2009 01 15 LUNI Vilnius: Šarūnas Navickis. Individas ir kolektyvas (pagrindinių principų apžvalga)

Iš Laisvasis universitetas.

Šarūnas Navickis (g. 1962 m.) – lietuvių rašytojas, visuomenės veikėjas, verslininkas. Baigė Kūno kultūros akademiją Kaune ir Karjeros išvystymo institutą Atlantoje (JAV). Parašė romanus „Žiurkės“ (1992) ir „Diagnozė:Kaunas“ (2001), išleido eilėraščių rinkinį „Intymus minoras“ (2007). Yra paskelbęs nemažai straipsnių, daugiausia eseistikos, žurnaluose bei laikraščiuose. Rašė „Nemunui“, „Istorijoms“, „Laimai“, „A-Zet“, internetiniams portalams „delfo.lt“, „lrytas.lt“ ir „bernardinai.lt". Organizavo pilietines akcijas „Kauniečiai – Kaunui“, fotografijų konkursą miesto tematika „Kaunas yra gražus. Ir tu gali papuošti savo miestą“. Yra parašęs nemažai straipsnių kūno rengybos (fitneso) temomis, organizavo kvalifikacinius-edukacinius kursus treneriams bei sporto klubų vadovams. Įkūrė sveikatingumo ir sporto klubus „Conan gym“ Kaune (1998) ir Vilniuje (1999), 2007 m. Klaipėdoje įsteigė sporto klubą „Fitneso Panorama“.

Šarūnas Navickis

Individas ir kolektyvas (pagrindinių principų apžvalga)

Nagrinėjami klausimai:

1. Žmogaus (asmens) ir valstybės (kolektyvo) santykis: kas svarbesnis, kas pirmesnis, kieno interesams turėtų būti teikiamas pirmumas ir kodėl?

2. Asmens savoka, motyvacija ir jos pagrindimas ir/ar kilmė: Dievo veiklos pasekmė, logika paremtas apsisprendimas, auklėjimas ir reklama, etc.?

3. Valstybės (kolektyvo), kaip sutartinio/sąlyginio darinio apibrėžimas: iliuzijos virtimas realybe arba melo įtvirtinimas, kokie argumentai populiariausi.

Pastaba:

Pristatymas, kurį naudosiu, yra veikiau neiprastas, tačiau remsiuosi visų pirma loginiais argumentais, jokių „deu ex machina“ pats nepripažįstu ir kitiems nesiūlau.

Šaltiniai:

Asmeninė patirtis, spekuliatyvūs samprotavimai (vėlgi – logika privaloma); knygos: „Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus“ ir „Šventasis Raštas“.

Š. Navickio surengta teatralizuota Kauno laidotuvių akcija, 2008 m. gegužė

Kelias į baudžiavą arba kaip tapti skurdžiumi visą laiką dirbant

Ar kada nors pagalvojote, kas turi atsitikti, kad laisvas žmogus taptų baudžiauninku, nebelaisvu žmogumi? Kaip įgyvendinama toji permaina ir kas atsitinka su žmogaus sąmone, kad jis su tuo sutinka?

Nevarginsiu spėlionėmis – tiesiog žmogus turi būti prasiskolinęs iki tokio laipsnio, taip ničnieko savo nebeturėti, kad jam nieko daugiau nebeliktų, kaip tik įkeisti savo laisvę. Bent šiek tiek susipažinusiems su romėnų teise, kuri ir šiandien privaloma juristams, tai jokia naujiena. Kitaip – neįsivaizduojama. Matyt, ankstesnių laikų valdžią turintieji pasistengė, kad jų pavaldiniai kuo labiau skurstų ir keliais atšliaužtų tai šio, tai to pasiskolinti, sakykime, grūdų sėklai, kurių jiems, atpylus visas pyliavas (mokesčius), amžinai pritrukdavo. Aišku, valdovui nieko nereiškė nustatyti tokio dydžio pyliavą, kad tų grūdų trūkumas būtų užprogramuotas. Tada, skolindamasis sėklai, valdinys jau turėdavo ką nors įkeisti – gyvulius, trobesius, o geriausiai žemę. Sekančiais metais vėl tas pats, tik visas turtas jau įkeistas... Tada ateina eilė „įsikeisti pačiam“, tai yra tapti baudžiauninku, skolininku ne tik iki gyvos galvos, bet ir per kartų kartas. Amen. Tikėtina, kad vargdieniai keliaklupščiaudami prašė, kad „storas ir pilvotas ponas“ atidėtų skolos mokėjimo terminus, imtų tik palūkanas ir panašiai...

Ar iš esmės ne taip pat esame priversti elgtis ir mes, suėjus eiliniam paskolos už būstą grąžinimo terminui? Ar nesame įkeitę visko iki paskutinio siūlo, net nebeįkeitę, o apskritai įsigiję skolon? Visi mūsų namai ir butai (trobesiai, žemė), automobiliai (kinkomieji gyvuliai), netgi kreditine kortele apmokėti maisto produktai, jau nekalbant apie verslus (ūkį) – viskas į skolą! Vadinasi, net be jokio papildomo rašto jau esame galutinai prasiskolinę. Baudžiauninkai. Dalis mūsų gyvenimo darbo pavidalu dengia valstybinius mokesčius (iki šiol Laisvosios Rinkos Instituto paskaičiavimu Lietuvoje kasmet tai trukdavo apie penkis su trupučiu mėnesio). Gi kita gyvenimo dalis, paprastai visa likusi, eina paskolų dengimui. Ir taip ligi senatvės, kol galop išsimokėję trisdešimt ar daugiau metų kamavusią paskolą už būstą ir sulaukę tokio amžiaus, kada engimui nebesame tinkami, t.y. apie septyniasdešimtuosius metus, tampame pensininkais – žmonėmis, kurių egzistencija tokia bevertė, kad jiems reikia duoti truputį mažiau, negu egzistencinis minimumas, kad garantuotai nueitų „į kapus“, bet šį tą gaudami nelabai galėtų skųstis, kad jais nebuvo „pasirūpinta“. Beje, amerikiečių slenge „pasirūpinti“ (take care) reiškia tą patį, ką lietuviškajame „užversti“ (nežinantiems: nužudyti). Štai koks modernaus vergo (baudžiauninko) gyvenimas. Jis verčiamas dirbti iš esmės už pragyvenimą! Tiesa, jam leidžiama pačiupinėti pinigus, kurie esą suteikia jam laisvę, bet tai tik iliuzija, nes leistinais būdais jis jų vargiai įgyja daugiau, negu reikia mokesčiams ir paskoloms padengti, o jei ir susiranda kokią landą, kaip jų daugiau prasimanyti, jam tučtuojau paaiškinama, kad dabar jau jis gali imti didesnę paskolą ir įsigyti ką nors naujesnio ir didesnio, negu galėjo iki šiol. Kad tik neiišsipirktų laisvėn.

Galima mėginti prieštarauti, esą įmanoma gyventi nesiskolinant, bet tai irgi iliuzija. Ši naujojo įbaudžiavinimo sistema taip sukonstruota, kad nesiskolinti gali tik visiškas „runkelis“ ir „progreso stabdis“. Dar jis turėtų būti toks beveik nusikaltėlis, spekuliantas-kontrabandininkas, atsiskaitinėti tik grynais, apsirūpinti „iš rankų į rankas“, kas jau savaime neskaniai kvepia, ir t.t. Visais kitais atvejais jam teks imti paskolą būstui (iš kur kitaip pas jauną žmogų atsiras pakankamai pinigų), na, o po to užsisuks ir visa likusi skolinimosi karuselė. Čia jau nekalbu apie naująją žynių kastą – reklamos (pardavimo skatinimo) specialistus. Juk tai reklama šiandien išlaiko didžiąją dalį informacijos priemonių ir taip „knisa mums smegenis“. (Rašau ir labai abejoju ar šis tekstas prasprūs).

Tačiau ima ir atsiranda tokių, kurie tą sistemą „perkanda“, dažnai todėl, kad pažįsta iš vidaus, tačiau atsisako paklusti ir nuolankiai vergauti. Tada įsijungia prievartos mechanizmai, kurių arsenale yra tokie ginklai, kaip bankrotas, reputacijos sumurzinimas, kalėjimai ir dar velniai žino kas. Atpažintas šėtonas smogia skaudžiai – dažniausiai tam naudojama teisinė sistema, bet nepamirštamas ir šmeižto įrankis, užsiundant kvailuosius. Ne veltui dabartinis Popiežius, dar būdamas kardinolu J.Ratzingeriu, sakė, kad „didžiausia šėtono gudrybė yra apsimesti, kad jis neegzistuoja“. Tokiais atvejais pasirinktasis „kaltininkas“ sodinamas į cypę, jo turtas ir verslas sunaikinamas, ir dar apšaukiama, kad jis neatsiskaitė ir taip nuskurdino paprastus žmones, nutylint apie procesą sukėlusias priežastis. Paprastai tuo tikima.

Šiandieninė ūkio būklė pakankamai sunki, kad plika akimi matytume atsivėrusias žaizdas. Iš vienos pusės - bankinė paskolų konstanta, iš kitos - neišvengiami, kaip pati mirtis, mokesčiai. Klausimas, kuo dabar bus mėginama mus įtikinti ir kokį „kaltininką“ pasiūlyta sudraskyti? Bankai, apgaule nusavinę mūsų pinigus, kol kas tvirtai laikosi savo taip vadinamų sutarčių, kurios iš esmės tėra baudžiauninkiški „prasiskolinimo lakštai“. Dabartinė valdžia, savo ruožtu, daro viską, kad būtų dar blogiau ir jai, atrodo, sekasi. O ko dar galima tikėtis iš valdžios? Bet kokios, beje...

Taip ir norisi paklausti – ką Tu darysi, žmogau?

Iliustracija iš Š. Navickio straipsnio „Lietuviai „evangelijos pagal Gibsoną“ fone“, „Nemunas“ 2004 07 08

O po to nukirto jam galvą

„L‘etat c‘est moi“ (pažodžiui „valstybė esu aš“ – pranc.), pareiškė Liudvikas, istorijoje pažymėtas keturioliktuoju numeriu. Šešioliktajam Liudvikui sunokę tokių pažiūrų vaisiai kainavo karūną kartu su galva. Siūlyčiau atkreipti dėmesį į prancūziškąjį „L‘etat“ (valstybė). Valstybė – tai etatai, valdiškos valdiškų žmonių (valdininkų) darbo vietos. Šitie valdininkai ir yra tikrieji nacionalinio produkto vartotojai - naikintojai, niekuo už tai neatsilyginantys gamintojams – kūrėjams, nes „valstybė – tai jie“.

Karalius – tik aukštutinė ir todėl labiausiai matoma šių hierarchijos kopėčių pakopa. Ar tinkama kelių šimtų metų senumo istorija šiandieninei Lietuvai? Žinoma, mūsų tėvynė ultraunikali šalis, tačiau jei nuo prancūzų (ir amerikiečių, aišku) revoliucijos savo gimimą skaičiuoja modernusis pasaulis, kuria tariamės priklausą, gal padarykime išlygą ir nusibrėžkime vieną kitą paralėlę – mažų mažiausiai pamankštinsime atmintį, o gal net sutaupysime nuosavo kraujo.

A.Kubiliaus Vyriausybė, palaiminta Prezidento, kaip to reikalauja Konstitucija, garsiai gelbsti valstybę. Taip jie sako. Gelbėjimo plano esmė – trūks pliš surinkti biudžetą. Biudžetas – tai valstybinės išlaidos, t.y. tiek suma sumarum kainuoja viskas, ką valstybė ketina padaryti savo lėšomis.

Šitos „savos lėšos“ (be kabučių negalima) yra ne kas kita, kaip iš nacionalinį produktą kuriančių piliečių nusavinti pinigai, nes valstybės tarnautojai „verslo nedaro“, nieko, skirto vartojimui, nekuria ir negamina.

Žinoma, valdiški valdininkai (kurie ir yra valstybė, jei kartais pamiršote), skirsto nusavintus pinigus taip, kad „būtų teisinga“ – spaudoje jau pasirodo straipsnių, kad trūksta lėšų neįgaliųjų pašalpoms ir nėščiosioms.

Įdomu, kodėl jų nepritrūksta biurokratų algoms? Kas tai – prioritetinės išmokos, kurioms visada yra pinigų? Suprantama, jei kas parašytų, kad laiku išmokėjus viską, kas pažadėta, neįgaliesiems ir mamoms, neliko pinigų biurokratų atlyginimams, sunkiau būtų aiškinti, kad „reikia labiau susiveržti diržus“. Kas, po perkūnais, turi tuos diržus veržtis ir dėl ko?

Pagal TS-LKD suformuotą Vyriausybę su jos prielipomis, mes - dėl jų, nes taip gelbstima valstybė. Prisimenant Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pavyzdį ir apylaisviai traktuojant jų Liudvikų ir mūsų Vyriausybių numeracijas bei įvertinant galimą amžinai rūškano ir lietingo klimato poveikį nacionaliniam lietuvio charakteriui, galime daryti prielaidą, kad šiai Vyriausybei nebūtinai bus kapojamos galvos.

Tačiau ir garantuoti, kad „šviesesnio rytojaus“ viltis bus siejama tik su svarstymais, į kurią šalį emigruoti, vargu ar įmanoma.Šiaip ar taip, jei dešiniąja besivadinančios partijos vadovaujama koalicija, kurioje irgi niekas garsiai nesitapatina su kairuoliškomis idėjomis, taip atkakliai perša mums mintį, kad svarbiausia iki kraštų pripildyti biudžetą, ar ne laikas paklausti garsiai ir aiškiai – kodėl tai taip svarbu? Ar valstybė – tai valdininkijos gerovė? O kur jos žmonės, tauta? Net tuo tragikomišku atveju, jei išties esame tik kerpamų avių banda, gal tegu valdantieji pasikonsultuoja su kokiais nors profesionaliais aviganiais ir sužino, kad prieš avį kerpant reikia jai leisti užsiauginti bent šiek tiek vilnos. Gi dabar krizės sąlygomis mokesčiai padidinami ir dar pareiškiama, kad tai, esą, laikina – girdi, krizė pasibaigs ir juos sumažinsime.

Kokio galo? Juos mažinti reikia dabar, kai tauta neturi pajamų! Rodos, elementaru – jei valstybės gyventojai tiek nuskurdinti ir prasiskolinę, kad negali pripildyti iždo iš esamų mokesčių, etatinė valstybė (valdininkija) turi mažinti savo išlaidas iki tokio laipsnio, iki kokio nuvarytas visas ūkis.

Tą, atrodo, supranta tos šalys, kuriose karalių galvos lėkė prieš kelis šimtus metų (britams tai netgi nesutrukdė restauruoti monarchijos). Supranta ir tos, kurios sugeba mokytis iš kitų. Lietuvoje viskas savaip – nei karalių, nei revoliucijų, nei sugebėjimo mokytis. Tik apniukęs dangus, nesibaigiantys lietūs ir begalinis baudžiauninko kantrumas.

„Lietuvos rytas“, 2008 12 18

Komentarai

et rašė ...

Pocka rašė ...

dopa rašė ...

jonas rašė ...

lu rašė ...

Dagesima rašė ...

Fitneso fanas rašė ...

Anabolikas rašė ...

 Dagesima rašė ...