2009 08 26 LUNI Vilnius. Franco (Bifo) Berardi. Išeitis iš ekonominės krizės slypi anapus ekonomikos

Iš Laisvasis universitetas.

13:03, 2009 rugpjūčio 31 versija naudotojo Pocka (Aptarimas | įnašas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Rugpjūčio 26-ąją, trečiadienį, 18.00 val. kviečiame į pirmąjį Laisvojo universiteto (LUNI) 2009-2010 mokslo metų užsiėmimą Vilniuje. Į Lietuvą atvyko garsus kairysis italų filosofas ir sociumo kritikas Franco (Bifo) Berardi. Jis dėsto Milano ir Bolonijos aukštosiose mokyklose, yra daugelio pasaulio universitetų vizituojantis profesorius. Franco (Bifo) Berardi kalbės aktualiausia nūdienos tema - apie ekonominės krizės priežastis, pasekmes bei galimas išeitis. F. Berardi mano, kad ekonominės problemos, su kuriomis šiandien susiduria pasaulis, negali būti išspręstos ekonominiais metodais: dirbtinai stimuliuojamas ekonomikos augimas sukels tik dar didesnes krizes. Kapitalizmas plėstis nebegali, nes gamtiniai planetos resursai jau beveik išnaudoti, o socialinių smegenų (bendrojo žmonijos intelekto) ištekliai visiškai išseko. F. Berardi nuomone, modernaus kapitalizmo istorija – baigta, todėl išeities iš krizės reikia ieškoti anapus privačia nuosavybe bei samdomu darbu grįstos kapitalistinės ekonomikos. Lektorius teigia, kad reikia radikaliai keisti pačią gyvenimo vertės bei gerovės sampratą, nes kapitalistinė paradigma, gerovę prilyginanti turimam turtui, jau nebėra universalus žmogiškosios veiklos principas. Gerovė turi būti matuojama ne turtu, o gyvenimo džiaugsmu. Būsimoje visuomenėje, kurios ekonominį pagrindą sudarys ne „kriminalinis kapitalizmas“, o „tinklo ekonomika“, bus vertinamas ne prekių vartojimo, o žmonių bendravimo džiaugsmas, ne alinantis darbas siekiant kuo daugiau uždirbti, o visapusiškai turininga ir pasitenkinimą kelianti socialinė veikla. F. Berardi įsitikinęs, kad būsimų socialinių permainų laikmečiu turi būti kvestionuojamas turto ir gerovės sutapatinimas. O ši vertybių kaita labiau susijusi ne su ekonomika, o su kultūra, psichologija ir psichoterapija.


Franco Berardi. Modernaus kapitalizmo istorija – baigta. Bet kas toliau?

Ekonomistai ir politikai yra susirūpinę tuo, ką jie vadina krize, tačiau tikisi, kad ji baigsis kaip ir daugelis praeito amžiaus krizių, kurios nusiaubė ekonomiką – galiausiai kapitalizmas tik dar sustiprės. Aš manau, kad šį kartą bus kitaip. Tai nėra krizė, o simptomas, parodantis gamybinių jėgų potencialo (kognityvaus darbo globaliame tinkle) ir augimo paradigmos nesuderinamumą.

Matome, kad galingiausios pasaulio jėgos bando išgelbėti finansines institucijas. Bet finansų griūtis paveikė ir industrinę sistemą, paklausa smunka, prarastos darbo vietos skaičiuojamos milijonais. Tam, kad išsaugotų bankus, valstybės ima pinigus iš rytdienos mokesčių mokėtojų, o tai reiškia, kad per ateinančius metus paklausa tik dar labiau mažės. Šeimų vartojimo lygis smunka, todėl ateityje industrinės gamybos apimtys bus žymiai sumažintos. Tai tęsis ne vienerius ar kelis metus, šį kartą tai tęsis amžinai.

Politinės žinios, kurias paveldėjome iš modernios racionalistinės filosofijos, šiuo metu yra bevertės. Chaosas (t.y. kompleksiškumo laipsnis, esantis už žmogiško suvokimo ribos) yra naujasis pasaulio valdovas. Problemos, su kuriomis dabar susiduria pasaulis, negali būti išspręstos pritaikant ekonomiką prie naujų sąlygų arba ją racionalizuojant. Kapitalistinė paradigma jau nebėra universalus žmogiškosios veiklos principas. Pripažinkime: modernaus kapitalizmo istorija – baigta. Bet kas toliau?

Pažvelkime į neoliberalios ekonomikos – ekonomikos, paremtos „stipriausieji laimi” principu, – pakilimus ir kryčius. Matome du postmodernios ekonomikos veidus: vienas galėtų būti pavadintas „tinklo ekonomika“, kitas – „kriminaliniu kapitalizmu“. Tinklo ekonomika paremta bendradarbiavimu ir dalinimusi, naujų būdų, kaip organizuoti socialinę veiklą, kūrimu. Tinklo ekonomika meta iššūkį nuosavybės principui, kuris vyravo modernioje kapitalistinėje visuomenėje.

Tam, kad iš naujo įvertintų ir primestų nuosavybės principą, kapitalizmas sureagavo nusikaltėliškai: dėl pelno kriminalinis kapitalizmas sulaužė visus įstatymus ir įšventino konkurenciją kaip vienintelę vertybę. Nusikalstama politika pasaulio ekonomikoje sukėlė šiandieninę sumaištį, bet prie valdžios vairo kiekvienoje šalyje tebestovi nusikaltėliai, nors jie ir patyrė nesėkmę bandydami suvaldyti dereguliacijos sukeltą chaotišką realybę. Neoliberalizmo ideologija nepasiteisino, bet tie, kurie suklestėjo neoliberalios apgaulės šešėlyje, laikosi galios ir ruošiasi lemiamai kovai. Taigi prieštaravimai tarp bendrojo intelekto ir kriminalinės valdančiųjų klasės nuolat stiprėja. Tačiau kas laimės?

Ekonomikos augimo laikai niekada nebegrįš ne tik dėl to, kad žmonės nesugebės grąžinti skolų, sukauptų per praėjusius tris dešimtmečius, bet ir dėl to, kad planetos ištekliai pasiekė jų sunaudojimo ribą, o nerviniai socialinių smegenų ištekliai visiškai išseko.

Per ateinančius metus vyks daugybė pavienių sukilimų, bet mums nereikėtų iš jų daug tikėtis. Dėl didmiesčių erdvių militarizacijos jiems nepavyks pasiekti realių galios centrų, sukilėliai neįstengs nors kiek labiau pakelti materialinės gerovės lygio ar įgauti politinės galios. Alterglobalistiniai moraliniai protestai nesugebėjo sunaikinti neoliberalios galios, tad ir sukilimai neatras išeities, nebent į paviršių iškils naujas sąmoningumas ir naujas jusliškumas, kurie pakeis kasdienį gyvenimą ir sukurs NE laikinas (o nuolatines) autonomines zonas, paremtas globalaus tinklo kultūra ir sąmone.

Visiško darbuotojų užimtumo laikai baigėsi. Pasauliui nebereikia tiek darbo jėgos ir tiek išnaudojimo. Būtina radikaliai sutrumpinti darbo laiką. Bazinės pajamos turi būti patvirtintos kaip teisė į gyvenimą, nepriklausanti nuo atlikto darbo apimties ir atskirta nuo skolinamo dirbamo laiko. Kompetencija, žinios, ir gebėjimai turi būti atskirti nuo ekonominio mainų vertės konteksto ir perkvalifikuoti į socialinę veiklą.

Elementarių reikmių (būstas, transportas, maistas) ir socialinių paslaugų privatizacija yra pagrįsta kultūrine tapatybe, pagal kurią turtas ir gerbūvis yra prilyginami privačios nuosavybės apimčiai. Modernaus kapitalizmo antropologijoje gerovė sulyginta su turto įsigijimu, o ne su gyvenimo džiaugsmu. Socialinių permainų laikmečiu, kurį mes išgyvensime per ateinančius metus, turi būti kvestionuojamas turto ir gerovės sutapatinimas. Toks yra politinis mūsų uždavinys, itin glaudžiai susijęs su kultūra ir psichoterapija.

Versta iš: FRANCO BERARDI. COMMUNISM IS BACK BUT WE SHOULD CALL IT THE THERAPY OF SINGULARIZATION (London, February 2009) http://www.generation-online.org/p/fp_bifo6.htm

Vertė Nindzė, 2009 08 22


Franco Berardi. Per krizę turime pakeisti savo lūkesčius (interviu)

Kasparas Pocius: Kuo dabartinė ekonominė, socialinė ir aplinkosaugos krizė skiriasi nuo ankstesniųjų?

Franco Berardi: Norėčiau akcentuoti tam tikrus panašumus tarp 2008–2009 metų krizės ir krizės, įvykusios 2000-aisiais, vadinamojo „dot com crash“ (interneto ekonomikos burbulo sprogimo). Sprogo didžiulė interneto ekonomikos iliuzija, ir Busho administracija, norėdama išsaugoti kapitalizmą ir todėl keisdama jo kryptį, pasirinko naują kelią – karą. Krizė niekur nepranyko, ji tūnojo pogrindyje. Šios krizės naujovė – tai gilus emocinės, nematerialios ekonomikos pusės santykis su materialiąja, pavyzdžiui, finansine. Dešimtojo ir pirmojo naujojo amžiaus dešimtmečio finansinėje euforijoje esama psichopatologinio elemento, kurį suvokė, pavyzdžiui, Alanas Greenspanas. Jis įvardino tai „neracionaliu energingumu“. Neracionalus energingumas – tai ne vien metaforinė, bet ir klinikinė patologinės problemos analizė. Tai ne tik neracionalus energingumas, bet ir jo priešybė – iracionali depresija.

Kodėl šie psichologiniai dalykai tampa tokie svarbūs ekonomikai? Nes nemateriali ekonomika vis labiau siejasi su kapitalistiniu psichinės energijos mobilizavimu, o taip pat su tuo, kad psichinę energiją mobilizuoja vartojimas. Intelektine ir psichologine prasme visą laiką privalai būti mobilizuojamas prekių gamybai ir vartojimui. Tokią skaitmeninę ekonomiką pavadinčiau prozako ekonomika. Sakau „prozakas“, bet taip pat galėčiau kalbėti apie kokainą. Narkotikai yra svarbūs naujajai ekonomikai.

Staiga šis burbulas susprogsta. Žinau, kad šioje istorijoje esama labai materialių aspektų, pavyzdžiui, investicijos į nekilnojamą turtą, bet iš esmės, mano nuomone, augimas ir sprogimas įvyko dėl psichologinės visuomenės mobilizacijos. Taigi kas tada? Kas vyksta dabar, krizės metu? Įvyko Londono G-20 susitikimas, Didieji pasaulio žmonės susitiko pasikalbėti apie tai, ko jie nesupranta – niekas negali to suprasti, ką nors pasakyti galbūt galėtų tik ponas Freudas... Ką jie nusprendė? Jie nusprendė dirbti su žiniasklaida. Kas vyko po G-20 susitikimo? Situacija kasdien keitėsi. Krizė baigėsi, recesija buvo sustabdyta. Kitą dieną – „mes matome naujas tendencijas“. Žiniasklaida ir kalba kelia nuolatinių problemų, bet, mano nuomone, tai – tik melagingo sąmoningumo problema.

Kas vyksta šios ekonominės krizės metu? Procesas apima psichinę energiją. Perskaičiau paskutinę Christiano Marazzi knygą, prieš keletą savaičių išspausdintą Šveicarijoje. Jis teigia, kad ekonominės krizės problema yra iš esmės susijusi su komunikacijos problema – perdėtais lūkesčiais. Ką reiškia atsigauti po krizės? Grįžti į neįmanomą dešimtojo dešimtmečio augimą? Tai – nesąmonė! Negalima iš naujo pradėti pūsti nekilnojamo turto burbulo. Marazzi sako, kad kalbant apie atsigavimą reikia žinoti, jog esminė depresijos problema – tai lūkesčiai. Tai, ko mes dabar tikimės. Pasirodo, kad didžiulė ekonominio augimo (ar neaugimo) problema yra susijusi su ekonomika, bet pirmiausia – su lūkesčiais.

Ką kapitalizmas įkurdsino lūkesčių erdvėje? Ar šimtai milijonų žmonių sugebės patenkinti tuos lūkesčius? Akivaizdu, kad ne. Ar įmanoma išlaikyti tokią globalinę sistemą, kurioje 20 procentų gyventojų džiaugiasi gamybos augimu, o 80 procentų vis labiau skursta? Akivaizdu, kad ne. Sprendimo nėra. Mes nematome kelio, išvedančio iš krizės. Keinsistinis būdas taip pat netinkamas, visų pirma dėl ekonominių priežasčių. Keyneso laikais ekonomika buvo lokali, ji buvo nacionalinė: jei britų darbininkams duosite pinigų, jie atsidurs viešajame sektoriuje, nes britai darbininkai pirks Didžiosios Britanijos prekes ir Britanijos ekonomika atsigaus. Jei šiandien duosi pinigų britams darbininkams, jie pirks kiniškas prekes. Grįžimas prie viešųjų nacionalinių išlaidų vietinių problemų neišspręs – jos tapo globalios. Ekonominio galvosūkio negalima išspręsti ekonominėmis priemonėmis. Sprendimas nėra ekonominis. Problema nėra ekonominė. Mes kalbame apie ekonomiką, bet galvojame apie psichopatologiją, lūkesčius, kultūrą.

KP: Ar ne laikas įjungti revoliucinę „mašiną“?

FB: Revoliucijos sąvokai reikia naujo apibrėžimo. Nacionalinė revoliucija, kaip ir keinsistinis kelias, niekur neveda. Ką galima padaryti nacionaliniame lygmenyje?

KP: Naudojausi Deleuze‘o sąvoka „revoliucinė mašina“.

FB: Manau, kad svarbiausias revoliucinis darbas – keisti lūkesčius. Turime apsibrėžti, ko tikimės iš gyvenimo – jei tikimės dar daugiau materialinių gėrybių, vartojimo ir ekonominio augimo, iš krizės neišeisime. Galbūt tikimės daugiau malonumų, daugiau laiko, draugystės. Nesu asketas, nesu idealistas vienuolis. Aš materialistas, mėgstu materialines gėrybes, bet tas gėrybes, kurios skirtos kūno džiaugsmui – saulę, lietų... Džiaugiuosi tais dalykais, kurie nėra redukuotini į ekonomiką. Manau, kad kelias iš šitos krizės – tai kelias iš ekonomikos. Ekonomikai atėjo galas – ir kaip mokslui, ir kaip gyvenimo bei visuomenės organizuotojai.

KP: Bet žmonės, dirbančiųjų klasė, vis dar turi sumokėti savo skolas, pirkti maistą. Ką daryti tokiems žmonėms – mums?

FB: Pagalvokime apie būsto nuomą. Žinote, kad pasaulyje būstų netrūksta. Būstas yra prieinama gyvenamoji erdvė. Pasaulyje yra daugiau nei šeši milijardai tuščių būstų, Italijoje – du milijonai. Ar reikia statyti daugiau namų, ar perdalinti gyvenamąją erdvę? Ar statyti daugiau namų, ar tvarkytis juose kolektyviai? Taigi matote – tai lūkesčių, o ne ekonomikos problema.

KP: Kas gi turi perdalinti ir kas perdalins tuos gyvenamuosius būstus? Dar vienas klausimas – apie skolas ir paskolas. Prieš trisdešimt metų Deleuze‘as ir Guattari užsiminė, kad iš proletariato ir dominuojančios klasės liko vienintelė klasė – tie, kuri turi darbą, moka paskolas, gyvena įprastą gyvenimą, yra įsitvirtinusi kapitalistiniame gyvenimo būde. Esama ir deklasuotojo elemento, kuris gyvena anapus kapitalizmo. Ar būtent šis kelias yra revoliucinis? Ar įmanoma gyventi kapitalistinio mechanizmo išorėje?

FB: Manau, kad tai irgi susiję su lūkesčiais. Jei sugebėtume pakeisti žmonių lūkesčius, pavyzdžiui, tų, kurie nuomoja būstus, ir sukurti kitokį suvokimą apie miesto erdvę, bendruomeninio miesto idėją, miesto, kuriame viskuo dalijamasi, kuris nėra privatizuotas. Privatizacija, privatumas priklausė kultūrinių lūkesčių sferai – tai MANO namas. Aštuntajame dešimtmetyje gyvenau viename name su aštuoniais žmonėmis. Erdvės buvo daug, bet buvo smagu gyventi su kitais žmonėmis. Mūsų dienomis, kai įvyko gyvenamosios erdvės privatizacija, gyvenimas su kuo nors kitu atrodo erzinančiai, kaip netoleruotinas trukdis. Teisinga gyventi vienam savo beviltiškoje erdvėje ir mokėti nuomą norint nesutikti kitų žmonių vonios kambaryje. Tokio suvokimo keitimas yra kultūrinė problema – reikia suvokti šalia esantį kūną, kitą. Taigi keiskime lūkesčius.

KP: Ačiū už pokalbį.

Pokalbis įvyko 2009 m. rugpjūčio 20 d. Alytuje. F. Berardi buvo atvykęs į Alytaus meno streiko bienalę.

Interviu video:

Kitos nuorodos:


Komentarai

Vardas (būtina įrašyti):

Jūsų interneto svetainė (nebūtina):

Komentaras:

Aptarimas:2009 08 26 LUNI Vilnius. Franco (Bifo) Berardi. Išeitis iš ekonominės krizės slypi anapus ekonomikos