2009 10 01 LUNI Vilnius. Kasparas Pocius. Mažosios politikos iškilimo aplinkybės

Iš Laisvasis universitetas.

15:42, 2009 rugsėjo 30 versija naudotojo Pocka (Aptarimas | įnašas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kasparas Pocius
Kasparas Pocius

Kasparas Pocius – socialinis aktyvistas, žurnalo „Juodraštis“ ir portalo „anarchija.lt“ redakcinės kolegijos narys. Studijavo istoriją Vilniaus universitete, bet vėliau tradicines studijas išmainė į Laisvąjį universitetą, dalyvauja jo iniciatyvinėje grupėje. Dalyvavo daugelyje įvairių akcijų. Domėjimosi kryptys – socialinių judėjimų istorija, politika ir filosofija, grožinė literatūra, alternatyvūs švietimo modeliai. Yra išvertęs Noamo Chomsky knygą „Tikslai ir vizijos“, publikavęs straipsnių politinėmis, socialinėmis ir filosofinėmis temomis.

Užsiėmimas vyks spalio 1 dieną, ketvirtadienį, 18:00 val., „Satta“ klubas, Vilniaus g. 16 (kieme, greta „Lietuvos ryto“ redakcijos), Vilniuje.

4 užsiėmimų kursas: Kapitalizmo kritika, mažoji politika ir naujieji socialiniai judėjimai

Nuo XX a. 7 dešimtmečio pasaulyje iškilo visa eilė socialinių-politinių judėjimų – prancūzų situacionistai, tarptautinis autonomistų judėjimas, nelegalių migrantų, seksualinių mažumų judėjimai, galiausiai – Sietle 1999-ųjų rudenį pasirodęs globalaus teisingumo judėjimas (arba „no-global“ movement) – kurių teoretikai ir praktikai vėlyvojo kapitalizmo epochoje iš esmės pakeitė radikalųjį socialinį-politinį, politinį-filosofinį diskursą. Kritikuodami šiuolaikines galios struktūras, performuluodami pagrindines visuomenės, socialinių judėjimų ir kovų sampratas, įvairūs XX a. pabaigos politiniai mąstytojai, patys aktyviai dalyvavę įvairiuose socialiniuose judėjimuose, padėjo tiems judėjimams kurti naujas veiksmų strategijas ir naujus socialinių judėjimų bendradarbiavimo metodus.

Šiame kurse bus siekiama nagrinėti po 6-ojo dešimtmečio kilusias socialinės-politinės kapitalizmo kritikos sroves ir patirtis, po XX a. septintojo dešimtmečio kilusius socialinius judėjimus, jų savitumus, naujas politinės, socialinės vaizduotės ir sąveikos formas.

Pirmasis užsiėmimas. Mažosios politikos iškilimo aplinkybės

Mažosios politikos sampratą, remdamasis Karlo Marxo, Gilleso Deleuze’o ir Felixo Guattari veikalais, sukūrė britų sociologas Nicholas’as Thoburnas. Pačią mažosios politikos sampratą aptarsime trečiojoje paskaitoje, tuo tarpu pirmojoje pabandysime išsiaiškinti, kokios priežastys lėmė reiškinio, vadinamo naujaisiais socialiniais judėjimais, atsiradimą.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų mąstytojai ir kai kurie socialiniai judėjimai vis labiau nusivylė tuo, ką anksčiau jie vertino kaip alternatyvą kapitalizmui – Sovietų Sąjunga. Nuo pirmojo pasaulinio karo gyvavusi tarybinio komunizmo (council communism – komunizmas, pagrįstas demokratine darbininkų atstovų tarybų valdžia) bei anarchizmo tradicija leido kritikuoti stalinizmą žymiai anksčiau ir pagrįsčiau negu tai darė dešinieji ideologai. Vakarų Europos šalyse susikūrusios stalininės komunistų partijos atsiskleidė kaip hierarchinės, masinės struktūros, turinčios daugiau bendro su fašizmu, nei su darbininkų interesais. Po revoliuciniu patosu glūdėjęs stalinizmo, o vėliau maoizmo teroro aparatas, valstybinė darbininkų klasės avangardo prievarta ir dirbančiųjų išnaudojimas, – tai buvo esminiai dalykai, dėl kurių Vakaruose socialiniai judėjimai iš pamatų suabejojo ir nusivylė Sovietų Sąjunga.

Tai pastebima ir filosofijoje. Dar po antrojo pasaulinio karo įsigalėjusi Frankfurto mokyklos kapitalizmo kritika rėmėsi negatyvia dialektika. Išlaikydami modernaus mąstymo elementus tokie mąstytojai kaip Theodoras Adorno, Herbertas Marcuse ir Erichas Frommas, dar tikėjo žmogaus galimybe išeiti anapus sistemos ir likti sąmoningu. Tą patį bandė teigti ir prancūzų kritikai struktūralistai. Tačiau kaip ant mielių kylantis Vakarų kapitalizmas, buržuazinės visuomenės ir vienmačio žmogaus (H.Marcuse) įsigalėjimas leido Guy Debord'ui konstatuoti spektaklio visuomenės atsiradimą. Jei dialektikos mokovai dar tikėjo transcendentinėmis, anapus sistemos esančiomis vertybėmis, tai spektaklio kritikai ir jų pasekėjai įsitikino – jokio „anapus“ nėra. Spektaklis ir įvaizdis kaip kapitalistinės sistemos gyvenimo būdas vertė ieškoti naujų būdų priešintis sistemai čia ir dabar. Socialinė tikrovė pradėta įsivaizduoti kaip socialinių jėgų kovos laukas, kuriame kvestionuojamos galios struktūros. Situacionistai G. Debordas ir R. Vaneigemas, kalbėdami apie kasdienybės revoliucijas, ne tik išryškino aktyvią, kūrybingą maišto prigimtį, bet ir pasipriešino dialektinei Revoliucijos kaip didingo socialinio proceso idėjai, kurią deklaravo ortodoksinis komunistų partijos mokslas – dialektinis materializmas. Didelių, visą pasaulį nušluoti galinčių revoliucijų, visuotinio sunaikinimo (Aufhebung) idėja buvo pasmerkta. Atėjo mažųjų revoliucijų metas, laisvės ir kūrybingumo metas.

Pasikeitė ir pati aktyvizmo samprata. Filosofas Gillesas Deleuze‘as, remdamasis Friedrichu Nietzsche, aktyvizmą suvokia jau nebe kaip engiamųjų pasipriešinimas išnaudotojams. Nietzsche atskiria du tipus: aktyvųjį ir reakcingąjį. Jei aktyvumą jis supranta kaip spontaniškų, kūrybingų maišto jėgų pasipriešinimą valdančiajai galiai, neatskiriamą nuo pačių besipriešinančiųjų sąmoningumo augimo – tapsmo, tai reakcingumas jam asocijuojasi su vergišku, kalte ir pagieža paremtu būviu, aukojimosi „aukštesniems tikslams“ ir iš aukščiau primestos atsakomybės našta. Būtent tokia aktyvumo samprata iš dalies ir paskatino 1968-ųjų Prancūzijos maištininkus sukilti tiek prieš kapitalizmo, tiek prieš sovietinio komunizmo dogmas, sukilti prieš patį šaltojo karo ideologijų ribotumą.

Kūrybiškumo ir laisvo produktyvumo sampratas aštuntajame dešimtmetyje toliau plėtoja Deleuze‘as ir jo bendraautoris psichiatras, aktyvistas Felixas Guattari. Jų manymu, tiek žmogaus viduje, jo pasąmonėje, tiek žmonių grupėse susiduria reakcingi (arba fašistiniai) ir revoliuciniai veiksniai – pirmasis iš jų skatina žmones jausti stygių, paranojišką baimę, verčia paklusti galios aparatams, antrasis išlaisvina kūrybingumą, leidžia laisvai keisti save pačius, savo tapatybę pagal savo geismus. Deleuze‘as ir Guattari, priešindamiesi reprezentacijos logikai (subjektas – objektas – ego), atmeta izoliuotą individą kaip statistinį, masinį veikėją, kaip vėliau sužinosime, priklausantį didžiosios politikos terpei, ir pradeda kalbėti apie revoliucines grupes, kurios veikia panašiai kaip be galo kūrybinga ir veikli žmogiškosios pasąmonės „mašina“ (tai – mažosios politikos subjektas).

Vertingos nuorodos:

Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Aptarimas:2009 10 01 LUNI Vilnius. Kasparas Pocius. Mažosios politikos iškilimo aplinkybės