Žiūrėti kodą

[[Image:Stanislovas_Tomas_foto.jpg‎|150px|left|thumb]]
''Stanislovas TOMAS yra Paryžiaus Sorbonos universiteto ir Londono universiteto teisės doktorantas, R. Pakso teisinis atstovas Strasbūro Teisme, kuriame nagrinėjama ar apkaltos procesas nepažeidė žmogaus teisių, o taip pat kandidatas į Seimo narius Nr. 40 „Tvarkos ir teisingumo“ sąraše. Mokykloje Stanislovas buvo vunderkindu: peršoko iš šeštos klasės iš karto į aštuntą. Intelekto koeficientas: 156. Moka aštuonias užsienio kalbas, perėjo per 12 pasaulio universitetų. Studijuojant Briuselyje, jo magistriniam darbui vadovavo prof. Duncan Kennedy iš Harvardo universiteto – šiuolaikinio Amerikos teisinio realizmo tėvas-įkūrėjas. Ketverius metus jis dirbo teisininku-patarėju Europos Parlamente.'' 

''Keturis kartus Stanislovas dalyvavo Sorbonos universiteto okupacijoje. Lietuvoje – jau du kartus neteisėtai suimtas už studentų pasipriešinimo organizavimą prieš nemokamo mokslo naikinimą ir barikadų statymą. S. Tomas priklauso postmoderniam Kritinių teisės studijų judėjimui, yra Prancūzijos socialistų partijos narys.''

''Kai Stanislovui buvo 18 metų, jis autostopu apvažiavo 14 Europos valstybių.''


== ĮVADAS Į TEISĖS NEBUVIMĄ ==

Daugeliui iš mūsų nuo pat mažens kalama į galvą, kad egzistuoja „teisė“ arba „įstatymas“, kurių reikia laikytis, kurie iš anksto nustato tai, ką mes galime ir ko negalime daryti, ką galime reikalauti iš kitų. Klasikinė teisinė mintis skelbia, kad teisė egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus norų ir, kad jos taikymas yra mechaniškas, automatinis ir šaltas.

Šiuolaikiniai empiriniai tyrimai rodo, kad hipotezė apie teisės egzistavimą nepasitvirtina praktikoje. Teisės nėra. Realistai ir postmodernistai vertina žodį „teisė“ kaip atgyvenusį prietarą, į kurį tebetiki naivūs ir romantiški žmonės. Tarp kitko, Paryžius – tai postmodernizmo tėvynė. Pats pirmas žodį „postmodernizmas“ pradėjo vartoti būtent mūsų prof. Lyotard. Amerikiečiai dažnai pažeidinėja prancūzų copyrights į postmodernizmą.

Teisės nebuvimas iš esmės grindžiamas dviem argumentų grupėmis. 

Pirma, kiekvienas teisės principas turi kontrprincipą, kiekvienas straipsnis turi kontrstraipsnį, kiekviena aplinkybė turi kontraplinkybę, kiekviena sąvoka turi kontrsąvoką, kiekvienas žodis turi kontržodį, kiekvienas kontekstas turi kontrkontekstą, kiekviena teisė turi kontrteisę, kiekvienas precedentas turi kontrprecedentą. Būtent todėl paprastai sunku nuspėti ką darys teisėjas. Velnias žino ką jis taikys: principą ar kontrprincipą.

Antra, kaip metodologiškai nustatomas santykis tarp visų šių principų ir kontrprincipų? Nėra jokio iš anksto apibrėžto ryšio. Egzistuoja 95 interpretavimo metodai, kurie dalinami į 420 submetodų. Vien dėl tokios aiškinimo metodų gausybės teisės egzistavimas tampa neįmanomu.

== JURISPRUDENCIJA IR VISOKIAUSIA LOPATOLOGIJA KAIP SPERMOS SRAUTO GAMYBA ==
[[Image:Gilles_Deleuze.GIF|150px|left|thumb]]
Labai didelę įtaką Amerikos teisiniam realizmui ir Prancūzijos teisiniam postmodernizmui padarė Paryžiaus profesorius Gilles Deleuze. Tarp kitko, kalbant apie prof. Deleuze, noriu pabrėžti, kad aš tik perteikiu jo idėjas. Jų nevystau, negražinu ir absoliučiai niekaip nevertinu. Jis perkelia pagrindinį dėmesį į technologiją, į tai, kaip gaminamas teisinis argumentas arba koks nors lopatologinis argumentas. Argumento gamyba – tai mechanizmas susidedantis iš vamzdelių ir vožtuvų. 

Šito mechanizmo iliustracijai Deleuze siūlo pažiūrėti į tai, kaip gaminama sperma. Skystis susiformuoja vyro kiaušiniuose – tai pirmas vamzdis. Po to per vožtuvą jis patenka į kitą vamzdelį, kuris jungia kiaušinius ir penį. Penis – tai vėl naujas vamzdis. Penio gale mes matome naują vožtuvą. Po varpos ir jos vožtuvo tu gali uždėti dar vieną vamzdį su vožtuvu pabaigoje – prezervatyvą. Skystis pastoviai juda per vamzdžius ir vožtuvus. Vožtuvai atsidaro ir užsidaro, praleidžia kažkiek skysčio ir užsidaro. Vožtuvai reguliuoja praleidžiamo skysčio kiekį. Mes prieiname prie pagrindinio klausimo – kas kontroliuoja šitą mechanizmą? Kas sprendžia kada vožtuvui atsidaryti arba užsidaryti? Tai sprendžia smegenys. Būtent smegenys nutaria kiek spermos reikia pagaminti, kada ir kurioje vietoje ją išleisti.

Kuo profesoriaus Gilles Deleuze moksliniai darbai yra revoliuciniai? Kaip jie išplečia mūsų pažinimo ribas? Tuo, kad, priešingai nei Deleuze ir Paryžiaus postmodernistai, klasikinė teisinė mintis, Lietuvos Konstitucinis Teismas ir šiuolaikinė Lietuvos politologija daro nemokslinę prielaidą, jog šito skysčio srauto neįmanoma valdyti, kad jis liejasi natūraliai ir automatiškai. 

Neabejotinai būna, kad žmogus negali suvaldyti šito skysčio srauto, bet tai yra išimtys. Prof. Deleuze teigia, kad paprastai mes sugebame valdyti šituos procesus ir kreipti juos mums reikalinga linkme. Paryžiaus teisės postmodernistai teigia, kad teisėjai vožtuvais valdo teisinių argumentų srautą lygiai taip pat, kaip paprastas pilietis vožtuvais valdo savo skysčių srautus. Dar daugiau, teisėjas turi daugiau galių valdyti savo mechanizmą nei besimylintys pilietis. Jeigu pilietis gali tik užmauti prezervatyvą, tai teisėjas gali tiesiogiai kištis į kiekvieną savo srauto gamybinį etapą.

Svarbu pabrėžti, kad sperma, Konstitucinio Teismo logika, lopatologija ir kita romantinė filosofija yra tik skysčių srautų, judančių per dirbtinius mechanizmus, pavyzdžiai. Gilles Deleuze jokiais būdais nenori pasakyti, kad Konstitucinio Teismo sprendimai yra sperma. Jis nori pasakyti, kad šitie sprendimai yra srautas judantis po dirbtinę vamzdelių ir vožtuvų sistemą, kuria labai lengva manipuliuoti.

Tie, kas moka prancūziškai, gali parsisiųsti profesoriaus Deleuze paskaitų garso įrašus iš oficialios Paryžiaus Saint-Denis universiteto svetainės. Daugiau informacijos galima rasti, jeigu į www.google.fr įvesti raktažodžius „Gilles Deleuze, le flux de sperme“.

== REGULIACINĖ PRAKTIKA ==
[[Image:Jean_Baudrillard.jpg‎|300px|right|thumb]]
=== Sąvoka ===

Prancūzų postmodernizmo mąstytojas prof. ''[http://lt.wikipedia.org/wiki/Jean_Baudrillard Jean Baudrillard]'' (1929-2007) lieka postmoderniai savikritiškas. Jis klausia: „kas seka po orgijos?“ Kitaip tariant, jis klausia, kas iš to, kad mes supratome, jog „teisės“ nėra? 

Paryžiaus postmodernistai ir Amerikos realistai (o būtent Kritinių teisės studijų mokykla) pradeda vartoti sąvoką „reguliacinė praktika“ vietoje žodžio „teisė“. Kitaip tariant, „teisės“ nėra, bet yra empirinė reguliacinė praktiką, kurią mes galime moksliškai tirti. Kaip akivaizdžiai matosi iš šito teiginio, postmodernistai ir realistai nelaiko mokslu tai, ką daro teisės profesoriai, besilaikantys klasikinio požiūrio į „teisę“.

''Reguliacinė praktika'' – tai mechanizmas, kurio pagalba žmonės nenaudodami fizinės prievartos reguliuoja tarpusavio santykių klausimus ir konfliktus. Egzistuoja mažiausiai 5 reguliacinės praktikos būsenos:

=== Reguliacinis faktiškumas ===

''Reguliacinis faktiškumas'' – tai yra situacija, kada mes tiksliai galime pasakyti, kokį sprendimą padarys teismas arba biurokratas. 

Pavyzdžiui, kai mane sulaikė policija už raginimą statyti barikadą Seimo rūmuose, jie įrašė į protokolą melą, kad aš galimai keikiausi, bet byloje nepateikė jokių įrodymų. Policininkams kažkodėl pasirodė, kad aš prie visų siūliau Valdui Adamkui, Andriui Kubiliui ir Gintarui Steponavičiui eiti link vyriškų lytinių organų. Jokių liudytojų, jokių garso įrašų, jokios vaizdo medžiagos. Tai yra reguliacinio faktiškumo situacija, kadangi akivaizdu, kad  teismas vertins kaltinimą dėl keiksmažodžių kaip neįrodytą. Daugiausia ką galima pasiekti su tokiu kaltinimu – tai, kad teisėjas mane paklaus: „ar tu siūlei Valdui Adamkui, Andriui Kubiliui ir Kirkilui eiti būtent tenai?“, o aš atsakysiu: „Ne, aš nesiūliau Valdui Adamkui, Andriui Kubiliui ir Kirkilui būtent tenai“. Tuo ir pasibaigs.

Dar daugiau, aš visus raginu niekada nesiūlyti Adamkui, Kubiliui ir Kirkilui eiti būtent tenai, kadangi reguliacinis faktiškumas vienareikšmiškai draudžia tai daryti. Nebent jie patys paprašytų.

Tokie ginčai paprastai pasibaigia pirmosios instancijos teisme – dėl jų neteikiami apeliaciniai skundai.

Problema su klasikiniu teisiniu mąstymu, kuris iki šiol dominuoja Vilniaus universitete, yra, kad visą reguliacinę praktiką jie laiko reguliaciniu faktiškumu ir vadina ją „teise“.

=== ''Gedoogd'' ===

''Gedoogd'' – tai žodis iš olandų kalbos, kuris reiškia „nėra teisėta, bet nėra ir neteisėta“. Gedoogd – tai reguliacinės praktikos būsena, kai visi žino, kad rašytiniai įstatymai draudžia tam tikrus veiksmus, bet teismai, policija ir biurokratai nekreipia į tai dėmesio. Pavyzdžiui, ilgą laiką prieš legalizaciją marihuanos pardavimas buvo gedoogd Nyderlanduose – policija tiksliai žinojo, kur ji parduodama, bet niekada nebausdavo pardavėjų. Kitas pavyzdys – Europos Parlamento narys Paul van Buitenen. Jis žinodamas, kad rašytiniai įstatymai draudžia skelbti informaciją apie lietuvių europarlamentarų korupciją vis tiek neteisėtai gavo ir išviešino tą informaciją. Europoarlamento vadovybė tiksliai žino, kad jis pažeidė rašytinį įstatymą, bet ji tokį elgesį toleruoja ir nesiima jokių atsakomųjų veiksmų.

Pilstuko pardavimas Klaipėdoje nėra gedoogd, kadangi policija periodiškai baudžia pardavėjus. Bet jie vis tiek pardavinėja naminę degtinę, nes baudos mažos ir verslas apsimoka. Šiuo metu Klaipėdoje yra 14 žinomų pilstuko pardavimo vietų. Kaimynai pastoviai skundžiasi policijai, kadangi smirdantys alkoholikai ten pat geria ir myža.  Partija Tvarka ir teisingumas planuoja griežčiau kovoti su tais alkoholikais. 

=== Alternatyvi disputo rezoliucija ===

''Alternatyvi disputo rezoliucija'' – tai situacija, kai ginčas sprendžiamas be teisėjo. Pavyzdžiui, Švedija įsipareigojo įvesti eurą pasirašydama savo Stojimo į ES sutartį, bet vėliau padarė referendumą ir švedų piliečiai nutarė, kad euras lėtina jų ekonominį augimą ir todėl jis jiems nereikalingas. Europos Komisija, kuri desperatiškai nori, kad Švedijoje būtų euras, kadangi ji iš to gauna naudą, gali apskųsti Švedijos Vyriausybę Liuksemburgo Teismui. Tačiau Komisija nėra tikra dėlto, kaip teisėjai reaguos į referendumą. Švedijos teisininkai aiškina, kad referendumas – Liuksemburgo kompromiso išraiška. Komisija bijo, kad Liuksemburgo Teismas palaikys švedus. To pasekmėje visi aplinkui kovodami su Briuseliu pradės rengti referendumus. Todėl Komisija siūlo alternatyvią disputo rezoliuciją – Švedija neįveda euro, bet pasižada nepripažinti naujų ES valstybių, įstojusių po jos, teisės neįvesti euro. 

Postmodernistai, realistai ir kritai sako: nusispjaut į tai, kas parašyta kokiame nors įstatyme – svarbu, kas daroma iš tikrųjų.

Pagal analogišką scenarijų Pakso partija planuoja neuždaryti Ignalinos atominę elektrinę.

=== Chaotiškas šamanizmas ===

''Chaotiškas šamanizmas'' – tai reguliacinės praktikos būsena, kai, pirma, egzistuoja mažiausiai du veikėjai, vienas iš kurių skelbia, jog „teisė“ reikalauja arba leidžia atlikti veiksmą X, o kitas tvirtina, kad šis veiksmas yra draudžiamas, ir, antra – nėra teisėjo.

Pavyzdžiui, karas tarp Rusijos ir Gruzijos. Rusija skelbia, kad jos karinė intervencija yra teisėta, kadangi šiuo atveju taikoma ta pati tarptautinė teisė kaip ir Kosovo arba Irako atvejais. JAV ir Gruzija tvirtina, kad tarptautinė teisė draudžia tai, ką daro Rusija, kadangi Osetija ir Abchazija nėra nepriklausomos valstybės, o Gruzija tvarkosi savo namuose. Rusijos pusėje yra tokios teisės sąvokos kaip „teisė ginti savo piliečius užsienyje“, „osetinų ir abchazų teisė paskelbti nepriklausomybę“ ir „teisė kištis, kada kaimyninė valstybė pradeda žudyti taikius gyventojus“. Šitos trys teisės sąvokos yra trys šamaniškos dvasios. Gruzijos pusėje yra „suverenitetas“, „Osetijos ir Abchazijos Vyriausybių nelegitimumas“ ir „agresijos aukos statusas“. Kitaip tariant, kitos trys dvasios. Tarp šitų dvasių vyksta kova. Rusai teigia, kad jų dvasios stipresnės, o amerikiečiai ir gruzinai meldžiasi kitoms dvasioms. 

Daugeliui naivių romantikų kyla klausimas: „o kaip yra iš tikrųjų?“, „ką iš tikrųjų sako tarptautinė teisė?“ Nieko ji iš tikrųjų nesako. Nėra jokios teisės. Yra du tikėjimai, kuriuose skirtingai nustatyta dvasių hierarchija. 

=== Vienašališkas šamanizmas ===

''Vienašališkas šamanizmas'' - tai reguliacinės praktikos būsena, kai, pirma, egzistuoja mažiausiai du veikėjai, vienas iš kurių skelbia, jog „teisė“ reikalauja arba leidžia atlikti veiksmą X, o kitas tvirtina, kad šis veiksmas yra draudžiamas, ir, antra – yra teisėjas. Kitaip tariant, tai galėtų būti tas pats Rusijos ir Gruzijos karas, jeigu egzistuotų teisėjas, galintis priimti privalomą sprendimą dėlto, kas iš jų pažeidė teisę, bet tokio teisėjo nėra.

Chaotiško šamanizmo atveju mes turime keletą veikėjų šaukiančių apie savo dvasių galingumą ir jų šaukimas yra ekvivalentiškas. Vienašališko šamanizmo atveju turime keletą veikėjų, tarp kurių vienas yra teisėjas arba šamanas, sprendžiantis, kad pažeidė dvasių valią, o kas – ne. 

Paimkime Paksą ir Borisovą. Paksas suteikė Borisovui pilietybę už nuopelnus Lietuvai, kadangi Borisovas tuo metu turėjo „Dariaus ir Girėno medalį už nuopelnus Lietuvai, už pastangas, garsinant Lietuvos vardą pasaulyje, ir už pagalbą, suteiktą Lietuvos integracijai į pasaulinę valstybių bendriją“ – tai yra oficiali formuluotė, kurią parašė tuometinis Prezidentas Adamkus. Klausimas: ar šitas medalis suteikia teisę į Lietuvos pilietybę už nuopelnus Lietuvai? Ką sako dvasios? Pilietybės įstatyme gyvena būtybė „nuopelnai“ ir Apdovanojimų įstatyme gyvena būtybė „nuopelnai“. Faktiškai klausimas susiveda į tai ar tai yra ta pati būtybė, ar tai yra dvi skirtingos būtybės su vienodais vardais? Konstitucinis Teismas nukreipia šitą klausimą dvasioms ir gauna atsakymą, kad tai skirtingos-būtybės-bendrapavardės. To pasekmėje išeina, kad nuopelnų, reikalingų medaliui gauti, neužtenka tam, kad būtų gauta pilietybė.

Kitaip tariant, čia mes turime reikalą su dviem šamaniškais ritualai. Pirmas: dvasių sujungimas (tie patys nuopelnai suteikia teisę ir į medalį, ir į pilietybę). Antras ritualas: dvasios sudvejinimas (nuopelnų medaliui gauti neužtenka pilietybei gauti). 

Postmodernistai ir realistai sako, kad klausimas, kokį ritualą, dvasių sujungimą ar dvasios sudvejinimą, iš tikrųjų turėjo atlikti Konstitucinis Teismas, yra idiotiškas. Nėra jokių „iš tikrųjų“ – mes turime reikalą su dvasine manipuliacija. Iš pradžių šamanai nutaria, kokį atsakymą jie nori gauti, o po to pasirenka jiems reikalingą ritualą.

== PAGRINDINĖS TEIS(M)INIO ŠAMANIZMO TEZĖS ==

Dabar mes jau galime išvardinti pagrindines teisminio šamanizmo teorijos tezes.

§ Ir teisėjas, ir šamanas daro prielaidą, kad egzistuoja tam tikros viršpatiriminės būtybės, su kuriomis jie palaiko nuolatinį kontaktą ritualo metu. Pagonių tikėjimuose šitos būtybės vadinamos „dvasiomis“, o mūsų klasikinėje kalboje jos vadinamos „teisės principais“.

§ Ir teisėjas, ir šamanas teigia, kad jų dainelėje egzistuoja loginis ir neišvengiamas ryšys tarp pradinio ir galutinio taško. 

§ Šamanas gali pakviesti į ritualą vieną dvasią ir nekviesti kitos. Teisėjas gali įtraukti į savo dedukciją vieną teisės principą ir ignoruoti kitą. 

§ Bendra šamanizmo charakteristika yra teiginys, kad paprasti žmonės yra nepakankamai dvasingi tam, kad suprastų dvasių kalbą, kuri dažnai kardinaliai skiriasi nuo paprastos žmonių kalbos. Tuo metu, šamanas puikiai tą dvasinę kalbą išmano.

§ Tiek šamanizme, tiek Europos teisėje nėra aiškaus skirtumo gerų ir blogų dvasių. Geros dvasios daro nuodėmes, o blogos gali teigiamai pasitarnauti. Didžioji dalis dvasių net nėra klasifikuojamos palei gėrio-blogio ašį. 

§ Viena iš pagrindinių šamanizmo dogmų yra tvirtinimas, kad tarp dvasių vyksta nuolatinė kova. Tą patį tenka konstatuoti pažvelgus į šiuolaikinių teismų praktiką.

§ Kiekvienas šamanas papildo arba keičia šamanizmo mitologiją, kadangi jis stebi mitologinių būtybių kovą. Kiekvienas Konstitucinio Teismo teisėjas pildo ir keičia Konstituciją, kadangi jam duotas sugebėjimas matyti konstitucinių dvasių kovą.
 
§ Kartais ritualo metu ne tik šamanas, bet ir publika pradeda matyti dvasias. Šitas reiškinys vadinamas kolektyvine haliucinacija.

§ Šamaniški ritualai atliekami pagal bendrus ir visuotinai priimtus teisingo šamaniško ritualo standartus lygiai taip pat kaip ir Konstitucinio Teismo sprendimai priimami pagal bendrus ir visuotinai priimtus teisingo Konstitucijos aiškinimo standartus. Joks šamanas negali paskelbti, kad visi aukščiausieji genties dievai kolektyviai nusižudė. Joks teisėjas negali paskelbti, kad tam tikri teisės principai nebegalioja.

== ŠAMANIŠKI METODAI ==

[[Image:Teises_samanas.gif‎‎|150px|left|thumb]]
Šamaniškas metodas – tai „teisės“ aiškinimo metodas. Šiuo metu Europos reguliacinėje praktikoje empiriškai nustatyti 95 metodai, kurie dalinami į 420 submetodų. Visus metodus galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: piktnaudžiavimas sistemos konstravimu ir piktnaudžiavimas dedukcija.

Piktnaudžiavimas sistemos konstravimu – tai pradinės dvasinės sistemos pasirinkimas. Kitaip tariant, tai pasirinkimas, kurį daro šamanas dar prieš dvasių valios aiškinimo pradžia. Tai yra kaip jis įsivaizduoja dvasinį pasaulį – kokios dvasios gyvos ir kokių dvasių iš viso nėra.

Tai yra savotiškas planetos, kurioje vyks dvasinė kova, pasirinkimas. Jis gali pasirinkti Žemės planetą arba Saturną. Žemėje para trunka 23 valandas, 56 minutes ir 4 sekundes, vidutinė temperatūra siekia +14° C, o Saturne para – 10 valandų 45 minutes ir 45 sekundes, vidutinė temperatūra – -140° C. Vėjo greitis Saturne siekia 1800 km/h. 

Nuo šitų sąlygų priklauso kaip vystysis kova tarp skirtingų dvasių. Jeigu jus ginančios dvasios geriau jaučiasi tamsoje – jums naudingiau, kad kova vyktų planetoje Žemė, kadangi čia ilgesnė naktis. Žemė turi tik vieną menulį, o Saturnas – 63, plius naktį šviečiasi jo žiedai.

Piktnaudžiavimo sistemos konstravimu grupė apima 15 teisės aiškinimo metodų. Paimkime pavyzdžiui vieną iš paprasčiausių – chaotišką mitologiją. Vienoje byloje Konstitucinis Teismas priima sprendimą, kad referendumas gali būti rengiamas net tuo atveju, jeigu jo klausimas prieštarauja Konstitucijai. Kitoje byloje – Pakso apkaltos byloje, jis priima sprendimą, kad referendumas dėlto ar leisti Paksui kandidatuoti rinkimuose, negali būti rengiamas, kadangi tai prieštarautų Konstitucijai. Akivaizdu, kad vienas sprendimas prieštarauja kitam, bet Konstituciniam Teismui į tai nusispjauti. Devyni šamanai net nepaaiškina „kodėl?“ Tas ankstesnis sprendimas tiesiog liko kitoje planetoje. Dvasios gyvenantys tame sprendime nedalyvauja kovoje.

Piktnaudžiavimas dedukcija – tai šamano aprašymas, ką jis mato, kaip kovoja dvasios ir kuri iš jų nugali. Dedukcija – tai loginė grandinė nuo bendrų principų iki konkrečių faktų. Postmodernistai ir realistai neigia, kad teisėje įmanomi loginiai sprendimai.

Mes jau aptarėme 3 šamaniškus metodus, kurie įeina į piktnaudžiavimo dedukcija grupę: dvasių kova, dvasios sudvejinimas ir dvasių sujungimas.

Prie viso šito verta dar paminėti metodą dvasia "pasirinko". Paimkime tą pačią Pakso bylą. Yra dvi demokratijos koncepcijos. Vieni teigia, kad demokratija – tai, kada Prezidentą, vat, taip paprastai galima išmesti iš posto už pilietybės suteikimą Borisovui, kadangi, anot jų, šitas veiksmas kelia pavojų demokratijai. Kiti teigia, kad demokratija – tai, kada jokia gauja negali išmesti Tautos išrinkto Prezidento, nebent jis padarytų rimtą nesimuliakrinį nusikaltimą. Ką iš tikrųjų sako Demokratijos dvasia? Išeina devyni Konstitucinio Teismo šamanai ir sako, kad Demokratijos dvasia pasirinko pirmą koncepciją. 

Iš viso šitoje aiškinimo metodų grupėje yra 80 metodų.

== TEISINIŲ POSTMODERNISTŲ IR REALISTŲ POLITINĖ TEORIJA ==

Paskutinis klausimas: ką realistai ir postmodernistai siūlo daryti su teisės neegzistavimu? Jie siūlo teismams pereiti prie kairiosios interpretacijos: remti mažiau uždirbančius piliečius ir įvairias mažumas. Guy Debord ir Jean Baudrillard laikosi socialistinių pažiūrų į tai, kaip turėtų atrodyti teismų sprendimai, Harvardo profesorius Duncan Kennedy kuria, vadinamą, rožinę teoriją, o Robrto Unger – superliberalizmą.

Pagrindinis skirtumas tarp rožinės teorijos ir superliberalizmo yra  tas, kad superliberalizmas yra daug radikalesnis ir eksperimentinis, nors ir turi kai kuriuos utopijos bruožus. Pats žodis „superliberalizmas“ atsirado kaip atsakas į kritiką, kad Kritinės teisės studijos su savo kairiąja analitine perspektyva siekia sunaikinti Amerikos demokratiją ir liberalizmą. Amerikos teisininkai realistai atsako, kad jų kairioji politinė perspektyva sujungta su šiuolaikine moksline metodologija yra superliberalizmas, o dešinysis liberalizmas yra underliberalizmas – netikras ir ne iki galo išvystytas liberalizmas. 

Po Seimo rinkimų aš planuoju įgyvendinti kai kuriuos eksperimentinius superliberalizmo projektus. Pavyzdžiui, kas pusę metų rengti Klaipėdoje referendumus, kurti stiprias kairiąsias profsąjungas, burti universitetuose ir kolegijose revoliucines grupes, statyti barikadas, kovoti prieš konservatizmą ir liberalizmą per teismus, kurti Lietuvos reguliacinėje praktikoje efektyvius antielitinius stabdžius ir atsvaras, kurti transformacinius reguliacinės praktikos plėtros modelius.

== APIBENDRINIMAS ==

Mes apžvelgiame įvadą į teisės nebuvimą, trumpai palietėme prof. Deleuze spermos srauto metodologiją, perėjome per 5 reguliacinės praktikos būsenas, padarėme įvadą į teisminį šamanizmą ir užbaigėme postmodernistų ir realistų politine teorija.


[[Kategorija:Paskaitos]]
[[Kategorija:Vilniaus paskaitos]]