visų pasikrikštijusiųjų reikalauti lytinio susilaikymo, tačiau jis atvirai flirtavo su enkratitais, kurie manė, kad bet koks seksualinis aktyvumas nedera su krikščionio pašaukimu. Argumentas, kad viskas, kas susiję su seksualinių poreikių tenkinimu, yra „nebūtina“, t.y. nereikalinga prabanga, „liuksas“, turi senas šaknis. XIII a. krikščioniškoje teologijoje terminas „luxuria“ žymi „nusikaltimus prigimčiai“, tokius kaip masturbacija, arba seksas su savimi. Onanizmą smerkdami kaip neleistiną prabangą, arba „išlaidavimą“, teologai rėmėsi samprata, kad sperma yra šventas daiktas.

Tamsiųjų amžių kalboje „neproduktyvios išlaidos“ yra kitas sekso vardas. Viduramžių moralistai buvo apsėsti minčių apie ne(re)produktyvų seksą siekiant pasitenkinimo. Anot Tomo Akviniečio, visoks seksas, išskyrus beaistrį santykiavimą „misijonieriaus“ poza (vyras ant moters), yra neracionalus pasitenkinimas, taigi nuodėmė. Viduramžišku požiūriu, bet kokia erotinė lytinių organų stimuliacija (omnis luxurious attactus) siekiant malonumo yra paleistuvavimas.

Per amžius bažnyčios ideologai teisino celibatą evangelistų cituojamu Jėzaus posakiu „...kaip angelai danguje“. Krikščioniškoje tradicijoje angelai su laiku tapo belyčiais padarais ir bekūnėmis dvasiomis. Tačiau pirmieji krikščionys manė, kad norint užsitikrinti gerą padėtį Danguje, reikia pasimylėti su angelais.

Viduramžiškos sampratos aidų gausu švietėjiškoje buržuazinėje Kanto filosofijoje. Šis dėdė iš kaimyninio regiono naujam gyvenimui prikėlė celibato idealus. Jis padėjo solidžius pamatus buržuazinei kūno ir proto disciplinai paskelbdamas „patologiškais“ visus subjektyvius kūniškus potyrius, tokius kaip skonis ir uodimas. Kantas sugalvojo filosofinį pateisinimą fiziologų idėjai, kad vitalinė individo energija yra „ribota išteklių suma“. Tuomet individas yra išlaidas kontroliuojantis suverenus savininkas.

Kūno skysčiai ir išskyros dar Renesanso laikais pradėti traktuoti kaip „valiuta“: buržuazinė ambicija yra valdyti šį turtą. Šioje ekonomijoje vyras yra „suverenus savininkas“, leidžiantis sau tik retkarčiais saikingai paišlaidauti - išeikvoti šiek tiek turto giminės pratęsimo sumetimais. Tuo metu moteris, kaip pasakyta Šventame Rašte, yra „pralaidus indas“.

XIX a. pabaigoje į sceną įžengia nesivaldančios ir nesuvaldomos, nepasotinamos, paleistuvingai išlaidaujančios Moters-Vartotojos figūra.

Celibato principą apibrėžia ne tik uždrausto objekto – sekso arba vartojimo – demonizavimas, bet ir jo kraštutinis sudvasinimas (spiritualizacija). Šiuo požiūriu reikia analizuoti ne tik dešiniąsias (neo)liberalines kūno kankinimo vardan „augimo“ (ekonominės plėtros) ideologijas, bet ir, pavyzdžiui, kairiųjų profsąjungų tradiciją, būtent – jų nenorą imtis „teisės į pasiturimą gyvenimą“ problemos, taip pat pastaruoju metu vėl suklestėjusį antivartotojišką eko-puritonizmą.

Potemės:

  • Celibatas ir pomirtinis gyvenimas;
  • Celibatas ir orgazmas;
  • Celibatas ir pedofilija;
  • Celibatas ir fašizmas;
  • Celibatas ir kastracija;
  • Celibatas ir sadomazochizmas.

Šias temas svarstysime pirmose paskaitose. Vėliau pereisime prie ryškiausių „Celibato figūrų“ Lietuvos viešajame gyvenime aptarimo. Mūsų dėmesio sulauks A. Kubilius, A. Šliogeris, A. Greitai, D. Grybauskaitė ir kt. Kelsime klausimą, kodėl Lietuvos gyventojus taip hipnotizuoja ir mobilizuoja „pedofilijos“, sekso ir „pasipriešinimo sistemai“ temos.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nėra nieko bendro tarp Pertekliaus visuomenės hedonisto (-ės) ir dykumoje save kankinančio vienuolio. Celibato principo analizė leidžia parodyti, kad celibato kultūra kiaurai smelkia visas neo-kapitalistinių visuomenių, tokių kaip Lietuva, gyvenimo sritis ir aspektus.

Karolis Klimka@Facebook

Paskaitos anonsas PDF formatu: http://www.luni.lt/images/0/04/Celibato_kultura_Anotacija.pdf

Vertinga nuoroda:

Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Aptarimas:2010 01 19 LUNI Vilnius. Karolis Klimka. Celibato kultūra (1)