Laisvasis universitetas diskutuos skaudžiais Lietuvos partizanų teroro klausimais
Iš Laisvasis universitetas.
Šią savaitę Laisvajame universitete (LUNI) vyksta paskaitos istorine tematika. Praėjusį antradienį įvyko Klauso Richterio paskaita apie tautino antisemitizmo formavimąsi Lietuvoje nacionalinių idėjų pakilimo metu (1883-1914 m.). Remdamasis to meto spaudos pavyzdžiais lektorius komentavo lietuvių kultūros veikėjų antisemitinius pareiškimus ir diskusijas šia tema viešojoje erdvėje. Lietuviai skatinti organizuotai boikotuoti žydų prekes, kad miestuose įsigalėjusi tautinė mažuma išvyktų iš Lietuvos. Šio ketvirtadienio, gruodžio 17-osios, užsiėmimo, kurį ves istorikas Mindaugas Pocius, tema – „Partizaninio pasipriešinimo istorija: partizanų teroro problema“.
M. Pocius baigė Vilniaus universiteto istorijos fakultetą, dirbo Krašto apsaugos ministerijoje (KAM), bendradarbiavo laikraštyje „Krašto apsauga“. Jis dirbo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, nuo 1997 m. yra Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas. 2005 m. Klaipėdos universitete ir Lietuvos istorijos institute Mindaugas Pocius apgynė disertaciją „Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.: kova su kolaboravimu kaltintais gyventojais“. Lektoriaus pagrindinės mokslinių interesų sritys: Lietuvos istorijos sovietinio laikotarpio kontroversijos, stalinizmo laikotarpio problematika, XX a. partizaniniai karai.
Tai bus jau trečioji Mindaugo Pociaus paskaita iš paskaitų ciklo apie partizanų pasipriešinimą Lietuvoje 1944–1953 m. Per šio ciklo užsiėmimus aiškinomės, kodėl partizanų veikla viešojoje erdvėje vertinama vien pozityviai, diskutavome ir apie partizanų santykį su kolaborantais. Šį kartą dėmesį koncentruosime į partizanų teroro klausimus.
Pagal vieną iš apibrėžimų, teroras – tai politiškai motyvuotas, iš anksto apgalvotas ir tęstinis neteisėtos prievartos naudojimas arba grasinimas tokią prievartą panaudoti prieš civilius asmenis arba objektus, vykdomas antisisteminių nevalstybinių veikėjų, siekiančių per visuomenės arba atskirų jos segmentų įbauginimą pakeisti esamą sociopolitinę padėtį. Paskaitos metu diskutuosime dabartiniams Lietuvos gyventojams gana skaudžiais klausimais. Ar galima partizanų akcijas 1944-1953 m. interpretuoti kaip teroristines, kaip partizanų terorą? Jei buvo teroras, kokio masto jis buvo, kaip, kada ir kodėl reiškėsi ir ar turėjo regioninę specifiką? Ar tai buvo pogrindžio vadovybės sankcionuota kovos taktikos sudėtinė dalis? Ar buvo sąmoningai siekiama nužudyti kovos veiksmuose nedalyvavusius arba neutralius civilius gyventojus? Ar plataus masto represijos buvo vykdomos kaip pogrindžio savigynos priemonė prieš jo gyvavimo sąlygų pažeidimą, o gal tai traktuotina plačiau – ir kaip kaimo sovietizacijos stabdymo priemonė?
Neseniai išleistoje M. Pociaus knygoje „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“ pateikti faktai teigia, kad Lietuvos partizanai mirtimi nubaudė 8 852 civilius Lietuvos gyventojus, tarp jų – apie 300 vaikų. „Šiandien mažai kas domisi labai sudėtingais ir nepopuliariais partizanų smurto prieš civilius gyventojus klausimais. Bronys Savukynas tokį požiūrį pavadino „tikrosios istorijos baime“. Žinoma, nė viena pasipriešinimo istorijos problema nėra tokia skaudi, tokia tamsi ir taip prieštaringai interpretuojama, kaip kolaboravimu kaltintų šeimų žudymai. Jos buvo baudžiamos tiek atskirų partizanų ar grupių individualiai, tiek susivienijusių formuočių plataus masto represinių akcijų metu. Apibrėžiant nagrinėjamą reiškinį, būtina skirti dvi represijų prieš šeimas rūšis: 1) visos šeimos arba kelių (ne mažiau kaip dviejų) jos narių sušaudymas, kai žūdavo tik suaugusieji, 2) visos šeimos arba kelių (ne mažiau kaip dviejų) jos narių sušaudymas, kai žūdavo suaugusieji ir vaikai. Dažniausiai žūdavo vyras ir žmona, tačiau kartais su sodybos šeimininkais būdavo sušaudomi jų broliai, seserys, tėvai, tetos, dėdės, suaugę ar nepilnamečiai vaikai, seneliai arba kiti giminaičiai priklausomai nuo to, kas atsidurdavo reido metu egzekucijos vietoje.“ Tai ištrauka iš šios M. Pociaus knygos.
Diskutuoti apie nelengvus ir retai viešosiose erdvėse aptariamus partizanų istorijos aspektus susitiksime gruodžio 17 d., ketvirtadienį, 18 val. Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose, 239 auditorijoje (šalia Teatro salės), Universiteto g. 3, Vilniuje.
Laisvasis universitetas (LUNI) – į visuomenės pokyčius orientuotas neformalus mokymosi tinklas, nepriklausantis nei valstybiniam, nei privačiam sektoriui. Diskusijose, jau rengiamose ne viename Lietuvos mieste, gyvai aptariami įvairūs, dažnai kontroversiški klausimai. LUNI siekia, jog žmonės būtų atviri ir aktyvūs dalyviai visuomenėje, o ne pasyvūs stebėtojai ir esamos situacijos ar dominuojančios nuomonės atstovai. Kviečiame prisijungti visus, kurie nori dalintis savo žiniomis, kelti probleminius klausimus ar tiesiog ateiti paklausyti kitų.
Daugiau informacijos galite rasti svetainėje www.luni.lt. Kviečiame pirmadieniais nuo 18 val. klausytis ir radijo laidos „LUNI valanda“ per Start FM internetiniu adresu www.startfm.lt. Norėdami operatyviai gauti informaciją apie Laisvojo universiteto renginius, prisijunkite prie LUNI „Facebook“ grupės arba parašykite laišką info.luni@gmail.com.
Vilniaus LUNI iniciatyvinė grupė
2009 12 15
