2009 09 17 LUNI Vilnius. Indrė Kleinaitė. Kodėl mūsų ekonomika nėra ilgalaikė?

Iš Laisvasis universitetas.

20:59, 2009 rugsėjo 16 versija naudotojo Pocka (Aptarimas | įnašas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Indrė Kleinaitė
Indrė Kleinaitė

Rugsėjo 17 d., ketvirtadienį, 18.00 val., kviečiame į susitikimą su ekologinės ekonomikos eksperte Indre Kleinaite. Diskutuosime apie pastaraisiais metais itin išpopuliarėjusią „darnios ekonomikos“ koncepciją, orientuotą į ekologiją, atsinaujinančius išteklius bei visapusišką visuomenės gerovę. Užsiėmimas vyks „KultFlux“ platformoje Neries krantinėje prie Mindaugo tilto.

Indrė Kleinaitė – ekonomistė, tarptautinės darnaus vystymosi specialistų asociacijos narė, nepriklausoma atsakingo verslo ekspertė, kuri 2009 metais buvo nominuota „Lietuvos Metų Moteris 2008“ rinkimuose Metų Iniciatyvos kategorijoje. Nuo 2003 m. ji bendradarbiauja su Lietuvos žiniasklaida šviečiant visuomenę darnaus vystymosi, atsakingo verslo, etiško vartojimo ir aplinkai draugiškesnio gyvenimo būdo temomis. Daugiausia jos straipsnių pasirodė politikos savaitraštyje „Atgimimas“, kuriuos kartu su kitų autorių straipsniais galite rasti internetinėje svetainėje http://www.gyva.lt/, skirtoje populiarinti aplinkai draugiškesnį gyvenimo būdą, socialiai atsakingą verslą ir darnų vystymąsi Lietuvoje.

I.Kleinaitė yra bendradarbiavusi su Velso Princo tarptautiniu verslo lyderių forumu Didžiojoje Britanijoje, Jungtinių Tautų vystymo programa Lietuvoje, LR Aplinkos ministerija, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Šiaurės ministrų tarybos biuru Lietuvoje bei įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis populiarinant įmonių socialinės atsakomybės ir darnaus vystymosi idėjas Lietuvoje.

Kodėl mūsų ekonomika nėra ilgalaikė?

Kodėl, Jūsų manymu, dabartinė recesija yra paskutinė? Kodėl kai kurie ekonomistai pataria „ne gelbėti šią sistemą, o patiems gelbėtis nuo jos“?

Nemažai ekspertų pastebi, kad nuolatinio ekonomikos augimo, kurio tikimasi remiantis pasenusiu modeliu, daugiau nebebus. Dabartinė ekonominė sistema niokoja gamtą ir didina socialinę atskirtį. Sistema yra taip užprogramuota, ir kosmetinių permainų, tik laikinai užtušuojančių neigiamas pasekmes, nepakaks. Ne viskas yra blogai senoje sistemoje, tačiau ji nėra ilgalaikė.

Dabartinė kapitalistinė sistema remiasi prielaida, kad ekonomika auga ir ateityje bus didesnė ir produktyvesnė nei šiandien. Dabar ekonomikos augimas jau lėtėja, pasiektos biologinės ribos. Jei ekonomika neauga, nėra jokios motyvacijos investuoti. Sistema „užlūžta“. Pastangos atgaivinti tai, kas sena ir tai, kas sukėlė krizę, yra beprasmės. Sistemą reikia perprogramuoti iš esmės.

Sakykite, kas konkrečiai yra „nesveika“ senojoje sistemoje? Ką reiktų atmesti ir ką palikti ateičiai?

Yra kelios esminės problemos. Pirma, neteisingai naudojame ribotus gamtinius išteklius. Dabar su savo planeta elgiamės kaip pasakoje apie žąsį, kuri dėjo auksinius kiaušinius, ir kurią žmogus nužudė, kad galėtų iš jos pilvo išsiimti visus auksinius kiaušinius.

Turėtume išmokti naudoti „palūkanas“ neliečiant „kapitalo“, t.y. naudotis atsinaujinančiais ištekliais. Taip pat turėtume keisti gamybos modelį. Dabar mes paimame išteklius, juos perdirbame teršdami aplinką ir sukuriame daugybė toksinių atliekų. Gamtoje atliekų nėra. Mums reikia stebėti gamtoje vykstančius procesus ir mėgdžioti kuriant procesus ir produktus.

Ateities neturi tokios industrijos, kurios žaloja planetą. Turėtų būti atsisakyta iškastinio kuro, naftos, chemijos pramonės, intensyvios monokultūromis paremtos žemdirbystės, kuri alina dirvožemį, teršia aplinką ir neatsakingai sunaudoja per daug vandens iš giluminių vandens telkinių, kurie, žinome, nėra atsinaujinantys.

Ką pirmiausiai reikėtų daryti, kad ateitis būtų darnesnė?

Žmonijos padaryta žala Žemei yra milžiniška, reikia kuo greičiau lėtinti, stabdyti ir keisti dabartinius destruktyvius procesus. Ekonomiką reikia „dematerializuoti“. Paslaugų teikimas turėtų būti naujos ekonomikos variklis. Juk žmogui reikia ne paties automobilio, o mobilumo. Seni automobiliai turėtų keliauti ne į sąvartyną, o atgal į gamyklas, kur turėtų būti perdirbami naujam gyvenimui, o perdirbimo procesas turėtų turi „energizuojamas“ iš atsinaujinančios energijos šaltinių.

Kaip kita nedarnumo priežastis yra įvardijama akumuliuojamos palūkanos. Kad mūsų finansinė sistema yra absurdiška, iliustruoja pavyzdys „Marijos centas“. Jei Mergelė Marija būtų investavusi vieną centą savo kūdikiui Jėzui su 6 proc. metinėmis palūkanomis, jos investicija būtų augusi taip:

po 10 m. – 0.18 JAV dolerių., po 200 m. – 1,151 JAV dolerių, po 600 m. – 15,258,757,071,928 JAV dolerių. (daugiau nei JAV BVP), o po po 2000 m. (jei aukso uncija kainuotų 278 JAV dolerių, tai aukso masė būtų 209 trilijonų kartų didesnė nei Saulės masė).

Jei palūkanos nebūtų sumuojamos, tai Marijos investicijos vertė po 2000 metų tebūtų 1,21 JAV dolerių.

Trečia problema yra ta, kad mes neteisingai matuojame pažangą. BVP tėra tik ekonominis rodiklis ir neatspindi visapusiško visuomenės gerovės vystymosi. Pasaulyje gausėja ekonomistų perkratančių konvencinę ekonomikos teoriją ir siūlančių ją koreguoti pagal dabartinę realybę. Labai svarbu įtraukti ekologinius ir socialinius kaštus (ang. true cost economics), o pažangą matuoti pagal alternatyvius gerovės rodiklius, tokius kaip ekologinis pėdsakas arba darnios ekonominės gerovės indeksas.

Ar naujoji pasaulio ekonomika turėtų labiau priklausyti nuo žemės išteklių ar nuo naujųjų technologijų? Jei nuo žemės, tai kaip išvengtume jau susidariusių problemų? Kaip išvengtume nuolat gresiančio bado, nepritekliaus, gyvenimo šia diena jausmo – manau taip neseniai gyveno ir Vakarai, o panašiai tebegyvena didžioji pasaulio dalis. Kaip užtikrintume stabilumą?

Badą ir skurdą sukelia nesąžininga pasaulio prekybos sistema. Naujoje ekonomikoje svarbu ir racionalus žemės išteklių naudojimas, ir naujos technologijos, kurios leistų kurti naujus procesus, produktus. Tačiau dar svarbiau yra kūrybingumas ir nestandartinis mąstymas, kuris ir užtikrintų darnias inovacijas. Labai svarbu laikytis darnaus vystymosi principų, kurie, pagal Hermaną Daly`į, yra šie: pirma, negalime išgauti daugiau išteklių nei galime saugiai panaudoti; antra, negalime sutrikdyti jautrios ekologinės pusiausvyros įvesdami produktus, kurie yra svetimi, toksiški ir pavojingi natūraliai aplinkai; trečia, gamta yra gyvybę palaikanti sistema, todėl negalime jos niokoti ir ketvirta, turime pripažinti, kad visi pasaulio žmonės turi lygią teisę į gamtos teikiamą naudą.

Darnus ekonomikos modelis jokiais būdais negarantuoja utopiškai tobulos visuomenės. Svarbu, kad mes savo veikla nepažeistume gyvybės tęstinumo šioje planetoje.

Kiek suprantu, labdara ir trečiojo pasaulio skolų nurašymas nėra darnus pasaulio ateities modelis...

Labdara nėra blogas dalykas, tačiau sisteminių problemų spręsti nepadeda. Jei kalbėtume apie labdarą trečiojo pasaulio šalims, tai daugiau naudos toms šalims atneštų pasaulio prekybos sistemos reforma nei teikiama labdara. Trečiojo pasaulio skola nėra tikra skola. Ji turėtų būti nurašyta.

Vakarai yra daug daugiau skolingi taip vadinamam trečiajam pasauliui. Vakarų šalys praturtėjo iš kolonizacijos, prekybos vergais, o dabar nesąžiningai pigiai naudojasi tų šalių ištekliais. O kas atlygins trečiojo pasaulio šalims už neigiamus klimato kaitos padarinius, už kuriuos yra atsakingos vakarų šalys dėl neatsakingo vartojimo? Tai ekologinė skola, apie kurią yra mažai kalbama.

Kokių konkrečių priemonių turėtų imtis, pavyzdžiui, Lietuva pradedant įgyvendinti šias naujoves?

Krizė keičia žaidimo taisykles. Šachmatų lentoje vyksta radikalūs „persistumdymai“. Tai nėra blogai, tačiau kuomet kalbama apie konkrečius žmonių gyvenimus, žmonių, kurie praranda darbus, netenka namų ne dėl savo kaltės, ne dėl to, kad jiems trūksta iniciatyvumo, žinių ir sugebėjimų, ne todėl, kad jie yra tinginiai, o todėl kad platesnėje arenoje pasikeitė situacija, kurios jie galbūt nesugeba suvokti, nes visą gyvenimą sąžiningai dirbo savo darbą, tuomet vyriausybių vaidmuo tampa labai aiškus.

Būtina kurti naują palankią aplinką darniai ekonomikai, kurioje pasireikštų žmonių sugebėjimas pasirūpinti savimi ir kūrybingumas. Žmonės yra kūrybingi, tačiau kūrybingumui pasireikšti reikalinga palaikanti terpė. Vyriausybės, užuot palaikiusios senos sistemos funkcionavimą, turėtų padėti žmonėms kurti darnaus vystymosi principais pagrįstą ekonomiką.

Sprendimai turėtų būti priimami atsižvelgiant ne tik į finansinius, bet ir ekologinius bei socialinius veiksnius. Tai reiškia, kad Vyriausybė turėtų atsisakyti remtis BVP rodikliu. Šis rodiklis turi būti pakeistas alternatyviais rodikliais, tokiais kaip „ekologinis pėdsakas“ ir/ar darnios ekonominės gerovės indeksas.

Pasak mokslininkų, tyrinėjančių klimato kaitos problematiką, mums liko mažiau nei 100 mėnesių sumažinti ir stabilizuoti šiltnamio efektą sukeliančių emisijas 80 proc. tam, kad išvengtume gyvybės procesų pažeidimo šioje planetoje. Kadangi klimato kaita yra opiausia pasaulio problema, šis laikotarpis galėtų būti orientacinis laikotarpis, reikalingas būtiniausioms permainoms įgyvendinti.

Tačiau, ką konkrečiai rekomenduotumėte nuveikti, pavyzdžiui, Andriaus Kubiliaus Vyriausybei?

Mūsų Vyriausybė turėtų dirbti remdamasi jau minėtais darnaus vystymosi principais. Dabar Vyriausybei tenka sunkus vaidmuo skatinti dabartinį ekonomikos modelį, laviruoti, balansuoti ir daryti kompromisus tarp ekonominių ir ekologinių interesų, kurie yra užprogramuotai konfliktuojantys šiame ekonomikos modelyje, ir tada rūpintis socialiais atskirtais šalies gyventojais teikiant jiems socialinę „išmaldą“ .

Tai tikrai labai sudėtingas uždavinys ir nenuostabu, kad vyriausybėms labai sunkiai sekasi tai daryti. Pritaikant naują mąstymą bei darnumo principus, gali būti nelengva pereinamajame laikotarpyje, tačiau sukūrus tinkamą valdymo mechanizmą, vyriausybės galėtų užsiimti tuo, kam iš tikrųjų valstybės aparatas yra sukurtas - užtikrinti demokratiją, taiką, palankią verslo aplinką, viešųjų produktų ir paslaugų teikimą.

Ūkį galima įtakoti per mokesčius. Daugiau apmokestinti tai, ko norime mažiau, ir mažiau apmokestinti, tai ko norime daugiau. Daugiau reikia apmokestinti aplinką teršiančią pramonę, ir mažiau reikia apmokestinti ekologinius ūkius, švarią gamybą, paslaugų ir nevyriausybinį sektorių.

Būtina investuoti į atsinaujinančios energijos technologijas. Turėtume griežtai pasakyti „ne“ intensyviai žemdirbystei. Reikia remti mokslą, kuris padėtų mums praktiškai diegti darnias inovacijas.

Pažymėtina, kad už permainas atsakinga ne tik Vyriausybė, bet ir verslas kartu su nevyriausybiniu sektoriumi, taip pat visuomenė. Permainos yra kiekvieno asmeninė atsakomybė.

Kalbėjosi Juozapas Paškevičius, lrt.lt, 2009 m.

Nuorodos:

Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Leon187 rašė ...

Vyriausybės, užuot palaikiusios senos sistemos funkcionavimą, turėtų atsistatydinti ir palikti teisę patiems žmonėms kurti darnaus vystymosi ir tarpusavio pagalbos principais pagrįstą visuomenę. --Leon187 12:31, 2009 rugsėjo 19 (EEST)

--Leon187 09:31, 2009 rugsėjo 19 (UTC)

Ruonis rašė ...

To Leon187 - ar tavo siulomas kelias neveda i destruktyvia anarchija, kur niekas uz nieka neatsakingi ?

--Ruonis 18:13, 2009 rugsėjo 28 (UTC)