Atviras laiškas Steponui Šukaičiui

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Steponas Šukaitis savo paskaitose šneka apie maišto ir nepaklusnumo akimirkas,kurias įkvėpia tam tikros dainos ir kurios neva skatina mažųjų organizacijos (minor composition) formų politikos procesą.Atrodo,kad Stepono mintys yra gyvas anachronizmas,nes mano karta dar prisimena laikus,kai plisdavo nelegalūs Vysotskio,Jelenos Kamburovos ir Bulato Okudžavos dainos,formavosi užuomazgos bardų tradicijos,o teatruose atsirado „vieno aktoriaus teatrinė koncepcija“- monologinė dramaturgija savaip atspindėjusi vakarietiškas absurdo teatro įtakas.Tačiau tai nebuvo politika, pagrįsta“ prieinamų resursų panaudojimu“ siekiant formuoti naujoviškus santykius, organizavimosi formas „Taip – tai buvo priemonė, įkūnijanti kolektyvinę vaizduotę,suteikdavo jai formą ir plisdavo kaip nelegali šneka ar slengas nebylios- nutildytos ir besiblaškančios kolektyvinės pasąmonės.Tačiau valdžios ji labai negąsdindavo.Viešai ji tokios kūrybos netoleruodavo,tačiau, paradoksalu, irgi slapta ja gėrėjosi ir mėgo,netgi darydavo uždaras perklausas.Jai tai buvo savotiškas prieskonis arba egzotiškas pasitenkinimo savimi priedas nelyginant priemonė iš šiuolaikinio seksšopo seksualiniam gyvenimui paįvairinti.

„Šiuo atveju muziką galima suvokti greičiau kaip svarbią kasdienio gyvenimo dalį, o ne kaip atotrūkį nuo jo ar pramogą.“Niekuo nepagrįstas teiginys – tą patį galime pasakyti apie meditacines praktikas,maldą ar kitas uždaras vos ne intymias veiklos rūšis,kurios lengvai redukuojamos į savęs pažinimo,tobulinimo ir t.t. veiklą.

Klausant melodijos, kristalizuojamos ir sujungiamos socialinė energija ir politinė aistra.Galėčiau sutikti,bet autorius neatkreipia dėmesio,jog ne tik Verdžio „Nabuko choras“kėlė italus į išsivaduojamąją kovą,kaip Bairono poezija,bet ir Bethoveno „Odė džiaugsmui“ tiko tiek prasidedančiam nacionalsocialimui,o šiandien yra viešai vartojama kaip vos ne EU sąjungos himnas.Tokią“ revoliucinę“ veiklą – kaip atlikimą tam tikrų kūrinių puikiai parodijavo Bulgakovas „Šuns širdyje“ profesoriaus Preobraženskio lūpomis apie nieko neveikiančius tik ištisus vakarus giedančius bolševikų“ aktyvistus“- o jie vis“ gieda ir gieda“.Aš galiu ištisas dienas klausyti Horsto Veselio maršų bet nuo to fašistu netapsiu daugiau nei esu.Juolab kad šalimais galiu klausyti ir Marlen Dytrich ir Piaf.Šiandien Indijoje Sai Babos pasekėjai irgi skatinami praktikuoti badžianų giedojimą vos ne kaip „pagrindinę „nušvitimo“ praktiką.

Plintant tam tikrų muzikinių kūrinių įrašams, žmonės suprato, kaip turi organizuotis ir artikuliuoti savo troškimą pabėgti nuo sunkios darbo dienos, plėtoti vidinę (dažniau nei išorinę) darbo, kurio žmonės siekė išvengti, prigimties kritiką. Politiniam organizavimuisi svarbi meninė kompozicija, kuriama socialinės vaizduotės, kurstoma karnavalinė energija, “demonstruojanti jėgą ir sugebanti mesti neregėtą iššūkį tradicinėms hierarchijoms”. „Karnavalinės tradicijos tema pasaulyje parašyta daugybė darbų.Neradau nei vieno darbo ,kuriame karnavalas būtų priskiriamas maištui.Visose tautose jis atlikdavo kolektyvinės dvasinės terapijos funkciją.Liaudies pamėgtų dainų atlikimas niekada nebuvo ir niekada netaps „neregėtu iššūkiu“.

Matyt ,kadangi autorius pragyvena iš muzikos leidybos- savo darbą laiko itin“ revoliuciniu“.

Tokia apytaka, sąsajos ir transliavimas fermentuoja bei realizuoja kasdienio gyvenimo revoliuciją.“Steponas dar kartą savo teiginiu įsivaizduojamą realybei suteikia faktinės realybės statusą.Labai romantiška ir vaikiška.

Socialinės ir politinės idėjos cirkuliuoja tokiu būdu, kad vienu metu yra ir viešai ištariamos, ir užšifruojamos taip, kad egzistuojančios politinės valdžios žvilgsnis sunkiai jas pastebi.Valdžia ne tik kad lengvai jas pastebi,o netgi skatina išvedimą tų slengų į viešą erdvę- virtę viešojo vartojimo preke- tie slengai yra nukenksminami. „ pasipriešinimo politiką, suaustą iš nematomų kasdienio gyvenimo įrašų, dainų, pasakojimų ir socialinių sąveikų, turi kristalizuoti ir vienyti radikalūs politiniai troškimai.Skamba kaip komunistų partijos suvažiavimo tezė.Turi vienyti,bet niekada nevienija.

Vietoje politiniu organizavimu nustatomos ir ginamos tapatybės teigimo čia veikia kitokios rūšies politika, kuri remiasi egzistuojančiomis socialinėmis energijomis ir cirkuliuojančiomis idėjomis.Kokios „kitos „rūšies politika čia veikia autorius neįvardina.Kas turima galvoje?

Nors šios idėjos naudojamos ir kitiems tikslams(kokiems tikslams?), bet jomis kartu siekiama ir įvesti naujas prasmes bei santykius, – kurti mažųjų organizacijos formų politiką.

2. Mažojoje literatūroje viskas yra politiška(????)Mažojoje literatūroje viskas yra asmeninis santykis su aplinka,nebūtinaiaplinka suformuota tam tikros politikos.Mažoji literatūra visuomet yra individo- asmenybės reakcija į didenį nei ji pati organizmą. Individo interesai betarpiškai susiję su kito individo interesais. Socialinė aplinka jau nebeegzistuoja kaip vien tik fonas, kuriame plėtojami įvykiai;Sėdintis prie Aušros vartų ubagas ar Pilies gatvėje grojantis gatvės muzikantas nepaverčia socialinio fono kitokiu,jis pats greičiau yra automatiškai integruojamas į ją.Yra „suvalgomas“,įstatomas kaip niekur nieko- tarsi ir būtų jos natūrali dalis.Taigi- reiktų gerai pagalvoti kaip diferencijuoti(pagal kokius požymius),kada revoliucinis išsišokimas virsta“ simptomu“,verčiančiu sureaguoti valdžią.

3. Viskas įgyja kolektyvinę vertę ir egzistuoja kaip kolektyvinės kalbos formos.Kai individualus maištas tampa kolektyvine vertybe – jis praranda savo maištingumą ir yra pardavinėjamas kaip Kamiu ar Kierkegaardo, ar Savanarolos, ar Hitlerio, ar Stalino, ar Mao, ar Če gevaros literatūriniai opusai.Vertė,įgavusi knygos prekinę formą,iškeičiama į simbolinę kainą,į monetą ,patekusi į vartojimą yra vartojama,kol suvartojama ir virsta makulatūra arba atliekomis,kurios nebūtinai tampa naujųjų judėjimų humusu.

Mažųjų formų akcentavimas Deleuze'ui ir Guattari gana svarbus, jis jungia ir pagrindžia ne tik jų veikalus apie literatūrą, bet ir apie kalbą, teritorines konfigūracijas, mažumų veiksmus ir tapsmą... Taip atsiranda ištisa socialinė ontologija. Įdomu, kad taip aprašomas ir kolektyvinio organizavimosi procesas: dominuojančiuose arba didžiuosiuose pavidaluose perdirbamos mažosios formos, tačiau jos nesiekia hegemonijos. Mažieji kūriniai tam ir kuriami ,sklinda ar yra platinami kaip proklamacijos,kurstydami vaizduotę.Tačiau jie nori nenori tampa dienos, savaitės ar net mėnesio „hegemonais“topų rinkose.Vartojimo rinkose.Išpardavimuose.Išankstinė buržuazinio revoliucionieriaus baimė siekti valdžios- yra atsakomybės baimė arba savo impotencijos deklaravimas.Siekimas valdžios simbolinėse simbolių rinkose išduoda nešvarią sąžinęarba norą pateisinti konformistinį savo gyvenimo būdą.

Mažieji tapsmo, intensyvaus perdirbimo ir produktyvaus keitimosi procesai siejasi su daug ilgesnėmis atmetimo, egzodo ir pabėgimo tradicijomis: tai tunelis, rausiamas trūkinėjančioje, bet intensyvioje darbininkų ir migrantų ne-tradicijoje, siejantis apleistuosius slaptuose anklavuose su tais, kurie trokšta pabėgti iš fabrikų ir barakų. Kūrybingo atsitraukimo nuo kapitalistinio reguliavimo ir valdymo metu braižomos plonos linijos tarp tų, kurie „nuėjo pas vilkolakius“ kolonijų erdvėje (kai vyko ekstensyvi ekspansija ir imperiniai užkariavimai), ir tų, kurie, „sugrįžę į gatves“, grąžina perdirbtas „kitokybės“ ir „čiabuvio“ sąvoką į metropolio centrą (intensyvaus dominavimo ir besibaigiančios kolonizacijos eroje). Čia aprašyti visuomenės kaip antrinės gamtos - socialinės organikos procesai vyksta nuolat – jie neistoriniai ,ir nereiktų jų nusavinti.

Mažosios organizacijos erdvėje reikšminga tai, kad ji, sujungdama tam tikrą estetinę kompoziciją su didesniu socialiniu audiniu, kuria politiką, paremtą ne atskirų žmonių reprezentacija, bet greičiau jų kūrybingumu, kurio stengiasi nepastebėti didžiosios formos. mažąją politiką greičiau kuria tie, kuriems trūksta šių resursų, arba tie, kurie laiko jų trūkumą engimu ar neadekvatumu. Didžiausia paradoksas yra tas ,kad didžiosios formos nuolat ieško šių mažųjų,kad jas nusavintų ir paverstų savo nuolat atsinaujinančiu energijos šaltiniu.Didžiosios įmonės praryja mažųjų įmonių ar atskirų asmenybių idėjas,iniciatyvas,kūrybą,nes pastarosios neturi resursų „savo“vertybes išvesti į didžiuosius pasaulinius turgus.

„„Humoras, žaismas ir taktinis pramogavimas nelieka už organizavimosi borto. Apgaulinga konfrontacija, tampanti standartinio piketo ar protesto dalimi, yra ta erdvė, kurioje socialinis angažavimasis integruojamas į kolektyvinio „aš“ formavimąsi. Taktinis absurdas. Karnavalo politika neturi savo tikslo tol, kol nėra tinkamų istorinių aplinkybių.Visais laikais prie karaliaus dvare buvo klouno arba juokdario etatas – su teise išimtine ir privilegijuota- sakyti valdovui tiesą.Juokdarystė,parodija kaip veidrodis išmintingam valdovui niekada nebuvo pavojingas,o valdžia visuomet suvokė tokio veidrodžio kaip adekvačios realybės atspindėjimo instrumentą.Beje šiandien valdžia yra jau adaptavusi šias formas,jas net skatina(Erlicko socialinė kritika neteko savo galios atsidūrusi Lietuvos Ryto puslapiuose),seimo narys Juršėnas mielai kolekcionuoja savo šaržus ir t.t. ir t.t.

Stephenas Duncombe teigia, kad svarbiausia užduotis perkuriant progresyvią politiką fantazijų amžiuje yra angažuotis troškimams ir vaizduotei, kertančiai kolektyvinės sąmonės horizontą, ir kurti politiką, kuri būtų atvira šioms socialinėms energijoms. Lieka sunki užduotis – kaip panaudoti kapitalizmo teikiamus popkultūros instrumentus kovai prieš patį kapitalizmą.Jeigu ponas Steponas Šukaitis nori rasti mitą kaip atramą savo „kovos“paieškoms – lai prisimena graikų mitą apie medūzą Gorgonę.Herojus Persėjas pasigamino stebuklingą veidrodinį skydą,kuriuo prisidengė nuo stingdančio medūzos žvilgsnio,nuo kurio visi,kovojantys su ja,suakmenėdavo.Ar gali šiandien popkultūra pasiūlyti tokį veidrodį?Į kurį pažvelgusi valdžia „suakmenėtų“ ir subyrėtų?

Gintaras Radvila