2008 10 30 "Kairė-dešinė". Andrius Bielskis. Kairiųjų problemos po Seimo rinkimų

Iš Laisvasis universitetas.

Peršokti į: navigaciją, paiešką


Andrius Bielskis (g. 1973 m.) – filosofas, Lietuvos visuomenės ir kultūros gyvenimo kritikas, NK95 judėjimo iniciatorius ir manifestų signataras. 1998 m. baigė filosofijos magistro studijas Jorko universitete (University of York), doktorantūrą Voriko universitete (University of Warwick, 2001 m.), jam suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis. Aštuonerius metus gyveno Didžiojoje Britanijoje, kur dėstė politikos filosofiją Voriko, London Metropolitan universitetuose. Nuo 2006 metų gyvena Lietuvoje, yra praktinės filosofijos profesorius ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Rašo straipsnius, kritikuoja šiuolaikines Lietuvos politines, akademines ir kultūrines tendencijas. Publicistikoje žinomas kaip termino „šiaudinis patriotizmas“ autorius.



Kas yra Naujoji kairė?

Naujoji kairė pirmiausia yra neformalus intelektualinis, o ne politinis (siaurąja prasme) judėjimas. Tačiau tai nereiškia, kad politika Naujajai kairei nėra svarbi. Politika šiame kontekste yra suprantama kur kas plačiau, nei politiką supranta tūlas Lietuvos parlamentaras ar kitas partinis funkcionierius. Politika nėra tik dalyvavimas partinėje veikloje siekiant laimėti rinkimus tam, kad patektum į tautos išrinktųjų tarpą ir tam, kad vėliau sėkmingai galėtum nieko neveikti parlamente ar kitoje Lietuvos Respublikos valdžios institucijoje. Kai kurių liberalų priekaištai, kad Naujoji kairė yra bailių pulkas, nes nedrįsta eiti į „tikrąją“ politiką, yra mažų mažiausiai juokingas. Naujosios kairės privalumas yra kaip tik tame, kad politika pirmiausia yra suprantama kaip idėjų sklaidos laukas bei siekis kurti bendrąsias gėrio struktūras, o ne merkantilinis galios žaidimas, už kurio visuomet slypi pinigų ir kapitalo svertai. Politika yra pirmiausia diskursyvinė veikla, kuriai idėjų generacija yra svarbiausias jos komponentas. Tad keisti sustabarėjusį visuomenės mąstymą, mąstymą, kuris sąmoningai ar nesąmoningai pateisina dar laibiau sustabarėjusias bei korumpuotas socialines praktikas ir institucijas, yra politinė veikla par excellence.

Jei tradicinės kairiosios partijos ir judėjimai Europoje palaipsniui pasislinko į centrą, tai Lietuvoje LSDP savo ekonomine politika tapo grubiausiam neoliberalizmui atstovaujanti politinė jėga. Šia prasme Lietuvos atvejis nėra jau toks unikalus Europos partinės sistemos kontekste. Skirtumas tik tas, jog neoliberalios reformos Lietuvoje buvo vykdomos ciniškų, o ne ideologinių sumetimų skatinamos ir, vadinasi, jos buvo vykdomos aiškiai nesuvokiant šių reformų ideologinio reikšmingumo.

Lietuvoje senąją kairę geriausiai reprezentuoja tokios asmenybės kaip Arvydas Akstinavičius, Justas Paleckis, Aloyzas Sakalas ir kiti vyresniosios kartos į tradicinę socialdemokratiją orientuoti politikai. LSDS su Arvydu Akstinavičium priešaky nuolat apeliuoja į šimtametę Lietuvos socialdemokratinės politikos tradiciją, iškeldami Stepono Kairio autoritetą. Jie monotoniškai kartoja tai, kad reprezentuoja „tikrąją“ kairę, cituodami pasenusią ir XXI a. socialinę realybę neatitinkančią retoriką. Pavyzdžiui, dažnai teigiama, kad „tai, kas gera Lietuvai, turi būti gera ir socialdemokratams“.

Didžiajai daugumai Europos kairiųjų intelektualų Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo sveikintinas istorinis įvykis, tačiau jis tuo pačiu reiškė ir realios, kad ir kokia ji bebuvo, alternatyvos kapitalizmui sunykimą. Dar daugiau, nerealistiniai bandymai forsuoti pajamų perskirstymą didelių mokesčių bei plataus viešojo sektoriaus dėka 10 dešimtmečio viduryje taip pat stipriai sudrebino europietiškosios kairės tapatybę. Pastaraisiais metais netgi kairiausiai nusiteikę politikai bei politinių programų kūrėjai vis labiau ima atsižvelgti į ekonominę realybę, t.y. būtinybę garantuoti stabilų ir ilgalaikį ekonomikos augimą tam, kad būtų galima vykdyti teisingumu bei lygiomis galimybėmis grįstą socialinę politiką. Ekonominis racionalizmas ėmė valdyti ir kairiuosius politikus bei intelektualus.

Į visus šiuos pokyčius yra svarbu atsižvelgti tam, kad geriau suprastumėme iššūkius kairiosios pozicijos formavimuisi Lietuvoje. Šia prasme naujoji kairė reikštų įsisąmoninimą, kad šiuolaikinė Europa, tame tarpe ir mes patys, gyvename XXI a. poindustrinėje visuomenėje, kurioje svarbiausias individų tapatybės elementas nebėra socialinė klasė (nepaisant to, kad ji yra ir bus svarbi), bet socialiai konstruojamos bei lokalizuotos kultūrinės reikšmės. Kaip tik todėl Naujajai kairei 95 yra toks svarbus žmogaus teisių diskursas, siekiantis užtikrinti skirtingų individų ir jų grupių teises. Įvairių kultūrinių, religinių bei seksualinių mažumų gynimas yra esmiškas šiandienos europietiškam kairiajam kalbėjimui, todėl tokie teiginiai, kaip homoseksualų radikalizmo gynimas kompromituoja europietiškas kairiąsias vertybes, yra visiškas nesusipratimas.

Nemanau, kad Vakarų Europos kairės likimas yra neišvengiamybė Lietuvos naujajai kairei. Lietuvos politinės raidos ypatumai – profesinių sąjungų judėjimo nebuvimas, viena vertus, bei laipsniškas įsisąmoninimas, kad jis yra neišvengiamas – teikia vilčių, kad vieną dieną dirbančiuosius ginančios profsąjungos ims vaidinti labai svarbų vaidmenį. Šia prasme Vakarų Europoje ir Lietuvoje vyksta iš dalies priešingi procesai – Vakarų Europoje darbo judėjimas sunyko, tuo tarpu Lietuvoje jis formuojasi ir visiškai tikėtina, kad ilgainiui ims vaidinti vis svarbesnį vaidmenį. Mano nuomone, Lietuvos naujieji kairieji turi kur kas daugiau galimybių tai padaryti nei Vakarų europiečiai.

Šaltinis: Andrius Bielskis. Naujoji kairė ir politika

http://www.nk95.org/atsisaukimai1.htm



Lietuvos politikos ideologinė impotencija

Šiandien Lietuvoje vyrauja politika be idėjų ir tikslų. Vardan banalios Seimo ar savivaldybės kėdės mūsų tūlas politikierius bėga iš vienos partijos į kitą, eina į koalicijas su bet kuo ir bet kada. Pavyzdys čia galėtų būti kad ir mažumos vyriausybė bei per ilgai užsitęsusi konservatorių ir socialdemokratų draugystė. Juk vertinant ją tradicinės europietiškos politikos prasme tokia politika yra nesuvokiama anomalija. Ar būtų įmanoma koalicija tarp socialdemokratų ir konservatorių, sakykime, Italijoje ar kitoje Vakarų Europos šalyje? Vargu, nes jokia save gerbianti socialdemokratų partija neitų į koaliciją su savo didžiausiais ideologiniais priešininkais konservatoriais.

Žinoma, situacija Lietuvoje yra specifinė, nes pagrindinė pastarųjų kelių metų pseudo ideologinė skirtis buvo ir tebėra tradicinės partijos prieš populistines partijas. Nuo pat Pakso apkaltos Lietuvos „tradicinės“ partijos ilgainiui ėmė save priešinti populistiniams Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskich politiniams dariniams, teigdamos, kad tik jos vienintelės yra „tikrųjų“ politinių vertybių ir tradicijų nešėjos.

Tačiau šiandien tuo galima labai stipriai abejoti pirmiausia dėl to, kad kaip tik tradicinių europietiškų moralinių ir politinių vertybių nebuvimas Lietuvos parlamentinėje politikoje ir lėmė populistų įsitvirtinimą. Arba kitaip tariant, tradicinių partijų impotencija ir cinizmas paskatino, kad didelė dalis labiausiai vargstančių žmonių pasirinko populistus.

Kokių tuomet vertybių labiausiai reikėtų ir kodėl nūdienos Lietuvos politika atrodo tokia apgailėtina? Visų pirma, skirtis tarp orientacijos į Rytus ir į Vakarus, į „komunistinę praeitį“ ir „kapitalistinę ateitį“ šiandien yra seniai pasenusi ir mažai reikšminga. Tai byloja kad ir tas faktas, jog Lietuva 2004 metais referendume dėl narystės Europos Sąjungoje vienareikšmiškai pasisakė už, taip išreikšdama savo „provakarietišką“ orientaciją. Šis pozicijos pareiškimas buvo toks nedviprasmis ir akivaizdus, kad britų bulvarinis laikraštis „The Sun“, komentuodamas referendumų rezultatus, lakoniškai pareiškė, kad Lietuva yra labiausiai „pro-vakarietiška“ visuomenė visoje Rytų Europoje.

Šiandien politinėms partijoms tikslingiausia būtų grįžti prie Karlo Markso kažkada suformuluotos darbo ir kapitalo interesų priešstatos. Be abejo, Karlas Marksas yra itin nemalonus provincialiam lietuviškam mąstymui. Mes vis dar galvojame, kad visa, ką Marksas yra kada rašęs, kalbėjęs ir galvojęs, yra niekinga ideologija ir didžiausias melas. Ši marksofobija tampa ypač juokinga paskaičius krūvą verslo etikos vadovėlių. Net ir pačiuose dešiniausiuose amerikietiškuose verslo etikos vadovėliuose rasime bent po skyrių paskirtą Markso politinei ekonomijai. Karlas Marksas klydo ir turi būti kritikuojamas dėl daugelio priežasčių. Tačiau jis neklydo, teigdamas, jog kapitalistinėje visuomenėje visuomet egzistuos fundamentalus darbo ir kapitalo interesų konfliktas. Kaip tik šis konfliktas nuo pat XIX a. vidurio formavo Europos parlamentinę politiką.

Europos socialdemokratijos tradicija, susiformavusi Antrojo internacionalo metu, suvokė savo pagrindinį politinį tikslą kaip sistemišką darbo žmonių interesų gynimą. O ginti iš tikrųjų buvo ką: 16 valandų per dieną dirbančius vaikus, gyvuliškuose barakuose gyvenančius vyrus ir moteris, žmones už grašius dirbančius Silezijos anglies kasyklose ar Mančesterio tekstilės fabrikuose. Ir reikia pasakyti, kad kaip tik organizuoto darbo/profsąjunginio judėjimo dėka šiandien mes, europiečiai, turime tokias gyvenimo ir darbo sąlygas, kurių neturėjo mūsų protėviai – 8 valandų darbo dieną, kurią beje mūsų mylimieji pramoninkai nori ženkliai padidinti, civilinius kodeksus, kurie reguliuoja, kaip darbdavys gali elgtis su savo darbuotojais, teisę į apmokamas atostogas, išeitines pašalpas, teisę sirgti ir būti neišmestam, teisę į darbą ir orumą atitinkantį atlyginimą ir pan. Tačiau ar mes Lietuvoje iš tikrųjų turime šias teises? Darbą ir orumą atitinkantį atlyginimą? Kai kurie iš mūsų taip. Bet ką pasakytų mokytojai, universitetų dėstytojai, ligoninių ir poliklinikų gydytojai, žemiausio rango vadybininkai, gamybos sektoriaus darbininkai ar policininkai? Kodėl tuomet Lietuvos socialdemokratai nesugeba įžvelgti, kad kaip tik pirmiausia jie turėtų imti ginti dirbančių žmonių interesus ir teises?

Tačiau liūdniausia yra tai, kad mes iki šiol nesuvokiame, jog pirmiausia patys turime imti ginti savo interesus, ginti juos kolektyviai. Aktyviai burtis į profesines gildijas tam, kad galėtumėme spausti kapitalą (ir visai nesvarbu valstybinį ar privatų), kuris turi vienintelį tikslą, t.y. iracionalų siekį didinti save, ir kuris visuomet ieškos teisinių, moralinių ir kitų spragų kaip minimaliais kaštais pareikalauti iš mūsų daugiau nei galime duoti.

Šaltinis: Andrius Bielskis. Lietuvos politikos ideologinė impotencija

http://www.nk95.org/2008/andrius08_1.htm


Susiję straipsniai:

„Naujosios Kairės 95“ kreipimasis į rinkėją

http://nk95.wordpress.com/%e2%80%9enaujosios-kaires-95%e2%80%9c-kreipimasis-i-rinkeja/

Morta Vidūnaitė: Kodėl Lietuva neina į kairę

http://www.nk95.org/ivairus/morta7.htm


Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Su mielu noru sudalyvaučiau diskusijoje, bet dar pirmadienį išskridau atgal į Paryžių, o šiąnakt jau atvykau į Londoną. Norėčiau truputį pakomentuoti kolegos Bielskio minties kryptį. Mano analizė važiuotų truputį kitaip.

1. Lietuvos politologų vartojamas žodis „populizmas“ – tai tuščia ir nemokslinė sąvoka. Ji neturi beveik jokio empirinio pagrindo. Jos vartojimas yra deklaratyvus ir pritaikytas primityviai lietuviuko mąstysenai, o ne rimtai akademinei diskusijai. Nė karto iš lopatologų neteko girdėti bent truputį pagrįsto „populizmo“ apibrėžimo su transparadigminiais empiriniais pavyzdžiais. Jeigu Paryžiuje ir Vilniuje taikomi skirtingi empirinio argumento standartai – tai ne mūsų, o būtent Vilniaus intelektinė tragedija.

2. Tikroji Lietuvos kairė – tai būtent Pakso partija: nemokamas mokslas, nemokama sveikatos priežiūra ir t.t. Socialinių išmokų didinimas – tai ne populizmas, o būtent kairė. Nemokamą mokslą padaryti tikrai įmanoma. Taip Tvarka ir teisingumas turi dešinės elementų - skirtumas tas, kad kitos partijos neturi kairės elementų.

3. Lietuvos kairieji, kurie bijo šitos partijos – tai oficialios propagandos žertvos. Oficiali propaganda siunčia simuliakrus, o jūs priimate tai kaip neginčijamą tiesą. Pakso partija – tai vienintelė rimta atsvara konservatoriams ir socdemams.

4. Visa eilė Vakarų Europos politologų vartoja žodį „populizmas“ kaip sąvokos „postmodernus radikalizmas“ sinonimą ir vertina šį reiškinį kaip teigiamą – tai sugebėjimas paimti geriausią iš kairės ir geriausią iš dešinės. Jeigu kai kurie Lietuvos lopatologai prie to nepriprato – tai jų asmeninė intelektinė tragedija.

5. Baikime kurti utopijas – reikia imtis konkrečių veiksmų ir keisti Lietuvoje situaciją. Pakso-Uspaskicho-Paleckio-Prunskienės koalicija kaip tik ir galėjo tapti konkrečia kairesne alternatyva. Geriau tokia kairesnė alternatyva negu jokios kairesnės alternatyvos. Baikime kurti utopijas – gyvename realiu laiku ant tikros žemės – reikia galvoti kaip čia suktis, o ne kaip turėtume suktis, jeigu kas nors būtų kitaip, arba kaip turėtų atrodyti „tikrieji“ socdemai. Biuletenių gadinimas – tai dešinės rėmimas.

Nebalsavo už mane studentai – dabar turės afigenai daug mokėti už mokslą.

Stanislovas TOMAS

_________________________________________________________________

Na, su Stanislovu galima ginčytis iki pamėlynavimo.

Kita vertus, ginčytis lyg ir nėra tikslo, nes operuojama postmodernistiniais "real politik" terminais, kurie išplauna bet kokią prasmę.

Pora pastabų:

1. "Baikime kurti utopijas": Nebaigsime. Be utopijų tiesiog nugrimztume į politinės kasdienybės mėšlą, kuriame ir paskęstume.

2. "Biuletenių gadinimas – tai dešinės rėmimas": NK95 neragino gadinti biuletenių, ji kvietė tvarkingai balsuoti, kaip valdžia ir liepė. Anarchistų iškelta meninio biuletenių gadinimo idėja, aišku, yra kontroversiška, tačiau paremta realios situacijos suvokimu. Tai buvo desperacinis žingsnis žinant, kad neįmanoma pasipriešinti konservų-liberastų elektoratui.

Pocka 11:32, 2008 spalio 30 (EET)

_________________________________________________________________


1. Noriu pasakyti, kad nusispjauti į visas utopijas - reikia daryti kažką konkretaus. Kalbos apie tai, kaip turi būti, be veiksmų - tai laiko švaistymas. Turėk tu kokią nori utopiją galvoje - pradedu gerbti žmogų, kai jis pradeda konkrečiais žingsniais tą utopiją įgyvendinti. Pvz., stato barikadas, kandidatuoja į Seimą, agituoja ir balsuoja. Pats efektyviausias protestas - tai balsas už opoziciją. Mitingai-streikai-ir-barikados - tai protestai, kurie neturi Lietuvoje perspektyvų, kadangi lietuviams neužtenka ryžto, proto ir idealizmo. Lietuvoje niekada nebus tokių protesto akcijų kaip Vakaruose, todėl labai svarbu bent eiti balsuoti.

2. Dėl biuletenių gadinimo - pas mane Klaipėdoje buvo sugadinta iki 12 proc. biuletenių, bendras rinkėjų aktyvumas - 20 proc. Dažnai tenka girdėti, kad "žmonės nusivylę" - nesąmonė. Žmonės priprato gyventi Tarybų Sąjungoje - ten nieko pakeisti buvo negalima. Tikroji problema ne nusivylimas, o neraštingumas, nesugebėjimas priešintis oficialiai propagandai ir kaimiečių mąstymas ("nuo manęs nieko nepriklauso").

Dar dėl gadinimo - koks skirtumas valdžiai? Vis tiek virš milijono rinkėjų už šitą valdžią prabalsuos. Gadinimas - tai smūgis opozicijai.

Man teko kalbėti su vidutiniu lietuviu-studentu. Sakau jam: "mes už nemokamą mokslą, o konservai-liberastai už mokamą." Jis atsako: "Už ką bebalsuočiau - mokslas vis tiek bus mokamas, o konservatoriai turi gerą programą kitais klausimais - todėl balsuosiu už juos". Savaime suprantama, kad tas debilas buvo intelektualiai nepajėgus išvardinti tuos "kitus klausimus". Savaime suprantama, kad jis niekada neskaitė jokių programų - jis tiesiog oficialios propagandos žertva. Kitų studentų mąstymas dar primityvesnis. Nedarazvitaja (underdeveloped, sousdévéloppée) akademinė kultūra kuria nedarazvitus studentus.

Būtent oficiali propaganda skelbia, kad pažadai apie nemokamą mokslą – tai populizmas. To pasekmėje gaunasi frazė "už ką bebalsuočiau - mokslas vis tiek bus mokamas".

ST