2009 04 09 LUNI Vilnius: Gabrielė Labanauskaitė. Audiovizualinė poezija – diskursas, kurio... nėra?

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką


Gabrielė Labanauskaitė - dramaturgė ir poetė, tarptautinio audiovizualinės poezijos festivalio "tarp" įkūrėja, kviečia į paskaitą-diskusiją, kurioje pristatys audiovizualinės poezijos teorines paieškas ir praktiką pasaulyje bei Lietuvoje. Beje, mūsų šalyje akademikų terpėje vis dar vyrauja skeptiška nuomonė, kad tokios poezijos iš viso nėra. Ar iš tikrųjų?


Susitikimo metu bus rodomi Bill Violos, Susanne Doppelt, Orbitos, Caterinos Davinio, Virginijaus Malčiaus ir kt. menininkų audiovizualinės poezijos kūriniai.


Audiovizualinė poezija - diskursas, kurio... nėra?

Bent jau taip teigia skeptiškai nusiteikę audiovizualinės poezijos atžvilgiu. Be to, jų nuomone, nėra ir audiovizualinės poezijos (arba tiksliau - tai ne poezija). Šiame straipsnyje nesiruošiu su jais ginčytis ar įrodinėti, kaip dukart du gali būti penki (arba bet koks kitas skaičius, priklausomai nuo susitarimo) ir kaip tai keistų daugybos lentelę. Nesivelsiu ir į diskurso sąvokos džiungles, nes tam prireiktų viso traktato. Palikime tai M. Foucault ir kitiems korifėjams. Pats laikas keletui įžanginių žodžių apie diskursą ir jo atstovus, kurių... nėra.


I dublis

Gary Hill, Caterina Dovinio, Orbita, Tibor Papp, Nobuo Kubota, Tome Conyves, Eduardo Kac, Lucia Leao, David Daniels, Jasom Nelson, Judson Wright, Daniel Young, David Knoebel, Jim Rosenberg, Deena Larsen, Loss Pequeno Glazier, Miekal And, Agricola de Cologne, Akenaton, Julien D'Abrigeon, Olivier Auber, Ana Maria Uribe, Jean-Pierre Balpe, Valery Grancher, Augusto de Campos, Wilton Azevedo, Jorge Luiz Antonio, Alckmar Luiz Dos Santos ir Gilbertto Prado, Regina Celia Pinto, Alvaro Andrade Garcia, Andrej Tisma, Jim Andrews, Robert Kendall, Stanza, Reiner Strass, Fatima Lasay, Tommaso Tozzi - Stranonetwork , Genco Gulan, Panos Kouros, Jorg Piringer, Tamas Waliczky.

Dmitry Bulatov, Philippe Castellin, Nicholas Tardy - Caroline Scherb, Muriel Modr, Joachim Montessuis, Jacques Donguy, Jean Monod, Charles Dreyfus, Thanasis Chondros E Alexandra Katsiani, Bartolome Ferrando, Xavier Sabater, Enzo Minarelli, Massimo Mori, Luisa Sax, Emilio Fantin, Ginestra Calzolari, Nicola Frangione, Volker Schreiner, Eno Stahl, Wolfgang Ziemer, Clemente Padķn, Jean-Claude Gagnon, Mark Sutherland - Nubuo Kubota, Elliott Levin - Dirk Bruinsma - Stephen Buchanan , Nina Zivancevic, Fernando Aguiar, Ryszard Piegza.

Ariadna Capasso, Nora César, Damian Keller, Javier Robledo, Ana Alkchuk - Olga Kumeger - Sergej Letov, Aleksandra Celleti, Agata Chiusano, Roberta Torre, Claudio Paletto, Giuseppe Zimmardi, Monica Petracci - Techniche Blu, Antonio Rezza - Flavia Mastrella, Fabio Iaquone, Usmis, Giorgo Longo, Giannni Totigiacome Verde, Alessandro Amaducci - Arrigo Lora Totino, Elisabetta Filocamo, Giovanotti Mondani Meccanici, César Meneghetti, Maria Klonaris - Katerina Thomadaki, Arnaldo Antunes, Jennifer Bozick, Kevin Mc Coy, Brice Bowman, Halsey Brown, Tom Konyves, Walter Ungerer, Gary Hill, Vonda Yarberry - John Prescott, George Aguilar, Heather Haley, Marina Grzinic - Aina Smid, Maria Klonaris - Katerina Thomadaki, Christine Rheys, Antal Lux, Betarice Babin, Sebastien Pesot, Claudette Lemay, Joanna Empain, Robin Dupuis, Isabelle Haueur, Don Ritter, Arias ir Aragon, Roland Baladi.


II dublis

Daugybė autorių iš skirtingų mokyklų, besiremdami įvairiakilme metodologija, išplėdodami "Fluxus" judėjimo, konceptualaus meno, konkrečiosios poezijos ir letrizmo idėjas, bando "apčiuopti bendrus dėsningumus, pagal kuriuos žmonija generuoja, jungia ir vartoja vaizdus, perkelia juos į naują kultūros aplinką ir plečia jų arsenalą, transformuoja vaizdinį į vaizdą ir įerdvina juos atitinkamomis vizualios komunikacijos priemonėmis". Audiovizualinės poezijos diskursas fragmentuojamas, deformuojamas, "užkrečiamas" neverbaliais elementais, produkuoja vizualinę, garso, performatyvią, instaliacinę poeziją. Jis gali būti diferencijuojamas į įvairiausias kryptis, kurios, kaip ir dauguma postmodernistinio meno šakų, išnaudodamos visas įmanomas raiškos galimybes nebeišsitenka savo rėmuose ir persilieja viena į kitą, ištirpdydamos ir atskirų klasifikacijos lentynėlių briaunas/ribas.

Nenorint paskęsti (nors galima ir norėti) audiovizualinės poezijos sąvokų ir koncepcijų jūroje, reiktų bandyti nubrėžti audiovizualinės poezijos sampratos gaires ir bendrąsias tendencijas. Paradoksalu, kad tiksliausią audiovizualinio kūrinio apibrėžimą lietuvių kalba galima rasti Lietuvos autorių teises ginančių įstatymų ketvirtame punkte: "Audiovizualinis kūrinys - kūrinys, susidedantis iš tarpusavyje susijusių scenų, įvykių, lydimų ar nelydimų garso, techninėmis priemonėmis įrašyto atitinkamose laikmenose ir atgaminamo iš jų techninėmis priemonėmis. Audiovizualiniai kūriniai yra taip pat ir kinematografijos bei kiti kūriniai, sukurti analogiškomis priemonėmis (telefilmai, videofilmai, multiplikaciniai filmai ir kt.), nepriklausomai nuo jų pradinio ar paskesnio fiksavimo būdų". O norintys išsiaiškinti, kas yra audiovizualinė poezija, pradėtų nuo pačios "poezijos" sąvokos definicijos. "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" pirmoji poezijos reikšmė - "eiliuota meninė kūryba", antroji - "vaizdingo minčių reiškimo menas" . Tačiau eiliuoti poetiniai tekstai nūdienoje pasirodo vis rečiau, o pagal antrąjį apibūdinimą poezija galėtų būti bet kas.

Laviruodama tarp "konservatyvaus" ir pernelyg bendro poezijos apibrėžimo, audiovizualine poezija drįsčiau vadinti poetinės kalbos pranešimus, išreikštus techninėmis priemonėmis, vaizdu ir garsu. Audiovizualinei poezijai priklauso ir videopoezija, animacinė, internetinė, hipertekstinė ir performansinė, vis dažniau įterpiama į garso poezijos lauką.

III dublis

Kompiuterinė, hipertekstinė ir internetinė poezija

Šiai sričiai priklauso menininkai, produkuojantys hipertekstus cd-romui arba internetui, rašantys eilėraščius, www tinklo projektus arba internetinę poeziją; autoriai, kompiuteriu realizuojantys skaitmeninę vizualiąją, animacinę ir holograminę poeziją. Žinomiausi jų - Fabio Doktorovich (Argentina), Caterina Dovinio (Italija) ir kiti.

Caterina Dovinio pastebėjo, kad nei elektroninio kūrinio savybė - sudaryti "vis dar vykstančio proceso" įspūdį, nei atsiskyrimas nuo viso likusio pasaulio sąlygotos atrankos, būdingos hipertekstui, negali, kad ir kaip kai kurie menininkai optimistiškai tikėtųsi, paversti vartotojo-suvokėjo protagonistu, nes hedonistinis pasimėgavimas yra pabrėžiamas hipermedijinio reginio įspūdingumo, rizikuojančio neturėti jokių naratyvo ribų. Hipermedijų dėka patraukliai pateikiamų ir dviprasmiškų galimybių puslapiuose galime rasti skaitmeninių vaizdų, tekstų ir netgi avangardinių ar neoavangardinių performansų. Internetine poezija vadinama viskas, kas išspausdinta interneto kibernetinėje erdvėje, į kurią suplaukia produkcija, kilusi iš visiškai priešingų meno teorijų ir procesų, kondensuojamų į lygiai tokius pačius skaitmeninius objektus, kurie galiausiai įsukami į tų pačių audiovizualinės poezijos festivalių ratą, gilių skirtumų ir netikėtų panašumų sūkurį.

Internetinė poezija susiduria su ambivalentiška situacija, tiksliau, su dideliu įtrūkiu tarp vis augančio jos elektroninio populiarumo ir visiškai priešingos festivalių patirties. Literatūrinėje erdvėje, kurioje autorius skaito iš šnarančių popieriaus lapų, multimedija, nutolusi nuo grynojo judesio, gestikuliavimo, vokalinės ekspresijos, nuo nuogo ir šiurkštaus garso, poeto balso stygų gergždesio, nėra itin pageidaujama. Jei dar labiau įsigilinsime į mechanizmą, suteikiantį nors kiek pulsavimo internetinei poezijai, atrasime mirksintį (ir fatinį) pelės mygtuką, vienu spustelėjimu leidžiantį pasiekti kažką, gyvenantį kitoje žemės rutulio pusėje, ir kurti poeziją, atsiribojus nuo visų literatūros reikalavimų.

Caterinos Dovinio teigimu, nuo devintojo dešimtmečio pradžios dėl plintančios dematerializacijos ir dislokacijos, kurios esmę sudaro virtualioji realybė ir internetinis tinklas, imta abejoti viešo skaitymo idėja. Romoje gyvenanti Caterina Dovinio tyrinėja literatūrą ir elektroninius menus, organizuoja meno ir literatūros, eksperimentuojančios naujosiomis medijomis, parodas bei festivalius. Ji pati kuria kompiuterinį meną, performansus, konkrečiąją ir skaitmeninę audiovizualinę poeziją, videoinstaliacijas. Minėtinas jos 1997-ųjų metų videoeilėraštis "Il nemico" ("Priešas", 1 minutės 20 sekundžių trukmės). Tai futuristinį prieskonį turintis vizualus eilėraštis, bandantis pabėgti iš monitoriaus ekrano puslapio. Skubiai šalinamą eilėraščio tekstą vargiai beįmanoma perskaityti. Įskaitomumas užgožiamas greitai tekstą sklaidančio elektroninio judesio, paverčiančio šį darbą tikru esamo laiko veiksmu kompiuterio monitoriuje. Vienintelis lydintis garsas - skaitmeninis tikros dvikovos įrašas.


IV dublis

Videoperformansų poezija (videoperformansai, kompiuteriniai performansai, performansai internete)

Šiai sričiai priskiriami įvairūs menininkai, susiję su medijomis, pradedant videodokumentika ir baigiant detaliu video minties išdėstymu, multimedijos performansais, kompiuterinės terpės ir instaliacijų, internetinių performansų sklaida. Visiems bendra tai, kad dėmesio centre atsiduria kūnas ir/arba balsas3 bei materialaus dalyvavimo grandinei priklausantys garsas ir gestai, nors kai kurie menininkai yra realizavę ir neperformatyvių darbų. Tai tokie kūrėjai kaip Tibor Papp, Mįria Hedegśs, Gabor Toth (Vengrija), Nubuo Kubota (Kanada), Lietuvoje apsilankę Dmitrij Prigov (Rusija) ir Orbita (Latvija).

Tibor Papp - vengrų kilmės poetas, emigravęs į Briuselį, paskui - į Paryžių, abejose sostinėse sugebėjęs įkurti po literatūrinį žurnalą ("Dialogue" ir vengrų kalba - "Magyar Mśhely"). Išleidęs ne vieną poezijos rinkinį ir seriją vizualiosios poezijos kolekcijų, nuo 1980-ųjų pradeda kurti kompiuterinę poeziją, išryškindamas vaizdo ir garso sudedamąsias dalis bei teksto paties savęs generavimo savybes. Nuo 1977-ųjų jis dalyvavo vizualios ir eksperimentinės poezijos bei kompiuterinės grafikos parodose, kurių keletą suorganizavo kartu su tautiečiais Mįria Hedegśs ir Gabor Toth. Iį Mįria Hedegśs vizualios poezijos pavidalų ir tekstūros iškart atpažinsime adoruojamą ikonografiją - pradedant natūraliomis formomis ir baigiant žemėlapiais, kurių ypatybes įmanoma apčiuopti per spalvą. Kai kurie Gabor Toth eilėraščiai siekia išreikšti universalius ženklus, kai tuo tarpu kiti dekonstruoja jau esamus ir pažįstamus. Kad ir kokią kalbą šie poetai pasirinktų, tokios pagrindinės konvencijos, kaip žemėlapiai, diagramos, ikonos, turėtų būti atpažįstamos kiekvienam. Tibor Papp kūrybos prakalbinimui/atrakinimui/atskleidimui/nagrinėjimui itin paranki S. K. Langer semiotinė analizė apie ypatingą matematikos reikšmę, operuojančią būtent simboliais, už "kurių slypi pačios drąsiausios, gryniausios ir šalčiausios minties abstrakcijos"4 . Anot semiotikės, "žmogiškojo žinojimo tvarinys dabar iškyla ne kaip didžiulė juslinių duomenų kolekcija, o kaip struktūra faktų, kurie esą simboliai ir ženklai, juslinių duomenų reikšmės. Fundamentali simbolinimo sąvoka slepia savyje naują intelekto koncepciją ir nustelbia ankstesnių epochų esminę argumentaciją, kai kuriuos tradicinius idealus ir prietarus"5 .

Nuorodos


Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Aptarimas:2009 04 09 LUNI Vilnius: Gabrielė Labanauskaitė. Audiovizualinė poezija – diskursas, kurio... nėra?