2009 10 09 LUNI Klaipėda. Darius Pocevičius. Nevaldoma laisvoji rinka ir griežtas valstybinis reguliavimas. Ar yra alternatyvų?

Iš Laisvasis universitetas.

07:42, 2009 spalio 6 versija naudotojo Pocka (Aptarimas | įnašas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką



Darius Pocevičius (g. 1968) – rašytojas, vertėjas, pagal išsilavinimą – ekonomistas. 1990 m. baigė ekonomikos studijas, dirbo Lietuvos Mokslų akademijoje, studijavo ekonomiką Frankfurto prie Maino J. W. Goethės universitete. Vėliau dėstė rinkodarą Vilniaus universitete, rašė disertaciją. 2000 m. įsitraukė į literatūrinę ir kultūrinę veiklą. Lietuvos kultūrinėje spaudoje išspausdino daugiau kaip 100 esė ir kultūrinių apžvalgų. Daugelio kūrybinių, kultūrinių ir kontrkultūrinių akcijų organizatorius, interneto svetainių tekstai.lt ir anarchija.lt redaktorius.




Darius Pocevičius

Nevaldoma laisvoji rinka ir griežtas valstybinis reguliavimas. Ar yra alternatyvų?

Visuomenę geriausiai apibūdina joje vyraujančių ekonominių santykių tipas. Karlas Marxas prieš pusantro šimto metų chronologiškai išskyrė kelias ekonomines visuomenės formacijas: vergovinę santvarką, feodalizmą, kapitalizmą ir socializmą. Mūsų laikų sociumo kritikas Noamas Chomsky pateikia gana tikslią vienos iš šių formacijų – kapitalizmo – tipologiją. Jo nuomone, pagal dominuojantį ekonominių santykių principą kapitalizmą galima suskirstyti į 4 tipus: klasikinį liberalizmą, valstybinį kapitalizmą, valstybinį socializmą ir neoliberalizmą.

Įdomu, kad socializmas, kuris klestėjo Sovietų Sąjungoje, dažnai priešpastatomas Vakarų šalių kapitalizmui tik ideologiniais ir politiniais sumetimais, o ekonominiu požiūriu jie yra beveik identiški: vyrauja tokie patys prekiniai-piniginiai santykiai, šiek tiek skiriasi tik nuosavybės tipas ir galutinio produkto perskirstymo sistema: valstybiniame socializme 100% įmonių priklauso valstybei, o valstybiniame kapitalizme daugiau kaip 50% įmonių sudaro privačios, valstybiniame socializme valstybė perskirstydavo 100% bendrojo vidaus produkto, o valstybiniame kapitalizme, pvz., Danijoje ši dalis sudaro tik 58%.

Taigi ekonominiu požiūriu visos iki šiol buvusios visuomenės yra gana panašios, skiriasi tik lyginamasis „laisvės“ ir „reguliavimo“ svoris. Vienų visuomenių ekonomikoje vyrauja nevaldoma laisvoji rinka, kitose laisvoji rinka yra griežtai reguliuojama valstybės.

Už nevaldomą laisvąją rinką pasisako ekonomistai liberalai, už reguliuojamą – ekonomistai valstybininkai. Tarp liberalų ir valstybininkų ir vyksta pagrindiniai mūsšiai ekonomikos fronte. Pagrindinė šio pranešimo tema – atsakyti į klausimą: „Ar apskritai egzistuoja altenatyva dviems jau nusisovėjusiems ekonomikos modeliams – nevaldomai laisvajai rinkai ir griežtam valstybiniam reguliavimui.

Trumpai pakalbėsime apie kiekvieną iš jų istoriniu aspektu.

Klasikinio liberalizmo tėvai – Adamas Smithas, Davidas Ricardo, Wilhelmas von Humboldtas – manė, kad rado būdą išsiveržti iš feodalinių privilegijų labirinto ir įteisinti garo mašinos sukeltus ekonominių santykių pokyčius. Veikale „Valstybės veiklos ribos“ (1792) Humboldtas pasmerkė valstybę kaip „antihumanišką instituciją“ ir apkaltino ją, kad ši siekia padaryti žmogų aklu savo tarnu. Deja, tų laikų liberalai suabsoliutino laisvės principą – jie pripažino tik privačius interesus ir tvirtino, kad valstybės įstatymai nepagrįstai riboja laisvę, o ekonomikos srityje valdžia turi atlikti tik „naktinio sargo“ funkciją. Tačiau liberalizmo klasikai, pabrėždami valstybės galios apribojimo problemą, padarė kitą didžiulę klaidą – jie nekreipė jokio dėmesio į privačios galios problemą. Pasinaudoję gražiais skambančiais individo laisvės šūkiais, jie paprasčiausiai ATkūrė vergovinę santvarką, kurioje žmogus vergauja ne valstybei, o kitam žmogui, ir daro tai legaliai – pagal visus įstatymus.

Ši naujoji vergovė (arba laukinis kapitalizmas) Vakarų pasaulyje klestėjo iki pat Didžiosios depresijos laikų (1929-1933 m.). Krizė privertė stipriai suabejoti liberalų tiesomis. Buvo žengti radikalūs žingsniai suvalstybinimo keliu, daugelyje šalių šie pokyčiai netrukus virto diktatūriniais fašizmo režimais, sukėlusiais pasaulinį karą.

Po Antrojo pasaulinio karo visame pasaulyje buvo pasirinktas tarpinis variantas tarp klasikinio liberalizmo ir valstybinio kapitalizmo. Tokio tipo visuomenė, vėliau pavadinta „visuotinės gerovės visuomene“, veikė pagal principą „plėšk plėšikus“: visuomenėje klesti laisvosios rinkos (t.y. išnaudojimo ir ekonominės vergovės) principai, tačiau išnaudotojai irgi yra plėšiami – valstybė iš vergvaldžių atima dalį prisiplėšto turto ir išdalija vergams. Tokiais ekonominiais santykiais, atrodo, buvo patenkinti visi, išskyrus, aišku, vergvaldžius.

XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje politinėmis vergvaldžių elito, daugiausia R. Reagano ir M. Thatcher tandemo pastangomis vėl buvo žengtas milžiniškas žingsnis valstybės įtakos sumažinimo kryptimi. Valstybės, kaip prisiplėšto turto grobikės, problemą buvo nutarta išspręsti neoliberalizmu: pašalinant bet kokius valstybinius apribojimus kapitalo augimui, judėjimui ir naudojimui. Neoliberalizmo politika susidėjo iš dviejų nuosekliai vykdytų programų: ekonominės globalizacijos (buvo užtušuotos ekonominės valstybių sienos ir panaikinti muitai, trukdę kapitalo judėjimui).ir ekonominės financializacijos (vėlyvajame kapitalizme nutarta milžiniškas perteklinių pinigų sumas investuoti tame pačiame finansiniame sektoriuje – t.y. finansinis sektorius atsisuko į save patį).

Neoliberalizmas, viešai deklaruodamas individo laisvę ir grįžimą prie klasikinio liberalizmo ištakų, elgiasi itin suktai ir melagingai. Neoliberalizmo apologetai „netyčia“ užmiršta, kad kardinaliai ir iš pagrindų skiriasi du laikotarpiai, kuriuos bandoma sulyginti: liberalaus kapitalizmo apyaušryje (XVIII a. pabaiga – XIX a. pradžia) visi turėjo daugmaž vienodas starto pozicijas, tuo tarpu XX a. pabaigoje deklaruota individo laisvė virto tik didžiųjų korporacijų savininkų laisve. Kaip sakė didysis K. Vonnegutas: „Kapitalizmas irgi buvo idealistiškas ir siekė sukurti utopiją. Bet vėliau keletas blogų vaikinų susiglemžė visus pinigus, ir kapitalizmas daugiau nebeveikia.“

Šis krizės laikmetis – ypač dėkingas naujų alternatyvų kūrimui. Ypač posovietiniuose kraštuose – tuose, kurių žmonės spėjo pamatyti socializmo (arba valstybinio kapitalizmo) krachą ir susidūrė su pirmuoju liberalaus kapitalizmo krizės įrodymu: šiandienine finansų griūtimi.


Mąstant logiškai, abi sistemos akivaizdžiai blogos – tiek valstybinis reguliavimas, tiek laisvoji rinka. Tokioje padėtyje tikrai verta pagalvoti apie tai, ką N. Chomsky įvardijo libertariniu socializmu. Libertarai teigia, kad valstybė – tiesiausias kelias į biurokratinį despotizmą, o laisvoji rinka – į ekonominę vergovę. Todėl jie pasisako ne už valstybinę ar privačią nuosavybę, o už kolektyvinę. Jų manymu, valstybę turi pakeisti daugybė darbininkų (visų dirbančiųjų) tarybų, vartotojų tarybų, komunų, asamblėjų, regioninių federacijų, kurios nebūtų valdomos iš vieno centro, o veiktų autonomiškai. Jos vadovautųsi ne atstovaujamosios, o tiesioginės demokratijos principais – realia savivalda, tiesioginiu valios pareiškimu, nuolatiniais vietiniais referendumais, tiesiogine atstovų atsakomybe, greita jų atšaukimo ir keitimo galimybe.


Pabandysiu suformuluoti kelis principus, kuriais sekant, galima tikėtis kitokios visuomenės:

1. Stipri vietinė savivalda. Valstybininkai ir neoliberalai nori koncentruoti galią (valstybės ir pinigų valdžią) vienose rankose. Jie lyg velnias kryžiaus bijo stiprios savivaldos, autonomijos, nepriklausomybės, regionalizmo. Libertarinėje visuomenėje iš viso nėra centralizuotos valdžios, kiekvienas visuomenės narys pats yra valdžia, nes priklauso kokiai nors institucijai (tarybai, federacijai, lygai), per kurią ir vykdo savo valią. Šiuo požiūriu dabar labiausiai išsivysčiusi yra Šveicarijos visuomenė, kurioje per metus surengiama iki 1000 paties įvairiausio lygio referendumų.

2. Vyraujanti kolektyvinė nuosavybė. Dirbantysis liks pažemintu žmogaus fragmentu ir gamybos proceso instrumentu (kitaip tariant, darbo jėga) tol, kol bus tik dvi nuosavybės formos – valstybinė ir privatinė. Privati nuosavybė atskiria savininką nuo samdomo darbuotojo ir sukelia darbo susvetimėjimą, išnaudojimą ir, galų gale, mažą darbo našumą. Valstybinė nuosavybė yra neva visų, bet iš tikro kokio nors vieno biurokrato privati nuosavybė. Ekonomiškai efektyviausia nuosavybės forma būtų kolektyvinė – gamintojų ir prekybininkų kooperatyvai, jų asociacijos ir konglomeratai. Žmonijos istorija žino daugybę pavyzdžių, kai darbuotojai perimdavo atskirų gamyklų ir net ištisų pramonės rajonų (pvz., Meksikoje) valdymą, ir darbo santykiai buvo sėkmingai vystomi toliau.

3. Užkirstas kelias monopolijoms. Kaip jau minėjau, kapitalizmo prigimtyje slypintis dominavimo prieš konkurentus ir jų eliminavimo siekis gimdo natūralią monopoliją. Šis procesas ypač pastebimas pastaruoju laikotarpiu, kai didžiulės korporacijos jungiasi tarpusavyje ir užima dominuojančią padėtį rinkoje. O ką jau kalbėti apie tokius kartelius, kaip OPEK? Prieš tokią galią valstybės bejėgės – neveikia jokie jų antimonopoliniai ir antikarteliniai įstatymai. Vadinasi, ydinga pati ekonominė korporacinio kapitalizmo sistema. Įsivyravus kolektyvinei nuosavybei ir horizontalioms valdymo struktūroms, centralizuotos monopolijos išnyks savaime.

4. Panaikinta pinigų diktatūra. Manau, mūsų visuomenė pasiekė nužmoginimo viršūnę, kai rinkodaros vadovėliuose jaunimą ėmė mokyti, kad viskas yra prekė – žmogus, jo darbas ir jo idėjos. Laikas ir erdvė šiame pasaulyje matuojami ne sekundėmis ir centimetrais, o eurais ir doleriais. Visuomenė užmiršo, ko vertas geras žodis ar dovana. Kol taip bus, apie jokius visuomeninius pokyčius neverta nė kalbėti. Manau, šioje beviltiškoje situacijoje reikia pradėti nuo paprasčiausių dalykų – pvz., iš baudžiamojo ir administracinio kodekso išbraukti pinigines baudas, jas pakeičiant įkalinimu ir viešaisiais darbais, per visokius TV šou dalinti ne pinigus, o pagyrimus ir pan.

5. Išplėsta viešoji erdvė. Privati nuosavybė, cituojant garsiąją Pierre‘o Josepho Proudhono frazę, yra tik vagystės forma. Dabar Lietuvoje kur tik neženk, ten privati žemė, kur tik nemy..., ten privatus ežeras. Suprantu, kad žemė ir ežeras gali būti privati Dievo nuosavybė, tik ne valstybės ar, juo labiau, žmogaus...



Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Gintaras.radvila rašė ...

perspektyviausia alternatyva - pratinti pavienius įmones,savininkus drąsėti ir reikalauti autonomijos nuo valstybės - savarankiškumo reikalavimas turi prasidėti ne tada kai jau atiduodi mokesčius ir tikiesi socialiai teisingo perskirstymo,o prieš juos atiduodant.Ką turiu galvoj - visos iki šiol žinomos protesto formos nebuvo ir negalėjo būti efektyvios - valstybė visuomet yra turtingesnė,galingesnė,jos pusėje represinis aparatas ir teismai.Taigi norint suparaližuoti valstybės veiklą - pirmiausia reikia atimti iš jos pinigus.T.Y - pratinti piliečius prie minties,kad ne rinkimai,o pinigai,atiduodami mokesčių pavidalu daro juos silpnus.Taigi jeigu pradžioje dalis,vėliau dar didesnė dalis įmonių pradės rengti finansinius streikus - ypač krizių metu - įmonės išsaugos darbo vietas,žmonės galės vartoti,o su valstybiniu aparatu bus galima derėtis tai yra jį kontroliuoti ir efektyviai reikalauti permainų,atsiskaitymo už atliktą darbą ir tikrinti to darbo efektyvumą.Šiandien tai skamba kaip utopija,bet finansiniai streikai atveria kelią į realias permainas.Pirmasis ir realiausias šio etapo priešas - valstybė - kaip pavergimo forma.Kadangi visi žino ,kad tikrieji rinkimai yra rinkimai - pinigais,o ne balsais rinkimus galima atstatyti - pradedant nuo savivaldybių - per pinigus.Valstybės pertvarka prasideda nuo pirmojo žingsnio - atsisakymo mokėti mokesčius.Atsisakymas turi būti visuotinis,kol bus sužlugdyti visos aparato galimybės - skirstyti,kontroliuoti,bausti.Atskiro namo,rajono,gatvės gyventojai sudarinėja tarybas,kurios veikdamos finansinių unijų principu pačios sprendžia kokius visuomeninius organus verta išlaikyti,kurti ir finansuoti.Tokiu būdu galima pertvarkyti visą valstybę- ją paversti savivaldžia.Vietoj mokesčių surinkimo - tiesioginė galimybė gyventojams atsiskaityti už perkamas paslaugas patiems - švietimą,mediciną,saugumą.Todėl šiANDIEN REIKIA GALVOTI APIE VIENINTELĘ REALIĄ GALIMYBĘ AGITAVIMĄ VISUOTINIO MOKESČIŲ NEMOKĖJIMO.PILIETIS, ATSISAKĘS SUMOKĖTI DABAR NUSAVINAMŲ IŠ JO didžiosios dalies pinigų galės lengvai jais išlaikyti ir savo šeimose esančius pensininkus,vaikus ir mokyti juos ,kur panorėjęs.Šalis atsikračiusi ministerijų,korumpuotų ir nekontroliuojamų politikų išvengs etninės krizės,pati finansuos reikiamus kultūros,paveldo sveikatos apsaugos ir saugumo struktūras ir jų paslaugas tiesiogiai,o ne iš anksto sumokant ir leidžiant nekontroliuojamai švaistyti surinktas lėšas.

--Gintaras.radvila 04:34, 2008 gruodžio 13 (UTC)

bitininkas.blogspot.com rašė ...

Gintarai, jūs labai protingai rašote.

--bitininkas.blogspot.com 14:09, 2008 gruodžio 13 (UTC)

Ingis rašė ...

Reiktų pripažinti, kad laisvos rinkos šiuo metu pasaulyje nėra. Tai tokia pat utopija, kaip ir įvairios santvarkos su bendra nuosavybe ir pan.

Laisvos rinkos nėra visų pirma todėl, kad nėra kuo joje atsiskaityti, pinigų rinka nėra laisva. Murray Rothbard savo knygoje "What Has Government Done to Our Money?" labai vaizdžiai aprašo, kas buvo padaryta su pinigais, kaip turi atrodyti išties laisva pinigų rinka, kurioje nebereikalingi tokie dariniai, kaip dabartiniai bankai - t.y. praktiškai kiekvienas žmogus turintis pinigų tampa banku. O didesnis bankas - tai tiesiog saugykla, kuriai žmogus moka už jo turto saugojimą.

Pasak jo, norint, kad pinigų rinka būtų laisva reikia padaryti vieną labai "paprastą", dalyką - bendras pinigų kiekis turi nesikeisti, t.y. visi pinigai turi būti padengti kažkuo nekintamu, auksu, platina (gal gali būt ir kokio asteroido gabaliuku). Ir tas santykis, tarkim piniginis vienetas atitinka gramą aukso, turi nesikeisti.

Tikėtis, kad tokia sistema įsivyraus ir šitie pseudopinigai bus pakeisti tikrais, nerealu.

Ką galim padaryti kiekvienas? Kuo mažiau naudotis pinigais. Sunkus uždavinys... Pirkti kaip įmanoma efektyvesnius daiktus, mažinti vartojimą, kuo mažiau naudotis bankų paslaugomis t.y. neimti arba imti įmanomai mažesnes paskolas. Suvokti, kad kokybiškas daiktas turi (!) kainuoti pigiai. Ir ieškoti tokių daiktų. Gaminti tokius daiktus.

Monopolijos atsiranda dėl tos pačios priežasties - laisvos rinkos nėra. Laisva rinka dažniausiai suvokiama ta prasme, kad galiu laisvai pirkti ir parduoti, tačiau pamirštama, kad laisvoje rinkoje turi būti kuo paprastesnis naujo "žaidėjo" įsitraukimas į rinką. Šiuo metu kai yra monopolizuotas pagrindinis dalykas - informacija, naujam gamintojui, firmai, įsitraukti į rinką yra nepaprastai sunku.

Dabar šiek tiek optimizmo. Kuriasi įvairios bendruomenės, žmonės vis daugiau bendrauja ir keičiasi idėjomis. Girdėjau prie Klaipėdos bendruomenė išsipirko žemės, statys ten šiaudinius namus, nepirks brangių, nekokybiškų statybinių medžiagų, nešildys namų nafta, gal būt organizuosis maisto pirkimą iš vietinių ūkininkų. Gyvenant tokiose bendruomenėse (beja jos nebūtinai turi būti kaime) atsiranda galimybė steigti vietinius vaikų darželius mokyklėles ir pan.

Ekonomikos paremtos laisva informacija dalis vis didėja. Atsiranda projektų padedančių naudoti kuo mažiau pinigų: pvz http://www.mainyk.lt/

Papildau turėjau minty, bet pamiršau paminėti dar vieną pavyzdėlį - Vokietijoje apie pusę rinkos užima "taupkasės" įvairūs kaži kooperatiniai ir valstybiniai bankai. Šitas straipsnis priminė: http://www.lrytas.lt/-12292473491227848015-p1-verslas-seb-nori-atsisakyti-filial%C5%B3-vokietijoje-ir-trauktis-i%C5%A1-jos-rinkos.htm

Kitos nuorodos: Murray Rothbard http://en.wikipedia.org/wiki/Murray_Rothbard

What Has Government Done to Our Money? http://www.mises.org/money.asp

http://afreesociety.blogspot.com/2007/02/money-is-blood-of-our-economy-there-is.html

--Ingis 14:46, 2008 gruodžio 13 (UTC)

Ingis rašė ...

Dar norėčiau paprieštarauti Gintarui. Nereikia raginti žmonių daryti dalykus, kurie yra nelegalūs. Taip žmogus, nustumiamas į kažkokį užribį, padaromas visiškai beteisiu. Kad ir kokie blogi yra įstatymai, jų reikia laikytis. Tačiau kiekvienas įstatymas turi spragų :) Va jomis naudotis yra būtina. Ir šiuo atveju, laisvai skleisti informaciją, kaip legaliai mažiau mokėti mokesčių.

Tačiau apskritai, tas mokesčių nemokėjimo dalykas yra gan senas, kiek žinau bandytas didžiosios depresijos metu Amerikoje. Gal galima sugalvoti ką nors įdomesnio šiais laikais? Kam įdomu bus, čia knygutė apie tai: http://www.mises.org/books/taxpayersinrevolt.pdf

--Ingis 15:05, 2008 gruodžio 13 (UTC)

bitininkas.blogspot.com rašė ...

Ingi, kai tavo egzistencija bus nelegali, kažkaip abejoju ar nebandysi sulaužyti įstatymo.

--bitininkas.blogspot.com 16:57, 2008 gruodžio 13 (UTC)

Bitininkas rašė ...

Pasirodo visa Pasaulinė finansų krizė yra keynesistinės (intervencionistinės) ekonominės politikos pasekmė, o ne laisvosios rinkos kaltė.

http://kryzys.mises.pl/anatomia-kryzysu/

--Bitininkas 12:36, 2008 gruodžio 14 (UTC)

Remigijus Gineitis rašė ...

Kolegos, leiskite prisijungti prie šios labai įdomios diskusijos. Iš principo sutikdamas su dauguma minčių ir pasisakymų, prie kurių sunku ką nors pridurti, pridėsiu tik kuklias abejones kai kuriais baziniais teiginiais.

1. Stipri vietinė savivalda. "Valstybininkai ir neoliberalai nori koncentruoti galią (valstybės ir pinigų valdžią) vienose rankose." Ne tik. Šito nori visi, kas prisiliečia prie valdžios. Valdžia savo prigimtimi siekia VISKĄ KONTROLIUOTI. Šį siekį viską kontroliuoti efektyviausiai riboja priešpastatytas analogiškas kito asmens siekis. "Libertarinėje visuomenėje iš viso nėra centralizuotos valdžios, kiekvienas visuomenės narys pats yra valdžia, nes priklauso kokiai nors institucijai (tarybai, federacijai, lygai), per kurią ir vykdo savo valią." Puiki idėja! Ją kadaise labai energingai plėtojo Rusijos anarchistai. Problema ta, kad nežinomi metodai, būdai KAIP šią idėją REALIZUOTI praktiškai. Pačiai idėjai iš esmės pritariu. 2. Vyraujanti kolektyvinė nuosavybė. Ar teko matyti, kad kolektyvinė nuosavybė būtų energingai didinama, gerinama, puoselėjama, tobulinama? Praktika rodo, kad energingas augimas būna centralizuoto, ambicingo ir autokratinio valdymo atveju. Prisiminkim sėkmingas imperijų, korporacijų, įmonių, ūkių (netgi Lietuvos po 1919 m., Rusijos po Stolypino reformos, pan. plėtras). Kaip taisyklė, sėkmė susijusi su ambicingu ir didelę valdžią turinčiu lyderiu. Rizika: "Vyraujanti kolektyvinė nuosavybė" veda į ūkio plėtros lėtėjimą kitų ūkių atžvilgiu, nes nelieka natūralios vadybos ir verslumo talentų atrankos. 3. Užkirstas kelias monopolijoms. "...kapitalizmo prigimtyje slypintis dominavimo prieš konkurentus ir jų eliminavimo siekis gimdo natūralią monopoliją." Nesutinku. Monopolijų "gaminimas" nesusijęs su kapitalizmo prigimtimi. Šis siekis egzistavo gerokai prieš atsirandant kapitalizmui (Egipto, Romos, pan. imperijos, Erodo biblinis poelgis, Aleksandro, Vytauto Didžiųjų užkariavimai, t.t.) . Greičiausiai jis susijęs su bendražmogiškąja (būdinga būtent socializmui), KONKURENCIJOS BAIME. Kapitalizmo ideologija - vienintelė, kuri kovoja su šia baime. "...neveikia jokie jų antimonopoliniai ir antikarteliniai įstatymai. Vadinasi, ydinga pati ekonominė korporacinio kapitalizmo sistema." Nesutinku. Jei neveikia centralizuoti įstatymai, tai ydinga yra valstybinė valdžia, kuri nepadaro savo pačios sukurtų įstatymų efektyviais (t.y. kokybiškais), o ne korporacijos, kurios piktnaudžiauja tos pačios ydingos valstybinės valdžios priedangoje. Užkirsti kelią piktnaudžiavimams - esminė ir viena pagrindinių valstybinės valdžios funkcija ir prievolė. Su šia funkcija ir prievole nesusitvarko kas? 4. Panaikinta pinigų diktatūra. "Manau, mūsų visuomenė pasiekė nužmoginimo viršūnę, kai rinkodaros vadovėliuose jaunimą ėmė mokyti, kad viskas yra prekė – žmogus, jo darbas ir jo idėjos." Kategoriškai nesutinku. Ši nuostata atsirado ekonomikos, o ne rinkodaros vadovėliuose. Ekonomika, kaip mokslas atrado galimybę tyrinėti kompleksinius reiškinius pasitelkiant universalų matą - pinigą. Reikia pabrėžti, kad savo laiku šis atradimas sudarė prielaidas milžiniškai pažangai (iki tol atsilikusi Europa padarė didžiulį šuolį kitų ekonomikų atžvilgiu, o JAV iš viso pademonstravo stebuklą). Rinkodara, atvirkščiai, - keičia, "sužmogina" šias nuostatas ir nagrinėja žmonių grupių esamus (t.y. susiformavusius)įpročius ir ieško būdų, kaip juos patenkinti. Taigi, tamsta painiojate priežastį su pasekme. Rinkodara visų pirma PRISITAIKO prie pasekmių. Be to, rinkodara yra mokslas ir ūkinė praktika, ji nesusijusi su pedagogika, tad negali tiesiogiai mokyti jaunimo. Pedagogika, kaip taisyklė, yra reguliuojama valstybės. Taigi, dėl blogai išmokyto jaunimo reikia kreiptis į atitinkamą ministeriją, arba siųsti savo vaikus mokytis į kitą aukštąją mokyklą. Grįžtant prie "nužmoginimo viršūnės", visiškai sutinku, kad laiminga gali būti tik harmoninga visuomenė. Kartas nuo karto visuomenės nukrypsta nuo bendaržmogiškų nuostatų. Visada malonu išgirsti neabejingo žmogaus praktiškus pasiūlymus, kaip galėtume taisyti padėtį konkrečiu metu. "Manau, šioje beviltiškoje situacijoje reikia pradėti nuo paprasčiausių dalykų – pvz., iš baudžiamojo ir administracinio kodekso išbraukti pinigines baudas, jas pakeičiant įkalinimu ir viešaisiais darbais..". Pritariu, kad idėja nebloga. Ar tamsta galėtumėte pateikti sąmatą, kiek kainuos pastatyti ir prižiūrėti reikiamą kiekį kalėjimų? Kokius nuostolius atneš visuomenei įkalintų žmonių prastovos? Vienu sakiniu: ar tamsta esate ūkiškas, atsakote už savo žodžius, ar tik burną aušinate? Kalbant apie moralinę-auklėjamąją (nenužmogėjimo) pasiūlymo pusę, norėčiau paklausti, kokią moralę išugdysime, visus konfliktus spręsdami įkalinimais? 5. Išplėsta viešoji erdvė. "Suprantu, kad žemė ir ežeras gali būti privati Dievo nuosavybė, tik ne valstybės ar, juo labiau, žmogaus..." Iš principo sutinku. Mane irgi erzina mano laisvės suvaržymai. Tik noriu pasiteirauti, ar Dievas ir šiukšles aplink tą ežerą surinks? Ir eketes dūstančioms žuvims lede prakirs? Jeigu ne, tai jis - prastas šeimininkas... Ar galite pasiūlyti sistemą, kuri atrinktų geriausiuosius ūkininkus ir priverstų juos efektyviai rūpintis Dievo nuosavybe?


--Remigijus Gineitis 10:45, 2009 sausio 25 (UTC)

anarchistas rašė ...

Ilgą neredaguotą šio straipsnio citatą patalpinau savo bloge, rubrikoje "humoras".

--anarchistas 01:03, 2009 sausio 31 (UTC)

Gediminas rašė ...

Deja, autoriaus siūlomi principai jokios naujos ir geresnės visuomenės nesukurs. Jis daro pakankamai daug klaidų vertindamas žmonių prigimtį, politines-ekonomines teorijas bei jų pasekmes. Nedarytų tokių, jei būtų nuodugniau susipažinęs su F. A. von Hayek'o tritomiu „Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė“, to paties autoriaus „Individualizmas ir ekonominė tvarka“, jau nekalbant apie „Kelią į vergovę“. Dar reiktų pridurti ir A. Degučio „Individualizmas ir visuomeninė tvarka“, R. Nozick'o „Anarchija, valstybė ir utopija“ bei visą virtinę panašių knygų. Marksistinės-materialistinės prigimties idėjos ir principai, kuriais persunktas rašinys, yra klaidingas kelias į niekur. Bet autorius daro tokias pačias klaidas kaip ir dauguma Lietuvos intelektualų, remdamiesi netikrais N. Chomsky ir K. Vonneguto autoritetais.

--Gediminas 11:12, 2009 sausio 31 (UTC)

Giedrius rašė ...

Šiaip Nozick'as savo darbuose prirašęs nemažai paklydimų. Pagrindinius jų yra labai neblogai pakritikavęs Rothbard'as: http://mises.org/journals/jls/1_1/1_1_6.pdf

--Giedrius 11:36, 2009 vasario 2 (UTC)

Mindaugelis rašė ...

Eilinis komunistinės pakraipos straipsnis, nekreipčiau dėmesio, bet pikta matyti, kai žmogus apsimeta suprantantis laisvos rinkos idėjas ir neva pateikiantis (ir paneigiantis) šias idėjas, kai realiai tai kažkoks komunistų filtratas realiai nieko bendro su laisva rinka ir jos argumentais neturintis.

Nekontroliuojama laisva rinka.. O gali būti kontroliuojama ir vis dar laisva rinka? Tipiškas bukumas dabartinį socializmą politikoje ir oligarhinį fašizmą ekonomikoje vadinti laisva rinka ir aiškinti apie neva šiuo metu pasireiškiantį laisvos rinkos (kapitalizmo) žlugimą.

--Mindaugelis 19:16, 2009 vasario 8 (UTC)

MaikUniversum rašė ...

Labiau nei valstybininkų tai nemėgstu "anarcho-socialistų" ir visų į tą pusę... Pievos.

--MaikUniversum 19:36, 2009 spalio 17 (UTC)

ryčka rašė ...

gan logiška utopija. bet tokia primityvi, kad net verkt norisi. kibucų idėją iškėlę žydai suvokia, kad ji jau bankrutavo, tačiau ją palaiko, vien dėl to, kad liktų tautinio idealizmo salelė, Darvino kovos už būvį kontekste. kibucų, mormonų ir kitų digerių idėjų reanimavimas, aptartas šiame straipsnyje, rodo šiuolaikinės vakarietiškosios politinės filosofijos nuosmukį. tai atsispindi ir pop kultūroje, kuri kasdien mus perkelia į fantazijų pasaulį, ir kuo krizė gilesnė, tuo toliau. pradžioj užteko 2000, mėnulio, paskui kitų galaktikų, dabar su Hariu poteriu, narnijomis ir t.t. matom visišką pasaulio infantilizaciją.

tolenės raidos perspektyvos, mano nuomone, geriausiai atsispindi karo taktikos pasikeitime. gentis aukoja 2-3 savižudžius, kad iš didesnio locho "atkirstų" mat. vertybių galinčių užtikrinti gyvenimo kokybę. ciklas kartojasi tol kol baigiasi lochai, arba esi sunaikinamas pats. principas išdulkink kitą, kol nepadarė tavęs, per artimiausius kelis dešimtmečius taps sėkmės devizu. o valdžia valstybėje tik stiprės, nes tai puiki kuoka susidorojant su konkurencija. Dž. Londonas Jūrų vilke pasakojimą užbaigė klaidingai...

--[plecidas@gmail.com ryčka] 13:02, 2010 sausio 18 (UTC)