2009 08 19 LUNI Alytus. Franco (Bifo) Berardi. Dirbančiųjų judėjimas ir darbo prekarizacija

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Rugpjūčio 19-ąją, trečiadienį, 11.00 val. Alytaus Meno streiko metu Alytaus meno mokykloje įvyks neeilinis Laisvojo universiteto užsiėmimas. Jame garsus italų filosofas ir socialinis aktyvistas Franco (Bifo) Berardi perskaitys pranešimą „Dirbančiųjų judėjimas ir darbo prekarizacija“. Kadangi pats Bifo sako nebesąs studentas, jam artimesnės visų dirbančiųjų ir jų pasipriešinimo šiuolaikiniam kapitalizmui problemos.

Franco Berardi – Bifo (g. 1949) – vienas iš garsiausių italų politinio judėjimo „Autonomia“ aktyvistų ir teoretikų. 1976-1978 m. kartu su bičiuliais darbavosi pirmojoje piratinėje Italijos radijo stotyje „Radio Alice“. Devintajame dešimtmetyje Paryžiuje dirbo kartu su vienu iš revoliucingos psichoanalizės atmainos – šizoanalizės pionierių Felixu Guattari. Bifo yra daugelio knygų, straipsnių, autorius, įkvėpęs ir prisidėjęs prie įvairių žiniasklaidos projektų, tokių, kaip „Telestreet“, kai keliuose Italijos didžiuosiuose miestuose pradėjo veikti piratinės televizijos stotys – vadinamoji mikrotelevizija.

Prekariatas ir prekarizacija – dvi sąvokos, kurias pradėjo gvildenti autonomistų judėjimo teoretikai, pastebėję, kad aštuntajame dešimtmetyje Vakaruose prasidėjo svarbūs pokyčiai kapitalistinės gamybos srityje. Maištingų socialinių judėjimų kovos akivaizdoje sistema buvo priversta paversti darbą „lankstesniu“, „kūrybingesniu“, didėjanti kompiuterizacija leido bosams atleisti iš darbo vis daugiau darbininkų. Tokiomis sąlygomis vis daugiau žmonių buvo pasmerkti prekariškumui (angl. precarious – nesaugus, rizikingas, pavojingas, nepatikimas) ir rizikai – smulkiems darbams be jokių socialinių garantijų, emigracijai, bedarbystei, tačiau taip gimė visas srautas šiuolaikinių socialinių judėjimų, kuriuos rizika moko kūrybingai peržengti bet kokius tradicinius tabu. Nepaklusnumas ir maištingumas, o kartu – kūrybingumas – šios daugelyje Europos šalių sukilusio masinio judėjimo – prekariato – savybės turėtų užkrėsti visus paskaitos dalyvius.

Laisvasis universitetas (LUNI) – tai neformali savišvietos iniciatyva, siekianti suburti įvairius žmones bei jų grupes – dėstytojus, studentus, socialinius aktyvistus, mokinius, dirbančiuosius – visus tuos, kurie nori mokytis, aktyviai dalintis žiniomis ir būti išgirsti. Mums svarbu, kad universitete įgytos žinios leistų praplėsti teorinį ir praktinį mūsų bendruomenės narių akiratį, kad būtų ugdomas kritinis mąstymas, kuriamos visuomeninės ir gyvenimo būdo alternatyvos. Mokymosi programos sudarinėjamos bendru sutarimu, informacija apie planuojamus užsiėmimus platinama internetu ir kitais nepriklausomais žiniasklaidos kanalais.

Paskaita vyks Alytaus dailės mokykloje, S. Dariaus ir S. Girėno g. 25, Alytus. Daugiau informacijos www.luni.lt bei www.sotvaras.lt


Franco Berardi – Bifo. Dešimtmetis nulis nulis

Dešimtmetyje nulis nulis mes išvydome naują veikėją – globalinį kolektyvinį veikėją, išplitusį visame pasaulyje, greitą, masyvų ir stiprų. Vadinamasis „no global” judėjimas, gimęs amžiaus pabaigos išvakarėse, Sietlo įvykių dienomis, yra kolektyvinio sąmoningumo veikėjas, pasižymintis precedento neturinčia stiprybe bei mastu. Bet masių gyvenime jis nepakeitė nieko, jis nepakeitė santykio tarp apmokamų darbuotojų ir kapitalistinio verslo, jis nepakeitė kasdieninių prekariato darbuotojų tarpusavio santykių, jis nepakeitė imigrantų gyvenimo sąlygų. Jis nesukūrė solidarumo tarp fabrikuose, mokyklose, miestuose dirbančių žmonių.

Štai ką supratau apie „no global” judėjimą: pirmą sykį judėjimas išplito visur, tačiau nepakeitė emocinių ir socialinių santykių tarp žmonių. Tas judėjimas iš esmės išreiškė etinį protestą, ir šiuo požiūriu padarė žymų poveikį. Neoliberali ideologija, iki tol laikyta Dievo žodžiu, natūralia ir neginčijama tiesa, pratrūkus „no global” judėjimui, po Sietlo riaušių tapo kvestionuojama, daugelio atmesta ir kritikuojama. Bet etikos demonstravimas negalėjo pakeisti socialinio dominavimo realybės ir negalėjo sustabdyti galios vykdomų nusikaltimų. Globalinės korporacijos nesumažino darbo jėgos išnaudojimo ir masinio mūsų planetos aplinkos naikinimo. Karo kurstytojai nenustojo organizuoti mirtino puolimo prieš gyventojus Afganistane, Irake, Palestinoje ir dar daugelyje kitų pasaulio vietų.

Kodėl taip atsitiko? Kodėl didžiausiai pasaulio demonstracijai, antikarinei globaliai akcijai, kurią judėjimas surengė 2003 vasario 15 dieną, nepavyko sustabdyti Bagdado bombardavimo? Trumpai pasakysiu, kad atsakymo nereikia ieškoti politinėje kovos strategijoje – jis glūdi struktūriniame socialinio audinio silpnume.

XX amžiuje socialinės kovos galėjo viską pakeisti kolektyviniu ir sąmoningu būdu, nes pramonės darbininkai įstengė kurti solidarumą ir vienybę kasdieniame gyvenime, taigi galėjo kovoti ir laimėti. Autonomija buvo sąlyga norint laimėti, nes autonomija reiškia galimybę kurti socialinį solidarumą kasdienybėje ir tarpusavyje organizuotis nepaisant darbo bei išnaudojimo primestų taisyklių.

Autonomiška bendruomenė buvo politinės stiprybės sąlyga. Kai įmanoma socialinė rekompozicija (socialinio judėjimo atsinaujinimas – K.P.), įmanomos ir kolektyvinės sąmoningumo permainos. Bet ką reiškia rekompozicija? Rekompozicija yra ne politinė ir ne sociologinė sąvoka. Greičiau tai – cheminė sąvoka, skirta nusakyti įvairių srautų ir substancijų susimaišymo ir ištirpimo procesams. Socialinėje istorijoje apie rekompoziciją galime kalbėti tada, kai dirbančiųjų jėgos sukuria solidarumu pagrįstus ryšius, tapdamos kolektyviniu veikėju, besidalindamos tomis pačiomis problemomis ir retsykiais surasdamos vienodus atsakymus.

Autonomija reiškė galimybę įgyti pusiausvyrą prieš kapitalo galią, sukurti kontrjėgą kasdienybėje, fabrikuose, sukurti emocinius santykius tarp žmonių, tarp kaimynų, namie.

Visa tai baigta. Darbo jėgos organizavimąsi išskaidė naujos technologijos, o darbininkų solidarumas buvo išrautas iš pašaknų. Darbo rinka tapo globali, bet darbininkų politinė organizacija tokia netapo. Dramatiškai pasikeitė ir paspartėjo informacinių technologijų sfera, iškilo pavojus pačiai galimybei komunikuoti, įsiklausyti į kito mintis ir solidarizuotis.

Naujose darbo bei komunikacijos sąlygose ir glūdi mūsų dabartinis nesugebėjimas sukurti tarpusavio supratimo ir bendro veiksmo pagrindus. Judėjimas, išplitęs pirmaisiais dešimtmečio metais, sugebėjo pasmerkti kapitalistinės globalizacijos poveikį, bet jam nepavyko rasti naujų socialinio organizavimosi būdų ir sukurti autonomijos, kuri būtų laisva nuo kapitalistinio išnaudojimo.

Vertė kp, 2009 08 16

Naudingos nuorodos:


Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Aptarimas:2009 08 19 LUNI Alytus. Franco (Bifo) Berardi. Dirbančiųjų judėjimas ir darbo prekarizacija