(Ne)sekuliarumo dilemos šiandieną

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lapkričio 13 d. Laisvajame universitete vykusio susitikimo su filosofe Nida Vasiliauskaite metu greta sekuliarios valstybės idėjos istorinės raidos minėtos ir nūdienos aktualijos.

Aš ir tu - šeima? Oficialiai (pagal Konstituciją) Lietuvoje politika yra atskirta nuo religijos, tačiau realybėje religija, tiksliau, vienintelė (krikščionybė) turi milžinišką įtaką politikai. Tą rodo priešrinkiminė agitacija ir rinkimų rezultatai (bažnyčios vadovai ragino balsuoti už jiems priimtiną partiją) bei politikų priimti ar ketinami priimti teisės aktai, reglamentuojantys svarbias visuomenei sritis: šeimą, moters laisvą pasirinkimą išsaugoti vaisiaus gyvybę. Kokie politikų ir religinių institucijų pareiškimai kelia visuomenės šurmulį?

Dar praeitais metais tinklapyje bernardinai.lt buvo publikuoti A. Kubiliaus pam1stymai, kokia turėtų būti šeimos samprata. Jis ir šalininkai remiasi Konstitucija ir Civiliniu Kodeksu, pagal šiuos teisinius dokumentus „šeima – tai sutuoktiniai ir jų vaikai“, todėl tik tokia šeimos samprata gali būti naudojama ir visuose kituose įstatymuose. A. Kubilius ir jo bendraminčiai neatmetė galimybės įstatyme įvesti papildomus terminus, nusakančius galimas „šeimos“ transformacijas, tačiau tarp šių papildomų terminų nesantuokinės ar tos pačios lyties atstovų apibrėžimų nėra. Konservatoriškų, krikščioniškų pažiūrų atstovai teigia, jog tai nereiškia, kad nėra pripažįstamos žmonių teisės pasirinkti, kokius santykius jie nori kurti su savo artimu. Jie sako nesmerkią pasirinkusiųjų ne santuokinės šeimos santykius, o kokią nors partnerystę, tačiau pabrėžia, jog konstitucinė prievolė valstybei saugoti ir globoti šeimą turi būti realizuojama tiksliai ir efektyviai, nekeičiant termino „šeima“ prasmės.

Šių metų birželį Seimas priėmė nutarimą dėl Šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo, kuriame, kaip ir siekė krikščioniškų, konservatoriškų pažiūrų atstovai, įtvirtinta samprata, jog šeima – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), jeigu jų yra. Koncepcijoje įtvirtintos ir nepilnos, išplėstinės šeimos sąvokos. Dėl šių sąvokų šalies visuomenėje iki šiol karštai diskutuojama. Ypač nepatenkintos vienišos mamos, auginančios vaikus. Jos, įžvelgdamos diskriminaciją, surengė piketą prie Seimo rūmų. Politikai koncepcijos pagrindu ketina toliau kurti kompleksišką šeimos politikos sistemą Lietuvoje.

Jei bus vadovaujamasi koncepcijoje įtvirtinta šeimos samprata, tikėtina, kad gyvenantieji partnerystėje ir auginantys vaikus valstybės paramos šeimai tikėtis negalės. Galbūt tokias šeimas rems nevyriausybinės organizacijos, giminės ar kaimynai, gal kai kurie partneriai ir be išorinės pagalbos aprūpins savo vaikus ir vienas kitą. Tačiau atsiras ir tokių tradicinės sampratos neatitinkančių šeimų, kurios, negavusios valstybės paramos, pateks į skurstančiųjų gretas.

Laisvė apsispręsti. Kita rimta problema, kuri gal nebūtų taip eskaluojama šalyse, kuriose valstybė atskirta nuo bažnyčios, yra abortų draudimo/leidimo tema. Dar praeito Seimo Žmogaus teisių komitetas pritarė Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektui. Tiesa, Komitetas pasiūlė Sveikatos apsaugos komitetui tobulinti įstatymo projektą, numatyti dar vieną išlygą nėštumo nutraukimui ( kai yra didelė tikimybė, kad vaisius yra nepagydomai pažeistas). Be šios paminėtos įstatymo projektas numato dvi išlygas galimam nėštumo nutraukimui: 1) kai nėštumas gresia nėščios moters gyvybei ar sveikatai ir 2) yra pagrįstų įtarimų, jog nėštumas atsirado dėl nusikalstamų veikų. Įstatymai prieš abortus nėra masiškai paplitęs reiškinys, veikia tik katalikiškoje Lenkijoje, Airijoje ir Maltoje.

Beje, iš Lenkijos sklindantys atgarsiai rodo, kad šis įstatymas neduoda norimų rezultatų, o kai kurios lenkės abortų vyksta daryti į Lietuvą. Lietuvoje Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą prieš keletą metų inicijavo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis. Lietuvos dvasininkai, katalikiškos organizacijos aiškiai pasisako už abortų draudimą mūsų šalyje ir aktyviai renka parašus, teikia peticijas, skatinančias priimti abortą draudžiantį įstatymą. Šiuo metu peticiją, nepalaikančią abortų, iki gruodžio 10 d. ragina pasirašyti Santuokos ir šeimos studijų centras (VDU) (žr. http://www.worldcongress.pl/un). Kreipinyje primenama, kad ne visos šalys laikosi Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos, patvirtintos JT Generalinėje Asamblėjoje 1948 m. gruodžio 10 d. Dažnai nepaisomi Deklaracijos principai, ginantys kiekvieną žmogišką būtybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties, ginantys moters ir vyro santuoka pagrįstą šeimą kaip pagrindinį visuomenės vienetą. Kreipimesi pasirašyti peticiją akcentuojama, kad skatinamos įvairios manipuliacijos Žmogaus teisių interpretacijomis, viena jų - pripažinti teisę į abortą fundamentalia žmogaus teise ar noras sutapatinti įvairias asmenų sugyvenimo formas su natūralia šeima. Kaip ir kitos šalys, lietuviai (geros valios žmonės) kviečiami prisidėti prie peticijos, kuri bus patekta Jungtinių Tautų Organizacijai, siekiančiai paraginti tinkamai interpretuoti Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją. Peticiją Jungtinių Tautų organizacijai perduos Katalikiškojo Žmogaus ir šeimos teisių instituto (nevyriausybinės organizacijos, akredituotos prie JTO) atstovai.

Leiskime pasisakyti. Ar politikai bei dvsininkai gali nuspręsti, kokią šeimą Lietuvoje reikia remti, kokį sprendimą dėl abortų priimti? Tai labai sudėtingi klausimai, į jų sprendimą reikėtų plačiai įtraukti visuomenę. Tikėtina, kad skirtingo amžiaus, išsilavinimo žmonės nevienodai pasisakytų šiais klausimais. Lietuva – demografiškai senstanti šalis, nemenką rinkėjų dalį sudaro krikščioniškų-konservatoriškų pažiūrų garbaus amžiaus asmenys (ypač – pagyvenusios moterys, kadangi jų daugiau nei vyrų). Tikėtina, kad šios moterys pasisakytų prieš abortus, tačiau močiutės vaikų negimdys ir jų neaugins. Politikai siūlo tris išlygas, kada abortai galėtų būti pateisinami, tačiau ar ši trejybė – nekintama? Ar neiškils kitos nenumatytos svarios priežastys, kuomet įstatymui neleidus nutraukti gyvybės prenatalinėje fazėje, tai turės tragiškų padarinių? Kaip traktuoti netikėtai pastojusios psichologinių problemų turinčios ar asocialios moters norą nutraukti nėštumą? Gal ši moteris jau augina penketą vaikų, kurių neprižiūri, traumuoja juos fiziškai ir psichologiškai, o dar viena nelaukta gyvybė, išvydusi pasaulį, būtų lydima paniekos ir smurto. Kaip elgtis tokiu atveju, kai pastoja dar lėlėmis žaidžianti mergaitė, pati gerai nežinanti, kaip atsitiko, kad ji vaikšto nebe viena, o su jos kūne užsimezgusia gyvybe....Visuomenėje reikėtų rengti kuo daugiau diskusijų, apklausų, analizuoti užsienio šalių, uždraudusių abortus, patirtį. Ir tik tada daryti sprendimus. Draudimai paprastai nebūna geriausia, o galbūt – lengviausia išeitis. Šaunu, kai jauna mergaitė iš neturtingos šeimos, besilaukianti neplanuoto kūdikio pasako, kad aborto nedarys, kūdikio nežudys, į vaikų globos namus neatiduos, bet kūdikį augins ir mylės. Sveikintinas toks pasiryžimas ir apsisprendimas, būtent – apsisprendimas, žmogaus laisvė pasirinkti, o ne įstatymo įpareigojimas elgtis tam tikru būdu. Kyla grėsmė, kad priėmus abortus draudžiantį įstatymą, kitos mergaitės ar moterys, jokiu būdu nenorinčios kūdikių auginti, suras būdų jais atsikratyti; ne vienas kūdikis bus aptiktas išmestas šiukšlių konteineryje ar tualete.

Šeimos koncepciją ir tolesnės šeimos politikos raidą irgi reikia plačiai visuomenėje svarstyti, rengti laidas, konferencijas. Svarbu pagalvoti, kaip apsaugoti vaiko teisę į saugią, gerą vaikystę. Jei partnerystėje, o ne santuokoje gyvenančiai šeimai valstybės parama nebus teikiama, nuo to labiausiai kentės dėl nieko nekalti partnerių vaikai.

Galbūt laikui bėgant, bažnyčia ir religinės organizacijos savaime vis mažiau turės įtakos politikai. Jaunimas mokosi, uždarbiauja, keliauja po užsienį, tampa vis labiau liberalesnis. Šios pažiūros ilgainiui atsispindės pakitusioje rinkiminėje elgsenoje, naujame gyvensenos modelyje (partnerystė tikriausiai populiarės). Pastarųjų metų tyrimo rezultatai atskleidė, kad Prancūzijoje 85 proc. gyventojų priešinasi klerikalų lobizmui įstatymų leidyboje, prancūzai neplankiai žiūri į viešą religinių įsitikinimų reiškimą, ir, anot tyrimo, penktadalis yra ateistai. Vokietijoje Krikščionių demokratų partija kalba apie krikščioniškas vertybes, tačiau pernelyg į viešumą jų nekelia. Ispanai, anglai yra susiskaldę tikėjimo-netikėjimo klausimu, o italai, pasak tyrimo yra vienintelė išimtis Europoje. 80 proc. italų teigimu, religija yra svarbi jų gyvenime. Tačiau net ir Italijoje yra matomas priešiškumas religiniam dalyvavimui politikoje, kadangi tik trys iš dešimties galvoja, kad dvasininkai turėtų bandyti įtakoti vyriausybės sprendimus; tokiam teiginiui pritarė dar mažesnis Ispanijos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos gyventojų procentas. Religija paprastai daro žmogų tauresnį, dorovingesnį; dauguma religijų skatina žmogų elgtis moraliai, puiku, jei žmogus atranda, kokia religija vadovaujantis vairuoti savo gyvenimo laivą. Tačiau kai religija daro tiesioginį poveikį politiniams sprendimams, visuotinis konsensusas retai įmanomas: paprastai vieni jaučiasi laimėtojais, o kiti išgyvena pralaimėjimo kartėlį.

[redaguoti] Nuorodos